Mama, mano brangioji mamyte, šiandien aš Tave susapnavau jauną ir gražią, pasipuošusią mėlyna baltais žirneliais suknele, vedančią mus, Tavo dukreles, į gegužines pamaldas Izabelino koplyčioje. Tu labai mėgai tas pamaldas ir kiekvieną sekmadienį vesdavai mus į susitikimą su dangiškąja Motina. Aiškindavai mums, kodėl žmonės Jai meldžiasi, kodėl ant koplyčios frontono didžiulėmis raidėmis užrašyta „MATER MISERIKORDIA“.
Tu taip pat buvai gailestingoji motina. Penkiolikos metų likai be tėvų ir tapai savo devynerių metų sesers ir septynerių metų brolio maitintoja ir globėja. Išauginai ir išauklėjai juos taip, kaip pati buvai auklėjama. Po to sukūrei savo šeimą, pagimdei devynis savo vaikus, iš kurių penki mirė kūdikystėje. Išaugome keturiese. Tu, nebuvusi nė vienos dienos mokykloje, labai vertinai mokslą, todėl stengeisi pati nudirbti visus namų ūkio darbus, kad tik mes turėtume laiko lavintis. Bet Tu nelikai neišprususi, mokeisi kartu su mumis. Išmokai skaityti, galėjai susišnekėti net keturiomis kalbomis. Skaitydavai laikraščius ir net mums, baigusiems aukštuosius mokslus, diskretiškai pasiūlydavai perskaityti tą ar kitą straipsnį.
Svarbiausia gyvenime Tau buvo moralė ir garbė. Kiekvieną žmogų vertindavai pagal jo poelgius, bet nesmerkdavai paklydusių, tik stengdavaisi jiems padėti.
Mums Tu visada buvai globėja ir užtarėja, geriausia Mama pasaulyje. Mes Tave mylėjome, o Tu mumis didžiuodavaisi. Prisimeni, kaip džiaugeisi sūnaus Edvardo nutapytu paveikslu, pirmuoju mano vaikišku eilėraščiu? Mamyte, brangioji, mes seniai išaugome iš trumpų suknyčių, bet Tavęs vis tiek labai labai trūksta.
Juk ir ta Tavo paskutinioji diena šioje žemėje tokia simboliška. Tai buvo 1988 m. gegužės 1 d. – sekmadienis – Motinos diena, kurią tik pradėjome švęsti Lietuvoje. Tu žinojai apie tą dieną ir labai jos laukei. Tu taip norėjai tą dieną matyti mus visus kartu, kad net tąnakt susapnavai visus savo mirusius vaikus, su kuriais sapne kalbėjai. Jie Tau pasakė, kad visi yra vienoje vietoje, tik Honorata yra truputėlį toliau. Šį sapną išbudusi Tu papasakojai dukrai Stefanijai ir priėjai prie išvados, kad numirusi dukrytė Honorata yra truputėlį toliau, nes mirė tik ką gimusi, pakrikštyta tik vandeniu. O vakare staiga užgesai, išėjai pas savo mažylius.
Mama, dovanok, kad tą vakarą nebuvau kartu su Tavimi, negalėjau Tau pasakyti paskutinį kartą ačiū, negalėjau atsiprašyti Tavęs. Jeigu mane girdi, o tikiu, kad taip, atleisk man, juk Tu visada buvai mylinti ir gailestinga.
Tavo dukra
Vladislava Kursevičienė