Laidojimo paminklai

Laidojimo paminklai

Gausiausią Strėvos vidurupio (kaip pastebime, ir visos Lietuvos) ištirtų archeologinių paminklų dalį sudaro laidojimo paminklai. Manytume, kad taip yra dėl to, jog atliekant įvairius žemės judinimo darbus (statybos, žmonių ūkinė veikla ir kt.) šie archeologiniai paminklai būna greičiausiai pastebimi, todėl jie ir sulaukia didžiausio archeologų dėmesio. Be to, laidojimo paminklų tyrinėjimai duoda apčiuopiamų rezultatų – radinių. Į kapus dėti žmonių vartoti darbo įrankiai, ginklai, papuošalai bei kiti buitiniai reikmenys gali atskleisti ne tik dvasinę žmonių pasaulėžiūrą, buitį, karybą, bet ir prekybos ryšius su aplinkinėmis ar tolimesnėmis teritorijomis.

Nagrinėjama teritorija įėjo į Brūkšniuotosios keramikos kultūros sritį, tačiau jau nuo III–IV a. po Kr. šioje teritorijoje susiformuoja visiškai nauja kultūra – Rytų Lietuvos pilkapių kultūra. Kultūros atsiradimui nemažai įtakos turėjo pietrytiniai kaimynai (sūduviai), iš kur anksčiausiai paplito brūkšniuotą keramiką pakeitusi grublėta keramika bei mirusiųjų kremacijos paprotys. Šios kultūros susidarymui turėjo turėti įtakos ir į šią sritį atsikraustę Dniepro baltai, kurie čia veržėsi dėl tautų kraustymosi įvykių. Nepamirškime, kad VI a. staiga atsiranda gausybė pilkapių su sudegintų mirusiųjų palaikais. Vyrų kapų komplektuose vyrauja kovos peiliai, kovos kirviai, ietigaliai, skydai ir raitelio įkapės – balnakilpės. Pastarosios čia atsiranda anksčiau nei kur kitur baltų gentyse. VII–VIII a. pastebimi nauji pilkapių įrengimo papročiai: vietoje akmenų jie apjuosiami grioveliais. Pilkapynuose randama po kelis šimtus sampilų ir daugiau, sampiluose – po kelis kapus. Plačiau žvelgiant į baltų pasaulį sukrėtusius tautų kraustymosi įvykius, gana įtikinama darosi hipotezė, kad lietuvių genties formavimosi pagrindai iškilo rytų baltams įsiliejus į giminiškus Brūkšniuotosios keramikos kultūros vakarinio arealo baltus. IV a. pab. – V a. pr. susidarė Rytų Lietuvos pilkapių kultūra, o vėliau, maždaug V–VI a., Lietuvos pilkapių kultūrai išnykus, jos vietoje iškyla lietuvių gentis[1].

Laidojimo paminklai yra skirstomi į dvi pagrindines rūšis: plokštinius kapinynus (laidojimo vieta be kapų žymių žemės paviršiuje) ir pilkapynus (pilkapių grupė). Pastebima, kad plokštiniai kapinynai jau po krikšto kartais archeologų dar vadinami ir senkapiais. Tačiau skirtumas yra tik chronologijoje, bet ne sandaroje, kadangi, radus plokštinį kapinyną, archeologas niekada negali žinoti, kokio amžiaus kapus jame atras – iki krikšto ar jau po jo. Šiuo metu jau atsisakoma senkapio pavadinimo, visi plokštiniai kapinynai pradedami vadinti tiesiog kapinynais, nurodant jų chronologiją. Paprastai žodis „plokštinis“ vartojamas tik tada, kai norima tokį kapinyną atskirti nuo pilkapyno, pavyzdžiui, Žiemgaloje, kai iki V a. vid., laidojo pilkapiuose, o jau nuo V a. vid. – plokštiniuose kapinynuose[2].

Galime teigti, kad Strėvos vidurupio teritorijoje šiuo metu yra 7 plokštiniai kapinynai:

1. Bajorų kapinynas (Kietaviškių sen., pagal vienus radinius datuojamas VII–VI tūkst. m. pr. Kr., pagal kitus – V–VI a., pagal dar kitus – XIV a. pab – XV a. pr.).

2. Vievininkų kapinynas (Vievio sen., XVI a. vid. – XVIII a.).

3. Vindžiulių kapinynas (Kietaviškių sen., XIV a. II p. – XV a.).

4. Žuvyčių kapinynas (Ąžuolyno kalnas, Semeliškių sen., XVI – XVII a.) .

5. Giedraitiškių kapinynas (dar kitaip vadinamas senkapiu, Elektrėnų sen., chronologija neaiški).

6. Mitkiškių kapinynas (dar kitaip vadinamas senkapiu su griautiniais ir degintiniais kapais, Kazokiškių sen., chronologija neaiški).

7. Toleikių kapinynas (dar kitaip vadinamas senkapiu, Pastrėvio sen., chronologija neaiški)[3].

Tačiau savo gausa itin išsiskiria pilkapynai, kurių, skaičiuojant su jau išnykusiais, Strėvos vidurupio teritorijoje galime priskaičiuoti apie 22. Pagal seniūnijas šie archeologiniai paminklai pasiskirstę taip:

Beižionių seniūnija:

1. Beižioniųv – Žydiškių pilkapynas (VI–VIII a.).

2. Migliniškių pilkapynas (I šimtmečio vid.).

3. Migliniškių – Eitulionių pilkapynas (V–VIII)[4[.

Elektrėnų seniūnija:

1. Abromiškių – Sabališkių pilkapynas (chronologija neaiški, pilkapynas išnykęs).

2. Alinkos–Raistinės pilkapynas (IX– XIII a., pilkapynas pilnai ištirtas)[5].

Gilučių seniūnija:

1. Kalninių Mijaugonių pilkapynas (chronologija nenurodyta).

2. Kalninių Mijaugonių pilkapynas II (chronologija nenurodyta)[6].

Kazokiškių seniūnija:

1. Kryžkelio – Zabarijos pilkapynas (IX–XII a.).

2. Paaliosės, Padaliosės, Pamiškės pilkapynas I (IX–XII a.).

3. Paaliosės, Padaliosės, Pamiškės pilkapynas II (IX–XII a.).

4. Paaliosės, Padaliosės, Pamiškės pilkapynas III (IX–XII a.)[7].

Kietaviškių seniūnija:

1. Gojaus – Kloninių Mijaugonių, vad. Prancūzų kapais pilkapynas (IX–XII a.).

2. Gojaus – Kloninių Mijaugonių pilkapynas II (IX–XII a.).

3. Gojaus – Perkūnkiemio – Elektrėnų pilkapynas (IX–XII a., išnykęs pilkapynas)[8].

Semeliškių seniūnija:

1. Laičių pilkapynas (VIII–XII a., išnykęs pilkapynas).

2. Mustenių, Baubonių pilkapynas (V–VII a.)[9].

Vievio seniūnija:

1. Baltamiškio pilkapynas (chronologija neaiški, pilkapynas išnykęs).

2. Balceriškių pilkapynas (IX–XII a.).

3. Kragžlių pilkapynas (I t–mečio II pusė – II t–mečio pr.).

4. Padūkštų pilkapynas (I t–mečio II p.).

5. Varliškių – Orliškių pilkapynas (VIII–XI a.).

6. Vievio – Balceriškių, vad. Švedkapiais pilkapynas (IX–XII a.).

Strėvos vidurupio teritorijoje taip pat pasitaiko atrasti ir pavienių pilkapių, kurių šiuo metu yra 5.

Pagal seniūnijas šie archeologiniai paminklai pasiskirstę taip:

Semeliškių seniūnija:

1. Monių – Dargonių pilkapis (I t-mečio vid. – II t-mečio pr.).

Vievio seniūnija:

1. Paaliosės, Padaliosios, Pamiškės pilkapis (IX–XII a.).

2. Paaliosės, Padaliosios, Pamiškės pilkapis II (IX–XII a.).

3. Paaliosės, Padaliosios, Pamiškės pilkapis III (IX–XII a.).

4. Varliškių pilkapis (IX–XII a.)[10].

Remdamiesi šiais duomenimis galime daryti išvadą, kad Strėvos vidurupio teritorijoje šiuo metu yra: 7 kapinynai, 22 pilkapynai, iš kurių: 5 jau išnykę, 17 esančių dar ir dabar, o taip pat 5 pavieniai pilkapiai. Iš viso 34 laidojimo paminklai.

Šio laikotarpio laidojimo paminklų gausą, be abejo, galime sieti su gyventojų gausėjimu, o pastarąjį – su ekonomikos augimu. Lietuvos valstybės priešaušriu – I tūkst. pabaigoje ir II tūkst. pradžioje – žemės ūkyje vartojami daug geresni ir patvaresni žemdirbystės įrankiai, pirmiausia – arimo. Labai patobulėjo seniausias arimo padargas – vienadantis arklas: jis platus, su įmova, stipriai užmaunamas ant medinės arklo dalies. Tokio arklo vaga buvusi ir gilesnė, ir platesnė.

II tūkst. pradžioje dirvai įdirbti pradėta vartoti dvidantė žagrė su geležiniais noragais (tokia žagrė aptikta Juodonių piliakalnyje, Rokiškio raj.) buvo pagrindinis žemdirbystės padargas visą feodalizmo epochą. Be arimo padargų, plačiai vartotos ir medinės akėčios. Visa tai leido daug geriau įdirbti dirvą ir, žinoma, gauti gausesnį derlių, tai skatino gyventojų (bei laidojimo paminklų) gausėjimą. Apskritai žemdirbystės įrankiai rodo buvus išplėtotą žemės ūkį, o žiemkenčių paplitimas buvo pagrindas įsigalėti pūdyminei žemdirbystei ir svarbiausia priežastis, nulėmusi dvilaukės sistemos pakeitimą trilauke. Be to, Lietuvos gyventojai, ypač II tūkst., pradžioje, jau augino visas dabartines varpines ir ankštines kultūras, tarp kurių vyravo žieminiai rugiai. Kita svarbi žemės ūkio šaka, leidusi augti ekonomikai – gyvulininkystė, kuria baltų gentys vertėsi nuo neolito laikų, tačiau jos reikšmė ypač padidėjo geležies amžiuje, kada ji tapo neatskiriama žemės ūkio dalimi.

Plėtojantis ariamajai žemdirbystei, reikėjo ir traukiamosios jėgos – arklio. Tačiau II tūkst. pradžioje įsigalint trilaukei žemdirbystės sistemai šalia arklio labai plačiai turėjo būti naudojama ir jaučio traukiamoji jėga. Stambieji raguočiai ir žirgai sudarė pagrindines naminių gyvulių bandas I tūkst. pabaigoje – II tūkst. pradžioje. Gyvulių bandų sudėties pakitimą lėmė ekonominės priežastys. Greitu tempu plėtojantis žemdirbystei pirmiausia turėjo būti auginami darbiniai gyvuliai – arklys ir jautis. Be to, esant trilaukei, vadinasi, jau pūdyminei žemdirbystės sistemai, didėjo natūralių trąšų poreikis, jos galėjo būti tik gyvulių mėšlas. Nemažai svarbos turėjo ir pagyvėjusi prekyba, kuri leido vietiniams gyventojams apsirūpinti reikiamomis žaliavomis, kurių jie neturėjo: sidabru, žalvariu, švinu ar alavu. Prekiauta ir gaminiais, pavyzdžiui, kalavijais. Mainais, vietiniai siūlydavo įvairių žvėrių kailius, vašką, grūdus, gyvulių odą bei kt.

Platus kelių tinklas, gyvi prekybos ryšiai su svetimšaliais pirkliais ir krašto vidaus prekyba skatino plėtotis ekonominį ir socialinį šalies gyvenimą, o tai taip pat vedė prie gausėjančio gyventojų skaičiaus ir ženkliai padidėjusio IX–XII a. laidojimo paminklų kiekio[11].

Giedrius Kazlauskas

Naudota literatūra:

. Michelbertas, M. Rytų Lietuvos pilkapiai. Senasis geležies amžius Lietuvoje. Vilnius: „Mokslas“, 1986, p. 68.

2. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas. Laidojimo vietos. Prieiga per internetą: http://www.aruodai.lt/paieska/terminas.php?TeId=224.

3. Grinkevičiūtė, A. Vaitkevičius, V. Bajorų kapinynas. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2006 metais. Vilnius, 2007, p. 146-152.

4. Lietuvos TSR archeologijos atlasas. Vilnius: „Mintis“, 1977, t. 3. p. 37, 56,. 74-75.

5. Lietuvos Respublikos istorijos ir kultūros paminklų sąrašas. Vilnius, 1993, p. 19-20.

6. Lietuvos Respublikos istorijos ir kultūros paminklų sąrašas. Vilnius, 1993, p. 40; Lietuvos respublikos seimas. Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis. Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=255363&p_query=&p_tr2=.

7. Lietuvos TSR archeologijos atlasas. Vilnius: „Mintis“, 1977, t. 3. p. 42, 56, 74-75.

8. Lietuvos Respublikos istorijos ir kultūros paminklų sąrašas. Vilnius: 1993, p. 35, 74.

9. Lietuvos TSR archeologijos atlasas. Vilnius: „Mintis“, 1977, t. 3. p. 60; Ten pat, p. 71.

10. Lietuvos TSR archeologijos atlasas. Vilnius: „Mintis“, 1977, t. 3. p. 129.

11. Volkaitė-Kulikauskienė, R. Lietuva valstybės priešaušriu. Vilnius: „Vaga“, 2000, p. 223-224, 245-246, 254, 318-321.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Europos Pulsas

Keliai aukštumų link