Įšventinimo apeigose Elektrėnų klebonas Jonas Sabaliauskas( kairėje), uždėjęs rankas, paliudijo, kad nuo šiol naujai pašventintąjį laikys vienos tarnystės broliu
Julija Kirkilienė
Dvidešimt šešerių metų Elektrėnų vikaras Tautvydas Dikčius lapkričio 24 dieną priėmė Kunigystės šventimus. Kas jį pažįsta, žino, kad šis jaunas, išvaizdus vaikinas, kilęs iš Musninkų miestelio, yra be galo intelektualus, daug žinantis, bet tyliai kalbantis, į kunigystę atėjęs iš pašaukimo. Jo pasirinkimo kelią tyliai stebėjo šeima: mama, lituanistė Eglė, buvęs ugniagesys, dabar ūkininkaujantis tėtis Kęstutis, sesė, gydytoja Agnė. Šeima, atrodo, vylėsi, kad Tautvydas persigalvos. Gal todėl, Tautvydui baigus gimnaziją, mama ir sesė užpildė prašymą į Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą, kur Tautvydas buvo priimtas į nemokamas istorijos studijas. Gavus iš Vilniaus universiteto atsakymą, šeima jam pranešė, kur įstojo… Tada jie ir sužinojo, kad Tautvydas jau yra įstojęs į seminariją, o savo mylimoms moterims pasiūlė pačioms studijuoti istoriją. Šeima susitaikė, kad sūnų reikia paleisti eiti jopasirinktu keliu…
Su naujai įšventintu kunigu redakcijoje pokalbis užtruko ilgokai, todėl mes savo ir skaitytojų vardu dėkojame kun. Tautvydui, įtemptu laikotarpiu mums skyrusiam beveik dvi valandas brangaus laiko. Kalbėdamiesi su kunigu palietėme daugybę klausimų, ir kiekvieno klausimo atsakymas kažkaip susijęs su Dievo veikimu.
J.K. Interviu portalui Bernardinai.lt sakėte, kad du TAIP gavote jaunimo stovykloje, piligriminėje kelionėje. O kaip Jūs ten patekote?
T.D. Pradžia buvo ruošiantis Sutvirtinimo sakramentui. Tuomet sparčiai plėtėsi panašiai mąstančių žmonių ratas, per kuriuos gyvenimą matyti pradėjau plačiau ir giliau. Tuomet širdis vedė ten, kur man patiko, kas mane žavėjo, kur susitikau bendraamžių, kur gavau žinių apie tikėjimą. Kai kurie įvykiai dabar kelia šypseną, bet tada supratau, kad prasidėjo žmogiškoji kelionė, o iš kitos pusės veikė ir Dievas. Ir taip ryšys per ryšį, susitikimas po susitikimo, kurie žavėjo, patraukė. Gavau žinių, gilėjo supratimas apie tikėjimą, brendo maldos gyvenimas. Tai suteikė ramybę, džiaugsmą, paguodą.
2013 metais teko dalyvauti Lietuvos Jaunimo dienose Kaune. Visos programos metu, kuri palietė širdį, iškilo tas pirmas klausimas: gal man rinktis kunigystę? Žodžiu, pašaukimo namas ne iš karto pasistatė, tam reikėjo kertinės minties.
J. K. Bet kaip jaunam žmogui išgirsti ir suprasti jam siūlomą pasirinkimą? Jūsų mama sako, kad ji ir jos mama yra lietuvių kalbos mokytojos, gal ir vaikas paveldėjo tą jautrumą?
T.D. Yra dalykų, kai Dievas kalbina suprantama kalba. Juk kiekviena mama savo vaiką kalbinti pradeda jo gimtąja kalba, kad jis suprastų. Viešpats duoda žmonėms tai, ko reikia, duoda aplinkybes, kad suprastų jo kalbą.
J.K. Kunigytės šventimų metu stebėjau Jus su kun. Broniumi, gulinčius prieš altorių, kol buvo giedama visų šventųjų litanija, ir mąsčiau, ką Jūs jautėte? Mačiau ašaras besišluostančią Tavo mamą. Ar galite jausmais pasidalinti?
T.D. Girdint, kaip meldžiasi visa bažnyčia, tiek daug susirinkusių žmonių, žinant, kad kartu meldžiasi ir Litanijoje minimi visi šventieji, pro akis prabėgo visas gyvenimas, pajutau, kad nesu vienas, išgyvenau susitelkimą, kad Dievas patikėjo manimi, o aš pasitikiu juo. Žinau, kad Jis man stiprybės suteiks visame kunigystės kelyje.
J.K. Seminarijoje buvote jauniausias?
T.D. Seminarijoje bendrakursių buvo įvairių, su savo patirtimi, išsilavinimu, o aš atėjau tiesiai po gimnazijos, buvau apsisprendęs ir tikiu, kad tas posakis apie lengviau formuojamą jauną medelį, pasiteisins. Turėjau viską, ko man reikėjo, todėl į seminariją įstojau nesiblaškydamas, iškart po gimnazijos, ir baigiau. Buvau apsisprendęs. Klausant kunigų disidentų liudijimų, kaip jie nebijojo užsiimti rezistencine veikla, jie sako, kad buvę jauni, todėl drąsūs, nieko daug negalvoję. Aš nežinau, ar būdamas vyresnis rinkčiausi taip pat drąsiai, bet dabar esu laimingas…
J.K. Įšventinimo apeigose vyskupai ir kunigai uždėjo rankas, paliudijo, kad nuo šiol naujai pašventintąjį laikys vienos tarnystės broliu, dalinsis darbais, džiaugsmais ir rūpesčiais. Kokie kunigai Jus lydėjo į kunigystę?
T.D. 1997 metais per Sekmines mane pakrikštijo kun. Rokas Puzonas. Toks sutapimas, kad į diakonus įšventintas taip pat buvau per Sekmines. Šis kunigas diakonato šventimų metu aprengė dalmatika, palydėjo kunigystės link. Vėliau Musninkų parapijoje tarnavo kun. Virgilijus Balnys, kun. Marius Talutis, o dabar – kun. Valdas Beleckas.
J.K. O kaip į tai reaguodavo tėveliai, bendraklasiai?
T.D. Mama mano pašaukimą, tikriausiai, numanė, tik gal tą mintį stengėsi nuvyti, kai matė mane skaitant ne romanus, bet Šventąjį Raštą. Baigdamas gimnaziją su dideliu malonumu perskaičiau visą Katekizmą. Bendraklasiai matė mane bažnytinėse šventėse patarnaujant šv. Mišioms, kartais „patraukdavo per dantį“, tik vienas draugas, taip pat patarnaujantis bažnyčioje, mane stebėjęs iš šalies, pasirinkimu nebuvo nustebintas. Taip pat šiuo pasirinkimu neabejojo dalis mano mokytojų iš gimnazijos. Bet aš nebuvau linkęs dalintis savo planais. Kai įstojau, visi tada ir sužinojo. Mano buvo toks vidinis apsisprendimas: aš eisiu.
J.K. Atėjote į Elektrėnus, didelę bažnyčią ir didelę parapiją, ar jau gavote atsakymų, ko parapijai labiausiai trūksta?
T.D. Kiekviena bendruomenė yra savita. Viena Lietuva, viena šeimyna, bet žmonės skirtingi, skirtingos patirtys. Atvažiavau neturėdamas nieko, nepažindamas žmonių. Atėjau pats be lūkesčių, bet su mintimi, kad tikinčiųjų lūkesčius atpažinsiu su laiku. Klausinėjau klebono apie istoriją, bažnyčios statybą. Supratau, kad Dievo planas buvo po sovietmečio Elektrėnuose įkurti bažnyčią ir kad savo laiku aš joje būčiau. Sako, kad miestas be tradicijų, neturintis dvasingumo… Vis dėlto, labiausiai reikia Jėzaus, ir Elektrėnuose jis veikia.
J.K. Bažnyčiai reikia ne tik dvasinių kunigų, bet ir ūkio prižiūrėtojų. Kaip suderinsite veiklas?
T.D. Aš veiksiu pagal darbus, kuriuos duos klebonas. Yra toks trikampis: noriu, galiu, reikia. Geriausia, kai visi kampai sutampa. Bus tokių situacijų, kai nesutaps. Galbūt galėsiu, bet nenorėsiu. Gal bus, kad norėsiu, bet nereikės. Manyčiau, svarbu neužstrigti, kad būtinai reikia tą ir tą padaryti. Bažnyčia – tikėjimo bendruomenė, kuriai būdinga dinamika.
J.K. Pakalbėkime apie keiksmus? Nežinia, ar kada buvo toks laikotarpis, kad žmonės tiek keiktųsi. Kokios Jūsų įžvalgos apie keiksmų poveikį neramiu mūsų laikmečiu?
T.D. Gyvename technologinėje visuomenėje, kurioje vyrauja individualizmas, uždarumas. Mūsų laikmečio problema – žmonės neskaito kokybiškų tekstų, todėl verbalinėje kalboje pritrūksta žodžių, o emocijos niekur nedingsta… Siaurėjantis žodynas – kelias į ribotą asmens saviraišką. Mūsų protėviai irgi keikėsi, bet tai nebuvo įžeidūs žodžiai. Buvo išsireiškimas, kad kažkas nepasisekė arba netikėtai atsitiko. O šiandien keiksmai skirti ne tik save išreikšti emocijomis, bet ir kitą pažeminti.
J.K. Laukiate pirmųjų parapijiečių išpažinčių? Dabar toks laikas, kad ir nuodėmės žmonių panašios, kokia dabar turėtų būti išpažintis?
T.D. Ačiū už subtilų klausimą. Išpažintis yra Dievo veikimo laikas, kai žmogus ateina pas Jėzų toks, koks yra. Reikia išpažinti nuodėmes taip kaip suprantate, svarbiausia – nuoširdžiai. Išpažinties metu Dievas žmogų atnaujina, pakelia, sustiprina. Svarbu, kad žmogui akcentas ir kirtis būtų ne nuodėmė, į kurią jis susitelkęs, bet mylinčio Dievo žvilgsnis. Kunigas yra tik įrankis, kurio misija – padėti žmogui atlikti išpažintį. Tad drąsos, esate laukiami prie klausyklos!
J.K. Sekmadienį 12 val. Elektrėnų Švč. Mergelės Marijos Kankinių Karalienės bažnyčioje aukosite pirmąsias iškilmingas šv. Mišias šioje parapijoje, teiksite primicijų palaiminimą. Ką galite pasakyti tiems, kurie į bažnyčią neateis?
T.D. (Ilgokai pamąstęs) Aš esu atviras būti su Jumis. Esate laukiami ir tikrai tikiu, melsdamasis už Jus, kad susitiksime. Dievas suves.
J.K. Dar kartą ačiū už mums skirtą laiką ir prasmingas mintis.
Vietoj epilogo
Lapkričio 25-ąją dieną, pirmadienį, Elektrėnuose tarnaujantis naujasis kunigas Tautvydas Dikčius savo pirmąsias Mišias aukojo Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovėje. Jam ir diakonui Broniui Jarukui kunigystės šventimai Kaišiadorių katedroje buvo suteikti dieną prieš, per Kristaus Karaliaus iškilmę. Kryžiaus ženklu Mišias pradėjęs kunigas prisistatė ir dėkojo susirinkusiesiems.
„Šiek tiek neįprasta prisistatyti, bet esu kunigas Tautvydas. Vakar Kaišiadorių katedroje buvau pašventintas kunigu ir būtent šiandien kartu su jumis meldžiuosi, aukodamas pirmąsias savo šventąsias Mišias. Džiaugiuosi dėkodamas Viešpačiui, kad leido sulaukti šių primicijų (naujai įšventinto katalikų kunigo iškilmingos šv. Mišios – aut. past.) – pirmųjų vaisių pašaukimo kelionėje. Mišias aukoju už savo šeimą, visas malones, kurias Viešpats suteikė rengiantis kunigystei, už kiekvieną kunigą, vyskupą, pasaulietį ir sutiktą geros valios žmogų bei aukotoją“, – sakė kun. T. Dikčius
Kryžius neatsiejamas nuo kančios, kaip ir nė vienas pašaukimas – ar kunigystėje, ar santuokoje. Reikia mokėti melstis, save dovanoti ir aukoti. Viešpats Dievas saugo, įkvepia ir veda“, – sakė šeštadienį kunigystės šventimus priėmęs T. Dikčius. (šaltinis Bernardinai.lt).
Dienraščio „Bernardinai.lt“ interviu metu diakonas T. Dikčius dalinasi savo mintimis apie prasidedančią tarnystę Elektrėnuose ir atskleidžia tris lemtingus Dievo ištartus „taip“, kurie parodė kelią pašaukimo sankryžoje stovinčiam jaunuoliui.
Neseniai buvote paskirtas diakono tarnystei Elektrėnuose. Kaip jaučiatės?
Taip, esu paskirtas. Šis miestas yra didžiausia Kaišiadorių vyskupijos parapija. Po sielovadinės tarnystės Vievio šv. Onos parapijoje Elektrėnai man yra visiškai nauja vieta. Tam tinka įvardinti lotyniškas posakis – terra incognita („nepažįstama žemė“). Vis dėlto širdyje išgyvenu Šventosios Dvasios balsą, raginantį leistis į pastoracinį nuotykį.
Laukiu pirmųjų susitikimų su vietos tikinčiaisiais, kurie, kiek žinau, kaip ir aš, nekantraudami trokšta tarnystės pradžios. Labai norėčiau, kad jos metu išsiskleistų paties talentai, kurių labai reikia atlikti tam tikras pareigas.
Ar nėra baisu pradėti savotiškai naują gyvenimo etapą?
Kiekvienas gyvenimo ir pašaukimo etapas, kad ir koks jis būtų – tam tikrų malonių laikas. Studijuojant septynerius metus Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijoje teko pamatyti nemažai parapijų. Visos jos buvo auginantys gyvenimo etapai, kupini staigmenų iš Dievo rankų.
Sakyčiau, kad kiekviena parapija turi savitą specifiką. Net nežinai, ką ir kaip atėjęs joje rasi, nes skiriasi vieta, žmonės, klebonai kartais, gal ir kalba.
Ar nebaisu? Na, prisipažinsiu: minčių būna visokiausių. Žinot, Biblijoje 365 kartus pavartotas žodis „nebijok“. Tad būtent ir toliau remdamasis Dievo Žodžiu bei Eucharistija drąsiai einu pašaukimo keliu, ir jo dabartinis etapas veda į Elektrėnų Švč. Mergelės Marijos Kankinių Karalienės parapiją.
Jūs esate Kaišiadorių vyskupijos diakonas, tarnavote Vievyje. Nenorėtumėte tarnauti didesnėje vyskupijoje?
Esu diakonas, dar bandau apsiprasti su tarnyste. Viskas dar nauja.
Pati Kaišiadorių vyskupija man nėra nauja, aš ten gimęs, augęs ir seminarijos laikotarpiu dalyvavęs stovyklose. Nepasakyčiau, kad pabuvęs Vilniuje, pamatęs, kaip yra kitur, labai galvoju apie vyskupijos dydį. Visur yra ir pliusų, ir minusų. Viena didžiausių Dievo dovanų savoje vyskupijoje – tai pažinoti bendradarbius ir turėti artimą santykį. Tiek su ganytoju, tiek su klebonu, tiek su bendradarbiais kunigais – visi vieni kitus pažįsta.
Tas artimas santykis – tai dalykas, į kurį gali remtis sielovadinėje veikloje, pastoracijoje, ir tarp parapijų dėl to bendradarbiauti lengviau. Jeigu Dievas būtų norėjęs, kad būčiau Vilniuje, Kaune ar Lenkijoje, tai Jis tą būtų padaręs. Įprastai, pagal Bažnyčios teisę ir nusistovėjusius dalykus, į seminariją yra stojama iš gimtosios parapijos. Žinoma, išimčių irgi yra. Kadangi aš gimiau Širvintų rajone, Musninkų Švč. Trejybės parapijoje, tai natūralu, kad iš ten ir įstojau. Ir ten primicijas aukosiu. Jeigu Dievas duos, tai gal ten ir palaidotas būsiu.
Kada supratote, kad būtent kunigystė yra jūsų pašaukimas?
Turbūt šitą suprasiu tik amžinybėje – kaip Dievas vedė. Daug kas šito klausia. Išskirčiau tris momentus. Pirmasis momentas buvo dar mokyklos laikotarpiu. Aš pradėjau galvoti, kuo norėčiau būti gyvenime. Turiu pomėgį kartais pasisukinėti virtuvėje. Kadaise žiūrėjau virtuvės šefo Gordono Ramsay laidas. Man tai labai patiko. Žodžiu, per televiziją žiūrėjau ne „Teletabius“, o kaip virtuvėje gaminamas maistas. Tai buvo mano aistra mokyklos metais.
Dar mokyklos metais gerai sekėsi istorija, tai galvojau – gal būti istorijos mokytoju? Mokiausi istorijos, bet vėliau iškilo klausimas: kuo gi man būti? Pirmoji mintis apie kunigystę kilo 2013 metais Kaune, dalyvaujant Jaunimo dienose. Prisimenu, stovėjau ant „Žalgirio“ arenos kalno ir išgirdau balsą… Kaip sakoma – žmogus išprotėjo. Atėjo tokia mintis, kad noriu būti kunigu. Bet ji buvo aiški, tarsi kas man būtų ją ištaręs. Buvo gera, tvirta tai žinoti, ir mąstant apie tai tapo lengva viduj. Tuo metu aš taip galvojau. Dabar manau, kad tai buvo tiesioginis Dievo malonės veikimas mano gyvenime.
Antras momentas – tai piligrimystė į Santjago de Kompostelą, Šv. Jokūbo kelią Ispanijoje, kur su grupe piligrimų teko nueiti 230 kilometrų per dešimt dienų: kalnai, ispaniškas karštis… Būdamas dešimtoje klasėje net neįsivaizduoji, kas yra tie kalnai. Tai irgi buvo Dievo iššūkis – bet turėjau širdyje intenciją, kaip priklauso piligrimystėje. Neseniai, važiuojant į Romą, buvo padėkos intencija už pašaukimą ir seminarijos laiką, o vykstant į Santjago de Kompostelą intencija skambėjo taip: „Viešpatie, jeigu tu nori, kad aš būčiau kunigu, duok man ženklą.“ Trumpai ir aiškiai.
Piligriminės kelionės metu vyko lietuvių tautinis vakaras, dainavome dainas, medų kabinome su „Džiugo“ sūriu ir agurkais – viskas faina, smagu. Nuovargis irgi trenkė. Šokome tautinius šokius, dainas dainavome, ir prie manęs priėjo viena mergina, ant kaklo uždėjo juostelę, panašią į raktų pakabučio. Ant jos buvo užrašyta: „Viešpatie, Tu viską žinai…“
Ir man sugrįžo tas pats jausmas, kurį išgyvenau prieš keletą metų būdamas ant „Žalgirio“ arenos kalno, kai atėjo ta mintis apie kunigystę. Viskas sugrįžo, kaip koks flashbackas (staigus prisiminimas – aut. past.). Išgyvenau tą jausmą, kuriam prieš dvejus metus priešinausi ir sakiau: „Ne, čia tikrai ne man, jokiais būdais.“ Atrodė, ir šeimos norėčiau, ir virėju, ir istorijos mokytoju būti. O čia staiga taip ramu, aišku pasidaro. Viduje jokios priešpriešos, jokių klausimų neliko.
Na ir trečias momentas įvyko po ketvirto kurso. Turėjau atlikti mėnesio pastoracinę praktiką Milane. Scenarijus buvo toks: aš atskrendu, lauke 39 laipsnių karštis, pasigaunu itališkos versijos kovidą, kaip lapas atkrentu savaitei laiko. Ačiū Dievui, kad pas Abraomą neiškeliavau. Bet irgi buvo tam tikras rekolekcijų laikas būti vienutėje, permąstyti, kur aš esu.
Vis dėlto prasidėjo antra pusė studijų seminarijoje, šventimai artėja. Atrodo, viskas paprasta ir aišku – gavus du malonės laikus Santjage ir Kaune, širdimi viskas aišku, bet kaip su protu? Ar intelektualiai esi apsisprendęs? Ir aš jau šiek tiek išsiblaivęs nuo to kovido – nes, tiesą pasakius, trenkė jisai tai ne mažiau už žaibą – išėjau melstis Rožinio ir klausiu: „Viešpatie, tu mane tai kalbini, bet man reikia pačiam atsakyti, kodėl noriu būti kunigu.“ Ir taip atėjo paprasta, skaidri, šviesi mintis: „Todėl, kad noriu būti laimingas.“ Man to pakako. Su ta dvasine paguoda, šviesa, giedra, atrodo, kad būčiau kalnus nugriovęs – ir buvo visi trys „taip“. Šie visi trys momentai suteikė drąsos, pasitikėjimo eiti į priekį.
Ko palinkėtumėte tam žmogui, kuris šiuo metu bando atrasti savo pašaukimą?
Drąsos. Tikrai norėtųsi palinkėti drąsos tam žmogui, kuris dabar skaito šį straipsnį. Jeigu jauti, kad Dievas tavo širdį kalbina apie kunigystę, nebijok pabandyti. Dievas leidžiasi atrandamas. Tiktai tu žengsi vieną žingsnį, o Viešpats į tavo pusę žengs du. Atsiras ir reikiamų žmonių, ir situacijų, ir išbandymų, ir druskos, ir pipirų kartu. Bet Šventoji Dvasia ves kaip reikalas!