Lekavičiai, buvęs kaimas

Lekavičiai, buvęs kaimas

Kaimo istorinis pavadinimas Lechavičiai yra susijęs su asmenvardžiu, senuoju karo vadu Lecha. Išlikę pasakojimai apie kaimo senovę, apie čia vykusius mūšius ir šventvietes. Senuose žemėlapiuose dar likęs vietovės pavadinimas Rungai, irgi susijęs su Lekavičių kaimu arba yra jo dalis.
Tarp Perkūnakiemio ir Lekavičių tekėjusi šaltiniuotoji šventoji Rungos upelė, ant kurios aukštų krantų stovėjusi šventvietė su dievaičių Perkūno ir Liūto statulomis, kurios krikščionių buvę paskandintos Dumbliukan. Su etnologu Libertu Klimka aiškinausi, kaip vietovė gali būti susijusi su liūto vardu ir gavau įdomų atsakymą:

O, – nustebo mokslininkas, – tai gali būti labai senos gyvenamosios vietovės, susiję su indoeuropiečių atėjimu į šiuos kraštus. Tai jie bus atsinešę liūto įvaizdį į senąją Šiaurės Europos kultūrą.

Apie buvusius karus pasakojo Juozas Kučinskas:
Saka, kad seniau čia gyvena toks grafas Lecha. Kai užėja kryžiuočiai, tai prasidėja baisus karas. Buva vasara. Kaunasi jiej, o kyla toks baisus juodas debesis ir kai ims tą visą kariuomenę daužyt’ perkūnas, tai kryžiuočiai ne tiek silpni buva, kiek isiganda ir pasilaida visi bėgt’. Taip Lecha laimėja karu, o tų vietu pavadina Perkūnakiemiu. Kaimas kitoj pusėj upelia ir dabar vadinasi Lechavičiais.
Lechavičiuose, saka, buva koks tai Lecha, vadas kariuomenės, o Perkūnas – vadas Perkūnakiemia. Kap užeja perkūnas, tai sudauži Lechos kariuomeni, tai lika kaimai kap ty buva, tarp savų kap tai kariava.
Buva čia ir turkai, buva užejį, a, kas čia neja…
Pasakojo Aleksius Sinkevičius
Aleksius Sinkevičius prisimena, kad buvo daug visokių vardų – Auksa kalnelis, Blindynas, Busila lizdas, Dumbliukas, Gojelis, Grabliukas, Grablius, Juodpurvis, Lekavičiai, Ošeikas, Pakrantė, Pavieškelys, Petrakampia sala, Smaliarnia, Telėdnikas.
Apie kaimo gyventojus pasakojo Domicelė Kazlauskaitė-Apanavičienė
Kaime gyvena Vankevičius Stasys, Vėželis Vaclovas, Kazlauskas Pranas, Kazlauskas Aleksandras, Kačenauskas Viktoras, Beganskas Aleksas, Beganskas Ignas, Ivankevičius Jonas, Girsa Pranas, Junevičius.
Gatvinis kaimas prasidėja prie Rungos kranta, kur dabar pėsčiųjų tiltas, čia stovėja Prana Kazlauska namai, toliau iki Kakliniškių, iki Raistinės aja kelias iki Abromiškių. Palei keliuku visur stovėja namai. Už Kazlauska Prana aja Beganskų sodyba, revas, už jo Junevičius, Narušia žentas. Kitoj kelia pusėj stovėja Vėželia Vacia sodyba, ir kitų Kazlauskų namas an dviejų galų, vienam gyvena Zigmas, kitam Jonas, dvi šeimynos. Kur dabar benzina kolonėlė. Toliau – Vankevičiai, o Ivankevičiai gyvena netoli plenta. Visų trobos buva medinės, dviejų galų, daugelia su gonkom nuog darželia pusės.
Linus visi sėja, verpi, audi. Visi turėja duonkepes krosnis, duonu kepi namie, sėja sava rugius. Gyvulių laikė daug – arklių, karvių, kiaulių, avių, vištų. Buva dideli kiemai, aptverti tvorom. Mezgi naminių vilnų kojines, pirštines, megztinius. Šeimynos nebuva labai gausios, o prie namų beveik visi turėja sodus. Pas Junevičių buvo sėmenų spaustuvi. Nuo kaimynų pinigų už aliejaus spaudimą Junevičius neimdava, reikėja jam atidirbt’, aidavom pas jį darbuosna. Iš tolimesnių kaimų atvažiavį spaustis aliejaus mokėja pinigais.
Šeimos nebuva didełės – po du, tris vaikus.
Vaikai aja mokytis Mažiklės mokyklon.
Vaclova Beganskaitė-Girsienė pasakojo apie Junevičiaus aliejaus spaustuvę:
Mūs namas stovėja ty, kur už restorana buva siurblinė, dar yra medžių liki. Kap Junevičiai pasistati nauju trobu, tai senam namukij intaisi aliejaus spaudyklu. Buva arkliais sukamas maniežas, jame małi sėmenis, sumaltus krovi presuosna ir spaudi. Geras aliejus buva, žmonės veži sėmenis, spaudėsi alieju. Menu jo kailinius, toki dideli, visas priešakis apsitepis aliejum. Likusiom ispaudom šėri karves, tai labai gražios, riebios karvės buva. Ale Junevičius labai gėri, tvarkos maža buva. Vis ateidava pas mana babu išvakar gyrtas. Žmona jį apkulia (jis didelis, o ji maža), tai ateina. „Beganska, jedin glik“, – praša (baba turėdava žolių trauktinės). Tik sūnus, kap praauga, tai sutvarki ir spaustuvi, ir ūki.
Apie neramumus pasakojo Adelė Šimonytė Vėželienė:
Ir Junevičius iš Lekavičių išvažiava Lenkijon, ale po savaitės jo namuose jau apsigyvena Girsai, nežinau iš kur jiej atsirada. Junevičius turėja Narušia seserį, buva švogeriai. Dar išvažiava su jais ir Macijauska Alfukas. An kalniuka stovėja Kazlauskų namai, ty buva atėjį žaliukai. Užeja skrebiai, kila susišaudymai. Tiej žaliukai revu, revu, paskui miškan ir pabėga, tik kulkos aplinkui zvimbi, tada Kazlauska Olesius išłėki iš pirkios baltu maršku pasiėmis, skaitosi, čia civiliai, nieka nėr, tai jį ir nupyłi skrebiai.
Olesiuku tai naktį slaptai pakavoja, vyrai padari karstu, jiej patys bijoja, šeimyna pas Beganska Olesių nakvoja, nei laidotuvių nebuva, nieka.
Pas Junevičių irgi buva susišaudymas, kambarij nušovi tokių mergų Tarasių ir tarnu bernu, nežinau varda, paskui svirne nušovi dar vienu ką tai, nežinau ir vienu žaliuku labai sužeidi. Tada ir išvažiava jiej 4 – Narušis, Junevičius, Ivicka Lionginas ir Macijauska Alfukas. Važiava su jais ir Narušienė, ale, saka, ji traukinij pamiri, nedavažiava Lenkijos.
Šarkinės k.
O Aleksius Sinkevičius dar atsiminė buvusius vietovių vardus
Buva vietos – Balciukiškis, Baltaraištis, Degcernia, Dvišakis, Gale skynima, Mažylis, Pašilė, po Puikinu, Prūdapievė, Po kryžium, Ragas (Kazlausko), Šarkinė, Dvarčius, Šarkinė (laukas), Šilainė, Upelis, Ūžuolapievė.
Audrė Gedutytė iš senosios Kučinskienės dar girdėjo tokį pasakojimą
Šitam raiste medžiai labai gyrgžda, per pirmas šalnas naktim labai gyrgžda. Saka, senovėj, kai senosios Kučinskienės baba dar buvo jauna panełė, buvo didelis maras. Visi aplink išmirė, jau nebuvo kam ir laidot’. Tai tik susukdavo lavonus marškosna ir nunešdavo raistan, liūnan inmesdavo – šitaip juos laidoja. Tai dabar ty jų dvasełės ir gyrgžda medžiuose, ale dabar jau ir raistas baigia užaugt’.
Mana baba buva stipri, jauna mergina ir tą marą pergyvena, lika gyva , ją vadino Marija. Saka, kad an dirvonėlia šalia bažnyčios buva seni seni kapeliai, jau jų niekas nemena.
Apie senkapius ir kaimo gyvenimą pasakojo Pranas Sinkevičius:
Kapčiai tai buva viršuj an kalnelia ir apačioj palei Beganskus buva. Baina žmonės, kad ty kapai ir su arkliais. Mat kariava su arkliais, tai ir palaidoti su arkliais. Kapčiai ty buva, nuveidinėjam, pacanai visur dasiekia. Mokykla buva pas Pučių, aja upelis. Mokina mokytoja Radzevičius. Ieškoja gelažiukų ty kapinėse, nu kapčiuose. Ajam ir mes. Teka matyt. Rankioja. Tėvai labai barėsi, nełaida. Saka, po kapines, žmones keliat’ iš amžina miega. Drausdava. Kapčiai tai buva viršuj an kalnelia ir apačioj palei Beganskus buva. Baina žmonės, kad ty kapai ir su arkliais. Mat kariava su arkliais, tai ir palaidoti su arkliais. Kapčiai ty buva, nuveidinėjam, pacanai visur dasiekia. Mokykla buva pas Pučių, aja upelis. Mokina mokytoja Radzevičius. Ieškoja gelažiukų ty kapinėse, nu kapčiuose. Ajam ir mes. Teka matyt. Rankioja. Tėvai labai barėsi, nełaida. Saka, po kapines, žmones keliat’ iš amžina miega. Drausdava.
Šarkinė – labai graži vieta.
Kiemavietė buva Šarkinė, ty kur dabar vaikų sanatorija, kur link saliukės dabartinės, tenai buva neužtapyta. Buva Puikina pieva, upė ty tekėja Gražialiauka, šaltinių visur pilna. Buva Puikina ežeras, Puikina sala
Statė elektrinį, viskas keitėsi kaip reikiant’.
Gražialiauka aja iš šaltinių, iš abiejų pusių buva dideli krantai, aukšti, statūs. Nuo Abromiškių aja, nuo Oria ažera, susivingiuoja, aina net in mumį, krantai baisiausi.
Mūs pievos, Kazlauska žemi, viskas jau po vandeniu. Mes ty gyvenam dar prieš ainant’ an sklypų, mana tėvas Aleksas ir jo brolis Zigmas, Šarkinėj an kalniuka, ty miška nebuva,dabar tik saliukė lika. Puiki graži vieta.
Čia irgi atsikėłėm gražion vieton. An sklypų kai ajam, čia žemi atmierava. Tėvas jau čia statėsi. Buva medžių, buva pievų, gyvulių. Dar saloj yra sebentų likį. Kaime gyvena Jakeliai, Kazlauskai du, Greželiai, Pučai, Sinkevičiai, jau – mes. Urbonavičiai, kur dabar an kalna, tai atsikėłi iš kur tai, grafienės mišku pirka, pjovi, išdirba žemi.
Po kara aš irgi slapsčiausi, ale namie. Nėjau rūsų kariuomenėn, daug vietinių buva, partizanava, slapstėsi. Aš tai namie. Tėvuka toks įsakymas buva. Padari namie slėptuvi. Kiti buva visur – ir salose, ir Abromiškių dvara klojime slapstėsi, ale ty klojime juos du ir nušovi, vienu suėmi. A, reikėja išgyvent’.

Puslapį paruošė
Ona Rasutė Šakienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų