Ledo rūmų simfonija, arba kaip elektrėniečiai nelegalius objektus legaliai statė

Ledo rūmų simfonija, arba kaip elektrėniečiai nelegalius objektus legaliai statė

Elektrėnai – jaunas ir nedidelis miestas, entuziastingų, darbščių ir talentingų žmonių dėka turintis kelis unikalius kultūros ir poilsio objektus. Ilgamečiui elektrinės vadovui, Elektrėnų garbės piliečiui Pranui Noreikai rūpėjo ne vien elektrinės, dėl kurios atsirado ir Elektrėnai, darbo rezultatai, bet ir kartu su ja kylančio miesto žmonių gyvenimo kokybė.

Raminta Česnauskaitė

Entiuziazmu trykštantys  naujojo miesto statytojai, vadovaujami  P. Noreikos, įveikdami įvairiausias biurokratines kliūtis, virtusias legendomis, po visą Tarybų Sąjungą ieškodami statybinių medžiagų, sugebėjo Elektrėnuose pastatyti ledo rūmus.

P. Noreika mielai paniro į prisiminimus ir su humoru papasakojo Ledo rūmų statybos istoriją.

Lietuvos elektrinę projektavo Rygos projektavimo institutas (Sąjunginio projektavimo instituto „Teploelektroprojekt“ Rygos skyrius), tad elektrinės vadovui P. Noreikai dažnai tekdavo važiuoti į Rygą, kalbėtis dėl projekto. Vienos kelionės metu, kadangi traukinys važiavo anksti, buvo laisvo laiko, kavinės nedirbo, P. Noreika išėjo pasivaikščioti. „Dairausi aplink – žiūriu stovi didelis namas, durys neužrakintos, viduje kažkokia salė, užlipu laiptais, o ten toks fantastiškas vaizdas atsiveria: rūkas uždengęs salę, groja muzika ir čiuožia dailiojo čiuožimo čiuožėjos… Taip pakerėjo vaizdas” – prisimena P. Noreika. Tai ir buvo tas lemiamas momentas, kai jis nusprendė, kad čiuožykla Elektrėnuose bus. Kai P. Noreika traukiniu važiavo namo, jau galvojo, kaip įrengti čiuožyklą Elektrėnuose.

Pirmi rūpesčiai

Iš pradžių buvo planuojama čiuožyklą statyti etapais: pirma padaryti aikštę – nedengtą, nes uždengti labai brangu. O po to pamažu uždengti. Tuo laiku buvo griežtai draudžiama statyti kultūrinius, sporto objektus, kadangi visos lėšos turėjo būti skiriamos gamybai vystyti. „Už tokius darbus galvos lakstydavo, labai griežtai viskas kontroliuojama buvo“ – paaiškina P. Noreika. – „Tai galvojom, kad aikštelę čiuožimui padarysim, o tai ne taip sudėtinga – mes iš katilų išimdavom daug garo perkaitintuvų ir atiduodavom į metalo laužą“. Plienas buvo aukštos kokybės. Šio metalo elektrinė savo reikmėms naudoti negalėjo. Padėjo LTSR Ministrų tarybos pirmininko pirmasis pavaduotojas Ksaveras Kairys, davęs leidimą sumažinti metalo pridavimą į metalo laužą. Šaldymo aikštei reikėjo daug tokio metalo, buvo sukauptos krūvos plieno, kaip tik tokio diametro ir parametro, kokio reikėjo. Tai buvo žingsnis į priekį, pradedant įgyvendinti rizikingą projektą.

Vieta būsimai čiuožyklai parinkta ant ežero kranto, pelkingoje vietoje – baloje.  Pirmas darbas buvo išlyginti aikštei vietą, užbetonuoti, sukauptą metalą suvirinti į tam tikrą tinklą. „Bet ką toliau daryti nežinojom, niekada to nedarėm. Tada ėmiau svarstyti, kas šitą darbą iš elektrinės darbuotojų galėtų atlikti“, – dalijasi prisiminimais P. Noreika. Remonto-statybos baro viršininko pavaduotojas buvo Leonas Valinevičius – entuziastas, aktyvus sportininkas. Jis P. Noreikos pakalbintas ir sutiko užsiimti šituo darbu.

Statybų pradžia

Prieš pradėdami darbus L. Valinevičius ir kitas  elektrinės darbuotojas Juozas Šiožinis važinėjo po Tarybų Sąjungą, lankė bei apžiūrinėjo čiuožyklas, o kai grįžo iš kelionių dalinosi patirtimi, kaip turi atrodyti aikštė: turi būti kompresoriai, kurie gamina šaltį, aikštė turi būti labai lygi. Buvo neramu, kaip padaryti kuo geriau, kad ledas būtų pakankamai kietas, kad čiuožėjai džiaugtųsi. Tada iškilo dar viena problema – įvairūs aikštei reikalingi vamzdžiai vamzdeliai greitai sukoroduoja. P. Noreika su bendraminčiai pasvarstę nutarė, kad reikia naudoti antifrizą, o ne rūgštis, ne šarmą, kaip kitose čiuožyklose. Tai buvo labai brangu, tačiau chemikai elektrinėje surado galimybę antifrizą nurašyti. Vėliau elektrinės vadovas surado galimybę L. Valinevičių nusiųsti į Europą, į ten vykstančias parodas, ten savo iniciatyva čiuožyklos kūrėjas aplankė kelias europines čiuožyklas. Kai jis grįžo – buvo aišku ne tik kaip Sąjungoje čiuožyklos veikia, bet ir kaip Europoje. „Kai tokia patirtis atsirado, buvo ramiau, kad neapsijuoksim, kad pastatysim tokią čiuožyklą, kuri veiks“, – džiaugėsi P. Noreika. – „Bet problemos nesibaigė – reikėjo nupirkti kompresorius, nes šaldymo kompresoriaus elektrinei nereikia, tada juos nurašėm ant oro šaldymo pulto, pulto vėdinimui. Rizikuoti reikėjo, ką padarysi.“ Bebetonuojant tą aikštę jos rengėjams neramu buvo, kad Lietuvoje atvirą aikštę eksploatuoti sunku dėl oro sąlygų: lyja, sninga. Buvo nuspręsta, kad reikia aikštę uždengti. Vėl problema – tokiai didžiulei aikštei reikėjo didžiulio stogo.

Projektavimo vargai

L. Valinevičius važinėdamas po įvairias šalis matė daug čiuožyklų, bet elektrėniečiai neturėjo tokių medžiagų statyboms, kurios buvo naudojamos tose šalyse.  Kaip tik tuo metu dujininkai tiesė naują magistralinį dujotiekį – diametru apie pusmetrį – į elektrinę per mišką, kelis kilometrus. Su jais P. Noreika susitarė, kad parduotų tą panaudotą dujotiekį jam už prieinamą kainą. Kai dujotiekis buvo iškastas iš žemės, čiuožyklos statytojai pamatė, kad jį galima panaudoti pastato statybai – dujotiekis tiko po kolonom, atramom, žiedui aplink, bet projektuoti pastato elektrėniečiai neturėjo teisės, neturėjo licencijos. „Po čiuožyklos stogu galėjo tilpti apie du tūkst. žmonių, ir jei kas atsitiks, pavyzdžiui, neatlaikys sniego, tada – „bratskaja mogila“, – dabar jau šypsosi P. Noreika. Jam teko važinėti po Vilnių ir ieškoti projektavimo institutų, kurie mokėtų ir  apsiimtų suprojektuoti čiuožyklą. Daugelis sakė, kad nemoka, niekada to nedarė. Pagaliau komunalinio ūkio projektavimo institute atsirado specialistų, kurie sutiko suprojektuoti čiuožyklą, bet P. Noreikai rūpėjo, kas sutiko, kokie žmonės, kokia jų kvalifikacija. Vyriausiasis konstruktorius A. Kanapeckas panašų pastatą jau buvo projektavęs. Jo idėja ir buvo padaryti tokią pastato formą, kaip riešuto kevalą.  A. Kanapeckas suprojektavo pamatus, kad išlaikytų apkrovas. Pagrindinė apkrova buvo tas vadinamas žiedas, reikėjo tvirtai sujungti vamzdžius ir uždengti viršų. Kaip tai padaryti, P. Noreika sugalvojo su L. Valinevičiumi. Nusprendė termutes suvirinti ir su kranais sujungti į centrą, o centre pastatyti atramą, viršuje viskas turėjo remtis į tam tikrą stiprų žiedą. Šitam žiedui suvirinti Elektrėnuose nebuvo patyrusių suvirintojų. Direktorius pagalbos ieškojo   sąjunginėje organizacijoje „Santechmontaž“.  „Darbuotojai sutiko, suvirino termutes  iš gero metalo, dėl saugumo, po to sumontavo ir gavosi labai gražus vaizdas“, – didžiuojasi statybų iniciatorius.

Šešios progos numirti

Dar niekur nematytas, originalus čiuožyklos stogo kupolo vaizdas, matomas nuo autostrados, traukė žvilgsnius. Kartą važiavo pro šalį plentu Marijonas (Marius) Baranauskas – garsus fotografas. Pamatęs tokį nematytą statomą pastatą, nusprendė, kad su čiuožyklos nuotraukomis galima būtų sudalyvauti parodoje. Kaip tik laikraštyje „Pravda“ buvo paskelbtas fotokonkursas „Pramoninės statybos objektų grožis”. M. Baranauskas pagalvojo, kad turi daug galimybių laimėti premiją. Nufotografavo iš įvairių pusių čiuožyklą ir nusiuntė nuotraukas konkursui. Pavadino ciklą „Statybų simfonija“. Ir dar parašė prierašą:  Lietuvoje, Elektrėnų gyvenvietėje, statomi žiemos sporto rūmai. „Jis nežinojo, kad už savavališkas sportinių aikštelių statybas vadovų galvos laksto, o jau rūmai – išsigelbėjimo nėra… Rūmai gyvenvietėje!“ – juokiasi P. Noreika.  Premiją M. Baranauskas gavo, bet Maskvoje dėl statybų kilo didelis triukšmas.

Visa sąjunginė valdžia užpuolė TSRS energetikos ministrą Piotrą Neporožną. P. Noreikia prisimena, kad Maskvos valdininkams ministras atsakė: „buvau ten ir  mačiau, kad ten ne rūmai, o savo jėgomis iš atliekų statoma palapinė. O fotografai iš musės dramblį padaro.” Šitas atsakymas buvo pateiktas visom kontroliuojančiom organizacijom, kurios persiuntė ją į Lietuvą, kad būtų paskelbta informacija, kaip yra iš tikrųjų. Į Lietuvą buvo siunčiamos įvairios komisijos. P. Noreika naktim tvarkė sąmatas, rinko reikiamas sąskaitas iš bankų ir teikė komisijai, o ši – Maskvai. P. Noreika, pasakodamas apie statybas, prisiminė A. Čekuolio žodžius, kad žmogui yra šešios progos numirti. „Šioj vietoj numirti tikrai buvo galima“, – šypsosi Elektrėnų garbės pilietis.

Slidžiu paviršiumi

Kilus triukšmui, reikėjo iš rūmų daryti „palapinę“. Statytojai pradėjo ieškoti medžiagų stogui: cinkuotai skardai nupirkti iš Maskvos buvo gauta paskyra, o apmokėti iš elektrinės lėšų direktorius negalėjo. Bet iš kiekvienos  padėties visada atsirasdavo išeitis.  Kadangi elektrinė dirbo labai gerai – buvo skiriamos įvairios premijos, jos ir buvo naudojamos statyboms. Kai buvo nupirkta skarda, reikėjo pakelti į 22 metrų aukštį  ir sumontuoti didžiules metalines arkas, kurių bendras svoris 340 tonų. Specialaus krano nebuvo. Tam L. Valinevičius sugalvojo ir pats sukonstravo kraną, kuris tokį darbą atliko. Labai pavojinga buvo dirbti darbininkams tokiame aukštyje: skarda tepaluota, kai saulė pašviečia, slidu… „Prašiau, kad visi virves apsaugai apsirištų: ir piktuoju prašiau, ir geruoju… Prie manęs rišosi, bet kai nemačiau – kažin? Ilgai montavo tas skardas. Ir dabar, darant rekonstrukciją, prašiau, kad skardos neliestų, nes ledo rūmai tikrai liktų be stogo“, – sako P. Noreika. Žmonės buvo surinkti iš įvairių barų – keliolika specialistų, kurie galėjo aukštyje dirbti. P. Noreika džiaugiasi, kad nė vienas nežuvo. Statė čiuožyklą ne tik geri specialistai, bet ir geri žmonės. „Kartą į komandiruotę  Armėnijoje važiavau kartu su savo darbininkais. Vakare  buvo galima pasirinkti kur eiti:  į restoraną, ar į  simfoniją. Visi „murziukai“ darbininkai vienbalsiai pasirinko simfoniją! Sužinojau tada, kad mano darbininkai jau  ir kalnuose buvę, ir pilyse, ir prie Ararato kalno, ir istoriją žino. Darbininkai tada žinojo ir išmanė ne vien tik savo darbą, o daug daugiau“, – su pasididžiavimu apie savo žmones kalba P. Noreika.

Legaliai nelegalus objektas

Pradėjus įrenginėti čiuožyklos vidų, apšiltinti luboms reikėjo  „kailinių”. Ilgai statytojai nerando tam tinkamos medžiagos: lengvos, nedegios  ir garsą sugeriančios. Prieš pat išvažiuojant iš komandiruotės Armėnijoje, vietiniai energetikai pasiūlė nuvažiuoti į parodą. „Vaikštom – žiūrim tokios plokštės, kaip meduolis. Vietiniai jas gamino atominei elektrinei, pertvarom. Ne fabrike gamino, o kažkokioj daržinėj: malė akmenį, su rišikliu darė košę ir liejo didelius lapus. Su L. Valinevičiumi pasitarę nusprendėm, kad gal tokie lakštai ir tiktų stogui šiltinti, tik reikėjo vieną pusę nudrožti, kad atsivertų akutės – garsui sugerti“, – prisimena P. Noreika. Taip išsisprendė lubų apšiltinimo problema.

„Atrodė viskas gerai ir gražu, bet mūsų laukė antras smūgis – Lietuvos finansų ministerijai buvo pavesta patikrinti organizaciją „Santechmontaž”, kuri atliko suvirinimo darbus statant čiuožyklą, už darbus buvo sumokėta iš elektrinės pinigų,  o tai – nusikaltimas“, – prisimena P. Noreika. Po patikrinimo jis buvo kviečiamas pas Lietuvos TSR finansų ministrą Romualdą Sikorskį pasiaiškinti. P. Noreika jam viską išsamiai papasakojo ir tvirtai tarė: jei nereikia čiuožyklos Lietuvoje – sustabdykim. R. Sikorskis  tik paklausė, ar elektrinės direktorius iš statybų sau naudos turėjo ar ne? Gavęs neigiamą atsakymą – R. Sikorskis kontroliuojančios organizacijos viršininkui rankos mostu, lydimu švilptelėjimu, parodė į durų pusę. Tai reiškė, kad čiuožyklą buvo galima statyti toliau. Stogas yra, trūko sienų. P. Noreika nuvažiavo pas „Vievio paukštyno“ direktorių Albiną Mikalauską ir paklausė, ar jis gali prisidėti prie čiuožyklos statybos, juk daug paukštyno darbuotojų gyveno Elektrėnuose. Reikėjo aplink čiuožyklą rėmų, iš aliuminio. A. Mikalauskas buvo geranoriškas žmogus – parūpino aliuminio. Rėmus darė Vilniuje, kai juos sumontavo, P. Noreika nusprendė, kad reikia tuos griaučius  taip ir palikti, tik apkabinėti ruberoidu, fanera – padaryti pastatą nepatrauklų, kad vėl komisijos nevažiuotų. „Už aliuminio panaudojimą bausdavo, nes jo trūkdavo, neužtekdavo iškilmingiems objektams, o čia – čiuožykla gyvenvietėje. Apkabinėjom ir ilgai čiuožykla stovėjo taip apkabinėta. Taip gynėmės nuo fotografų, kad vėl į parodą nuotraukos nenusiųstų“, – juokiasi P. Noreika, – „Kažkur apie dešimt metų kabėjo ta fanera ir ruberoidas, o kai pasikeitė situacija sąjungoje – Ledo rūmai buvo atidengti“.

Dar ilgai visi Tarybų Sąjungoje stebėjosi, kaip lietuviai nelegalų objektą legaliai sugebėjo pastatyti.

Nacionalinės svarbos objektas

Čiuožykla yra, o komandos nėra. P. Noreika prisimena, kad pirmoms varžyboms L. Valinevičius surinko tuos elektrėniečius, kurie mokėjo stovėti ant pačiūžų, iš kažkur gavo ledo ritulio lazdas – pirmosios rungtynės vyko tarp vietos gyventojų, o dabar mieste veikia profesionalus Lietuvos ledo ritulio klubas „Energija“, geriausi Lietuvos ledo ritulininkai yra kilę iš Elektrėnų.

P. Noreikai svarbu, kad žmonės džiaugtųsi jo darbais, didžiausias apdovanojimas jam – kai kitoje šalyje giedamas Lietuvos himnas nugalėjus mūsų ledo ritulio rinktinei, kai sibirietis kolega prisiminimuose pamini, kad gailisi per vėlai nuvažiavęs į Elektrėnus, nes anksčiau būtų pamatęs tai, apie ką jie dar svajoja, o Elektrėnai jau turi. Džiaugiasi Elektrėnų garbės pilietis ir tuo, kad 2008 m. projektas „Ledo rūmų Elektrėnuose plėtra“ įtrauktas į Valstybės planuojamų turizmo objektų sąrašą, Elektrėnų ledo rūmai yra paskelbti nacionalinės svarbos objektu ir vyksta jų rekonstrukcija. Tik gaila jam, kad jau nebėra J. Šiožinio, L. Valinevičiaus. „Viskas priklauso nuo žmonių“, – liūdnai ištaria P. Noreika ir pasidalina prisiminimais, kaip vienas LTSRS valstybinio banko Lietuvos respublikinės kontoros valdytojas jo paklaustas, kodėl nesutrukdė čiuožyklos statyboms, atsakė – nes jūs viską darėt žmonėms, ne sau. „Ir ministras P. Neporožnas visad sakydavo – važiuokit į Elektrėnus pažiūrėti, kaip reikia rūpintis žmonėmis“, – pokalbį baigia Elektrėnų garbės pilietis P. Noreika.

Jis tiki, kad Elektrėnų ledo rūmai stovės dar ilgai, nes juos su didele meile statė darbštūs ir talentingi žmonės.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų