Virginija Šimkūnienė
Kietaviškių kultūros namų salėje kiekvieną ketvirtadienio vakarą būna šurmulinga. Čia repetuoti renkasi kaimo kapelos „Volungė“ žmonės.
Iš kur kilo pavadinimas, neatsimena net senbuviai. Tiesiog pačios pirmosios dainininkės – Aldona Leonavičienė, Regina Bliujienė, Genė Jankauskienė – pasiūlė, ir taip liko.
Dar buvo tarybinė santvarka
Kietaviškės išgarsėjo tuomet, kai 1987 metais buvo pastatytas Kietaviškių šiltnamių kombinatas. Į jo statybas atvyko įvairių specialybių statybininkai. Štai tuomet į Kietaviškes iš Mažeikių atvyko gyventi bei dirbti Zigmas Mažeika. Jaunas vyras buvo muzikantas, dar vaikystėje išmokęs groti armonika, kurią jam padovanojo tėvo giminaitis. Pasak Zigmo, armonika jam kažkaip nelipo prie dūšios, berniukas svajojo groti akordeonu. „Augau nemažoje šeimoje, viskam reikėjo pinigų, atliekamų tėvai neturėjo. Tėtis kartą parodė į ką tik gimusį veršiuką ir pasakė – čia tavo akordeonas. Prižiūrėk, šerk, parduosim, pirksim akordeoną“, – pasakojo Zigmas. Kaip jis atsimena, veršiukas, jo globojamas, užaugo per dvejus metus, buvo sėkmingai parduotas ir tuomet dešimtmečio rankose jau pradėjo virkauti naujas muzikos instrumentas. „Lankiau ir muzikos mokyklą. Bet man greitai atsibodo tie solfedžiai, dirigavimas. Man norėjosi tik groti. O groti sekėsi vis geriau ir geriau“, – atsimena jaunystės laikus vyriškis, jau kelis dešimtmečius su šeima gyvenantis Kietaviškėse. Čia gyvena ir jo sesuo Zita. Ne ją, bet kitą seserį Valytę Zigmas mokė groti akordeonu. „Aš labai stengiausi, bet ji ir per dvi savaites paprastos dainelės neišmoko. Mama liepė mesti tuos mokslus. Ne visiems duota muzikantu būti“, – sako Zigmas. Zigmas daug metų dirba mokykloje technologijų mokytoju, yra tautodailininkas. Jo drožtos verpstės džiugina, o „Volungės“ 10-mečio proga išdrožta verpstė kabo Kietaviškių kultūros namuose.
Vyras prisimena tuometinį seniūną Henriką Petrauską. Jo iniciatyva buvo suburta ši kaimo kapela, o pirmuoju vadovu ir tapo Zigmas Mažeika.
Tiek kapelų anksčiau nebuvo
Į repeticiją paskui Zigmą Mažeiką atskubėjo ir nuo kolektyvo susibūrimo čia dalyvaujanti Danė Petrauskienė. Ją į kolektyvą pastūmėjo vyras Henrikas. Moteris šiuo metu jau pensininkė, kaip ir jos sutuoktinis. „Gal vyras ir norėtų, kad pabūčiau namie, bet aš be kapelos jau neįsivaizduoju gyvenimo“, – sako moteris. Ji mielai jungiasi prie muzikantų, muša būgną. Ne viename koncerte jai teko groti ir tamburinu, taip pat ji valdo ir kokoryko. Šitą instrumentą moteris mielai pademonstravo, tai medinių puslankiu sujungtų detalių instrumentas, labai tinkantis pabrėžti muzikinį ritmą.
D. Petrauskienė papasakojo, kad kolektyve dalyvavo ir jos dukra Jovilė, dirbusi kultūros centre.
Dabar Jovilė mielai su mama pasidalina anų dienų smagiais prisiminimais. „Anksčiau tiek kapelų, kaip dabar, nebuvo. Buvo sunku ir su drabužiais, ir su instrumentais. Mes daug koncertavome, jokia šventė be mūsų neapsieidavo“, – sako kapelos senbuvė. Beje, tais laikais Kietaviškės priklausė Kaišiadorių rajonui, tad daugybę kartų koncertuota Kaišiadoryse, rajono miesteliuose ir kaimuose.
Pirmieji koncertai ir pirmieji tautiniai drabužiai
Savo didžiausia švente volungiečiai vadina Vasario 16-ąją. Ir ne todėl, kad ši diena svarbi kiekvienam lietuviui. „Volungei“ tada, beveik prieš 28 metus (1996 metais), buvo pirmasis koncertas ir tą dieną kolektyvas laiko savo gimtadieniu.
Dainas jie pasirinkdavo šio krašto. Kietaviškių apylinkėse gyveno daug dainingų moterų. Jos perdavė tas melodijas kapelos žmonėms. Ypač gerai kolektyvo „Volungė“ žmonės atsimena vietinę gyventoją Oną Lankienę, kuri išmokė daug dainų. Ilgą laiką kolektyvo nariai neturėjo šiam kraštui būdingų tautinių kostiumų. Todėl, kai Kietaviškės šventė 500 metų sukaktį, tuomet Kaišiadorių–Elektrėnų Seimo narys Bronius Bradauskas padovanojo kolektyvui medžiagą, iš kurios buvo pasiūti rūbai moterims ir vyrams. Ypač patiko puošnios skraistės.
Vėliau Kietaviškių bendruomenė teikė paraišką Žemės ūkio ministerijai ir gavo finansavimą 25 tūkst. litų tautiniams kostiumams ir akordeonui įsigyti. Buvo pasiūti dzūkų krašto tautiniai kostiumai moterims ir vyrams. „Juos labai saugome, nes žinome, kad kasmet jų neatnaujinsime. Saugome ir muzikos instrumentus, jų neskoliname ir elgiamės su jais atsargiai, ypač kelionėse“, – sako volungiečiai.
Kolektyvas džiaugiasi, kad gali naudotis kultūros namų įgarsinimo aparatūra.
Draugystė su ukrainiečiais, kelionės ir ištikimybė
Kietaviškių kaimo kapela „Volungė“, koncertuodama Jonavos rajone, Šveicarijos kaimo bendruomenės šventėje, susipažino ir susidraugavo su šios bendruomenės nariu mediku, ukrainiečiu Ivanu Dorošu. Jam labai patiko volungiečių dainos, todėl nepatingėdavo atvykti į kolektyvo repeticijas, koncertus. Jo iniciatyva buvo suburtas Jonavos ligoninės muzikos kolektyvas. Prieš 8 metus Ivanas suorganizavo kelionę Jonavos ligoninės medikams kartu su volungiečiais.
Moterys prisimena, kad dėl kelionės iškilo keblumų Jeronimui Aleknavičiui. „Šis mūsų puikus savamokslis muzikantas yra ūkininkas, laikė nemažai gyvulių. Kelionei pasipriešino Jeronimo sutuoktinė, bijodama, kad likusi viena nesusitvarkys su ūkio darbais. Tačiau Jeronimas buvo nusiteikęs ryžtingai – parduosiu gyvulius ir tada keliausiu. Na, neteko to daryti, padėjo kažkas iš giminių, Jeronimas kelionėje sėkmingai dalyvavo. Tas pavyzdys parodo, kad jei nori, esi užsidegęs muzika, visada rasi išeitį, kad galėtum dalyvauti repeticijoje ar koncerte“, – sakė Lilija Stasiulionienė. Moteris yra kolektyvo senbuvė.
Lankyti repeticijas – lyg įprotis
Lilija Stasiulionienė – tikra kolektyvo „Volungė“ senbuvė. Ji ir naujų narių ieškojo, ir galvą suko dėl pavadinimo. Moteris prisipažįsta, kad dainuoti mėgo nuo vaikystės. Ji prisimena, kad tiek seniūnas, tiek kultūros salės vadovė Aldona Leonavičienė labai palaikė ir skatino kolektyvo atsiradimą. Lilija sako, kad didžiuojasi, būdama kolektyvo dalimi. Ji rodo storą fotonuotraukų albumą, kur įamžintos akimirkos iš Joninių, Rudens švenčių, Užgavėnių.
Irena Petkevičienė jau 40 metų gyvena Kietaviškėse. Ją prieš du dešimtmečius į kaimo kapelą pakvietė Lilija Stasiulionienė. „Iš pat pradžių labai patiko. Pradžioje, kokius šešerius metus, koja kojon į repeticijas ėjome su vyru. Aš dainavau, vyras būgną mušė. Deja, mūsų keliai išsiskyrė. Likau dainuoti, dar dalyvauju ir kitų kolektyvų veikloje, dainuoju bažnytiniame chore“, – sako Irena. Paaiškėjo, kad energingai moteriai šalia dainavimo užtenka laiko ir visuomeniniam darbui, ką tik Irena trečiai kadencijai išrinkta Kietaviškių seniūnaite.
Štai Ona Mališauskienė persikėlė į Kietaviškes iš Elektrėnų. Ją į kolektyvą pakvietė kaimynė Virginija Kandrotienė. Ona prisimena, kad nuo mokyklos laikų vaidino, dainavo. Jai teko dalyvauti ir garsiojoje „Galvėje“. „Muzika niekada neatsibosta. Dainavimas leidžia užsimiršti. O repeticijos – lyg ritualas, lyg įprotis. Turiu prižiūrėti garbaus amžiaus mamą, bet abu dalykus suderinu. Labiausiai patinka bendravimas, smagi ir draugiška aplinka kolektyve“ , – sako Ona. Ji prisimena kaip į repeticijas atsivesdavo mažytę, 1,5 metų anūkėlę. „Kartą ji net koncerte su mumis scenoje stovėjo. Ir dabar mergaitė yra linkusi į menus, gražiai šoka. Gal paaugusi nueis močiutės pėdomis“, – svarstė O. Mališauskienė.
Virginija Kandrotienė kilusi iš Kaišiadorių rajono. „Dirbau Kietaviškių šiltnamių kombinate. Mano kaimynai buvo Zigmas ir Zita, pakalbino ir sutikau nuo pirmos dienos. Labai mėgstu liaudišką muziką, tad šis užsiėmimas man iš karto tapo mielas“, – sako Virginija.
Laimutė Pluščauskienė gyvena Kietaviškėse, dirba Kietaviškių progimnazijoje ir Žaslių pagrindinėje mokykloje. Ji į susitikimą atsinešė ir laikraščių iškarpų, ir nuotraukų. Štai vienoje – kolektyvas dar visai jaunas, negausus.
Šventės, renginiai ne tik Kaišiadoryse, bet ir Širvintose, Elektrėnuose. Pasak Laimutės, gaila, kad į kolektyvą neina prikalbinti savo sutuoktinių. Labiau yra linkę sekti mamų ar močiučių pėdomis vaikai arba anūkai. Štai ir Laimutės dukra Gendvilė lankė kurį laiką. „Bet žinot, tuos paauglius, kažkas metė pašaipią repliką ir Gendvilė nustojo lankyti repeticijas“, – pasakoja Laimutė.
Jadvyga Bukinienė yra iš kelių dainininkių, kurios vadinamos senbuvėmis. Jos abi su Lilija Stasiulioniene kvietė į kolektyvą pažįstamas, kaimynes. Moteris didžiuojasi, kad jos septynerių metų anūkė Luna lanko muzikos mokyklą, noriai dainuoja ir groja. „Gal ateis kada nors į mano vietą kolektyve“, – sako svajonę audžianti moteris. Jadvyga daug metų dirbo paštininke, bet net sunkus darbas jos nesustabdė lankyti repeticijas.
O štai Zigmo Mažeikos sesuo Zita Kazlauskienė ne tik persikėlė iš Kudirkos Naumiesčio į Kietaviškes, bet ir atėjo dainuoti į „Volungę“. Moteris puikiai pritapo, dar ji spėja dainuoti ir Kietaviškių bažnyčios chore. Žinodama, kad trūksta vyriškų balsų, Zita pakalbino savo anūką Karolį. „Mūsų Karolio geras, sodrus balsas, džiaugiuosi, kad jis prisijungė prie kapelos kolektyvo“, – sako Zita. Jai labiausiai patinka dainuoti romansus, todėl nekantriai laukia greitai įvyksiančio romansų vakaro Elektrėnų kultūros centre. Be „Volungės“ jame dalyvaus Rūtos Vaičekonytės-Chveduk vadovaujama „Runga“ bei trys svečių kolektyvai.
Tarp vyresnio amžiaus kolektyvo narių išsiskiria ne tik moksleivis, Zitos Kazlauskienės anūkas Karolis, bet ir kitas malonaus veido jaunas vyrukas. Tai Airidas Demjanovas. Airidas studijuoja Vilniuje, taps kondicionierių meistru-montuotoju. Jį dainuoti pakalbino močiutė Nijolė Pulauskienė. Vaikinas po paskaitų antrus metus skuba į repeticijas. Be „Volungės“ Airidas dar spėja į repeticijas Semeliškėse, kur dainuoja kolektyve „Svaja“ .
Kolektyvo vadovė ir smuikininkė moka „patampyti“ muzikantų nervus
Jau anksčiau rašėme apie „Rungą“ ir jos kolektyvo vadovę, elektrėniškę Rūtą Vaičekonytę-Chveduk. Taip jau susiklostė, kad Rūta 2011 metais pradėjo dirbti Kietaviškių kultūros namuose.
Tuomet ėmė groti kaimo kapeloje „Volungė“. O prieš šešerius metus tapo ir „Volungės“ vadove.
Liaudišką muziką mergaitė pamilo dar vaikystėje, jos tėveliai buvo muzikantai. Nuo pat pirmos klasės R. Vaičekonytė mokėsi Panevėžio konservatorijos pagrindinėje muzikos mokykloje, o vėliau konservatorijoje, kuri dabar vadinasi Vytauto Mikalausko vardo Menų mokykla. Toje įstaigoje mergaitė gilinosi į bendrus ugdymo dalykus ir mokėsi griežti smuiku. „Baigusi mokslus Panevėžyje, išvykau mokytis į Vilniaus muzikos ir teatro akademiją. Įstojusi pasirinkau „Etno muzikologiją“, kurią man dėstė tokie žinovai kaip Astrauskas, Ambrazevičius. Teko mokytis ir šokio dalykų, juos dėstė Dalia Urbonavičienė. Po penkerių studijų metų teko ieškotis realaus darbo. Mano mama turėjo daug draugų ir draugių visoje Lietuvoje. Vievio kultūros centro direktorė Audronė Stepankevičiūtė mamai patarė mane nukreipti į Kietaviškes. Tuometiniai kultūros namai ieškojo renginių organizatorės. Kai aš įsidarbinau Kietaviškių seniūnijos kultūrinių renginių organizatore, patiko žmonės ir mano veikla, ten dirbu iki šiol“, – šypsosi daili šviesiaplaukė.
Rūta jau penktoji kolektyvo vadovė. Ilgiausiai vadovavusį Zigmą Mažeiką pakeitė profesionalus muzikantas iš Mūro Strėvininkų Skirmantas Stasiulevičius. Taip norėjo tuometiniai kultūros namų vadovai, siekė, kad kapela būtų dar aukštesnio muzikinio lygio. Vėliau Skirmantą pakeitė elektrėniškis Jonas Borusevičius. Kolektyvui kurį laiką vadovavo ir Adolfas Blažonis, dabar vadovaujantis „Konkordui“.
Kolektyvo labiausiai mėgstamos dainos „Aušta aušrelė“, „Lakštingalėlė gieda“, „Du broliukai kunigai“, kitos. Kapelos muzikantams patinka groti polkas, kitus smagius kūrinius, o dainininkės moterys labiau mėgsta romansus. „Dabar repetuojame 10–15 kūrinių būsimam romansų vakarui, o atliksime gal kokius 6“, – sako „Volungės“ vadovė.
Rūta giria kapeloje grojančius vyrus. Zigmas, kaip buvęs vadovas, jai daug pataria ir pamoko.
Jeronimas pasižymi didele kantrybe – juk savamokslis, bet kūrinius išmoksta ir atlieka ne blogiau už profesionalus. Na, o Pavelas Kliop groja bajanu. „Kai 2011 metais pradėjau dirbti vadove, Pavelas jau grojo. Jis, kaip ir dauguma kolektyvo narių, yra savamokslis, natų nepažįsta. Bet pasižymi geru charakteriu ir puikiu lankomumu. Pavelas yra pasakęs, kad jei reiktų jis ir penkis kartus per savaitę į repeticijas galėtų ateiti“, – pasakoja Rūta. Nors vyro gyslomis teka kelių tautų protėvių kraujas, Pavelas labai mėgsta lietuvių muziką bei dainas.
Kadangi Rūta spėja vadovauti dviem kolektyvams, paprašėme jos apibūdinti, kuo jie skiriasi. „Runga“ jau yra tikras etno kolektyvas, remiasi folkloru. Laikomės to, nenukrypstame į šoną. O „Volungėje“ dalyvauja paprasti kaimo žmonės, mes repertuarą renkamės pagal juos. Dainuojame ir liaudiškus kūrinius, ir kitas dainas. Kapeloje grojame muziką, kad klausytojams ne tik patiktų, gerai skambėtų, bet jie galėtų ir pašokti“, – sako vadovė. Pasak Rūtos, kolektyvo nariai turi ūkius, kiti yra buvę seniūnijos darbuotojai, mokytojai. Norisi, kad visiems patiktų tai, ką darome. „Mes net vasarą renkamės repetuoti. Dažniausiai susirenkame pas ką nors sodybos kieme ar gamtoje. Taip visi lieka patenkinti“, – sako vadovė. Ji džiaugiasi, kad kolektyvas darnus, noriai vyksta į koncertus, kitus renginius. „Volungiečiai dažniausiai vyksta savo transportu, lėšos kurui taip pat savos. Nes mes esame tik Elektrėnų kultūros centro padalinys, ne visada gauname iš jų autobusiuką kelionėms“, – geranoriškais nariais džiaugiasi šeštus metus kolektyvui vadovaujanti Rūta. Vadovė patenkinta ir tuo, kad kolektyvas pasipildė jaunais dainuojančiais vaikinais. „Vyriškų balsų visada trūksta, tai palaikome kolektyvo narių siekį atsinaujinti, ieškoti naujų jaunų žmonių. Turi būti tęstinumas, papročių perdavimas“, – tvirtino Rūta Vaičekonytė-Chveduk.
Liudmilos Felčinskajos ir kolektyvo albumo nuotraukos