Kovos menų guru: aš mokau žmones judesio

Adrija Kerbelytė,
VU komunikacijos fakulteto
studentė praktikantė

Šią vasarą ant Vievio ežero kranto aktyvūs vieviškiai sėmėsi Tai Chi (taiči) ir judesio meno. Pajausti judesio ir kvėpavimo darną vieviškius mokė žymus kovos menų guru Romualdas Petkevičius. Galimybę išbandyti nemo­kamas pamokas suteikė VšĮ „Moderni karta“, įgyvendinusi projektą „Lake. Mind. Move“ (liet. Ežeras. Mintys. Judesys).
Septyniasdešimtmetis Romualdas Petkevičius žinoma asmenybė visoje Lietuvoje. R. Petkevičius tarptautinės Tai Chi ir Chi Kung (cigun) asociacijos pirmininkas ir treneris, karininkas, kvalifikuotas sveikatingumo instruktorius, keturis dešimtmečius praktikuojantis kovos menus, meditaciją ir kvėpavimo sistemas. Apie sportą, judėjimo svarbą ir kūrybą jis sutiko pasidalinti ir su „Elektrėnų kronikos“ skaitytojais.

Kaip gyvenimo kelias Jus atvedė iki kovos menų?
Viskas prasidėjo prieš gerą pusšimtį metų Ukmergėje. Berniukams dažnai iškyla aktualus klausimas: kaip būti stipriam, mokėti apsiginti? Kaip išmokti imtynių veiksmų? Ir, nors lankiau šaudymo užsiėmimus, visą laiką domėjausi boksu ir imtynėmis. Turėjau net­gi favoritą – Muchamedą Ali, kurio nuotraukas išsikirpdavau iš žurnalų. Su klasės draugais sukasdavome sode žemę ir užkloję brezentu mokydavomės dziudo metimų. Be to, įtaką charakteriui turėjo ir teisingos knygos, kurias skaičiau, ir mūsų kūno kultūros mokytojas Vilčinskas, retkarčiais atnešdavęs į fizinio parengimo pamoką, kaip jis sakydavo, Algirdo Šociko pirštines pasibok­suoti. Vėliau buvo regbio treniruotės Kaune, tarnyba parašiutinio desanto padaliniuose ir, pagaliau, išsvajota karatė. Po to iš kovos menų kelio nebeišsukau, nors supratimas apie tai kardinaliai pasikeitė. Atsirado Tai Chi.

Kuo Jums svarbi Elektrėnų savivaldybė? Kaip supratau, Jūs iš čia kilęs.
Aš laikau save Ukmergės vilniečiu. Ukmergėje gyvenau nuo penkerių metų. Vilniuje gimė visi mano vaikai. O Elektrėnus gaubia šilti prisiminimai apie sporto stovyklą, kuriai vadovavau tada, kai dar treniravau gausią vaikų grupę. Taip pat reikėtų paminėti, kad kovos menų pasaulyje Elektrėnai buvo žymūs Baltojo lotoso ir Juodosios katės kung fu mokykla. Čia tiesiog gyvena puikūs žmonės.

Kokie Jūsų svarbiausi iš­kovoti titulai?
Man yra pavykę laimėti tris kartus Vilniaus pirmenybes. Keletą kartų buvau Lietuvos čempionatų prizininkas. Geriau reikėtų kalbėti apie žmogų, kurio pirmuoju treneriu teko garbė būti, – Rytį Bublevičių, kuris turi kolekcijoje pasaulio čempiono medalį.

Kas dar, be sporto, svarbu Jūsų gyvenime? 
To, ką darau dabar, sportu nepavadinčiau. Tai yra gyvenimo dalis ir kartu kūryba. Nuolat treniruojantis ar dirbant, visada ateina atradimai. Netgi virtuvėje. Kaip ir kiekvienam žmogui, man svarbiausi yra trys, neatskiriamai susiję, dalykai. Tai – Meilė, Laisvė ir Sveikata. Plačiąja prasme. Pirmiausia, reikia juos giliai ir visiškai suprasti, draugauti su šiomis vertybėmis, o tada gyvenimas tampa įdomus ir laimingas. Pažink save, kaip sako išminčiai. Be „sporto“ dar rašau eilėraščius ir dainas. Verčiu užsienio poetų eiles į lietuvių kalbą. Tiesiog sau ir draugams. Džiaugiuosi, kad man  jau pavyksta sudėti gyvenimo filosofiją į eiliuotą kūrinį.  Kartais tenka padainuoti poezijos vakaruose, o tai mane ypač džiugina.

Kodėl pasirinkote žmones mokyti būtent Tai Chi? 
Tai Chi – tai labai ilgas pokalbis. Paprasčiau tariant, aš mokau žmones judesio. Mokau judėti, nes judėti galima labai skirtingais būdais. Reikia surasti būdą, kuris yra pats naudingiausias ir sveikiausias tau pačiam, o tai nėra paprasta. Reklamų daug, kelių daug, sferų daug, o štai pačiam įeiti į būseną, kad turėtum įrankį, kuris tau padeda, reikia išmokti ir kvėpuoti, judėti, kaip džiaugtis judėjimu, o Tai Chi yra judėjimo būdas, kurio niekur kitur pasaulyje nėra, tuo jis ir žavi. Tai yra toks neskubėjimas, atsipalaidavimas, gilus kvėpavimas, susitelkimas į save, savo viso kūno ir aplinkos pajautimas.
Dauguma sporto rūšių šio dalyko neturi, koncentruojasi į rezultatų siekimą. O čia, tartum, buvimas su savimi ir su gamta, nes tai ir yra mūsų gyvenimo principas. Visada rezultatų siekti negali. Rezultatas yra laikinas – jį pasiekęs po to turi ilsėtis, nes rezultato pasiekimas reikalauja daug jėgų.
Tai Chi turi simbolį – In ir Jan. Jis visada sukasi, jį galima pritaikyti daugumai gyvenimo atvejų: vyras – moteris, diena – naktis, pavargęs – pailsėjęs, įtampa – atsipalaidavimas, stresas – poilsis, depresija – didžiulis džiaugsmas. Štai, pavyzdžiui, depresija ir didžiulis džiaugsmas ilgai nesitęsia, nes po duobės visada yra pakilimas, o nuo kalno viršūnės visada yra nusileidimas. Visą šią filosofiją sudėjęs į save ir praktikuodamas išmokti gražų judesį, gauni sveikatos ir kažkuria prasme gyvenimą supranti įdomiau. Todėl – Tai Chi.

Jūs gerai žinote, koks svarbus žmogui yra judėjimas. Kaip mo­tyvuotumėte skaitytojus dau­giau judėti?
Kol žmogus juda, tol jis gyvena. Žinau pavyzdžių iš senų žmonių, kurie dėl savo įsitikinimų, gyvenimo būdo atsisėdo ir daugiau nieko nedarė, nors jie galėjo vaikščioti, bet sėdėjo. O kai žmogus atsisėda – jis atsigula, o kai atsigula – jau nebeatsikelia.
Žmogaus raumenų masė po keturiasdešimt penkerių metų po truputį pradeda mažėti. O raumenų žmogui reikia, raumenys padeda organizmo sveikatai, reguliuoja hormonus, todėl visiems šiek tiek jėgos pratimų reikia atlikti.
Judėjimas yra viskas. Aišku, ne bet koks judėjimas: visą laiką kasti daržą yra labai vienpusiška. Tu nei gerai kvėpuoji, visada darai vienodus judesius. Vėliau apkraunama kažkuri kūno dalis: ar keliai, juosmuo ar stuburas. Judėjimo reikšmė yra milžiniška. Net pats kvėpavimas yra judėjimas. Mes galime kvėpuoti paviršutiniškai, galime kvėpuoti sąmoningai ir giliai. Jeigu kvėpavimą suporuotume su kūno judesiais, tai būtų visai kitoks judėjimas.

Ar Jūsų vedamuose užsi­ė­mimuose dažniau lankosi vyresni žmonės, senjorai ar dominuoja jaunimas?
Senjorai, vidutinio amžiaus žmo­nės. Aišku, ateina ir jaunimas, bet jo mažiau. Mano nuomone, jaunimo mažai, nes žmonės visą gyvenimą bręsta. Ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai, protiškai. Kada žmogus subręsta, atsisuka į save, jis ima savimi rūpintis. Būtent tada jam iškyla klausimų: „Gal man kažką keisti?“, „Gal padaryti tai, ko aš anksčiau nedariau ar laikiau nenaudingu?“. Žmogaus branda – kada jis nesiblaško. Tada žmogus susimąsto ir pradeda kažką daryti dėl savęs, o darydamas dėl savęs pradeda tai daryti ir dėl kitų. Branda gali ateiti ir dvidešimties metų, o gali neateiti ir še­šiasdešimties.