Linas Kuprusevičius: „Nusivyliau nesąžiningais žmonėmis, bet ne pasirinkta profesija“

Linas Kuprusevičius: „Nusivyliau nesąžiningais žmonėmis, bet ne pasirinkta profesija“

Albina Sidaravičienė

Linas Kuprusevičius – Elek­trėnų vaikas. Čia užaugęs, čia bai­gęs mokyklą, sėkmingai studijavo Vilniaus universitete teisę, baigęs studijas dirbo pro­kuroru, vėliau tapo garsios ad­vo­katų kontoros advoka­tu, ve­da mokymus apie korupciją bei elgesį susidūrus su teisėsaugos institucijomis, rašo straipsnius.
Gerbiamas Linai, prašome pa­pasakoti, ką šiuo metu veikiate.
Šiuo metu dirbu advokatu, teikiu teisines paslaugas advokatų kontoro­je „COBALT“. Mano darbo sritis – baudžiamoji ir administracinė teisė. Ko gero, turiu keturis veiklos barus.
Pirma, ginu klientus teismuose, atstovauju jiems įstaigose, tiriančiose administracinius nusižengimus bei atliekančiose ikiteisminius tyrimus.
Antra, vedu įvairioms įmonėms mokymus apie korupciją. Pagrindinė mokymų tema, kas tai yra korupcija, kaip ją atpažinti, koks elgesys užtraukia baudžiamąją atsakomybę, svarbu, kad įmonių darbuotojai žinotų, kaip negalima elgtis. Kartais mums atrodo, kad nieko neteisėto nedarome, o iš tikrųjų gali pasirodyti, kad vienoks ar kitoks elgesys jau yra pavojingas ir gali būti traktuojamas kaip nusikalstama veika. Juk daugu­ma iš mūsų net nesusimąsto, kad oficiali parama gali būti laikoma kyšiu, arba atsidėkojimas gydytojui, mokytojui kvalifikuojamas kaip papirkimas.
Trečia, vedu mokymus apie elgesį susidūrus su teisėsaugos in­stitucijomis. Šie mokymai yra labai aktualūs net ir tiems piliečiams, kurie savo veikloje nedaro nieko neteisėto, neužsiima nusikalstama veikla. Ta­čiau tai nereiškia, kad vieną dieną į jų bendrovės duris nepasibels STT, FNTT, policijos pareigūnai su teismo nutartimi daryti kratą, kad negausite šaukimo atvykti į apklausą. Mokymai yra naudingi, kadangi dauguma žmonių nežino savo teisių (taip pat ir pareigų), nežino, kokias teises ir pareigas turi teisėsaugos pareigūnai. Be to, pareigūnų vizitas dažnai sukelia stresą, šoką, sutrikdo žmones ir jie nebežino, kaip elgtis. Tokiu atveju pareigūnai gali piktnaudžiauti savo statusu (pvz.: atlikti kratą ir kitose patalpose, nei buvo leista teismo, paimti kitus ar daugiau daiktų/dokumentų, nei leido teismas), o laiku tinkamai nesureagavus, vė­liau­ pareigūnų veiksmus užginčyti tam­pa labai problematiška. Gavęs šaukimą į apklausą, žmogus dažnai neišsiaiškina ir nežino, kokiu statusu jis yra kviečiamas, kokias teises turi, ką galima daryti, o ką privaloma. Tad mokymuose aiškinu žmonėms, ką ir kaip reikia daryti, ko nedaryti, ir pan.
Ketvirta, rašau straipsnius, kuriuose aptariu įvairias teisines problemas, komentuoju šiandienos aktualijas, pavyzdžiui, skaitytojui paaiškinu, kokia baudžiamoji ir administracinė atsakomybė gresia už karantino nesilaikymą.
Manau, jog negaliu tiksliai nurodyti, kiek yra mano veiklos sričių, nes darau viską, ko reikia klientui. Pavyzdžiui, atlikti įmonės vidaus teisės aktų antikorupcinio pobūdžio vertinimą, apklausti įmo­nės darbuotojus, parengti įmonės vardu atsakymus valstybinėms institucijoms, atstovauti asmeniui Vyriausioje rinkimų komisijoje, derybose su verslo partneriais ir t.t. Net ir baudžiamosiose bylose ne visada būna taip, kad klientas turi vienintelį tikslą – būti išteisintas. Klientas gali siekti kuo švelnesnės bausmės, greitesnio proceso, išvengti teismo proceso, sudaryti su nukentėjusiuoju taikos sutartį, pripažinti kaltę ir būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės.

Jūsų darbovietė COBALT. Prašom paaiškinkite skaitytojams, kokia tai darbovietė.
COBALT yra advokatų kontora, ji viena didžiausių ir, nesuklysiu pasakęs, geriausių kontorų ne tik Lietuvoje, bet ir visame Pabaltijo regione. Kontoroje dirba daugiau nei 100 žmonių kolektyvas, teisininkų komandą sudaro per 70 savo srities profesionalų. Teikiame paslaugas visose teisės srityse. Kontora nuolat yra nominuojama įvairiems tarptautiniams apdovanojimams, ne kartą buvo pripažinta geriausia advokatų kontora regione.
Kaip Jums pavyko įsi­darbinti pirmaujančioje advo­ka­tų kontoroje COBALT?
Iš tiesų, advokato egzaminą laikiau be jokių konkrečių minčių keisti darbą ir neturėdamas pasiūlymų bei tuo metu negalvodamas tapti advokatu. Egzaminas tikrai nebuvo sunkus, kadangi kaip tik tuo metu (2014 metais) buvo pakeista advoka­to egzaminų tvarka ir asmenims, turintiems didelį teisėjo, prokuroro darbo stažą, tereikėjo išlaikyti supaprastintą egzamino variantą. Kad būtų aiškiau, pateiksiu tokį palyginimą, jeigu pradedantiesiems teisininkams egzamino programa apima 14 A4 formato lapų, tai mano laikyto egzamino programa užėmė pusę vieno tokio lapo. Taigi jį laikiau tikrai neturėdamas konkretaus tikslo, gal tiesiog pasinaudojau susidariusia palankia situacija. Nors dabar, kai pagalvoju, matyt pasąmonėje jau brendo noras kažką keisti savo gyvenime. Vėliau buvęs kolega Mindaugas Bliuvas pakvietė prisijungti prie COBALT komandos, kadangi kontora ieškojo mano srities advokato. Tuo metu mano profesiniame gyvenime buvo susidariusi tokia situacija, kad tas pasiūlymas buvo laiku ir vietoje, todėl ilgai nesvarsčiau prieš jį priimdamas. Viliojo galimybė išbandyti save kitame darbe, o dirbti su geriausiais yra daugelio svajonė.
Kokias žmonių problemas sprendžiate?
Kaip minėjau, pagrindinis mano darbas yra susijęs su asmenų (tiek fizinių, tiek juridinių) gynyba ir at­stovavimu bau­džiamosiose bei ­­ad­­ministracinėse by­lose. Atstovauju tiek asmenims, įta­ria­miems pa­darius įvai­rių teisės pažeidi­­mų, tiek nukentėjusiems ir patyrusiems žalą nuo neteisėtų kitų asmenų veiks­mų. Žmonės skirtingi ir jiems kyla įvairiausių problemų, pvz.: pora skiriasi, pra­sideda turto, vaikų da­­ly­bos, sutuoktiniai ne­patenkinti vie­nas kitu, rašo vienas apie kitą pareiški­­mus policijai. Arba kita situacija, verslo partneriai susipyksta ir pradeda kaltinti vienas kitą neteisėtais veiksmais, teisėsauga iš įmonės no­ri paimti visus kompiuterius, o tai paralyžiuotų įmonės darbą ir ga­lėtų sukelti bankrotą, arba vienas asmuo šantažuoja ki­tą, grasindamas pavie­šinti konfidencialią in­for­maciją ir t.t. Tokiais atvejais žmogus ieško teisininko pagalbos. Jei sulaukiu skambučio, reiškia atsitiko nelaimė ar reikia pagalbos. Kai žmogui gerai, jis į mane nesikreipia ir man neskambina. Neretai pasijuntu esąs ne advokatas, o psichologas. Kartais skaudžios būna skyrybų situacijos, ypač kai žmonės nepaiso ne tik vienas kito interesų, bet ir daro nepataisomą žalą savo mažamečiams vaikams. Arba į bendrovės patalpas atvyksta policija su teismo nutartimi ir nori paimti įmonės serverį, be kurio kitą dieną visas rajonas liktų be autobusų transporto, ir daug kas negalėtų nuvykti į darbą ar mokyklą. Esant tokioms situacijoms, dažnai teisė negali duoti atsakymų, todėl reikia pasitelkti psichologiją, įtikinėjimus, prašymus, bandyti išspręsti situaciją naudingai visoms pusėms čia ir dabar, minimizuoti galimą žalą.
Žinome, kad esate dirbęs Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroru, kodėl atsisakėte šio darbo, užimamų aukštų pareigų?
Šiame specializuotame proku­ratūros padalinyje dirbau beveik 10 metų. Visą laikotarpį kuravau Specialiųjų tyrimų tarnybos atliekamus tyrimus, susijusius su ko­rupcija, valstybės ir savivaldybės pa­reigūnų piktnaudžiavimu, nusikal­timais viešųjų pirkimų srityje. Darbas buvo be galo įdomus. Deja, dėl nekompetentingų prokuratūros vadovų situacija darbe tapo tokia, kad nejaučiau nei savo darbo prasmės, nei mačiau kokių nors ateities perspektyvų. Visuomet lai­kiausi principo elgtis pagal teisės aktų reikalavimus, to reikalavau ir iš kitų. Matyt, ne visiems buvo pakeliui su manimi, tad užleidau jiems kelią.
Prašom paaiškinti, kaip ­Jūs, jaunas žmogus, tapote prokuroru, juk neužtenka baigti studijas?
Jau stodamas į teisę mačiau save dirbantį tik prokuratūroje. Mane žavėjo galimybė pačiam tirti nusikaltimus, vykti į nusikaltimų vietas, daryti kratas, sulaikyti nusikaltėlius. Prokuroro darbas tais laikais buvo be galo įdomus, nenuspėjamas, intriguojantis. To­dėl dar studijuodamas Vilniaus universitete pradėjau ieškoti gali­mybių įsidarbinti prokuratūroje. Pusės metų pastangos davė savo vaisių. Prokuratūroje tuo metu įvedė naują pareigybę – prokuroro padėjėjas, todėl atsirado galimybė įsidarbinti Vilniaus miesto apylinkės prokuratūroje dar studijuojant IV kurse. Po studijų ten ir likau.
Nejaugi taip paprasta anais laikais buvo likti prokuratūroje, nejaugi pretendentui į tokį darbą nebuvo keliama jokių reikalavimų.
Tiesą sakant, kol buvau priimtas į darbą, vaikščiojau į prokuratūrą gerą pusmetį, prašiau tuometinio Trakų r. vyr. prokuroro tarpininkauti, taip ir priėmė. Nenoriu ir nemoku girtis, bet ir dabar drąsiai galėčiau nurodyti savo pirmąją viršininkę prokuratūroje ir paprašyti jos mane apibūdinti, manau, kad sulaukčiau tik teigiamų įvertinimų.
Su kokiais iššūkiais Jūs, ­kaip prokuroras, susidurdavote savo darbe?
Matyt, pagrindinis iššūkis buvo tai, kad prokuroras tu esi 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę. Buvome jauni, todėl darbe praleisdavome ne tik naktis, bet ir savaitgalius. Darbo specifika irgi to reikalavo. Budėjome paromis, budėjimų metu tekdavo vykti į nužudymų, išžaginimų, sprogdinimų vietas. Susidurdavau su daugybės žmonių skausmu, sielvartu, baisiais išgyvenimais. Tačiau reikė­davo atsiriboti nuo jausmų, nes kitaip turbūt išprotėtum. Kartais per vieną budėjimą tekdavo apžiūrėti ir 10 lavonų. Bet buvome labai gera komanda, kartu dirbome su policijos pareigūnais ir teismo medicinos ekspertais. Labiausiai norėdavosi išaiškinti nusikaltimą, nustatyti ir patraukti atsakomybėn nusikaltusį asmenį, suteikti bent moralinį pasitenkinimą nukentėjusiems nuo jo asmenims. Vėliau jau, kai pradėjau palaikyti valstybinį kaltinimą teis­muose, kontroliuoti policijos ir kitų institucijų atliekamus tyrimus, labiausiai norėjosi, kad kalti asmenys sulauktų pelnytos bausmės, nė vienas nekaltas nebūtų persekiojamas.
Kokia sėkmingiausia Jūsų, kaip prokuroro, byla?
Net nežinau, kokiais kriterijais įvertinti tą sėkmę. Iš tirtų bylų sėkmingiausia laikyčiau vienos jaunos merginos žiauraus nužudymo ir išžaginimo bylą, kurią pavyko pakankamai greitai išaiškinti, sulaikyti nusikaltimą įvykdžiusius asmenis, iš kurių vienas po to buvo nuteistas laisvės atėmimu iki gyvos galvos, o kitas – ilgiems metams nelaisvės. Nors kai pagalvoji, tos merginos artimiesiems tai ne sėkmė, o žaizda visam gyvenimui… Iki šiol viena sėkmingiausių laikau korupcijos Trakų rajono savivaldybėje bylą, kurioje kartu su STT Vilniaus valdybos kolegomis pavyko išaiškinti ir likviduoti iš esmės į nusikaltėlių gaują panašų darinį, apėmusį Trakų savivaldybės pareigūnus: nuo mero, vicemero, administracijos direktoriaus iki žemiausios grandies tarnautojų. Šios bylos svarbą rodė ir tai, kad susilaukiau daugybės gerų žodžių iš Trakų rajone veikiančių verslininkų, kuriems teko kentėti tos valdžios elgesį. Gaila tik, kad nepavyko pasiekti, jog aukščiausi savivaldybės pareigūnai – meras, vicemeras ir administracijos direktorius – sulauktų realios laisvės atėmimo bausmės. Vilniaus apygardos teis­mas mano siūlymu tokią bausmę jiems buvo paskyręs, deja, aukštesnės instancijos teismai pritaikė bausmės vykdymo atidėjimą.
Ar įgyta prokuroro patirtis padeda dabar dirbant advokatu?
Be abejo, kad padeda, ir labai. Visų pirma, darbai labai panašūs, tik, kaip daugelis kolegų juokauja, esame „skirtingose barikadų pusėse“. Kita vertus, turėdamas prokuroro darbo patirties, žinodamas to darbo specifiką, galiu geriau suprasti prokurorų ir tyrėjų veiksmus, galiu tiksliau numatyti, koks likimas laukia konkrečios bylos, o tai leidžia pasiekti geriausią rezultatą klientui.
Gerbiamas Linai, kas lėmė, kad Jūs pasirinkote tokią profesiją? Gal įtakos turėjo šeima? Gal mokykla?
Sunku atsakyti, kas konkrečiai buvo lemiamas veiksnys pasirenkant profesiją. Tikriausiai įtakos turėjo visuma dalykų, tarp jų ir mokykla, ir tėvai. Jau stodamas į teisę, buvau pasirinkęs tuo metu Vilniaus universiteto Teisės fa­kultete sudaromą prokuratūros gru­pę, kadangi save kaip teisininką įsivaizdavau tik dirbantį prokuroru. Kodėl aš taip įsivaizdavau, dabar net pats nežinau. Matyt, įtakos turėjo ir to laikmečio įvykiai – Baltijos kelias, Nepriklausomybės atkūrimas, Sausio 13-oji, išugdę teisingumo jausmą, teisybės siekį. Esu dėkingas tėvams, kad teko būti ir Baltijos kelyje, ir budėti prie Aukščiausiosios Tarybos Sausio 13-osios naktį.
Pasak Neli Kuprusevičienės, Lino mamos, jie, tėvai, vaikams nepiršo savo nuomonės, ką šie turėtų studijuoti. Aišku, šeimoje pasikalbėdavo apie vaikų ateitį, bet pasitenkindavo tik patarimais. Kai Linas pasakė, jog norėtų studijuoti socialinius mokslus, tėvai patarė, gal jam geriausiai tiktų teisė, nes turi gerą atminti, geba logiškai mąstyti. Tikėtina, kad tas patarimas buvo laiku ir vietoje, nes atėjus reikiamam momentui, sūnus ir pasirinko teisės studijas. O gera atmintis jam labai padėjo studijuojant. Mama prisiminė vieną sūnaus papasakotą įvykį:
„Kartą teisės dėstytojas tikrino studentų žinias. Jie rašė kontrolinį darbą apie nusikaltimų visuomenės saugumui klasifikaciją, o jų Baudžiamajame kodekse yra labai daug, vien straipsnių pavadinimai užima vos ne kelias eilutes. Bijodamas, kad gali pritrūkti laiko, Linas tiesiog surašė visus straipsnių numerius ir vi­sus straipsnių pavadinimus, nes mokėjo juos atmintinai. Dėstytojas per kitą paskaitą išdalino kontrolinius darbus, pirma – tiems, kas išlaikė, paskui – tiems, kas neišlaikė. Lino ir dar vieno jo grupės draugo (kuris parašė darbą taip kaip ir Linas) nei tarp vienų, nei tarp kitų nebuvo. Tada dėstytojas pasakė, kad turi dar du darbus studentų, kurie jį laiko kvailiu ir mano, kad jis nesupras, jog šie nusirašė, nes išmokti atmintinai visus straipsnių numerius ir pavadinimus yra neįmanoma. Aišku, abu studentai puolė įtikinėti dėstytoją, kad nenusirašė, o tiesiog išmoko viską atmintinai. Bet kas gali patikėti, kad studentai nenusirašinėja? Tačiau dėstytojas leidosi į derybas ir iškėlė sąlygą: „Pasiliekate po paskaitos ir iš naujo viską parašote. Jei sugebėsite, atsiprašysiu“. O dėstytojas buvo iš tų, kuriuos studentai „kirviu“ vadina, ir dar nieko niekada nebuvo atsiprašęs (bent taip kalbėjo fakultete). Tad po paskaitos teko dviem studentams pasilikti ir vėl viską parašyti iš naujo. Dėstytojas, peržvelgęs antrą kartą parašytą darbą, atsiprašė ir pasakė, kad per ilgus darbo metus jam dar neteko sutikti studentų, kurie to kodekso skyriaus nusikaltimus būtų išmokę atmintinai – ir straipsnių numerius, ir pavadinimus“.
Buvusi Lino Kuprusevičiaus klasės vadovė Loreta Stadolnikienė prisimena: „Linas buvo mano pir­mos laidos auklėtinis, apie jį likę geriausi prisiminimai. Man nekeista, kad gyvenime jis pasiekė daug – prokuroras, advokatas. Stebėdama jį, dar moksleivį, suvokiau, kad rinksis rimtą profesiją, net klasėje jį draugiškai erzindavo ir vadindavo chemiku, tarsi pranašaudami jam chemijos specialisto darbą (greičiausiai todėl, kad jam sekėsi šis sunkus mokslas). Klasėje buvo vienas iš gabiausių, mokėjo gražiai kalbėti ir įtikinti, visad linksmas. Iki šiol su klase bendraujame, Linas visada dalyvauja mūsų susitikimuose. Atrodo, liko toks pat – paprastas, draugiškas, nuoširdus. Džiugu, kad užimamos pareigos jo nepakeitė“.
Kokie Jūsų prisiminimai apie mokyklą? Kas ir kokią įtaką Jums padarė?
O, koks baisus klausimas. Teko mokytis visose Elektrėnų viduri­nėse mokyklose. Aišku, ryškiausi prisiminimai yra likę iš 3-osios vidurinės (dabartinės „Versmės“ gimnazijos) laikų. Buvome šauni (nors gal mokytojai taip ir nepasa­kytų) klasė, turėjome dar šaunesnę auklėtoją Loretą Stadolnikienę, kuri mums buvo ne tik mokytoja, bet ir draugė. Buvome auklėjami tikrai nuostabaus mokytojų kolektyvo, vadovaujamo jauno ir energingo direktoriaus Egidijaus Kontrimo, daugumą mokytojų prisimenu. Dabar rašydamas pagalvojau, kad reikėtų ką nors ir neigiamo pasakyti, pakritikuoti mokyklą ir/ar mokytojus, kad nebūtų vien tik pagyros ir ditirambai, bet niekas nešauna į galvą. Vokiečių kalbos mokytoja neleisdavo sėstis į suolą, jei pavėluodavau ir vokiečių kalba nepaprašydavau leidimo. Todėl dar ir dabar, net naktį pakeltas, vokiškai išpyškinčiau „Entschuldigen Sie bitte für meine Verspätung, darf ich mich setzen?“. Bet argi tai blogai? Su istorijos mokytoja Vilma Vasiliauskaite (Narkevičiene) visą mėnesį praleidome Kaukazo kalnuose, gyvenome palapinėse, švelniai tariant, be civilizacijos. Dauguma mūsų mokytojų buvo jau­ni, neseniai pradėję savo profesinį kelią, todėl lengviau pavykdavo rasti bendrą kalbą. Nors gal man tik dabar taip atrodo, nes nebuvau pavyzdingo elgesio mokinys.
Kas paskatino studijuoti teisę?
Reikėtų turbūt sakyti, kad atsitiktinumas. Puikiai prisimenu, kad baigęs vidurinę mokyklą neturėjau jokio konkretaus su­pratimo, ką norėčiau veikti toliau. Žinojau tik tiek, kad stosiu į Vilnių. Jei neklystu, buvo liepos 9 d., šeštadienis, paskutinė dokumentų priėmimo Vilniaus universitete diena. Prikėlė mama, tėtis jau buvo atvaręs iš garažo „Žigulius“. Įsodino mane į automobilį ir veža į Vilnių. Tėvai klausia, kur ruošiuosi stoti. Sakau, nežinau, kur norėtumėte? Mama sako į ekonomiką, tėvukas – į teisę. Gerai, sakau, taip ir padarysiu. Tais laikais galėjai rinktis tik dvi specialybes, į kurias nori stoti. Ekonomika ir teisė tuo metu buvo dvi populiariausios specialybės, konkursai į jas – milžiniški. Mano atestato vidurkis (9,5) buvo, nepatikėsite, vienas mažiausių iš visų stojančiųjų, vilniečių ir kitų didmiesčių mokinių atestatų vidurkiai buvo aukščiau nei 10 dešimtbalėje sistemoje. Aišku, be jokio pasiruošimo niekur aš neįstojau ir metus gavau nemokamų atostogų. Tačiau man labai patiko egzaminai į teisę, be užsienio kalbos reikėjo laikyti istorijos ir politologijos testą. Todėl aš apsisprendžiau ir kitais metais jau kryptingai ruošiausi stoti į teisę, lankiau papildomus kursus, ir be jokių problemų kitais metais įstojau į teisę. Ai, dar buvo viliojanti galimybė stoti į chemiją, nes respublikinėje olimpiadoje buvau gavęs IV vietos diplomą ir į Vilniaus universiteto chemijos fakultetą būčiau priimtas be stojamųjų eg­zaminų. Bet čia lemiamą žodį tarė mano mama, chemijos mokytoja, kuri išgirdusi apie tokią galimybę, pasakė: „Tik per mano lavoną“. Tad beliko teisė.
Kaip manote, ar teisingai pasirinkote, ar nenusivylėte teisininko darbu?
Tikrai nesigailiu. Nes ir po 20 metų šis darbas man vis dar įdomus ir patinka. Nors dauguma dabartinių mano klientų, pamatę kuo man tenka užsiimti, džiaugiasi, kad netapo teisininkais. O man smagu. Jei kuo per tą laiką ir nusivyliau, tai nesąžiningais žmonėmis, ypač dirbančiais valstybės tarnyboje, bet tikrai ne savo pasirinkta profesija.
Dalis Lietuvos visuomenės yra nepatenkinta teisėjų darbu ir mano, kad Lietuvoje nėra teisybės, kad visi teisėjai korumpuoti, kad teismai supuvę. Ką atsakytumėte tokiam pa­šnekovui?
Aš visada visiems sakau tą patį – kokia visuomenė, tokie ir valdžia, Seimas, teisėjai, policija ir visi kiti. Jei valdžia bloga, jei teisėjai korumpuoti, jei policininkas negeras, reiškia kalti mes visi. Nes ir Seimo narys, ir teisėjas, ir policininkas yra žmogus, kuris išaugo mūsų visuomenėje. Žmo­gus yra paradoksalus sutvėrimas. Jis nuolat yra linkęs burnoti, kad teisėjai kyšininkai, nėra pas mus teisybės, viskas nupirkta, bet kai tik pats susiduria su problemomis, tuoj pat puola ieškoti galimybių išspręsti jas pinigais. Tuomet ir teisėjai tampa geri, ir policininkai visai tokie nieko.
Su kokiais žmonėmis darbo reikalais dažniausiai tenka bendrauti?
Su pačiais įvairiausiais. Nesispe­cializuoju kažkokioje vienoje bau­džiamosios teisės srityje. Todėl tenka susidurti su įvairiausiomis bylomis: sukčiavimo, korupcijos, nužudymo ar smurto šeimoje. Todėl ir žmonės, su kuriais tenka dirbti, yra labai skirtingi. Tai ir įvairių visuomenės sluoksnių atstovai, ir labai skirtingi pagal savo amžių, išsilavinimą, visuomeninę padėtį. Tai yra viena iš žaviausių šio darbo pusių, galima pažinti visus mūsų visuomenės narius, pamatyti, kuo jie gyvena. Tai labai padeda suprasti ir neteisti žmogaus dėl jo pažiūrų ar įsitikinimų.
Ar po įtemptų darbų lieka laisvo laiko šeimai? Kaip Jūsų darbą vertina šeima?
Norint, laiko visada galima rasti. Kartais ir virusai tam padeda, štai dabar esu nuolat su šeima namuose. Nors gal žmona, kuri pati yra teisininkė ir advokatė, kitaip pasakytų, nes ji dažnai man priekaištauja, kad aš nuolat esu darbe. Jei rimtai, kiek laiko turėsi šeimai, laisvalaikiui, priklauso tik nuo tavęs paties. Gali ir visas septynias dienas per savaitę nuo ryto iki vakaro praleisti darbe, darbo užteks. Bet su amžiumi ateina ir supratimas, kaip paskirstyti darbus, kaip susidėlioti laiką, kad užtektų visiems. Nors aš vis dar to mokausi. Sūnaus vertinimu, advokatas padeda žmonėms, bet kad juo taptum, reikia daug ir sunkiai mokytis. Dar­bas sudėtingas ir atsakingas, bet, manau, užtektinai laiko tėvas būna ir namuose.
Kuo užsiimate laisvalaikiu?
Labai mėgstu stebėti sportą iš tribūnų, aktyviai palaikyti savo komandas, mūsų šalies rinktines. Nuolat lankausi krepšinio, futbolo varžybose. Jau ne pirmi metai, kaip palaikau Vilniaus „Žalgirį“ Pietų IV tribūnoje, kurioje renkasi ištikimiausi ir aktyviausi fanai, kartu su komanda keliaujam į rungtynes Lietuvoje ir užsienyje. Stengiuosi kuo daugiau keliauti kartu su Lietuvos futbolo rinktine, aktyviai palaikyti ją išvykose. Turim draugų bendraminčių būrį, su kuriais dažniausiai kartu keliaujam paskui mūsų futbolo rinktinę. Tai geras būdas susipažinti su įvairiomis Europos šalimis ir kultūromis. Mėgstu leisti laiką su savo žmona ir sūnumi, dažnai kartu keliaujame į užsienį, leidžiame laiką namuose, žaidžiame stalo žaidimus, plaukioju baseine, lankau kineziterapines treniruotes, nes ateina laikas, kai tenka pasirūpinti savo kūnu.
Ar linkėtumėte, kad Jūsų sūnus taptų teisininku? Kodėl?
Neturiu atsakymo į šį klausimą. Tikrai nebūčiau prieš, jeigu tik jis norėtų. Tai labai įdomi ir įvairiapusė profesija, dirbdamas šioje srityje, žmogus gali atrasti savo pašaukimą. Bet manau, kad tai negresia. Nors jeigu manęs kas būtų paklausęs 12-oje klasėje, kuo aš norėčiau būti, tikrai nebūčiau pasakęs, kad teisininku. Tad visko dar gali būti.
Dėkojame Gerbiamam pašne­kovui už pokalbį ir linkime nieka­da nenusivilti sunkiu, atsakingu teisininko darbu.
Lino Kuprusevičiaus straipsnių rasite čia:
https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/nuomones/linas-kuprusevicius-apkalta-uz-teisetus-veiksmus-18-1045156;

https://www.delfi.lt/news/daily/law/teisininko-komentaras-kokia-baudziamoji-ir-administracine-atsakomybe-gresia-uz-karantino-nesilaikyma.d?id=83783595; https://www.delfi.lt/news/daily/law/artejantys-rinkimai-uz-kokius-veiksmus-gali-gresti-administracine-ar-net-baudziamoji-atsakomybe.d?id=80497295; https://www.delfi.lt/news/daily/law/klausk-teisininko-ar-nusikaltelis-gali-suzinoti-liudytojo-duomenis.d?id=78378549;

Komentarai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų

Kultūra

Liaudies balsas

Policija informuoja

Projektai

Reklama

Šimtmečio portretai

Sportas

Verslas