Fondo „Pagalbos legionas“ įkūrėja Toma: Aš turiu žmonėms parduoti pažadą apie geresnį rytojų

Krašto apsaugos ministras L.Kasčiūnas įteikia padėką Labdaros ir paramos fondui „Pagalbos legionas”. Apdovanojimą atsiima Toma Žilinskytė

Deimantė Jančiūnaitė

Ar žinojote, kad mūsų sa­vivaldybėje yra labdaros ir paramos fondas „Pagalbos legio­nas“, skirtas vykdyti humanitarines misijas Ukrainoje? Apie paramą kariaujančiai Ukrainai kalbėjomės su šio fondo sumanytojomis ir įkūrėjomis Toma ir Daiva Žilinskytėmis. Prieš daugiau nei dvejus metus prasidėjęs karas Ukrainoje pakeitė ne tik tos šalies žmonių, bet ir daugelio lietuvių gyvenimus. Juk daugelis iš mūsų galvojo, kad frazė „karas Europoje“ šiais laikais gali egzistuoti tik istorijos vadovėliuose. Skaudu sakyti, bet dažnai atrodo, kad daugelis iš mūsų išmoko susigyventi su šia naujiena, nekreipti į tai dėmesio, žiūrėti į naujausias atakas lyg į orų prognozę. Tačiau Ukrainoje žūsta nekalti žmonės, kurie tik nori gyventi nepriklausomoje šalyje – savo tėvynėje. Todėl šiomis dienomis yra ypač svarbu kalbėti apie žmones, kurie prasidėjus minėtajam karui, kardinaliai pakeitė savo gyvenimą.

Kaip galėtumėte prisista­­ty­ti „Elektrėnų kronikos“ skai­tytojams?
T. Ž. Aš esu Toma Žilinskytė, šiame pokalbyje taip pat dalyvaus mano mama Daiva Žilinskytė. Kitaip mes esame žinomos kaip labdaros ir paramos fondas „Pagalbos legionas“. Veikiame Elektrėnų savivaldybėje, teikiame paramą Ukrainai – tiek civiliams, tiek kariams. Mūsų veikla įvairiapusė. Teikiame medicininę paramą karių ir civilių ligoninėms. Turbūt daugelis mus žino iš projekto „Made in Elektrėnai“ – apkasų žvakės. Tai vienas mūsų didesnių projektų. Taip galime ir prisistaty­ti – „Pagalbos legionas“.

Toma, anksčiau Jus daugelis žinojo kaip fondo „Pagalbos sparnas“ savanorę, o dabar jūs esate „Pagalbos legionas“ įkūrėja. Ką veikėte, kuo užsiėmėte iki karo Ukrai­noje pradžios?
T.Ž. Įvairiapusiškas mano gyvenimas buvo iki karo pradžios. Baigiau bakalaurą – studijavau politikos mokslus Vilniaus universitete, vėliau baigiau magistrantūrą – Inovacijų ir technologijų valdymą ISM Vadybos ir ekonomikos universitete. Kurį laiką dirbau vienoje iš energetikos įmonių, o prieš karą Ukrainoje vienoje IT įmonėje su dirbtinio intelekto produktais.

Kuri pirma atradote sava­norystę, veiklą, be kurios jau nebegalite įsivaizduoti dabartinio savo gyvenimo?
T.Ž. Kas pirmiau višta ar kiaušinis? (juokiasi). Iš tikrųjų be mamos nebūtų manęs, be jos nebūtų mano vertybių. Ji man įskiepijo tą, ką aš turiu šiandien. Taigi, savanorystė prasidėjo nuo mamos.

Toma, pradžioje Jūs buvote fondo „Pagalbos sparnas“ atstovė. Kas Jus nuvedė į šią organizaciją? Pažįstami ar pati ieškojote, kur galėtumėte savanoriauti ir taip prisidėti prie pagalbos Ukrainai?
T.Ž. Be abejo, kaip ir visur Lietuvoje, tai pažįstami. Per pažįstamus viskas (juokiasi). Viskas prasidėjo nuo mūsų „namudinių“ apkasų žvakių, kurias pirmaisiais karo metais pradėjome gaminti. Reikėjo jas išvežti į Ukrainą. Pradėjome ieškoti. Pasirodo, kad vienas mūsų artimas bičiulis važinėja į karo paliestą šalį, vykdydamas „Pagalbos sparno“ humanitarines misijas. Nuo čia ir prasidėjo mano kelionė.

Jums savanorystė buvo gan naujas dalykas. Ar sunki buvo pradžia? Kokių įgūdžių įgavote? Gal net pačias Jus nustebino tai, kad savyje atradote kažką naujo?
D.Ž. O taip.
T.Ž. Visa ši patirtis yra ne­įkainojama. Bet kokiame kitame darbe atlieki kažkokias funkcijas ir žinai viską aiškiai nuo a iki z. Žinai, ką tu turi padaryti, ką turi pasiekti, ir t.t. Kažkokius rezultatus visą laiką matai. Aiškiai žinai, jei teiki paslaugą, tai žinai, kokią paslaugą tu teiki, jeigu perki paslaugą, tai žinai, kokią paslaugą perki. Aš čia turiu žmonėms parduoti pažadą apie geresnį rytojų, neparduodant nieko. Tai toks niuansas, kurį turime išmokti visi, kas dirba šioje sferoje. Perteikti emociją, kurią parsivežame, nėra lengva. Bet kokia patirtis man, tiek kaip žmogui, tiek kaip asmenybei, padeda augti. Persilaužiau nežinau kiek jau kartų. Kiek visokių patirčių, kiek visko patyriau. Atrodo, jeigu ankstesnė aš patirtų tą, ką šiandien patiriu, būtų išėjusi iš proto. Dabar tai eilinė diena. Tai yra neįkainojama patirtis. Tam, be abejo, reikia tam tikrų savybių. Ne kiekvienas tai gali daryti. Reikia turėti stiprų stuburą, būti psichologiškai stipriam, ištvermingam. Net ne kiek fiziškai, bet, būtent, psichologiškai. Tai parodo įvykiai Kijeve, kai „Ochmatdyt“ ligoninė buvo atakuota. Prieš mėnesį buvau toje ligoninėje pas vaikus. Jiems vežėme dovanėles. Toje ligoninėje yra gydomi sunkiausiai sergantys vaikai iš visos šalies. Labai sunku matyti tuos vaikučius, nes jie yra daugiausia nukentėję nuo karo. O dabar ta ligoninė virto griuvėsiais.

Daiva, turbūt šaltuoju metų laikotarpiu viena iš pagrind­nių Jūsų vykdomų veiklų buvo apkasų žvakių liejimas. Gal galėtumėte plačiau apie tai papasakoti?
D.Ž. Viskas prasidėjo nuo to, kad apsilankiusi pas dukrą namuose pamačiau daug nudegusių žvakių likučių. Pagalvojau, kad jas reikia surinkti ir išvežti ten, kur jas perlieja. Jų Toma pririnko ir darbe, atvežė man. Tuo metu pas mus gyveno ukrainiečių šeimos. Viena iš moterų niekur nedirbo. Aš pasiūliau mums pačioms paimti ir padaryti apkasų žvakių. Susiradom dėžių, skardinių. Pirmieji gaminiai gal ir nebuvo idealūs, bet vėliau įgudome. Taip ir išlydėm tuos likučius. Pirmiausia, žvakes duodavome vieviečiams, o jie veždavo į Ukrainą. Gamybos tempai ir toliau didėjo – pradėjome iš žmonių rinkti skardines ir vaško likučius, todėl reikėjo ieškoti daugiau bendraminčių, kurie jas galėtų išvežti. Sulaukėme didelio susidomėjimo. Pasirodo, kad apkasų žvakės tuo metu buvo ypatingai vertingos. Pirmąją žiemą visą gamybą vykdėme namuo­se. Buvo tokių dienų, kai kambaryje stovėdavo po dvi tonas paruoštų išvežti apkasų žvakių. Namuose buvo viskas apkrauta, likę tik takeliai praeiti, net prasilenkti būdavo neįmanoma. Kitą sezoną Elektrė­nų savivaldybė mums pagelbėjo ir suteikė patalpas. Pradėjome masiškai kviesti į pagalbą žmones. Buvo be galo gera, kai pirmą savaitgalį žmonių tiek susirinko, kad mes vos juos sutalpinome. Jų buvo apie 50. Ir toliau šis skaičius išlikdavo pastovus. Galiu pasidžiaugti Elektrėnų jaunimu. Nors pradžioje aš juos pa­pirkinėjau socialinėmis valandomis, paskui jie savanoriškai ateidavo: vieni padėti, kiti dėl geros atmosferos. Mes kiekvieną savaitgalį virdavome kažką skanaus, dažniausiai ukrainietė gamindavo ukrainietiškus barščius. Ir dabar bendraujame su ta ukrainiete. Ji visaip prisideda prie mūsų veiklos. Iš apkasų žvakių gamybos susikūrė bendruomenė, gimė logotipas „Made in Elektrėnai“.
T.Ž. Taip, visos mūsų žvakės, kurios išvažiuodavo ir išvažiuoja į Ukrainą, yra paženklintos mūsų logotipu „Made in Elektrėnai“ su Lietuvos ir Ukrainos vėliavomis.

Gal galite paminėti skaičiais, kiek per šį sezoną nuliejote žvakių? Tai padėtų skaitytojams įsivaizduoti jūsų veiklos dydį.
T.Ž. Mūsų žvakės yra stipriai paplitusios visoje Ukrainą.
D.Ž. Per praėjusį sezoną išvežėm gal 15 tonų. Dar ir dabar turime atsargų, iš kurių galėsime pagaminti apie 4 tonas šių žvakių. Tai yra ne tik mūsų, bet ir visų Elektrėnų žmonių darbas. Yra nuostabu, kai tu nuvažiuoji į Ukrainą ir tau žmonės atneša mūsų produktus ir klausia: „Ar čia jūsų?“ Mes atsakome: „Mūsų.“
T.Ž. Papasakosiu istoriją. Vienos misijos Ukrainoje metu mes važiavom pusryčiauti. Užsukome dar į neveikiančią kavinę. Mums ne tik ją atidarė, priėmė, pamaitino, bet ir pasirodo, kad ten dirba ukrainietis savanoris. Išaiškėjo, kad jis turi mūsų žvakę. Nuostabus jausmas, kai matai, kad tavo darbas yra ne veltui.

Kas daugiausia prisideda prie šios veiklos? Paprasti žmonės, o galbūt įvairios organizacijos, seniūnijos, o galbūt savivaldybė?
T.Ž. Prisideda visi, kas nori. Iš visų surenkame po trupinėlį. Kaip ir sakėme, prisideda savivaldybė, se­niūnija padeda. Pavyzdžiui, reikėjo konteinerio rinkti skardines, skirtas apkasų žvakėms, tai ir pastatė. Organizacijos, įmonės taip pat prisideda. Turim nuostabius kartono rėmėjus. Todėl pastoviai gauname kartono. Žmonės tiek pinigais, tiek darbu prisideda – kas kuo gali, kas kuo nori. Mūsų nuolatinis principas yra toks: mes neverčiame. Yra įvairių galimybių prisidėti: skleidžiant žinutę, prisidedant darbu, pinigais, šypsena.

D.Ž. Nepaminėjome religinių bendruomenių. Jos pirmąją žiemą intensyviai išvalė savo vaško atsargas. Dauguma žvakių galiukų buvo su­vynioti į popierių. Aš esu išvyniojus ir ant vieno radus datą: 1987 metai. Įsivaizduokit kokio tai senumo atsargos, kiek laiko jos buvo kauptos. Jos nukeliavo labai kilniam tikslui. Tai yra „super“ dalykas. Žmonės taip pat nešė paveikslus, lietus iš vaško, parafino.
T.Ž. Taip pat ir aukščiausią Lietuvoje žvakę, Gineso rekordininkę, mums žmonės atnešė sulydyti. Visi susijungė: kas kaip galėjo. Turėjome savo nuostabią komandą, kuri vis meistraudavo visokius patobulinimus. Verta atskirai paminėti Audrių ir Oksaną Kontrimus, kurie kiekvieną savaitgalį būdavo su mumis, padėdavo, prigalvodavo įvairių patobulinimų. Paskutinį sezoną mūsų fabrikėlis virto tikru fabriku. Viskas buvo išskirstyta, optimi­zuota, padaryta. Visi įrankiai ir mechanizmai patobulinti mūsų Audriaus dėka.
D.Ž. Dar verta paminėti mūsų maitintoją ukrainietę Svetlaną, kuri kiekvieną savaitgalį virdavo barš­čius arba gamindavo kokį nors kitą tradicinį patiekalą. Mes net juokaudavome, kad žmonės rinkdavosi ne tik dėl žvakių gamybos, bet ir dėl skanių barščių. Ši mūsų veikla sulaukė didelio dėmesio. Atvykdavo svečių iš kitų miestų, kurie gamina žvakes. Vieni pasisemti patirties, kiti pabendrauti. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kolektyvas atvažiavo taip pat pas mus, nes šioje bibliotekoje yra apkasų žvakių gamyklėlė. Mes su jais iki šiol bendraujame. Lankėsi kelios bendruomenės, norėjo tiesiog padėti. Vaikams vedėme edukacijas apie žvakes, karą, savanorystę, pilietiškumą. Taigi, išsiplėtė mūsų veikla. Ji tapo bendruomeniškumo ­simboliu.

Kaip Jums kartu kilo idėja įkurti „Pagalbos legioną“, kuris jau gyvuoja nuo gruodžio mėnesio?
T.Ž. Idėja buvo gan organiška, išsivystė natūraliai. Mes pradėjome vienyti vis daugiau ir daugiau žmonių, organizacijų. Susiliejome­ su Elektrėnais, šia bendruomene. Ir kažkaip atsirado natūralus poreikis tam atskiram vienetui, kuris veiktų. Tai buvo gan natūralus žingsnis, einant mums toliau kaip savanoriams, kad galėtume vystyti ir plėsti savo veiklą tiek Lietuvoje, tiek Ukrainoje.
D.Ž. Natūralus ir organiškas žingsnis.

Kokia yra pagrindinė šio fondo veikla?
T.Ž. Parama Ukrainai, civiliams ir kariams. Tai įvairiapusė pagalba nukentėjusiems nuo karo.

Ar visi aplinkiniai būna geranoriškai nusiteikę padėti Jūsų akcijose, o gal yra tokių, kurie turi kitokią nuomonę ir netgi bando pakenkti?
T.Ž. Tikrai ne visi. Bet tai yra natūralu, suprantama. Kiekvienas turi savo nuomonę ir mes neturime teisės jų teisti. Jeigu taip gražiai atsakant. Iš tikrųjų, mes nekrei­piam dėmesio. Kitokia nuomonė visą laiką buvo ir bus. Mes veikiame tokioje srityje, kur yra gan kategorinis, principinis klausimas: tu palaikai Ukrainą arba nepalaikai. Analogiškai – tu palaikai teroristą arba ne. Šioje vietoje mes neturime vietos trinčiai, kuri atsiranda būnant pilkoje zonoje. Tikrai kategoriškai nesutinkam su tais, kurie palaiko priešo pusę. Tačiau, jeigu jie mums nekliu­do, tai mes negalime kažko daryti. Mes nesiveliame į tuščias diskusijas, dirbame ir nekreipiame dėmesio. Tokių buvo, yra ir bus. Tai yra ne­atsiejama šios veiklos dalis.
D.Ž. Į neigiamus komentarus, kaip sako Toma, nekreipiam dėmesio. Pasidaro šlykštu ar skaudu, kai lenda į mūsų privačią teritoriją. Buvo toks atvejis, kai prie mano ­tvoros vartų nulaužė stiebus su Ukrainos ir Lietuvos vėliavomis. Tomai prie jos namų durų primėtė rusiškų rublių. Tokie dalykai yra ­privačios erdvės pažeidimai. Tai nebus toleruojama.

Kokia parama yra reikalinga Ukrainoje be apkasų žvakių? Kokias dar darote akcijas?
Viena iš mūsų akcijų buvo vaistinėlių rinkimas Ukrainai. Kai praeitų metų vasarą reikėjo pasikeisti automobilių vaistinėles, mes kartu su prekybos tinklu „Moki-veži“ darėme akciją „Automobilių vaistinėlės Ukrainai“. Visas senąsias vaistinėles raginome atnešti partneriams į „Moki-veži“ ir už tai buvo galima nusipirkti naują vaistinėlę už mažesnę kainą. Miestuose, kur nebuvo mūsų partnerio parduotuvių, žmonės buvo raginami perleisti senąsias vaistinėles mums. Jas mes paskui perrinkinėjome, rūšiavome ir išvežėme į Ukrainą, į pafrontės ambulatorijas medikams ir paramedikams. Tai buvo viena iš didesnių akcijų, panašiai kaip apkasų žvakės. Kitos mūsų vykdomos akcijos yra skirtos konkretiems poreikiams. Tai gali būti dronai, krovimo stotelės, kuras… Planuojame su partneriais viename iš Ukrainos miestų pasiūlyti šaltos kavos su toniku gėrimą. Dalis sumos nuo pardavimo bus skirta kariuomenės reikmėms. Tai rodo, kad mūsų organizacija plečiasi: ne vien Lietuvoje vykdome akcijas, bet ir Ukrainoje. Bendradarbiaujame su vienu reabilitacijos centru Ukrainoje. Jiems reikalinga treniruoklių įranga, kad kariai iš naujo galėtų mokytis vaikščioti, valdyti rankas po įvairių traumų, galbūt net ir su protezais. Jeigu kalbame apie medicinos sferą, tai atsiranda kiti poreikiai: vieniems centrams labiau reikia suaugusiųjų pampersų, kitiems deguonies kaukių, tretiems paprastų. Yra konkretūs poreikiai, kuriuos gauname. Tada ieškome galimybių kaip juos įvykdyti.
D.Ž. Svarbu nepamiršti, kad gy­vūnams maisto reikia nuolat, kadangi karo metu jų liko labai daug neprižiūrėtų. Kiekviename miestelyje, kai išlipi iš mašinos, gyvūnai iškart prisistato ir juos reikia pamaitinti.

Mūsų savivaldybėje yra gan­ daug apsigyvenusių ukrai­niečių, kurie pabėgo iš karo zonos. Ar jie prisideda prie jūsų organizuojamų humanitari­nės pagalbos akcijų?
D.Ž. Vienetai. Be mūsų paminėtos Svetlanos, kuri nuolat prisideda ir pagelbėja, prie apkasų žvakių gamybos prisidėjo tik apie dešimt ukrainiečių, tikrai ne daugiau. Buvo atvažiavę ukrainiečiai į žvakių fabrikėlį, tai jie irgi stebėjosi, kad dirba dauguma lietuviai.
T.Ž. Norėtųsi jų didesnio įsi­traukimo į veiklas. Bet tikimės, kad pavyks kažkaip tai pakeisti.

Žinoma, paramą reikia ne tik surinkti, bet ir nuvežti. Pa­pasakokite apie keliones į Ukrainą? Kiek jų buvo, kaip jos pavykdavo? Juk norint važiuoti į karo zoną, reikia turėti drąsos, pasiryžimo, taip pat ir ryšių, kur humanitarinę pagalbą ­pristatyti?
D.Ž. „Mama, juk ne į karą… Oi, į karą važiuoju.“
T.Ž. Čia buvo mano žodžiai skirti mamai prieš pirmąjį išvažiavimą. Kiek dabar tų kartų jau važiuota tai, žinokit, nepasakysiu, bet tikrai ne vienaženklis, o dviženklis skaičius. Triženklio dar nepasiekiau. Savaitė Lietuvoje, savaitė Ukrainoje. Visi manęs klausia: „ Ar nebijai?“ Mano atsakymas visą laiką būna vienas: reikia bijoti, nes atsitinka bėda tada, kai tu nebebijai, prarandi savisaugą, nebesisaugai. Visą laiką yra svarbu išlaikyti budrumą, nepamiršti, kur tu esi, ką darai. Svarbu turėti ir įgūdžių, pavyzdžiui, mokėti suteikti pirmąją pagalbą. Aš pati esu civilė, ne kariškė, bet per tą laiką jau tikrai daug ko išmokau. Aš „nelendu“ į zonas, kurios yra pavojingos civiliams ir komandai neleidžiu važiuoti ten. Mes, kaip civiliai, tikrai galime apsunkinti padėtį, būdami pavojingose situacijose. Kiekviena kelionė yra vis kažkuo kitokia. Pirmosios kelionės sukelia šoką ir kūnui, ir sielai. Reikia sugebėti suktis, atpažinti situaciją, ją įvertinti ir išsispręsti taip, kaip yra palankiau mums. Susiduriame su įvairiais iššūkiais, pavyzdžiui, pradurta padanga, pamestas duslintuvas. Šiose situacijose yra svarbu nepamesti humoro jausmo, nes jis padeda išlaikyti sveiką protą.

Kokia kalba susikalbate su ukrainiečiais?
T.Ž. Aš jau suprantu ukrainiečių kalbą ir dokumentus tvarkau šia kalba. Stengiuosi kuo daugiau kalbėti ukrainietiškai. Angliškai susikalbėti yra per sunku, nes mažai žmonių moka šią kalbą. Deja, kartais tenka vartoti rusų kalbą, kad būtų galima susišnekėti.
D.Ž. Toma jau neblogai šneka ukrainietiškai.

Kiek laiko dažniausiai trunka kelionė? Ką veikiate Ukrai­noje be humanitarinės pagalbos atvežimo?
Dažniausiai trunka apie savaitę. Nuvažiavus ten dažnai nelieka laiko kažkam kitam. Aš kolekcionuo­ju antsiuvus, todėl būdama Ukrainoje stengiuosi užsukti į kokias nors parduotuvėles, cechus, kur juos siuva, ir taip papildyti kolekciją. Be to, bandome pamatyti ir jų kultūros. Jeigu yra laisvo laiko stengiamės nueiti į muziejus. Dažniausiai vietiniai mus nusiveda, papasakoja. Bandome paragauti jų tradicinės virtuvės. Jie yra didelė tauta su giliomis tradicijomis ir istorija.
D.Ž. Ir tarp kitko, labai susipinančia su Lietuva.
T.Ž. Daugelyje vietų kur važiuo­jame vis atrandame kažkokią dalelytę Lietuvos. Štai nuvažiavom į vieną miestelį, ten didžiulė pilis, o tos pilies vartai, pasirodo, yra gaminti Lietuvoje, Vilniuje. Kiek įmanoma stengiamės kažką pamatyti iš jų istorijos, tradicijų, papročių. Tai yra įdomu. Ir patiems pamatyti,­ ir savanoriams, kurie kartu važiuo­ja, parodyti. Svarbu suvokti, kad tai ne vien tik darbas. Reikia turėti ir pertraukėlių, stabtelėti tame bėgime. Iš tikrųjų, tempas intensyvus. Dvi dienas važiuoji į vieną pusę, kelionė atgal – dar dvi dienos. Lieka dvi–trys dienos saviems reikalams susitvarkyti, atiduoti viską, su visais pabendrauti, susirinkti naujus poreikius, ataskaitas, susitvarkyti dokumentus. Tai yra ilgas procesas. Kai tik lieka laiko, stengiamės kažką pamatyti daugiau nei vien tik kelią.

Nuvykę į Ukrainą sutinkate ten gyvenančius žmones. Kaip­ jie laikosi? Kokios jų nuo­taikos?
T.Ž. Prastos nuotaikos. Žmo­nės yra labai pavargę, bet tai yra suprantama. Nuolatiniai oro pavojai. Galbūt tik vakarinėje Ukrainos dalyje jų yra šiek tiek mažiau, bet negalim sakyti, kad ten yra saugu. Manau, kad nėra saugios vietos visoje Ukrainoje. Daug kas galvojo, kad Kijevas yra saugus, bet neseni įvykiai rodo, kad tai yra netiesa. Visoje Ukrainoje yra vykdomi karo nusikaltimai. Mane žavi tai, kad ukrainiečiai yra labai išradinga tauta. Tai yra žmonės, kurie neprapuls. Jie sugeba iš nieko sukurti ­kažką. Jie kaunasi iš paskutiniųjų, jie nepraranda to tikėjimo, kad jie pasieks savo pergalę. Jiems tai yra labai svarbu. Šie žmonės stengiasi neprarasti savo tikėjimo, kad ir kaip bebūtų sunku. Jie kare praranda savo draugus, brolius, seseris, vaikus, tėvus. Ukrainiečiai kovoja už savo Tėvynę, savo vaikų šviesesnį rytojų. To kaina yra milžiniška. Jiems yra labai skaudu, jie yra pavargę. Nuolatinis palaikymas yra būtinas. Tas yra neapsakomai svarbu – toliau nepamiršti, palaikyti ir padėti. Nebūtinai darbais – mintimis, žodžiu.
D.Ž. Mane, pavyzdžiui, labiausiai žavi, kad jie nepasiduoda dvasiškai, kad ir kaip jiems bebūtų sunku. Net ir oro pavojaus sirenoms kaukiant, jie daro tai, ką darė. Jeigu dirbo – dirba, jeigu vedė vaiką į mokyklą, tai veda.

Dalis iš vietinių žmonių pa­čioje karo zonoje taip pat savanoriauja. Papasakokite apie juos. Kuo jie gyvena?
T.Ž. Tai yra nuostabūs žmonės. Jų savanoriai – visos tautos variklis. Jie nepalaužiami.
D.Ž. Jei jie būtų pastatyti prie sienos su įremtu šautuvu, tokios­ asmenybės, turbūt, kad vis tiek sakytų: „Aš savanoris.“
T.Ž. Jie pristato paramą ten, kur jau atrodo yra „prarasta viltis“. Šie žmonės padaro tai, kas, atrodo, yra neįmanoma: važiuoja į pafrontės, fronto zonas. Visas tinklas savanorių visoje Ukrainoje prisideda kuo tik gali. Moterys pina apsauginius, maskuojančius tinklus. Kas gali gamina tas pačias žvakes, surinkinėja dro­nus, daro baterijas, renka sausus davi­nius, gamina maistą, konservus. Kuo gali, tas tuo ir prisideda. Paprasti žmonės, verslininkai, net močiutė iš kaimo – ar konservuos, džiovins, galbūt megs kojines. Iš tikrųjų, jų tas susivienijimas žavi ir parodo, kokia yra stipri tauta.

Jūsų „Pagalbos legionas“ humanitarinę pagalbą renka ne tik Elektrėnų savivaldybėje, bet ir visoje Lietuvoje. Ar yra lengva prisibelsti iki žmonių širdžių, siekiant pagalbos? Juk visi sako, kad yra lengviau ­duoti, nei prašyti.
T.Ž. Turim parduoti pažadą geresniam rytojui, neparduodant nieko. Tai sunku, be abejo, yra visada. Ir kuo toliau – sunkiau, nes jau nemažai laiko yra praėję nuo karo pradžios. Yra labai sunku rinkti paramą. Tuo labiau, kai esam ne kažkoks grandiozinis fondas. Dėka mūsų partnerių ir kitų savanorių, mes sugebame surinkti ir pristatyti paramą. Sunkiau yra surinkti pinigus. Gauti paramą daiktais lengviau. Tačiau parama pati nenuvažiuoja. Reikalingas kuras. Čia yra sunkesnė dedamoji dalis viso krovinio. Bet po truputį, neprarandant motyvacijos ir vilties,­ mes toliau renkam. Dabar vasara, daugeliui tai atostogų metas. Tai yra natūralu, kad procesai stoja visur: tiek versle, tiek ir paramoje. Gal kažkiek ir yra sulėtėję tempai, bet, manau, rudenį vėl viskas atsistatys.

Ar savo dabartinėje aplinkoje sutinkate daug pilietiškų žmonių, kurie yra pasiryžę paaukoti savo ramų gyvenimą ir taip rinktis tokią savanorystę – vykti į Ukrainą ir susidurti su karo realybe?
T. Ž. Vykimo į Ukrainą aš nesiečiau su pilietiškumu. Tai yra specifinis pasirinkimas, keliantis tam tikrą grėsmę. Mūsų aplinkoje žmonės yra pilietiški, atsakingi. Džiaugiamės, kad susiformavo bendraminčių ratas, padedantis Vievyje, Elektrėnuose ar kituose miestuose. Važiuoti norin­čių irgi atsiranda. Visgi nuo ištartos frazės „norėčiau nuvažiuoti“ iki realybės reikia laiko, priaugti morališkai. Juk važiavimas yra pavojingas ir ne visi tai nori ir gali daryti. Tai yra suprantama. Nepaisant to, mes turime savanorių. Vadinasi ­viskas yra gerai.
D.Ž. Net tada, kai žmonės mintimis palaiko, paskambina, pasako, kad mes su jumis, tai mums daug reiškia.

Ko Jus išmokė ši veikla?
D.Ž. Nebijoti. Mano akimis žiūrint, Tomą ši veikla išmokė nebijoti, nepasiduoti.
T.Ž. Aš negalėčiau išskirti kon­krečių dalykų, kurių išmokau šioje veikloje. Mano nuomone, tai yra ­visapusiškai ugdanti patirtis.

Ar Jūs ir Jūsų komanda jaučiatės įvertinti ne tik ukrainiečių, bet ir vietos, valstybės mastu?
D.Ž. Mes ne dėl to dirbam.
T.Ž. Tas įvertinimas… Yra miela ir malonu, bet tai nėra tai, dėl ko mes dirbame, kaip sakė mama. Esame gavę padėką iš Krašto apsaugos ministerijos kaip fondas. Tikrai ­esame dėkingi, bet tai nėra pagrin­dinis dalykas, ko mes siekiame.
D.Ž. Galbūt labiausiai džiugina ukrainiečių, pas kuriuos nuvažiuoji, dėkingumas akyse, laimė, džiaugsmas tave priimant. Ukrainiečiams būna didelis džiaugsmas, jei jie gali mus pavaišinti vakariene.
T.Ž. Matomas poveikis yra didžiausia padėka, kai tu matai, kad tai yra ne veltui. Tas mus ir „veža“.

Ką galėtumėte papasakoti iš savo darbo kasdienybės? Apie ką žmonės net nesusimąsto, pagalvodami apie jūsų darbą?
D.Ž. Didžiulė dokumentacija.
T.Ž. Čia yra darbas po užsklanda, kurį, ko gero, mažai kas mato. Humanitarinės paramos vežimas yra labai griežtai reglamentuotas tiek Lietuvoje, tiek Ukrainoje. Mes laikomės principų, kad viskas turi būti tvarkinga. Tai užima labai daug laiko, reikalauja jėgų dėl dažnai besikeičiančių įstatymų Ukrainoje. Tame laikotarpyje nuo surinkimo iki atidavimo yra didelis darbas: logistika, dokumentai ir visa kita.
D.Ž. Dažnas lietuvis šiais laikais savo gyvenimo negali įsivaizduoti be elektros. Dėl karo Ukrainoje ne visą laiką yra tiekiama elektros energija, todėl žmonės ją vertina labiau.
T.Ž. Kasdienis ukrainiečių gyvenimas jau buvo grįžęs į normą ir elektra būdavo tiekiama nuolat. Tačiau paskutiniuoju metu, po itin intensyvių atakų, čia buvo sunaikinta ne maža dalis infrastruktūros, todėl yra sumažintas elektros tiekimas. Jis yra paskirstytas grafikais. Kartais būna tokių dienų, kada elektra yra tiekiama kelias valandas per parą. Atvažiuoji – nėra nei elektros, nei vandens. Tada supranti, kokią mes prabangą turim namuose. Bet tai yra karas ir šiuo metu – tokia realybė. Aišku, žmonės tikrai ieško sprendimų: turi krovimo stoteles, generatorius, kas ką.

Ko palinkėtumėte „Elektrė­nų kronikos“ skaitytojams? O galbūt norite paprašyti pagalbos iš jų?
T.Ž. Norėčiau palinkėti, kad nei vienas žmogus nepamirštų vertinti kiekvienos akimirkos, kurią mes turime. Be to, Lietuva yra jau gan pažengusi šalis, todėl mes galime suteikti pagalbą ir kitiems. Nebūtinai aš omenyje turiu pagalbą Ukrainai. Tai gali būti ištiesta ranka kaimynui, vaikui ar senoliui. Yra svarbiausia išlaikyti žmogiškumą, bendraujant vienam su kitu. O kalbant apie pagalbą Ukrainai, žmonės visuomet gali su mumis susisiekti ir perduo­ti įvairią paramą. Mūsų Facebook‘o puslapis – „Pagalbos legionas“. Ten mes ir suteiksime platesnę informaciją. Svarbu prisiminti, kad net ir pasidalinimas mūsų įrašais socialiniuo­se tinkluose didina mūsų fondo žinomumą.

Esu dėkinga, kad turėjau galimybę susipažinti su tokiomis pilietiškomis ir išskirtinėmis moterimis. Manau, kad Jūsų suteikta informacija praplėtė skaitytojų akiratį. Tikiu, kad po šio interviu ne vienas ­žmogus susimąstys ir pergalvos savo ­vertybes.