Kietaviškių pagrindinės mokyklos kraštotyros muziejus

Kietaviškių pagrindinės mokyklos kraštotyros muziejus

Danutė GUDELIENĖ

Muziejus įkurtas 1981 metais. Deja, tai tik metai, kai muziejus registruojamas respublikoje ir muziejui įteikiamas „Mokyklos muziejaus pasas“. 1981 metais muziejuje 215 eksponatų. O iki to …

Kraštotyros darbas – pradžių pradžia

muziejusKraštotyrinis darbas Kietaviškių mokykloje buvo vykdomas jau seniai. Šioje srityje darbavosi mokytojas Petras Makackas. Jis užpildė lankytinų objektų korteles, kasinėjo pilkapį, vadovavo archeologų būreliui, parašė į Vilnių Kraštotyros draugijai laišką, kuriame nurodė, kad Kietaviškėse yra labai geros kokybės molio ir kaip išvadą parašė „…į tai reikia atkreipti dėmesį, nes Kietaviškių bažnyčia pastatyta iš vietinio molio plytų.“ Gaila, kad mokytojas daugiau nieko neaprašė, nėra jokių rašytinių dokumentų ar užrašytų pasakojimų. Iš to laikotarpio yra išlikę akmeniniai kirvukai ir kaukolės liekanos. Vėliau šį darbą tęsė mokytoja Malvina Miškinienė. Jai vadovaujant, kraštotyrininkai jau pradeda aprašinėti įvairius įvykius. Paruošiami albumai „Jie žuvę, kad mes gyventume“, „Kietaviškių kolūkio geografinė charakteristika“, „Seni pinigai“, keletas vidurinės mokyklos nuotraukų albumų. Tai puikus palikimas, bet pasakojimas yra, o kas pasakojo, kada ir kur – nežinoma.

Parodos Malu malu viena  pasižiūriu diena eksponataiNuo 1965 m. rugsėjo 1 d. turizmo-kraštotyros būreliui pradeda vadovauti mokytoja Danutė Gricevičiūtė (Gudelienė). Pirmaisiais metais daugiau dirbamas turistinis darbas: organizuojami turistiniai žygiai, orientacinio sporto varžybos, kliūčių ruožo varžybos. Plačiau dirbti kraštotyrinį darbą pradėta nuo 1966 metų. Kraštotyros būrelis atskiriamas nuo turistų būrelio. Nors abiems būreliams vadovavo ta pati mokytoja, bet veiklos jau skiriasi. Būrelio užsiėmimai vyko kas antrą pirmadienį. Darbas planuojamas trimestrais. Būrelio pirmininke išrenkama Lidija Černiauskaitė, pavaduotoja – Vitalija Laimutytė, kasininke – Onutė Balsytė. Būrelyje 17 mokinių. Per mokslo metus pravesta 18 užsiėmimų. Pradžioje susipažinta su įvairia metodine medžiaga, renkamos senienos, tvarkomos monetų ir banknotų kolekcijos. Taip vaikštant į turistinius žygius ir pas gyventojus, mokykloje susikaupė nemažas senų daiktų kiekis.

Kraštotyros kampelis

Seniausi eksponatai  lėkštė ir stiklinėKraštotyrinis kampelis pradėtas įruošti 1968 metais. Pradžioje jis buvo direktoriaus kabinete. Čia kraštotyros kampeliui buvo skirta viena spintos lentyna ir ten buvo laikomi turimi eksponatai, albumai ir kita rašytinė medžiaga. Kraštotyrininkai bandė rašyti Kietaviškių istoriją. Sudaromi du nuotraukų albumai. Nuotraukos plačiai aprašomos. Galima sakyti, kad tai Kietaviškių istorijos pradžia. Sudaromas albumas „Mūsų mokyklos mokiniai – įvairių profesijų žmonės.“ Susirašinėjama su buvusiais mokiniais – ypač su Kietaviškių vidurinę baigusiais mokiniais. Aktyviausi kraštotyrininkai: Genutė Bukinaitė, Angelė Ramanauskaitė, Jonas Puškovas, Vytas Cibulskas, Jonas Kralikauskas. 1968 m. lapkričio 3-10 d. organizuojama pirmoji kraštotyrinė savaitė, kurios metu surenkama daug eksponatų. 1970 metais kraštotyros kampelis įrengiamas pionierių kambaryje. Turimi eksponatai klasifikuojami. Nuolat veikia parodos „Ausk, sesute, baltas drobes – negailėki triūso“, „Malu, malu viena – pasižiūriu diena“, „Buitis“. Jaunieji kraštotyrininkai jau dalyvauja 7-oje kraštotyrinėje ekspedicijoje. Buvo surinkta medžiaga ir parašyta pionierių organizacijos istorija. Ji eksponuojama respublikinėje parodoje Telšiuose, vėliau perduodama Vilniuje esantiems Pionierių rūmams ir ten pasilieka. Kadangi nukopijuoti nuotraukų nebuvo kuo, o perfotografuoti nuotraukas buvo per brangu, mokykloje lieka tik spausdinta darbo dalis. Tai pirmasis spausdintas kraštotyrinis darbas. Mokykla rašomosios mašinėlės neturėjo, tad teko prašyti Kietaviškių apylinkės pirmininko Antano Vankevičiaus leidimo vakarais spausdinti jų mašinėle apylinkės patalpose. Dabar atrodytų netgi keista, kaip mažai pažįstamam žmogui (mokytoja dirbo 4-5 metus) buvo patikėti apylinkės pastato raktai. Tačiau kraštotyrinis darbas paruošiamas laiku ir gaunamas pirmasis Padėkos raštas.

Gavus tokį puikų įvertinimą, mokiniai dirba dar aktyviau. 8-oje ekspedicijoje renkama medžiaga apie mokyklos komjaunimo organizaciją ir parašoma „Kietaviškių mokyklos komjaunimo organizacijos istorija“, kuri eksponuojama respublikinėje kraštotyrinių darbų parodoje Utenoje, būrelis tampa laureatu.

Apie tuos laikus savo prisiminimuose buvusi mokinė Irena Puidokaitė rašys: „Į būrelio veiklą aktyviai įsijungiau mokydamasi septintoje klasėje. Rašėme pradžioje pionierių (7-oji ekspedicija), o vėliau ir komjaunimo (8-oji ekspedicija) istorijas. Mūsų darbas buvo geriausias rajone, todėl buvo pasiųstas į respublikinę kraštotyrininkų konferenciją. Man teko garbė atstovauti savo mokyklos kraštotyrininkams konferencijoje Utenoje.“

Toliau imamasi dar didesnių darbų. Pradedama rinkti medžiaga ir rašyti „Kietaviškių mokyklos istorija“. Tai buvo didelis užmojis. I. Puidokaitė prisimena: „Vėliau rinkome senas nuotraukas ir medžiagą mokyklos istorijai. Būrelio nariai vis aktyviau dalyvavo būrelio veikloje. Aktyviausi buvo: Birutė Lankutytė, Angelė Sinkevičiūtė, Aldona Aliubavičiūtė, Vilius Gudelis, Rita Lankaitė. Aktyviai būrelio nariai dalyvavo ir lėšų rinkime paminklų apsaugai.“

Kaip buvo pasiruošta rašyti rajono mokyklų istorijas?

Radinių skyriusKaišiadorių kraštotyros draugijos skyriaus darbuotojai surengė mokytojų-kraštotyrininkų mokymus. Mus mokė docentė Inga Lukšaitė. Ji ne tik išaiškino kaip rašyti, ką rašyti, bet pažadėjo surasti kiekvienai mokyklai tos vietovės švietimo „šaknis“, kitaip sakant archyvuose esančias užuominas apie tos vietovės švietimą. Kietaviškiečiai taip pat jai parašė laišką ir gavo išsamų atsakymą. Dabar būtų labai paprasta – suradai archyve, nukopijavai ir kaip prisegamą dokumentą nusiuntei pageidaujančiam. Taip būtų dabar, o tuomet viskas buvo rašoma ranka. Mūsų pagalbininkė surado kiekvienai mokyklai archyvinės medžiagos, parašė laiškus, kuriuose buvo lentelės ir citatos iš dokumentų. Taip mes sužinojome, kad „Kietaviškiečių mokymu susirūpinta jau seniai. Pirmoji rašytinė žinia apie jų mokymą rasta 1828 metų vizitacijos aktuose „Žinios apie parapines, pradines, vienuolynų ir privačias mokyklas Vilniaus vyskupystėje 1781–1828 m.“ J. Kurczewskis „Biskupstwo Wilenskie“ (p. 296) rašo, kad 1781 metais Kietaviškių gyvenvietėje buvo 2 241 gyventojas, 13 mokinių: 2 bajorai, 8 miestiečiai, 3 valstiečiai. 1782 m. tik 6 vaikai jau buvo mokomi prie Kietaviškių bažnyčios. Dar minima 1804 ir 1805 m. Tuomet mokėsi irgi po 6 vaikus. Mokė pats klebonas arba kitas dvasininkas. Vaikai pramokdavo poterių, giedoti ir šiek tiek skaityti. Tuo mokslas ir baigdavosi. Mokinių skaičius kito. Apie ankstesnį vaikų mokymą nėra išlikusių rašytinių šaltinių arba jie mums nežinomi. Tenka susimąstyti, ar šie paminėti skaičiai yra tikslūs. Abejones sukelia raštas – 1782 m. bažnyčių vizitacijų inventorių, esančių Lietuvos valstybiniame istorijos archyve Vilniuje (fondas 694, apyrašas 1, byla 3491 (II knyga), išspausdinta J. Lebedžio knygoje „Lietuvių kalba XVII–XVIII a. viešajame gyvenime“ (p. 155): „Knygų sąrašas palyginti didelis, bet jame nė vienos lietuviškos – daugiausia lenkų, paskui lotynų kalbomis (p. 115-116). Brolija viena, įsteigta 1713 m. (p. 116). Pamaldų tvarka panaši kaip kitur…“ Toliau šitame pačiame akte rašoma, kad nei mokyklos, nei mokinių Kietaviškėse nėra, nors ankstesniuose dokumentuose jie buvo minimi. Tuo metu mokėsi nuo 6 iki 13 mokinių ir pati mokykla buvo labai maža. Teisingiausia manyti, kad vizitacijos metu jų tiesiog galėjo nerasti, nes susisiekimas buvo itin sunkus.“

Gavus tokias nuorodas, dirbti buvo nesunku. Iš Mažvydo bibliotekos parsisiuntėme paštu J. Lebedžio knygą ir ją nagrinėjome, išsirašėme mums reikalingas citatas, o vėliau ją atgal grąžinome. Tai jau 9-oji ekspedicija. Mūsų ekspedicinė grupė Nr.1503. Šiandien net baisu pagalvoti, kiek daug grupių dalyvavo šioje ekspedicijoje visoje Lietuvoje. Kiekvienoje mokykloje buvo kraštotyros būrelis, o ir kraštotyros kampelių ar muziejėlių buvo daugumoje mokyklų. Buvęs kraštotyros būrelio narys Arūnas Puidokas apie tų metų veiklą pasakojo: „Būrelio nariu aš tapau mokydamasis šeštoje klasėje. Tuo metu rašėme mokyklos istoriją. Daug medžiagos surinkome mokyklos archyve, rinkome ir ieškojome nuotraukų ir kitokios medžiagos pas buvusius mokyklos mokinius. Dirbti buvo įdomu, nes įdomiai šį darbą organizavo būrelio vadovė. Mes nešėme eksponatus į mokyklą, ruošėme parodas, pasakojome apie surinktus daiktus jaunesniems savo draugams.“ Baigtas darbas buvo atrinktas į respublikinę parodą ir joje laimėjo 3-ąją vietą. Mokyklos kraštotyrininkai jau apdovanojami Garbės raštu.

Kaip kraštotyriniai darbai patekdavo į respublikines parodas?

Tvarka buvo tokia: visos mokyklos rašo viena tema (pavyzdžiui „Mokyklos istorija“), po to paskelbiama rajoninė konferencija, o prieš šią konferenciją darbai pristatomi į rajono kraštotyros skyrių, ten su jais susipažįstama ir geriausi eksponuojami rajoninėje parodoje, o jau čia atrinkti darbai keliauja į respublikinę parodą. Beje, taip darbai kitur atrenkami ir dabar.

Kodėl taip greitai kraštotyrininkai buvo labai gerai įvertinti ir jų darbai patekdavo tarp laureatų, o kraštotyrinė ir muziejinė veikla skatinama? Atsakymas vienas – pradėta bendrauti su žmonėmis, gebančiais „prieiti“ prie istorinių šaltinių, ir su žmonėmis, puoselėjančiais lietuvybę ir tautiškumą. Kietaviškėse kraštotyrininkų veiklą labai rėmė mokyklos direktorius Jonas Cibulskas. Jeigu važiuodavome į respublikinius archyvus ieškoti medžiagos, direktorius parašydavo raštą, kokia tema mes renkame medžiagą, ir archyvai mus priimdavo. Tačiau daug mums talkino ir mokslininkai bei kiti atsakingi darbuotojai. Pradžioje bendravome su docente Inga Lukšaite, o vėliau ir su kitais. Pavyzdžiui: norėdami sužinoti apie vietovės istorinę praeitį, parašėme laišką Šiaulių Aušros muziejaus darbuotojui A. Nezabitauskui. Atsakymas atėjo greitai (1967 08 01). Jis saugomas mokyklos muziejuje. Tai labai įdomi rašytinė medžiaga, kurioje aprašomos 1348 m. vasario 2 dieną tarp Žiežmarių ir Kietaviškių ant Ilgės ežero, tiksliau ant Strėvos upės, vykusios kautynės tarp kryžiuočių ir Lietuvos kariuomenės. „Lietuviams vadovavo kunigaikščiai Algirdas ir Kęstutis, talkino Vladimiro, Bresto, Vitebsko, Smolensko ir Polocko pulkai. Pasakojama, kad, pasiviję kryžiuočius, lietuviai ėmė mėtyti į juos ietis ir šaudyti strėlėmis, tačiau jų padėtis buvo labai nepatogi – tarp priešų ir upės. Kryžiuočių spaudžiami, lietuviai ėmė trauktis per upę, ledas neišlaikęs ir daug karių nuskendę. Čia žuvo ir Gedimino sūnus kunigaikštis Narimantas. O kas buvo palaidotas Kareivonių kaimo kapinėse, kai, kasant kapinėse duobę, buvo rasti grandininiai šarvai? Šiandien to jau niekas nepasakys, nes neliko užrašų, kur ir kam šie šarvai buvo atiduoti, o ir to įvykio liudytojai jau mirę. Toliau kryžiuočiai nebežygiavo. Kad šis mūšis buvo labai svarbus, liudija ir tai, jog šiam mūšiui atminti kryžiuočiai pastatė du vienuolynus: Karaliaučiuje bernardinėms, Vėluvoje pranciškonams.“

Aktyviai besidarbuojant, turint palaikymą mokykloje, padedant mokslininkams, 1973 metais mokykloje įkuriamas visuomeninis kraštotyros muziejus, nors Kaišiadorių rajone jis vis dar laikomas kraštotyros kampeliu (neregistruotas Vilniuje). Jame 93 eksponatai.

Laikas uždarytas muziejuose

Skaitytojai jau įprato laikraštyje „Elektrėnų kronika“ rasti informacijos pagal Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo finansuojamus projektus apie Elektrėnų krašto istoriją, čia gyvenančius arba iš šių kraštų kilusius įžymius žmones, kultūrinį bei sakralinį paveldą ir kt. Vykdėme projektą „Elektrėnų krašto šviesuoliai: žinomi ir dar neatrasti talentai“, kur rašėme apie žymius žmones, garsinančius Elektrėnus šalyje ir pasaulyje, „Elektrėnų kraštas: tada ir dabar“, kur kalbinome dar gyvenančius Elektrėnų statytojus, įgyvendinant projektą „Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose“ žmonės laikraštyje dalijosi apie šių kraštų papročius, istorinius įvykius. Šiais metais pradedame vykdyti projektą „Laikas uždarytas muziejuose“. Projektu norime supažindinti skaitytojus su Elektrėnų muziejuose saugomomis vertybėmis. Skaitytojus pratinsime nors virtualiai apsilankyti savivaldybėje įkurtuose muziejuose. Sužinojęs informaciją apie muziejuose saugomus kultūrinius lobius, tikime, ne vienas skaitytojas susigundys juos aplankyti ir prisiliesti prie saugomų eksponatų, įvertinti laiko prasmę. Yra dalykų, į kuriuos galima pažiūrėti kitu kampu nei įprasta. Muziejai įvairiai stengiasi pritraukti kuo daugiau žmonių domėtis ne tik eksponatais, bet ir jų veikla: organizuoja Muziejų naktis, įvairius kitokius renginius, pristato parodas, bet visuomenės informavimo priemonių galimybėmis naudojasi mažai. O nemaža dalis rajoninių laikraščių skaitytojų yra kaimo gyventojai, namų šeimininkės ar šiaip kasdieniniais darbais užsiėmę žmonės, kurie muziejus dažniausiai yra pamiršę. Laikraštis kaip tik gali naujai parodyti skaitytojams muziejų vertę, ir dažnas, tikriausiai, prisiminęs posakį, kad geriau vieną kartą pamatyti nei šimtą kartų išgirsti, laisvalaikiu pasuks į muziejų. Taip paskatinsime skaitytojus dar kartą pajusti ir suprasti, kokiais keliais ir per kokius laikus atėjome į XXI amžių ir, tikriausiai, skaitytojai apie tai panorės padiskutuoti laikraštyje bei internetinėje erdvėje. Norėdami paskatinti diskutuoti planuojame organizuoti rašinių konkursus ir viktorinas, todėl kviečiame skaitytojus įsijungti į projektą ir kartu dar kartą susipažinti su mūsų krašto istorija, dabar jau „uždaryta“ muziejuose.

Savivaldybėje veikia 5 muziejai: Elektrėnų savivaldybės literatūros ir meno muziejus Elektrėnuose, du etnografiniai muziejai Semeliškių ir Kietaviškių mokyklose ir du unikalūs – Kelių ir Geologijos – muziejai Vievyje. Ne kartą teko sutikti skaitytojų, kurie nežinojo, kad du šalyje garsūs muziejai įkurti kaip tik mūsų savivaldybėje, Vievyje, jau nekalbant apie tai, kad ten nesilankė ir savo akimis nepamatė muziejuose saugomų eksponatų. O ir tie žmonės, kurie lankėsi viename ar kitame muziejuje, gautą informaciją greitai pamiršta. Laikraščio „Elektrėnų kronika“ kolektyvas, bendradarbiaudamas su muziejų vadovais ir ten dirbančiais specialistais, pasiruošęs skaitytojus supažindinti su įvairių istorinių laikotarpių eksponatais, saugomais muziejuose, informuoti apie jų reikšmę kultūriniam paveldui, Lietuvos istorijai ir žmonių išsilavinimui.

Pažintį pradedame nuo Kietaviškių pagrindinės mokyklos kraštotyros muziejaus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų