Kraštotyros visuomeninis muziejus (1972-1977 m.)

Kraštotyros visuomeninis muziejus (1972-1977 m.)

Danutė GUDELIENĖ

Žinia, kad Kietaviškių mokykloje įsteigtas muziejus greitai išplito tarp vietinių gyventojų. Mokinių tėvai leido savo vaikams atnešti į mokyklą daiktus, kurie, jų manymu, buvo tinkami eksponuoti.

Mokiniams buvo savotiška atrakcija eksponatus kabinti ant išpintų virvių. Nors vadinomės muziejumi, bet jokios įrangos neturėjome, tad įrengėme labai išradingai: sieną nuo lubų iki grindų išpynėme skalbinių virvėmis, vėliau virvėmis šiaudams rišti – padarėme tarsi korį, ant tokio tinklo kabinome savo turimus eksponatus, o radinius sudėjome į suvirintus metalinius rėmus, kurių viršų uždengėme stiklu. Atnešęs daiktą, mokinys turėjo surasti jam tinkamą vietą pagal temą. Pavyzdžiui, jeigu atneštas daiktas buvo iš moterų darbo įrankių – talpino į „Malu malu viena – pasižiūriu diena“ arba „Ausk, sesute, baltas drobes – negailėki triūso“, o jeigu vyrų – į „Vyrų darbai“, radinį – į „Radiniai“. Taip eksponatais pasipildė skyriai „Radiniai“ ir „Buitis“. Būrelio pirmininkė Lidija Černiauskaitė atnešė beveik visus dokumentus apie aplinkinių kolūkių kūrimąsi. Tai medžiaga apie 1949 -1950 metus. Muziejuje yra to meto kolūkių kvitai, žiniaraščiai, suvestinės ir kita labai įdomi medžiaga. Sužinojome, kad 1949 m. susikūrė pirmieji kolūkiai: „Žalgiris“ Naujosiose Kietaviškėse (382,83 ha), „Vienybė“ Ašakieniuose (245,5 ha), o 1950 m. dar 3 kolūkiai: „Naujosios Kareivonys“ (517,41 ha), „Gegužės“ – Senosiose Kietaviškėse (330,80 ha) ir „Mijaugonys“ (506 ha). Trumpiau sakant, kiekviename kaime – po kolūkį. Buvęs kolūkietis J. Ramanauskas (iš Ašakienių kaimo) prisimena: „Valstybiniame banke mūsų kolūkiui buvo atidaryta sąskaita. 1950 m. sausio 1 d. kolūkyje „Vienybė“ buvo 27 arkliai, 16 karvių, 7 avys, 11 kiaulių. Arkliai buvo suvisuomeninti, o karvės pirktos. Sunkūs buvo metai. Kolūkį stengėsi išardyti. Pirmaisiais metais kolūkietis už darbadienį gavo po 1 kg grūdų, antraisiais – po 1,5 kg grūdų ir 10 kapeikų“.

Ilgametis kolūkio pirmininkas Vincas Puidokas prisimena: „Organizuoti kolūkius buvo atvykę iš valsčiaus ir apskrities partiniai aktyvistai. Visų pirma buvo numatyta organizuoti Kietaviškių kaime kolūkį, bet šio kaimo valstiečiai reikalavo, kad būtų prijungtas ir kaimyninis Ašakienių kaimas. Tačiau Ašakienių kaimo gyventojai nenorėjo prisijungti prie Kietaviškių. Po daugelio susirinkimų ir pasitarimų, kuriuos vesdavo valsčiaus atsakingi darbuotojai, balandžio pradžioje buvo sukurtas pirmas kolektyvinis ūkis Naujųjų Kietaviškių kaime ir pavadintas „Žalgirio“ vardu. Porą savaičių vėliau Ašakienių kaimo valstiečiai susibūrė į atskirą kolūkį, kuris buvo pavadintas „Vienybė“. Nors šie kolūkiai buvo nedideli, bet tuometinėmis sąlygomis tai jau stambūs visuomeniniai ūkiai. Kiekviename kolūkyje buvo po 3 laukininkystės brigadas“.

Vėliau, naudojant šią archyvinę medžiagą, užrašius kolūkiečių ir kolūkių pirmininkų prisiminimus, bus parašyta „Kietaviškių kolūkio istorija“, bet tuo metu dokumentai buvo tik skaitomi ir vis stebimasi, kaip galima gauti už darbadienius vikių. O ir kas tie vikiai? Išsiaiškinus, nuliūdome, tai juk net duonai gaminti netinkanti kultūra. Sužinojome, kad žmonėms palikta po vieną karvę, kad visi žmonių arkliai atsidūrė kolūkio tvartuose ir gauti arklį kur nors nuvažiuoti reikėjo prašyti brigadininko. Pradėjome įsivaizduoti, kaip sunkiai žmonės gyveno apie 1950-uosius ir vėlesnius metus. Plačiau galima pasiskaityti muziejuje esančiame kraštotyriniame darbe „Kietaviškių kolūkio istorija“ ir pavartyti senuosius dokumentus.

Iki šių dienų muziejuje yra išlikęs aplankas apie Girelės piliakalnį. Jame 1974 metais mokyklos kraštotyrininkų užpildyta paminklo anketa, užrašytos dvi vietinių žmonių papasakotos legendos, nubraižytas planelis, yra piliakalnio nuotrauka.

2 nuotraukaPiliakalnis apaugęs medžiais, tad iš toliau nufotografavus, matėsi tik medžių kalnas. Teko fotografuoti tik Piliakalnio viršų. Anketa buvo užpildyta trimis egzemplioriais: vienas liko mokykloje, kitas – išsiųstas Kaišiadorių kraštotyros draugijos skyriui, o trečiasis – iškeliavo į Vilnių, į respublikinę Kraštotyros draugiją. Tiesa, iš Vilniaus atėjo žinia, kad šis piliakalnis yra tik vietinės reikšmės ir nėra saugomas valstybės, tačiau kiekvienais metais buvo tikrinama piliakalnio būklė ir rašomi tikrinimo aktai. Saugoti buvo įsipareigota 1969 m. lapkričio 18 d. Muziejuje yra visas segtuvas šių patikrinimų aktų. Taigi, mokyklos kraštotyrininkai, kaip ir tie Kietaviškių senieji žmonės, ypač Kareivonių kaimo gyventojas Lankas Pranas ir jo mama, tikėjo legendomis ir apie paslėptus lobius, ir kad čia ugnis kūrendavosi. Mokiniams patiko ateiti į piliakalnį, pabėgioti, pasėdėti ant žabų krūvos, susikurti laužą ir pasvajoti, tačiau gal net labiau negu kas, viliojo kepami ant laužo lašinukai, kurie vėliau tapo tradiciniu visų mūsų žygių ir stovyklų valgiu. Tuo metu niekas pernelyg nevaržė draudimais, laužą kurdavome miške, kartais ten ateidavom ir žiemą. Nereikėjo gauti raštiškų tėvų leidimų, užpildydavome tik „Maršrutinį lapelį“, kurį pasirašydavo mokyklos direktorius. Kadangi mokyklos direktorius dėstė kūno kultūrą, jis pritardavo visiems mūsų žygiams (ir pėsčiomis, ir dviračiais). Būrelio vadovė tarp vietinių žmonių buvo žinoma kaip mokinius drausminanti mokytoja, tad tėvai savo vaikus su ja visur ir leisdavo. Nors mokėmės šešias dienas per savaitę, bet šeštadienis po pietų ir buvo visų užmačių pradžia. Būrelyje buvo 19 narių. Aktyviausi mokiniai: Lidija Černiauskaitė, Antanas Jurevičius, Pranas Stankevičius, Vitalija Laimutytė, Marytė Laimutytė, Povilas Puškovas, Danielius Kananavičius, Vytas Grybauskas, Mindaugas Kazakevičius. Būrelio seniūnė Lidija Černiauskaitė.

3 nuotraukaVietinis gyventojas prie piliakalnio buvo radęs tašytą akmenį, tad po keleto metų mokiniai šį akmenį iš jo išprašė, jis atkeliavo į muziejų, kur yra ir dabar.

Muziejus nuolat pasipildydavo naujais eksponatais: 1974 – 19 (viso 112), 1975 – 32 (viso 1440, 1976 – 14 (viso 158), 1977 – 5 (viso 163). Muziejui jau vadovavo taryba, sudaryta iš trijų asmenų: mokyklos direktoriaus Jono Cibulsko, istorijos mokytojos Leonijos Petkevičiūtės ir kraštotyros būrelio vadovės Danutės Gudelienės. Taryba kiekvienais metais planavo savo darbą, ruošė įvairią medžiagą paskaitoms pasirinkta tematika. Istorijos mokytoja Leonija Petkevičiūtė paruošė medžiagą tema „Kietaviškių ž.ū. darbininkai Didžiojo Tėvynės karo dalyviai“, mokyklos direktorius Jonas Cibulskas – „Kietaviškių mokykla anksčiau ir dabar“, mokytoja Danutė Gudelienė – „Revoliucionierės pogrindininkės Lėjos Aleksandravičiūtės dienos, praleistos Kietaviškėse“.

Kiekvieną tikriausiai sudomino paskutinė tema. Kraštotyrininkams ji irgi buvo labai įdomi. Išgirdę, kad 1926 metais į Kietaviškes buvo ištremta moteris, jie gavo Lėjos Aleksandravičiūtės adresą ir nuvyko pas ją į Vilnių. Susitikimas buvo jaudinantis. Pasirodo, kad tikrai Kietaviškės buvo toks užkampis, į kurį iš Kauno buvo ištremta ši revoliucionierė. Savo knygoje „Negaliu užmiršti“ (Vilnius, 1964) puslapiuose 179-189 ji ir aprašė Kietaviškių „kurortus“.

Citata iš psl.180, kurioje ji aprašo kelionę iš Žiežmarių į Kietaviškes:

„Aš ėjau priekyje, policininkas – kiek iš paskos. Jis žingsniavo valstiečių kojų išmintu takeliu, man gi šituo takeliu griežtai uždraudė eiti. Ir aš savo miestietiškais pusbačiais klampojau per purvyną: Klapt! Klapt! Klapt!.. Vos pajėgiau atplėšti kojas nuo pabjurusios žemės. Ėjau, akis įsmeigusi į žemę, ir nieko aplinkui nemačiau. O priekyje – dvylika kilometrų! Gerai, kad nepamečiau skepetėlės, kurioje buvo suvynioti lašiniai ir duona. Perplėšusi ją pusiau, stipriai pririšau batus prie kojų…

Kietaviškes pasiekėme jau vakarop. Aš pakėliau galvą. Viduryje klampynė, iš šonų – palinkusios, į purvą susmegusios trobos. Ant šiaudinių stogų tingiai rūko kaminai. Retkarčiais sulodavo šuo ar sužvengdavo arklys.

Policininkas pasakė:

– Čia ir gyvensi…“

O Kietaviškėse apsigyvenus, atvykėlei buvo keliami reikalavimai:

„-Pirma. Du kartus per dieną turi ateiti pas mane registruotis. Antra. Nė žingsnio už kaimo ribų! Trečia. Be mano žinios niekas neturi teisės pas tave atvažiuoti ir net užeiti. Nevykdysi mano įsakymo, atsakysi… Aišku?“

Visa, ką papasakojo ši moteris, ir tai, ką pavyko sužinoti iš Kietaviškių kaimo gyventojų, buvo surašyta aplanke „Revoliucionierė pogrindininkė Lėja Aleksandravičiūtė“. Aplankas yra muziejaus fonduose. Čia mes padarėme klaidą, nes paruošėme aplanką be jos leidimo. Gavome truputį barti, bet šiaip tremtinė buvo patenkinta. Ji teigė, kad jeigu būtų žinojusi, kad mes renkame medžiagą, būtų davusi daugiau nuotraukų ir draugių prisiminimų.

Kraštotyrininkai Lėją Aleksandravičiūtę dar kartą buvo susitikę Kaišiadoryse gana dideliame renginyje, kur mums, kaip jos draugams, buvo įteiktas raštas su jos ir kitų dalyvių parašais. Būrelio nariai ilgai minėjo šią kelionę, nes kolūkio pirmininkas skyrė sunkvežimį, o į jo kėbulą buvo pridėta šiaudų, ant kurių atsisėdę mes ir nuvykome į Kaišiadoris bei po renginio sugrįžome namo. Tais laikais važiuoti mašina buvo didelė retenybė, o mūsų draugystė su revoliucioniere baigėsi tuo, kad Lėjai Aleksandravičiūtei mirus, mokykla (pagal testamentą) paveldėjo jos knygas. Kai kurios knygos mums tikrai netiko, jų niekur nenaudojome, nepalikome net fonduose, bet buvo ir tokių kaip Petro Cvirkos „Cukriniai avinėliai“ ar Salomėjos Neries eilėraščiai, kuriuos mokiniai mielai skaitė.

Ką dar naudingo veikė būrelio nariai tuo laikotarpiu?

1972-1973 m. aktyviausi mokyklos kraštotyrininkai buvo Irena Puidokaitė, Aldona Aliubavičiūtė, Ona Grybauskaitė, Danielius Kananavičius. Būrelio seniūnė Elvyra Cibulskaitė.

Kaip ir anksčiau jie rinko eksponatus, kasmet paruošdavo po tris ekskursijos po muziejų vadovus, kurie pasakodavo apie eksponatus, rengė kraštotyrines savaites, kaupė lėšas Lietuvoje restauruojamiems objektams. Buvusi kraštotyros būrelio narė Irena Puidokaitė prisimena: „Aktyviai būrelio nariai dalyvavo ir lėšų rinkime paminklų apsaugai. 1974/75 m.m. už gerą lėšų rinkimą buvome premijuoti ekskursija į Latviją“. O jos žodžius paliudija ankstesni Lietuvos TSR Paminklų apsaugos fondo kvitai:

Nr. 01848 … Dvylika rb. Gedimino pilies restauravimui, 1972-10-19.

Nr. 01888 … Keturiasdešimt du rb. Gedimino pilies restauravimui, 1972-12-18.

Nr. 01860 … Šešiolika rb. Objektų konservavimui, restauravimui ir propagavimui, 1973-10-30.

Mokyklos muziejuje dirbti pasidarė daug lengviau, kai buvo gauti „Bendrojo lavinimo mokyklų, mokyklų-internatų, vaikų namų, užmokyklinių vaikų įstaigų muziejų nuostatai“, kurie 1969 m. rugsėjo 18 d. buvo patvirtinti švietimo ir kultūros ministrų. Šiuose nuostatuose buvo aiškiai išdėstyta, kaip reikia organizuoti, kas atsakingas, kaip įsteigti muziejų, aprašyti ir kiti aktualūs mokytojams ir mokiniams klausimai.

Išsinagrinėję nuostatus, mes greitai muziejuje pasistengėme viską pertvarkyti pagal reikalavimus ir matyt gebėjome gerai dirbti, nes 1975 m. vasario 14 d. kraštotyros būrelio vadovė apdovanojama Kaišiadorių rajono DŽDT vykdomojo komiteto Garbės raštu „Už kraštotyros kampelio įrengimą mokykloje“, o „LTSR Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos Kaišiadorių rajono skyriaus prezidiumo 1975 m. vasario mėn. 13 d. nutarimu pirmoji vieta rajone skiriama Kietaviškių aštuonmetės mokyklos pirminei kraštotyrininkų organizacijai, pasiekusiai geriausių rezultatų kraštotyriniame darbe, o dešimčiai aktyviausių jaunųjų kraštotyrininkų ir 2 mokytojams suteikiama galimybė aplankyti Chatynę“. 1975 m. vasario 17 d. būrelio vadovė LTSR Švietimo ministerijos apdovanojama ženkleliu „Lietuvos TSR liaudies švietimo pirmūnas“.

Tokiais visų vykdomųjų valdžių sprendimais likome labai patenkinti. Iškilo klausimas – kaip atrinkti mokinius, jeigu būrelyje net 23 mokiniai, o Kraštotyros draugijos nariai visi mokytojai. Nutarėme, žiūrėti kas daugiausiai lėšų atnešė paminklų apsaugai, kas daugiausiai surado eksponatų, kas buvo aktyviausias veikloje. Šiandien visų išvardinti negalėčiau, bet tikrai atsimenu, kad Albertas Černiauskas iš Ašakienių kaimo atnešė vieną rublį, jis atnešė daugiausiai. Taigi, jis pirmas buvo įtrauktas į sąrašą ir vyko į kelionę. Žinoma, išvykome, pamatėme, sužinojome, o svarbiausia – už nieką mokėti nereikėjo, nes tai buvo dovana mums už pasiekimus kraštotyrinėje veikloje.

Dažnas pasakys – tarybiniai laikai. O mes buvome kraštotyrininkai ir kraštotyros muziejus, taigi mūsų vyžos, klumpės, skietai, nytys ir kiti buities rakandai tiko prie visų valdžių. Ką rinkti ir kokiu muziejumi būti, sprendė pati mokykla. Jeigu tuo metu nebūtume rinkę eksponatų, šiandien neturėtume nė dalies to, kas yra šiandieniniame Kietaviškių mokyklos kraštotyros muziejuje, vaikai nematytų nei „ližės“, nei „proso“.

Apie vietovardžius

Aplinkinių kaimų vietovardžius mokytojai ir mokiniai surinko 1975-1976 metais. Vietovardžiai buvo renkami Kietaviškių, Liutonių, Ašakienių, Kareivonių, Girelės, Gilūšio ir kituose aplinkiniuose kaimuose. Renkant medžiagą, mokytojai kalbėjosi su seniausiais kaimų gyventojais, apklausdavo keletą žmonių ir tik po to užrašydavo. Kietaviškių gyvenvietės vietovardžius užrašė Danutė Gudelienė, Kareivonių – Jonas Cibulskas, Ašakienių – Joana Cibulskienė, Gilūšio – Stasė Maleckienė, Girelės – Leonija Petkevičiūtė, Liutonių, Burbiškių, Balceriškių, Degutiškių, Krasnasėlio, Šarkiškių, Taduliškių, Užbalio – Ona Streikauskienė. Šiuos vietovardžius galima rasti monografijoje „Kietaviškės“ (158-165 p.), o visas darbo originalas 2012 metais perduotas Kietaviškių punkto (525) tarmių tyrėjui mokslininkui Robertui Kudirkai (Lietuvių kalbos ir literatūros institutas).

Kaip atrodo užrašyti vietovardžiai? Pavyzdys: „Cvekάrnia – Gudelio Zigmo sodyba – pastatai, arai, apie 0,7 ha dydžio, dešinėje kelio Pastrėvys-Kietaviškės pusėje, netoli Peliūnų kapinių.“(159 p.)

Tuo metu muziejus jau buvo klasėje, kurios plotas 14 kv. m, tačiau 1977 metų lapkričio mėnesį muziejus iš mokyklos perkeliamas į naujas patalpas, esančias Kietaviškių žuvininkystės ūkio kontoroje.

Vėl kraustomės.              

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų