Kūrybos duris pravėrus su Rusne Kulevičiūte

„Poezijos pavasaryje“ 2024. Nuotraukos autorius V. Suslavičius

Deimantė Jančiūnaitė

Garsusis prancūzų rašytojas Antuanas de Sent Egziuperi apie kūrybą yra pasakęs: „Kurti – tai pastatyti kitą ten, iš kur jis matytų pasaulį tokį, kokį nori matyti, o ne siūlyti jam naują pasaulį.“ Nu­sprendžiau pakalbinti­ Elektrėnų krašte kuriančią jauną merginą, Elektrėnų „Versmės“ ­gimnazijos mokinę Rus­nę Kulevičiūtę, kuri nepaliauja stebinti aplinkinių. Ji priklauso literatų klubui, jos kūryba yra spausdinama almanachuose. Ši mergina jau du kartus pelnė pri­zines vietas respublikiniame Jaunųjų filologų konkurse. Ko dar nežinome apie šią jauną kūrėją? Tikiuosi, kad šis interviu, mieli skaitytojai, Jums patiks, o galbūt net įkvėps prisėsti ir ­kažką parašyti. Kurkime meną! Gero skaitymo.

Kada supratai, kad save nori išreikšti kūryboje? Ar pirmiau kilo mintis kažką parašyti, ar apie kūrybą susimąstei tik parašius? Koks buvo pats pirmas kūrinys?
Iš tiesų, pirmiau pradėjau ra­šyti. Tik tada pradėjau gilintis, kas yra toji kūryba, ką ji reiškia, kas čia iš viso vyksta. Anksčiau rašydavau ir visiškai apie tai nesusimąstydavau. Tiesiog rašydavau ir viskas, o vėliau pradėjau labiau gilintis, kas tai yra. Patys pirmieji yra vaikystėje kurti maži kūrinukai. Bet toks jau rimtas kūrinys, kurį ir siuntėme konkursui, buvo prozos istorija „Jausti van­deniu“.

Rašai, kai ateina įkvėpimas, ar manai, kad kūryba yra darbas ir kiekvieną dieną turi kažką parašyti?
Aš manau, kad svarbiausias įkvėpimas, nes kūryboje, man atrodo, neveikia taip, kad ateini, atsisėdi: „O dabar rašysiu“ ir pradedi rašyti. Ne, tiesiog plaukia mintys, idėjos ir tada atsiranda tas noras kurti.

Kas Tave įkvepia kurti? Asmeninė patirtis ar draugų papasakotos istorijos, ar šių dienų pasaulio aktualijos?
Asmeninė patirtis labai daug ką duoda. Taip pat gamtoje ieškau įkvėpimo, stebiu paukščius ir gyvūnus. Žinoma, filmai, spektakliai. Tiesiog mus supanti aplinka, pavyzdžiui mokykla, nes labai daug įvairių situacijų ten įvyksta, daug įvairių žmonių lankosi.

Paminėjai spektaklius. Gal turi mėgstamiausią režisierių ar spektaklį. Kur dažniausiai lankaisi?
Jau senokai lankiausi spektaklyje, bet man labai patiko Kintų bažnyčioje matytas performansas pagal, man atrodo, M.K. Čiurlionio pasakojimus. Buvo dviejų moterų monologai. Man labai įsiminė šis spektaklis. Taip pat negaliu užmiršti prieš keletą metų matyto spektaklio „Mechaninė širdis“.

Ar turi kokių nors kūrybinių ritualų, kurie Tau padeda?
Vienu momentu bandžiau rašyti nusistačiusi laikmatį, per tam tikrą laiką parašyti kuo daugiau žodžių, „lieti mintis“, tuo pačiu metu nežiūrėti į gramatines klaidas, o vėliau prie jų sugrįžti. Dabar neturiu tokio ritualo. Tiesiog stengiuo­si atsisėsti, rašyti. Žinoma, turi būti tylu, ramu. Taip leidžiu sau pabūti su savo mintimis.

Penki Tavo eilėraščiai buvo įtraukti į tarptautinį almanachą „Srauniais upeliais į didžią Kūrybos upę“. Gal planuoji artimiausiu metu išleisti savo asmeninę knygą?
Apie asmeninę knygą svajojau ir svajoju. Būtų labai smagu ją iš­leisti. Kaip ir turiu planą, ką galėčiau publikuoti ir labai to norėčiau, nors tai būtų prozos kūriniai. Nežinau, ar tai pavyks artimiausioje ateityje. Jeigu pavyktų, būtų labai smagu. Toks planas tikrai yra.

Mokykloje per lietuvių literatūros pamokas reikia rašyti rašinius, kurių formatas arba rašymo schema yra vertinama prieštaringai. Ką Tu manai apie tai? Kaip Tau sekasi juos rašyti? Ar jie nesuvaržo Tavo kūrybinio potencialo?
Iš tiesų, kaip kada. Iš pat pradžių jau buvau „atkalusi“ tą sistemą, kaip rašyti rašinius, tačiau kartais tos schemos ir formatai labai susimaišo. Pavyzdžiui, probleminio rašinio ir interpretacijos. Ir tada viskas susivelia į vieną ir pasidaro daug sunkiau. Su kūryba gal aš to labai nesiečiau. Rašiniai yra labiau žinių parodymas – ką mes mokomės mokykloje. Manęs tai nevaržo. O tie rašiniai – toks labai įdomus „reikalas“, nes viskas labai priklauso nuo temos. Kartais pavyksta gerai parašyti, o kartais nelabai.

Tu taip pat priklausai Elek­trėnų savivaldybės literatų klu­bui „Strėva“. Ką Tau duoda da­lyvavimas šio klubo veikloje?
Labai džiaugiuosi prisijungusi, nes atsiveria labai daug galimybių dalyvauti įvairiuose renginiuose ne tik Elektrėnuose, bet ir kituose Lietuvos miestuose, skaityti savo eiles, jomis dalintis. Būtent literatų klubo iniciatyva leidžiamos mano eilės įvairiuose almanachuose, todėl manau, kad tai yra labai didelė, daug duodanti patirtis.

Ar šiame klube vyksta diskusijos apie rašymą, kūrybą? Galbūt Tau, kaip jaunesnei kūrėjai, kiti nariai duoda kažkokių kūrybinių idėjų, patarimų?
Tokių kaip diskusijų pačiame klube nėra. Dažniausiai bendrai skaitome eiles. Tačiau per renginius atsiranda pavienių pokalbių ir daug daugiau pažinčių. Žmonės man pataria, pasako, kas, pavyzdžiui, yra reikalinga kūryboje, kas yra gerai, ko, galbūt, trūksta. Kiekviename renginyje atsiranda bent vienas žmogus, kuris prieina ir pasako, kad klausėsi mano eilėraščių. Tada mes tarpusavyje padiskutuojame apie ­pačią kūrybą.

Ką manai apie atgalinį ryšį?
Manau, kad atgalinis ryšys po renginių yra labai svarbus, nes tuo­met pati išgirstu, kaip mano kūryba atrodo ir yra suprantama iš šalies. Tai motyvuoja rašyti toliau, galbūt, peržiūrėti senesnius eilėraščius ar prozos kūrinius, paieškoti visokių minčių, apie kurias diskutavome renginiuose. Taip pat yra smagu surasti bendraminčių.

Dalyvavai kasmet organizuojamame „Poezijos pavasaryje“. Kokie Tavo įspūdžiai?
Labai džiaugiuosi, kad šiame­ ­„Poezijos pavasaryje“ galėjau da­ly­­vauti ir pati perskaityti porą ei­lėraščių. Jaudinausi, nes tai yra la­bai svarbus renginys. Sunku apibūdinti tą jausmą dalyvaujant, nes susirenka ir kiti kūrėjai, išgirsti jau pažengusių poetų eilėraščius, jų mintis. Tada gali šiek tiek palyginti apie ką tu rašai, apie ką jie rašo, kaip jie rašo. Manau, kad labai daug patirties galiu iš to pasisemti. Buvo labai smagu.

Tu jau dalyvavai keliuose res­publikiniuose Jaunųjų filo­lo­gų konkursuose. Juose su prozos kūriniais užėmei prizines vietas. Kuri sritis – poezija ar proza – Tau arčiau širdies?
Mano širdelėj labiau gyvena ­proza. Man ji yra artimesnė. Ei­lėraščiai dažnai būna tiesiog spontaniški, kai norisi išreikšti jausmus ir pritrūksta žodžių. Prozoje galiu labiau atsiskleisti. Pasakoti istorijas man labai patinka, perduoti mintį. Aš manau, kad man labiau sekasi rašyti prozą, kad tai yra stiprioji pusė, todėl ir labiau artima.

Kaip vyksta Jaunųjų filolo­gų konkursas? Papasakok apie jį plačiau.
Iš pradžių siunčiame savo kūrinius komisijai. Jie jau būna para­šyti, dažniausiai suredaguo­ti mo­ky­tojų. Tuomet, jeigu pereini sa­­vivaldybės turą, patenki į respublikinę atranką. Komisija dar kartą „filtruoja“ kūrinius. Jeigu tave pakviečia į kitą etapą, tai jau važiuoji į tą miestą, kuris tais metais rengia konkursą. Ten pirmąją konkurso dieną kalbamės su rašytojais. Jie būna perskaitę visus dalyvių kūrinius. Ne tik komisijai, bet ir kitiems dalyviams šiek tiek papasakoji apie patį kūrinį, perskaitai ištrauką. Rašytojai pakomentuoja, kas yra gerai, kur reikėtų tobulėti, duoda įvairiausių patarimų. Šiais metais viskas buvo šiek tiek kitaip, nes kalbėjomės ne su vienu rašytoju, nesusiskirstėme į grupeles, o visi bendrai diskutavome. Manau, kad taip buvo naudingiau, nes išgirdau kelių rašytojų mintis apie savo kūrybą. Tos dienos vakare dažniausiai būna protmūšis arba kūrybos skaitymai. Kitą dieną vyksta apdo­vanojimai. Jaunųjų filologų konkursas skiriasi nuo kitų olimpiadų, nes ten nereikia nieko rašyti vietoje. Išklausai visokių pastabų, komentarų, pabendrauji su kitais dalyviais, rašytojais ir ramiai lauki rezultatų. Manau, kad šis konkursas yra bendraminčių būrelis – visi būna draugiški ir bendraujantys. Tikrai susiradau draugų. Manau, kad kūryba suvienija mus. Smagu pabendrauti, paklausyti, ką kiti rašo, ir šiaip pasikalbėti. Draugystė yra didžioji šio konkurso dalis.

Kovo mėnesį Elektrėnų „Versmės“ gimnaziją sužavėjo pagal Tavo pjesę režisuotas spektaklis „Ramunė baltame fone“. Kaip kilo idėja? Ar pir­miau atsirado scenarijus ar pati mintis pastatyti spektaklį? Papasakok apie jį plačiau.
Iš tiesų, pirmiausia, kilo pati idėja pabandyti parašyti scenarijų. Praėjusią vasarą visi labai kalbėjo apie scenarijus, kai buvau kū­rybinėje stovykloje. Tada pamačiau ir tą spektakliuką Kintuose. Norėjosi pabandyti. Kai pradėjau rašyti ir tai įsivaizduoti mintyse, kilo idėja tai įgyvendinti. Žinoma, labai džiaugiuosi, kad turėjau, kas palaikė – draugai, mokytoja. Jie ir padėjo įgyvendinti tą idėją. Labai dėl to džiaugiuosi. Taigi, pirmiausia, atsirado pats scenarijus, pati idėja, o tada jau pavyko ją perkelti į realų gyvenimą. O pats spektaklis, manau, yra daugiausia apie jausmus, santykius ne tik tarpusavyje, bet šiek tiek ir tarp tėvų ir vaikų. Taip pat kalbame ir apie žalingus įpročius – kaip tai gali pakeisti santykius. Man visą laiką kūryboje norisi kažko unikalesnio, keistesnio galbūt, tokio akcento, kuris jausmų pasaulį nudažytų kitomis spalvomis, kitaip viskas atrodytų. Taip atsirado ramunės įvaizdis.

Kiek trunka pastatyti spektaklį?
Patį scenarijų parašiau gana grei­tai – per porą mėnesių, o repetavome, man atrodo, keturis mėnesius. Vis keitėsi premjeros data. Iš pradžių ­galvojom prieš Kalėdas pastatyti,­ tačiau viskas nusistūmė iki kovo mėnesio. Taip buvo dėl to, nes mums viskas buvo nauja. Komanda susibėgo visiškai iš skirtingų grupelių. Iš tiesų, geras pusmetis tikriausiai susidarė, bet jeigu būtume labiau susidirbę, būtų galima ir greičiau.

Ar bus dar kažkur galima pamatyti šį spektaklį?
Dabar neplanuojame rodyti. Nebent atsirastų kažkokia galimybė, idėja, koks nors festivalis ir pavyktų jį vėl prikelti, prisiminti. Šiuo metu jį galima pamatyti „YouTube“ platformoje, tik nuoroda privati, galėčiau ją atsiųsti kam nors asmeniškai. Visgi artimiausiu metu šio spektaklio rodyti neplanuojame.

Galbūt po pirmojo spektaklio debiuto Jūsų kūrybinė komanda galvoja apie antrojo spektaklio pastatymą?
Žinoma, kai tas debiutas buvo toks galingas, tiek daug susirinko žmonių ir toks pasisekęs, tai visiems sukasi mintys apie tolimesnius darbus. Labai norėtųsi ir antro spektaklio. Iš tiesų galiu atskleisti tokią paslaptėlę, kad idėja yra, tačiau ar ji išsipildys, ar jis bus, tai pamatysime ateityje.

Vienas iš žmonių, kuris lydi Tave kūrybiniame kelyje, yra Tavo lietuvių kalbos mokytoja Augutė Liutkevičienė. Ji režisavo Tavo spektaklį, kartu važiuojate į įvairius konkursus. Ar galima sakyti, kad Tau Tavo mokytoja yra pavyzdys? Ko Tu išmoksti iš Jos? Kokių gauni patarimų?
Manau, kad mokytoja Augutė yra mano autoritetas. Iš jos išmokstu daug daugiau negu šiaip per pa­mo­kas apie literatūrą ar gramatiką. Ji tikrai lydi mane visame kūrybos kelyje, nesvarbu, ar tai proza, ar eilėraštis, ar scenarijus. Ši mokytoja yra atvira mano idėjoms, pataria iš redagavimo pusės, palaiko mane visą laiką. Dėl to labai džiaugiuosi ir esu jai dėkinga. Visada, prieš siunčiant į konkursą, perskaito, pasižiūri klaidas, stilių, turinį ar logiškai skamba viskas. Pataria, ką būtų galima pakeisti, pridėti. Ji išties labai prisideda prie mano kūrybos ir aš esu labai laiminga ją turėdama šalia.

Turbūt, kad ne tik lietuvių mokytoja formuoja Tavo pa­saulėžiūrą. Aišku, svarbi yra ir Tavo šeima. Kaip jie Tau padeda, skatina? Kas yra tie žmonės, kurie patys pirmi perskaito Tavo kūrybą, ją įvertina?
Žinoma, kad šeima man yra labai svarbi. Jie palaiko mane visą laiką. Galbūt aš mažai dalinuosi savo kūryba su tėvais ar sesėmis. Galbūt reikėtų dažniau ir daugiau. Tačiau mano močiutė yra pirmoji skaitytoja, tikriausiai, ir žinanti visas mano kūrybos paslaptis. Mano šeima mane tikrai palaiko, pataria, kaip galėčiau susidėlioti savo dienotvarkę, kaip galėčiau platinti savo kūrybą. Jie taip pat kartais įkvepia, nors galbūt turėčiau ir daugiau su jais tuo dalintis.

Turbūt, kad ne tik kūryba, bet ir dailusis čiuožimas yra svarbus tavo gyvenime. Ką tau jis reiškia?
Dabar pagalvojus apie čiuožimą, mane aplanko didelis ilgesys. Taip susiklostė, kad jau kelis mėnesius negaliu čiuožti ir sportuoti. Dabar vasara, sezonas jau pasibaigęs, ledo Elektrėnuose jau nebėra. Dailusis čiuožimas man yra nebeatsiejama gyvenimo dalis. Labai laukiu, kada galėsiu užlipti ant ledo bent jau savo malonumui. Galbūt čia aš nesiekiu aukštų rezultatų, esu mėgėja, bet man tai daug reiškia.

Šiemet turėjai galimybę dalyvauti Europos dailiojo čiuožimo čempionato atida­ryme, kuris vyko Kaune. Kaip tau ši patirtis?
Buvo nuostabu. Tokiam dideliam renginyje dalyvauti, prie jo prisidėti, pamatyti ir užkulisius, kaip vyksta veiksmas, buvo labai didelė patirtis. Labai įdomi, nes vis tiek skiriasi tai, kas vyksta realybėje, ir kas yra parodoma per televizorių. Visi užkulisiai, visos erdvės. Buvo labai įdomu pamatyti tai ir sudalyvauti. Toks labai reikšmingas dalykas. Garbė, kai neši vėliavą. Buvo labai smagu.

Tinklaraščio rašymas yra dar vienas hobis, mylima veikla. Kaip kilo idėja jį pradėti? Kuo daliniesi?

Tinklaraščio idėją pametėjo ma­no mama. Iš pradžių jis turėjo būti šiek tiek kitoks. Ji užsiima rankdarbiais, turi savo versliuką, todėl pats tinklaraštis turėjo būti labiau susijęs su jais. Taip atsitiko, kad šiek tiek išsiplėtojau rašant apie keliones, todėl tai virto tinklaraščiu „Keliaujanti istorija“. Ten dažniausiai dalinuosi įspūdžiais apie įvairias kelio­nes, pamatytus dalykus, aplankytas vietas, renginius. Tai, ką smagaus ar įdomaus atradau keliaujant su draugais ar šeima. Mes nemažai keliaujam, todėl nemažai aplankau tikrai įdomių vietų. Taigi, dažniausiai apie tai ir rašau.

Esi aktyvus žmogus. Ar tau lieka laisvo laiko sau? Kaip jį ­leidi? Galbūt dažniausiai skai­tai knygas? Jei taip, kokias?
Būna kartais taip, kad to laiko nelabai lieka sau. Dubliuojasi veiklos, viskas susispaudžia taip, kad nieko nebespėju. Žinoma, kartais reikia ir pailsėti. Tada dažniausiai klausausi muzikos arba skaitau knygas. Šiuo metu man patinka visokie detektyvai, kur reikia kokias nors mįsles ar galvosūkius išspręsti. Iš tiesų, labai daug knygų yra man svarbios, reikšmingos. Sunku išskirti kelias pačias mėgstamiausias. Skaitomi žanrai taip pat vis keičiasi. Kartais tai tiesiog būna masinė literatūra, kad atsipalaiduočiau.

Gal norėtum pasidalinti su „Elektrėnų kronikos“ skaitytojais kokia nors citata ar posmeliu iš savo kūrybos ir taip užbaigti šį pokalbį?
„Nes, kai šiek tiek pakurstai,
Ugnis žiba gyva.
Visas dangus pranyksta,
Kūrybos tai ryški ranka…“

Ačiū už pokalbį.