Kun. A. Tarasevičiaus atsisveikinimas: „Aš visus jus myliu“

Virginija Jacinavičiūtė

Gruodžio 3 d. Kaišiadorių parapijos parapijiečiai, kunigai ir artimiausi žmonės atsisveikino su Amžinybėn iškeliavusiu klebonu Aurymu Tarasevičiumi. Kunigas palaidotas Kietaviškių Švč. Trejybės šventoriuje. Kadangi ka­talikų kunigas yra asmuo, gavęs kunigystės šventimus, tarpininkas tarp Dievo ir tikinčiųjų, o jo šei­ma yra bažnyčia, tai ir Amžinybėn jį išlydėjo gausus būrys kunigų ir tikinčiųjų. Tegul ganytojo laidotuvės išliks istorijoje.

Nuo 2014-ųjų Kietaviškėse ­kle­bonavęs A. Tarasevičius mirė dėl koronaviruso sukeltų komplikacijų. Jau sunkiai kalbėdamas telefonu kunigas perdavė prašymą, kuris, pasak vyskupo Jono Ivanausko, liudija giliausius kunigo jausmus. „Prašau padėkoti vyskupui ir visiems žmonėms bei pasakyti, kad juos ­myliu“, – prašė A. Tarasevičius.
Šv. Mišioms vadovavo Kaišiado­rių vyskupas Jonas Ivanauskas, Mišias celebravo vyskupas emeritas ­Juozas Matulaitis.
Pamaldų pradžioje buvo perskaityta kunigo A. Tarasevičiaus biografija: kunigas Aurymas Tarasevičius buvęs santūrus, bičiuliškas, nuoširdus, paslaugus, įdėjo daug pastangų įkuriant ir palaikant Kaišiadorių ­vyskupijos vaikų ir jaunimo vasaros stovyklavietę Varkalėse, Užuguosčio parapijoje. Paskutiniais gyvenimo metais, nors ir neturėdamas sveikatos, uoliai pasitarnavo vyskupijos Gyvojo Rožinio brolijos veikloje.

Vyskupas Jonas Ivanauskas šv. Mišiose kalbėjo: „Mirties akivaiz­doje neįmanoma nieko pasakyti… Dievo meilės mes negalime visiškai suvokti, bet ji yra susijusi su visa mūsų egzistencija. Ir tai, ką mes suprantame, yra pats didžiausias prieštaravimas. Mirties akivaizdoje man, kaip vyskupui, bet kuriam broliui kunigui, ar jums, brangieji, visi žodžiai atrodo paženklinti ­šituo klausimu. Siekiu suprasti, paaiškinti. Bet tai ne tas kelias. Kelias yra tas, kurį parodė pats Jėzus, atei­damas į mūsų tarpą, gimdamas Betliejuje, skelbdamas gerąją naujieną apie Dievą ir žmogų, mirdamas už mus ant kryžiaus ir prisikeldamas. Pasilikdamas su mumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos. Tai ta pati neišsakoma, neatimama Dievo meilė, kuri mums yra didžiausias slėpinys. Galbūt dėl to ir paskutiniai kunigo Aurymo atsisveikinimo žodžiai su mumis visais, perduoti iš ­reanimacijos, išsakė tai, kas giliausia ir ką jis jautė. Jis prašė perduoti – „aš jus visus labai myliu“. Tai daugiau nei žodžiai. Tai giliausia patirtis, kada žmogus vienaip ar kitaip atsiduria toje egzistencinėje kryžkelėje, tikrovėje tarp gyvenimo čia su visais jo parametrais ir tarp Amžinybės. Kaip apaštalas Paulius laiške korintiečiams kalba apie meilę, ir visas Dievo žodis, visas Šventasis Raštas yra sklidinas Dievo meilės, turbūt taip ir kritiniais gyvenimo momentais tą Dievo meilę mes labiausiai ir pajuntame. Šitą Dievo meilę asmeniškai kunigas Aurymas patyrė, jau­tė ir perdavė kartu kaip savo patirtį ir žinią. Prie Palaimintojo Teofilio altoriaus atvažiuodamas kartu melstis, sekmadienio vakarais patarnaudamas piligrimams, švenčiant Susitaikymo sakramentą (ir sekmadienio va­karą, po kunigiškos tarnystės savo parapijoje, kai galėtų pailsėti namuo­se) su juo asmeniškai teko labai giliai pasikalbėti apie dvasinį gyvenimą, jo asmeninį ryšį su Jėzumi. Toks atvirumas tikrai buvo išsakytas jaučiant Dievo artumą. Tie mūsų pokalbiai buvo labai tikri, išeinantys iš mums tradicinių, gerai žinomų terminų, sąvokų, teologijos. Jaučiau, jog tai kalba patirtis, santykio su Dievu patirtis. Ir tik taip galima paaiškinti, kad jis vis atvažiuodavo ir mels­da­vosi… Čia Kietaviškėse jis at­važiavęs ir savo asmeninėm lėšom sutvarkė kleboniją, rūpinosi bažnyčios­ bokš­to sutvarkymu. Kaip kunigas tarnavo čia gyvenantiems žmonėms, padėdavo kitose parapijose. Turėjo su jumis, brangieji, asmeninį santykį ir su mūsų vyskupijos kunigais, su kurso draugais, bičiuliais. Čia šventų mišių metu noriu padėkoti kunigui Aurymui už jo parodytą uolumą, gerą širdį, tas savybes, kurias Viešpats buvo suteikęs. Ačiū jam už visą kunigišką tarnystę ir kunigystės metus mūsų vyskupijoje. Prašykime, brangieji, visi kartu Mišiose Dievą, kad tą meilę, kuria jis apdovanojo gyvenančius žemėje, tą meilės giliausią dievišką patirtį Viešpats suteiktų amžinajame gyvenime per savo dievišką gyvenimą. Kad kunigas Aurymas melstųsi už mus visus brolius kunigus, parapijiečius, mūsų vyskupiją, kad savo malda Viešpačiui padėtų sulaukti pašaukimų kunigystei <…>. Kunige Aurymai, ačiū tau už viską, ką tu, kaip man labai brangus bendradarbis, leidai patirti, už tavo tarnystę, už visa tai, ką mums palieki. Gerasis Viešpats paėmęs tave kaip gerasis ganytojas ant savo rankų ir apdovanojęs amžinu džiaugsmu te padeda mums keliauti savo gyvenimo keliu, kad pas Viešpatį visi susitiktume ir galėtume džiaugtis ta ­dieviška meilės pilnatve“.

Šv. Mišiose atsisveikinimo žodį tarė amžinatilsį klebono studijų bičiulis, Veliuonos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios klebonas Šarūnas Leskauskas: „Viešpaties prisikėlimo šviesoje apmąstome ir išgyvename savo prelato Aurymo ne­tektį ir atiduodame jį gailestingojo Dievo glėbin, pasilikdami tai, ką sakė jo lūpos ir įprasmino jo švenčiama Mišių auka. Išgyvename šią netektį sykiu su velionio Aurymo broliu ir sese, su visais parapijiečiais, kad Lietuvoje vienu kunigu yra mažiau, bet viliamės ir tikimės, kad velionio kunigo Aurymo sėta sėkla nuguls į nau­ją širdį kunigystės pašaukimu. Išgyvename ir medituojame sykiu šį Viešpaties kryžių, paliesiantį mūsų visų pečius. Amžinąjį atilsį duok mirusiam, Viešpatie, mūsų kunigui“.
Gyvojo Rožinio koordinatorė ir klebonijos šeimininkė Jolanta Celiešienė, prisimindama kunigą, sakė, kad jis buvę maldos žmogus, kiekvieną palydėdavo kryžiaus ženklu. J. Celiešienė dėkojo visiems, kurie padėjo išlydėti kleboną į pa­skutinę kelionę: valdžios atstovams, organizacijai „Ištiesk gerumo ranką“, Kietaviškių progimnazijos administracijai, kaimo bendruomenei, Užuguosčio parapijos Varkalės stovyklos jaunimui, laidojimų paslau­gų įmonei „Juozginta“, Kietaviškių seniūnijai, o ypač ūkvedžiui Donatui Kazlauskui.
Kunigo A. Tarasevičiaus ket­virtinės numatytos gruodžio 29 d. 12 val. Kietaviškių parapijos bažnyčioje. Parapijos administravimas šiuo metu pavestas Elektrė­nų parapijos klebonui, dekanui, monsinjorui Jonui Sabaliauskui.