Kūrybiškumas – viena svarbiausių ateities profesinių kompetencijų

Gražina Urbonavičė

Elektrėnų savivaldybės pedagogams Ala Pupininkienė puikiai pažįstama kaip Švietimo paslaugų centro metodininkė. Tačiau tiek jaunuoliai, tiek suaugusieji, norintys susikurti sėkmingą karjerą ar keisti profesiją, taip pat turėtų apie ką su Ala pasikalbėti – ji yra ir laisvai samdoma koučerė bei ­karjeros konsultantė. Šįsyk kalbamės ne tik apie tai, kaip ­geriausiai pasirinkti gyvenimo kelią, bet ir apie tai, kokį vaidme­nį tame vaidina kūrybiškumas.

Jūsų veikla yra plati: andragoginis darbas Švietimo paslaugų centre, lektoriavimas, koučingas, karjeros konsul­tacijos. Koks yra būtent karjeros konsultanto darbas ir kaip jis siejasi su kitomis veiklos sritimis?
Viskas prasidėjo nuo to, kad baigiau karjeros projektavimo magistro studijas. Jas 2006 m. pasiūlė 4 Lietuvos universitetai ir tai buvo pirmos tokios studijos Lietuvoje. Aš susidomėjau tokia įdomia specia­lybe, o 2008 metais apsigyniau magistro laipsnį.
Tuo laiku jau buvau išklausiusi Vytauto Didžiojo universiteto parengtus andragogų kursus ir toliau ieškojau savo tobulėjimo kelio. Žinojau, kad mano pašaukimas – darbas su žmonėmis. Dirbu Švietimo paslaugų centre, o mūsų darbas yra susijęs su mokytojų profesiniu tobulėjimu, t.y. kvalifikacijos tobulinimo seminarų, renginių organizavimas. Tačiau dirbame ne tik su mokytojais, pagalbos mokiniui specialistais, bet ir su mokiniais – tai yra olimpiadų ir kitų renginių organi­zavimas. Darbas su mokiniais man irgi labai artimas.
Kai pabaigiau studijas, pradėjau gilintis ne tik į tai, kaip konsultuoti dėl karjeros, bet ir į asmenybės galimybių, potencialo atskleidimą. Taip į mano profesinį kelią atėjo ir koučingas – jis šiek tiek skiriasi nuo karjeros konsultacijų.

Kuo jie skiriasi?
Nesvarbu, ar tai bus karjeros konsultacija, ar koučingo, o paprastai ji būna individuali, prasideda nuo kontakto sukūrimo ir elementaraus klausimo: ko žmogus nori, koks mūsų susitikimo tikslas? Visada pradedame nuo susitarimo, kokį klausimą nagrinėsime, į kurį aš galiu žmogui padėti atsa­kyti. Tai ir kontakto sukūrimas, kuris labai svarbus, ir žodinis kontraktas, kurį sudarau su klientu.

Jeigu, pavyzdžiui, mokinys klausia, kokias pasirinkti studijas, tuomet greičiausiai vyks karjeros konsul­tacija. Informacijos apie tai yra tikrai labai daug, bet būtent dėl informacijos gausos mokiniui gali tapti sudėtinga atsirinkti, kas jam tinka. Yra metodų, kurie padeda asmeniui pasirinkti, palengvinti kelią sprendimo priėmimui. Apskritai mokiniai mokyklose turi būti mokomi to, kokiu stiliumi žmonės daro sprendimus: kuo geriau save pažįsti, tuo labiau adekvatūs priimami sprendimai, kurie atitinka lūkesčius.
O koučingą aš dažniau pasitelkiu su suaugusiais arba vyresniųjų klasių moksleiviais, kurie vidinį sprendimą jau yra priėmę, tik jie dar nenori sau garsiai to įvardinti arba abejoja. Kartais asmuo apskritai nežino, ko nori gyvenime, tad pagrindiniu koučingo sesijų klausimu tai ir tampa. Tikslas – padėti asmeniui atrasti aiškumą ir motyvaciją veikti. Ir tie klausimai nebūtinai būna susiję su karjera, kartais tai būna asmeniniai gyvenimo klausimai.
Karjeros konsultacijose ugdomos asmens karjeros kompetencijos: savęs pažinimo, mokymosi ir darbo galimybių pažinimo, karjeros planavimo ir įgyvendinimo. Tikslas yra padėti priimti karjeros sprendimą, o mokiniui tai pirmas karjeros sprendimas jo gyvenime. Suaugusiajam – tai asmeninio gyvenimo ir karjeros plėtojimas. Abiem atvejais vadovaujuosi koučingo profesiniais stan­dartais, t.y. etikos kodeksu.
Tiek koučingo, tiek karjeros konsultacijos atveju galutinį sprendimą priima ir už jį atsakingas pats žmogus, kuris į mane kreipiasi. O aš prisiimu atsakomybę už konsultavimo kokybę, asmens „palydėjimą“ konsultavimo procese, į tai įeina ir kokybiškų, sertifikuotų, moksliškai patikrintų testų naudojimas.
Jų yra ne tiek jau daug, pavyz­džiui, „The Bridge“ – užsienio mokslininkų sukurtas testas. Šiuo me­tu gilinuosi į Vilniaus universiteto mokslininkų, psichologų komandos sukurtą testą „Spotiself“. Šis testas atskleidžia asmenybės bruožus, pažintinius gebėjimus bei profesinius interesus. Tai startas, po kurio asmuo kuria savo karjeros planą.

Kaip vyksta darbas su mokiniais? Kokios pagalbos jiems labiausiai reikia planuojant karjerą?
Aš, kaip karjeros konsultantė, dirbu privačiai, ir kaip jau minėjau, dažniausiai tai būna individua­lios konsultacijos. Paprastai tai būna privatus pokalbis su mokiniu, tačiau pasitaiko, kad konsultacijose nori dalyvauti ir tėvai. Visada rekomenduoju tai padaryti atskirai: pirmiausia – konsultacija su mokiniu, ir tik po to kartu su tėvais. Testus pasitelkiu tik tada, jei matau, kad jie padės greičiau atsakyti į norimus klausimus ir jeigu sutinka tėvai ir pats mokinys, nes testai, kuriuos naudoju, yra mokami. Daug nemokamų testų yra internete, jais patys mokiniai gali naudotis, tačiau rekomenduoju jais „neužsižaisti“ ir patariu, kaip tinkamai jų rezultatus interpretuoti. Karjeros konsultantas dėl to ir reikalingas, kad tarsi „palydėtų“ visame tame karjeros konsultacijų kelyje, procese, kuriame gali padėti nenukrypti nuo kelio, paaiškinti, pakonsultuoti, tinkamai interpretuoti rezultatus.
Mes, karjeros konsultantai, turime pagalbos priemonių, kurios­ padėtų greičiau išsigryninti, ko nori konkretus asmuo. Kreipiasi dėl įvairių priežasčių: nuo noro geriau save pažinti iki tikslų kėlimo ar karjeros plano sudarymo. Aštuntokai ar devintokai dažniausiai kreipiasi dėl to, kokius mokomuosius dalykus pasirinkti, kurie bus reikalingi mokantis gimnazijos klasėse, vėliau mokiniai kreipiasi dėl studijų pasirinkimo, ruošiantis stojamiesiems. Kitaip sakant, prašo pagelbėti sudarant individualų ugdymosi/mokymosi planą. Bet tokią pagalbą puikiai suteikia pati mokykla, kurioje mokosi mokinys. Joje yra asmenų, atsakingų už mokinių ugdymą karjerai. Juolab nuo ateinančių mokslo metų kiekvienoje mokykloje planuojama įvesti mokinių ugdymo karjerai specialistų etatus.
Nors konsultuoju mokinius, tačiau į mane visgi dažniau krei­piasi suaugusieji, ypač šiuo metu grįžtantys iš užsienio ir norintys labiau pažinti save patį, keisti profesinę kryptį bei sužinoti darbo rinkos poreikius.

Ar yra buvę taip, kad konsultacijose atlikę testus išsiaiškinate, kas labiausiai tinka mokiniui, tačiau yra tam tikros mados ir tėvų lūkesčiai nesutampa su tuo, ką vaikas nori pasirinkti? Kaip tada?
Iš tikrųjų karjeros konsultacijose yra trys tikslinės grupės: tėvai, mokiniai, dirbantys ir norintys keisti profesinę karjerą suaugusieji. Pastarieji – tai tie, kurie nori persikvalifikuoti arba koreguoja karjeros ir savo asmeninį gyvenimo kelią. Juk karje­ra yra didžioji gyvenimo dalis.
Kaip jau minėjau, mokiniai kartais ateina kartu su tėvais ir jie dažnu atveju būna labai aktyvūs pokalbio su mokiniu metu. Kartais juntamas tėvų noras įpiršti tam tikrus dalykus savo vaikui. Tokiais atvejais pasikalbu su tėvais, kad konsultacija vyktų atskirai su vaiku. Jeigu jis jaunesnis nei 14 m., be tėvų sutikimo, be abejo, aš negalėčiau to daryti. Jeigu vaikas vyresnis nei 14 m., jis pats prisiima atsakomybę, ką papasakoti tėvams. O jei suplanuota konsultacija su tėvais, su mokiniu susitariame, ką ir kiek mes tėvams galėsime at­skleisti iš to, kas įvyko konsultacijoje. Karjeros testų ir sprendimų rezultatai bus, žinoma, aptarti su tėvais, tačiau asmeniniai dalykai kartais taip ir lieka tik tarp manęs ir mokinio. Konsultantai, kaip ir psichologai, laikosi etikos kodekso. Rezultatai būna labai įvairūs ir jie kartais, žinoma, neatitinka tėvų lūkesčių. Tokiu atveju mano, kaip konsultantės, užduotis tėvams tai kuo geriau išaiškinti: kodėl taip svarbu rinktis tai, ko nori pats vaikas, ir apie atsakomybės prisiėmimą. Būna, kad vaikai prašo pasikalbėti su tėvais. Darau tai nesi­stengiant jų perkalbėti, tiesiog padedu atskleisti, kokios yra vaiko svajonės, polinkiai, gabumai. Juk negalima uždaryti durų į vaiko svajones. Kartais tėvai savo svajones nori tarsi „perkelti“ vaikams. Taip neturėtų būti. Geriau leisti vaikams įgyvendinti savo svajones.

Bet gal mes nežinome, kokios iš viso bus ateities profesijos, o tėvų požiūris gali būti labiau konservatyvus ir jie ­perspektyviomis gali laikyti visai kitas sritis. Ką mokiniai patys kalba apie ateitį?
Mes negalime nuspėti, kas bus toliau nei po 10 metų. Kartais asmenys pasidomi įsidarbinimo galimy­bių barometro duomenimis, kuriuos pateikia Užimtumo tarnyba, tačiau tai, kas aktualu dabar ir prognozuo­jama kaip paklausi profesija, jau po kelių metų ar po studijų gali būti nebeaktuali. Juk viskas taip greitai transformuojasi ir keičiasi. Mokiniai domisi, skaito ir neretai klausia, kas yra ir bus dar visą dešimtmetį pa­klausu. Todėl visada rekomenduoju sekti naujausias darbo rinkos tendencijas, bet labiau įsiklausant į savo širdį ir atsižvelgus į savo galimybes. Konsultacijos procese kartu su mokiniu apeiname ratą: noriu, galiu, reikia, t.y. ko noriu, ką galiu/gebu ir kuo reikia pasidomėti. Konfucijus yra pasakęs: „Pasirink mėgstamą darbą ir tau gyvenime nė vienos dienos nereikės dirbti“.
Pavyzdžiui medikai, mokytojai, manau, bus labai reikalingi visada, na, arba labai ilgai. Net jeigu yra ir dar bus sukurtos išmaniosios technologijos, juk jas valdyti vis tiek bus reikalingas žmogus. Kalbant apie ateities profesijas, kalbama, pavyz­džiui, apie jauninamosios medicinos specialistus.
Ir IT srityje kalbama daugiau apie skaitmeninių medijų specialistus, kūrėjus tam tikrų skaitmeninių produktų, kurie palengvins žmogaus gyvenimą buityje, darbe. Ir robotika tikrai labai pastebima. Sukurti robotai pagreitina darbinius procesus, bet jie nėra tokie kūrybiški kaip žmonės. Kūrybiškos profesijos visada bus aktualios.
Švietimo srityje šiuo metu labiausiai trūksta logopedų ir spe­cialiųjų pedagogų. Jų yra didelis trūkumas visoje Lietuvoje ir, manau, jų trūks dar kurį laiką. Taigi jeigu konsultacijos metu išryškėja socialinis tipas pagal karjeros polinkius ir gabumus, visuomet klausiu, ar būtų įdomus toks darbas. O tada jau pats klientas sprendžia, įdomu jam tai ar ne. Kelių, geležinkelių inžinieriai irgi labai reikalingi.
Apskritai inžinerinės specialybės labai aktualios ir reikalingos. Tvariosios plėtros specialistai taip pat paklausūs, tai nauja kryptis. Jaunimas mokomas atsakingumo, tvarumo, ekologijos, ir tai yra labai „ant bangos“.

Kaip tik ekologija įvar­di­nama kaip dar viena perspektyvi sritis, kurios svarba tik augs. Juk dabar vykstantys ­klimato pokyčiai praktiškai veikia tiek žemės ūkį, tiek kasdienį žmonių gyvenimą.
Yra studijų, susijusių su tvarumu, ekologija. Daug teko girdėti apie užsienio studijas, jose įmonės ieško kūrybiškų studentų, kurie padės jiems sukurti įdomius verslo projektus, susijusius su ekologiškumu, tvarumu, švarios gamtos išsaugojimu. Juk žmogus yra gamtos dalis, bet tuo pačiu ir kūrėjas, todėl turi kurti jai nekenkdamas. Tendencijos ateina ir į ugdymą. Kaip tai vystysis, pa­matysime vėliau – gal po dešimtmečio kalbėsime kitaip.
Taigi tendencijos yra tokios: kūrybiškumas, tvarumas, ekologija kalbant apie žmogaus ir gamtos santykį.

Anksčiau kūrybiškumas bu­vo suvokiamas, kaip poetų, dailininkų, rašytojų reikalas, o kas dabar yra kūrybiškumas?
Man asmeniškai kūrybiškumas yra nestereotipinis mąstymas, žiū­rėjimas į tam tikrus dalykus kitu, galbūt netradiciniu kampu. Tai yra ir lankstumas problemų sprendime, ir kritinis mąstymas, ir išradingumas tam tikrose gyvenimo situa­cijose. Visuose šiuose daly­kuose kūrybiškumas yra labai aktualus. Kūrybiška asmenybė svajones pa­verčia tikslais.
Mokykloje kūrybiškumą ugdo per įvairius projektus: tiek dalykų pamokose, tiek neformaliajame vai­kų švietime. Žinoma, žmonės turi skirtingus kūrybiškumo gebėjimus, bet faktas, kad kūrybiškumą galima ugdyti. Tenka mokiniams vesti renginius įvairiomis temomis. Galima tiesiog klausti: kaip jūs sprendžiate konkrečią problemą, o galima tai paversti savotiška praktika: pa­vyzdžiui, paimu popieriaus lapą, padedu ant kėdės ir sakau, kad ant kėdės guli problema – nesukonkretinu, neįvardinu kokia, tiesiog problema ir viskas. Paprašau mokinių pademonstruoti kaip įmanoma daugiau būdų, kaip su šia problema galima tvarkytis. Ir jie pademonstruoja ne vieną būdą, kuriuos vėliau apta­riame. Taip vaikai mokosi spręsti problemas ir ugdo savo kūrybiškumą.

Kaip Jūs manote, tos anksčiau minėtos perspektyvios profesijos – mediko, inžinieriaus – yra kūrybiškos profesijos?
Be jokios abejonės. Bet kokia profesija reikalauja daugiau ar mažiau kūrybiškų sprendimų, tad, aš manau, tai yra viena svarbiausių atei­ties profesinių kompetencijų. Tik kūrybiškumas skirtingai pasireikš: vienose profesijose tai bus kūrybiški techniniai sprendimai, kitose – bendradarbiavimo, problemų sprendimo kūrybiški būdai. Ieškoti išeities, nenuleisti rankų, pradėti veikti, kaupti patirtį ir net į problemines situacijas pažvelgti su humoru – tai man yra kūrybiškumas. Visai tai, ką išvardinau, tinka bet kurios profesijos atstovui.

Jūsų kredo – „Tavo pa­šaukimas yra ten, kur tavo gilus džiaugsmas sutinka pa­saulio poreikį“ (F. Buechner). Ar tai – sėkmingos karjeros ­receptas?
Iš tikrųjų nėra vieno visiems tinkančio recepto. Tai yra individualu, kiekvienas turi surasti savo sėkmės receptą. Karjeros konsultacijose taip pat kalbuosi apie tai su klientu. ­Dažnai klausiu, kas jam yra sėkmė, laimė, kaip jis šias sąvokas supranta?

O jeigu konkrečiai apie mano kredo, tai pirmiausiai reikia sau atsakyti, kas tas gilus džiaugsmas yra? Kai sau atsakysi – kas tau yra tas gilus džiaugsmas, kaip jis pasireiškia, galbūt surasi saviraiškos, sėkmės ar pašaukimo receptą. Svarbu atrasti, kas tave „veža“, kas tau patinka. O jeigu dar ir pasauliui to reikia – dvigubas džiaugsmas.
Man įdomiausios tos karjeros konsultacijos, kuriose vaikas ateina ir sako, kad nežino, ko nori. Ir mes tada pradedame tarsi nuo švaraus lapo. Kartais užtenka paklausti žmogaus, ką veiktų gyvenime, jeigu turėtų pakankamai pinigų ir nereiktų dirbti, arba kokį darbą dirbtų neatlygin­tinai, ir jau išryškėja jo polinkiai.
O jeigu konsultuoju suaugusį žmogų, pokalbyje grąžinu jį į paauglystės ar vaikystės laikotarpį, kai jam buvo kokių 12 ar 15 metų – apie ką jis tuo metu svajojo? Ten būna tikrųjų svajonių užuomazgos, kuo jie norėjo būti, tik jos paprastai pasimiršta.

O kas dažniau konsultuojasi? Ar dabar suaugusiųjų daugiau ateina?
Šiuo metu pastebiu, kad daugiau ateina suaugusiųjų, nes jie yra iš tos prarastos kartos arba X kartos: kažką baigiau, dirbu, bet visą gyvenimą kankinuosi. Iš tikrųjų niekada nevėlu keisti profesinę karjerą: ar studijas pabaigti, ar persikvalifikuoti, ar kursus lankyti.
Aš asmeniškai labai mėgstu šokti, tai mano hobis. Ir vieną dieną šokiai buvo virtę papildomu pajamų šaltiniu ir darbu – dirbau šokių trenere. Ir nors vėliau teko to atsisakyti dėl laiko trūkumo, man tai labai patiko.

Kaip Jūs viską suspėjate?
Visas savo veiklas reikia labai kruopščiai planuotis. Svarbu išsikelti prioritetus ir nepamesti savo vertybių. Idealu būtų išlaikyti balansą tarp darbo ir gyvenimo, tai nelengva užduotis, tačiau tai visuomet ­išlieka mano siekiu.

Grįžkime prie kūrybišku­mo. Ar galite įvertinti mokinių kūrybiškumą?
Mokausi ir stengiuosi apskritai nevertinti. Nors gyvenimo situa­cijose būna visaip, o asmeniniuose sprendimuose visada darau vertinimą, tačiau karjeros konsultanto darbe, juolab koučerės, nevertinu žmogaus pagal kažkokius kriterijus ar matus. Mes visi esame labai skirtingi ir individualūs. Mano gyvenimo ir pasaulio suvokimo žemėlapis nebūtinai sutaps su jūsų suvokimo žemėlapiu. Jūsų požiūris į tam tikrus dalykus, įsitikinimai skirsis nuo mano. Mano, kaip koučerės, tikslas – suprasti ir surasti būdą, kaip su j­umis kalbėtis, tačiau jokiu būdu ne vertinti.
Kalbant apie kūrybiškumą, visi žmonės yra labiau ar mažiau kūrybiški. O vaikai iš prigimties yra labai kūrybingi, tik vėliau tas kūrybiškumas yra arba ugdomas, arba neskatinamas ir už­gniaužiamas. Kadangi šiuo metu tai aktualu ir reikalinga, reikia ugdyti kūrybiškumo kompetenciją.
Mes, lietuviai, esame labai išsilavinę, bet tarptautiniai tyrimai konstatuoja faktą – nemokame įgytų žinių pritaikyti gyvenime. Kartais aš klausiu suaugusių žmonių: jeigu tai, ką per visą savo gyvenimą sužinojote, išgirdote, išmokote, tektų pritaikyti, kiek laiko jums reiktų tai įgyvendinti? Atsakymai įvairūs: ­vieni sako, kad prireiktų 120 metų, kiti sako, kad ir 300 metų neužtektų tas žinias įveiklinti. Kita vertus, ar tikrai visa tai, ką mes sužinojome per gyvenimą, reikia įveiklinti, ar tiesiog turime mokėti atsirinkti, kas aktualu, naudinga ir reikalinga man, kaip asmeniui? Kartais pasitenkinimas gyvenimu priklauso nuo to, kiek kūrybiškai į jį žvelgiame.

Ko palinkėtumėte skai­­tytojams?
Linkiu susiklausymo. Pandemija prisidėjo prie to, kad kai kurie žmonės atitolo vienas nuo kito. Kiti gi priešingai – susitelkė. Būtų gerai, kad susigrąžintume tas tikrąsias žmogiškąsias vertybes ir labiau atsigręžtume vienas į kitą, žmogus į žmogų. Juk tereikia dėmesio ir rūpesčio vienas kitu.

Dėkoju už pokalbį.