Kovo 20-oji – pasaulinė Žemės diena

Lygiadienis

Lygės, žilvičio  šventė, susijusi su daugeliu pavasarinių apeigų, kurių  metu buvo aukojama Žemei Žemynėlei, ji keliama iš miego, jos prašoma vaisingų, maloningų metų, prašoma stiprybės, jėgų  būsimam derliui užauginti ir surinkti, prašoma darnos, norint išsaugoti šeimą, tautą, pasaulį.

Pavasario lygiadienis – tai vienas iš keturių metų virsmų, kai diena susilygina su naktimi, o saulė teka ir leidžiasi tiksliai rytuose ar vakaruose. Pasižymėję šį tašką savo lange ar kieme augančiu medžiu visus metus turėsime tikslų rytų ar vakarų ženklą.
Žemdirbiškoje sąmonėje ši data buvo siejama su metų pradžia ir jos paminėjimui buvo atliekami tam tikri ritualai. Marginamas ir žeme ridenamas kiaušinis, prausiamasi jau atgijusių upelių, šaltinių vandeniu.
Yra manoma, kad kiaušinio simbolika naudota jau seniai kaip gyvybės prado įvaizdis. Kiaušiniai buvo marginami, norint suteikti jiems apsauginę pasaulio medžio kosmogramą, ridenami, kad susiliestų su bundančia žeme, suteiktų stiprybės žemei ir valgomi ieškant stiprybės ir sveikatos sau. Dar buvo tikima, kad paukštis, kaip tiltas tarp žmonių ir dievų pasaulio, atneša sėkmę, o ugnis, išnešta iš namų židinio ant kalnų, sušildo, atgaivina ir prikelia naujam gyvenimui žemę. Todėl tą dieną ugnis iš namų buvo nešama ant kalnelių, kūrenami laužai, geriamas apeiginis alus, vaišinamasi auka žemei – pjaunamas ir verdamas baltas gaidys, jis valgomas bendruomenėje.
Vienas iš įdomiausių išlikusių žaidimų – vertimasis per galvą. Nežinia, kodėl buvo verčiamasi per ištiestą lazdą, laikomą dviejų vyrų. Besiverčiantį per lazdą prilaikydavo už nugaros stovintis, po to kitas versdavosi, tai gana įdomus ritualas, linksmas žaidimas, kurį galėtų išbandyti ir šiuolaikinis jaunimas.
Pasaulis nėra suvokiamas vien protu. Todėl visais laikais visose civilizacijose būta tam tikrų ženklų, kurie lyg burtažodžiai atsiskleisdavo tobuloje ornamentikoje – kryžiuje, rate, judesyje. Tai dvasinės kosmogramos ir kūrėjo tvarka – viskas kas miršta ir nyksta, vėl kuriasi ir gimsta iš naujo.
Sukasi amžinasis  gyvenimo ratas…

Ona Rasutė Šakienė
Elektrėnų  literatūros ir meno muziejaus etnologė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų