Kovo 11-oji – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena. Kelionė per 34 Nepriklausomybės metus su pulkininku Romu Žibu

Kovo 11-oji – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena. Kelionė per  34 Nepriklausomybės metus su pulkininku Romu Žibu

Šiuo metu R. Žibas dirba Karinio mokslinio žurnalo „Mūsų žinynas“ redaktoriumi, tuo prisidėdamas prie tolimesnio Lietuvos Nepriklausomybės kelio

Julija Kirkilienė

Tęsiame žadėtąjį pokalbį su skaitytojams jau pažįstamu atsargos pulkininku, daug prisidėjusiu prie Nepriklausomos Lietuvos kūrimo, Romu Žibu.
Pulkininkas Romas Žibas, tarnaudamas sovietų kariuomenėje, Kamčiatkoje, sekė Lietuvos atgimimą, informaciją gaudavo iš akty­vios Sąjūdžio dalyvės, brolio žmonos, ir buvo apsisprendęs grįžti į Lietuvą. 1990 m. kovo 11 d. Lietuvai pa­skelbus nepriklausomybę, o atostogų gavęs tik 1991 metais, R. Žibas atskubėjo į Lietuvą ir iš karto nuėjo į Parlamento rūmus, tikėdamas, kad jis, turėdamas patirties karyboje, bus naudingas valstybės kūrimui. Apie darbą Lietuvai po Kovo 11-osios su plk. Romus Žibu ir tęsiame pokalbį.

J.K. Pradėkime nuo pokalbio apie Nepriklausomybę. Kas, Jūsų nuomone, Lietuvai yra Nepriklausomybė?

R. Ž. Manau, kad lietuviams laisvės genas yra tiesiog užkoduo­tas. Kaip jau kalbėjome, laisvės kodas tautoje eina per šimtmečius, iki ir po 1918 m. vasario 16 d. Kai 1988 m. Lietuvoje prasidėjo Persitvarkymo Sąjūdis, dar gyvi buvo žmonės, gyvenę Nepriklausomoje Lietuvoje, daugelis išgyvenę tremtis, gyvi žmonių atsiminimai buvo apie partizanines kovas, žuvusių partizanų surasti reliktai, tokie, kaip žiedas su Vyčio ženklu, rodė, kad politinė valia nebuvo apleista. Nepriklausomybės atkūrimui svarbu buvo išlaukti tinkamo laikotarpio. O sulaukus to laiko, politinė valia parodyta buvo ne tik 1990 m. kovo 11 d. bet ir 1991 m. sausio 13 d. ginant televizijos bokštą ir Parlamentą.

J.K. 1990 metų Kovo 11-osios akto paskelbimas, kaip ir 1918 metų Vasario 16-osios, parodo šalies piliečių, kuriais galima pasitikėti, sąmoningumą?

R. Ž. Žinoma. Valstybę kuria žmonės. Žiūrėkite, kaip 1918 m., pripažinus Lietuvos valstybę, sėkmingai buvo kuriama kariuomenė, Šaulių, Skautų organizacijos. Kariuomenė sėkmingai kuriama buvo ir atkūrus Nepriklausomybę, ir dabar – po 30 metų. Praėjus 34 metams po Nepriklausomybės atkūrimo ir iškilus dabartinio laikotarpio karo grėsmei, didžiąją daugumą Lietuvos kariuomenėje tarnaujančių vyrų sudaro savanoriai. O Šaulių sąjunga išsiplėtė tiek, kad nebegali visų priimti. Šaulius irgi reikia paruošti, reikia aprūpinti apranga, ginkluote ir pan. Stojančių į Karo akademiją irgi netrūksta. Mano nuomone, lietuvių kovinė dvasia tęsiasi nuo Žalgirio laikų, ir tikiu, kad tęsis amžinai, bent kol pasaulyje egzistuos valstybės.

Pirmieji Tarptautiniai mokymai Latvijoje, Adaži poligone, 1993 m. Centre – Krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius. Už jo, kairėje, Ginkluotų pajėgų štabo kovinio parengimo planavimo skyriaus viršininkas, pulk. R. Žibas

J. K. Jūs 1990 metais kovo 11 d. ir 1991 m. sausio 13 d. sutikote Kamčiatkoje, kur paskirtas buvote priešlėktuvinės gynybos pulko vadu. Sekėte įvykius Lietuvoje ir Maskvoje, o koks Jūsų kelias buvo namo?

R.Ž. Tikėjau, kad SSSR kažkada bus sugriauta. Bet tą sausio 13-o­­sios naktį aš televizijos nežiūrėjau ir apie įvykius Vilniuje sužinojau tik ryte. Man buvo pranešta, kad lietuviai kareiviai žiūrėjo televizorių ir pažeidė drausmę, nes nėjo miegoti ir yra susirinkę taip vadinamame Lenino kambaryje. Pavaduotojas politikai manęs laukė prie įėjimo į pulko štabą. Matėsi, kad jis nekantrauja kartu su manimi dalyvauti pokalbyje su nepaklususiais lietuviais. Aš pasakiau jam, kad pats su jais pakalbėsiu. Su kareiviais kalbėjausi lietuviškai. Tai buvo pirmas kartas per mano tarnybos sovietų kariuomenėje metus, kai aš su grupe karių-lietuvių kalbėjau lietuviškai. Vyrai papasakojo, kas buvo rodoma per Maskvos televiziją apie įvykius Vilniuje, televizijos bokšto šturmą. Kareivius nuraminau sakydamas: nei aš, nei jūs iš čia Lietuvai padėti niekuo negalime. Gali susidaryti tokia situacija, kad aš ir jums negalėsiu padėti. Galite tik būti nubausti, uždaryti į „Disbatą“ (Drausmės batalionas kariuomenėje, sutrumpintai disbat). Paprašiau ne­pažeidinėti drausmės ir atlikti pareigas, kaip ir anksčiau, kol atsiras galimybė grįžti į Lietuvą. Pažadėjau jų grįžimu pasirūpinti asmeniškai. Praėjus nuo to laikmečio jau 33 metams, būtų labai įdomu su jais susitikti, pasikalbėti.

J.K. O kaip vyko sugrįžimas?

R.Ž. 1991 metais buvo išleistas Rusijos gynybos ministro įsakymas lietuvius, latvius ir estus, kurie tarnavo sovietų kariuomenėje ir nepageidauja tarnauti toliau, nuo tarnybos atleisti iki 1991 m. gruodžio 31 d. Pulko padaliniai buvo išdėstyti beveik visoje Kamčiatkos teritorijoje ir trijose šiaurinėse Kurilų salose. Todėl tautiečius iš anksto, pagal galimybes, surinkau padaliniuose arčiau pulko štabo. Rugsėjo pradžioje jie visi buvo susodinti į autobusą , nuvežti į Elizovo oro uostą ir išlydėti į Lietuvą. Mačiau jų akyse džiaugsmą ir dėkingumą. Mano paties prašymas išpildytas buvo tik 1991 m. gruodžio 30 d., mat ilgai ieškojo kito karininko, galinčio mane pakeisti. Mano šei­ma iš Kamčiatkos jau buvo išvykusi, todėl man beliko susipakuoti savo daiktus, išsiųsti konteinerį ir skristi į Lietuvą.

J.K. Namuose buvote laukia­mas?

R.Ž. 1991 m. vasarą buvau išleis­tas atostogų ir, atskridęs į Vilnių, iš karto prisistačiau į Seimo rūmus, kurie dar buvo apjuosti spygliuo­tomis vielomis, viduje budėjo vyrai juodomis uniformomis. Prisistačiau, kad turiu patirties ir norėčiau prisidėti prie kariuomenės kūrimo… Pa­kviestas personalo darbuotojas nebuvo nudžiugintas mano patirtimi, nes tuo laikotarpiu jam buvo svarbiau rasti kandidatus į žemesnės grandies karininkų pareigas, jau buvo pradėtas Geležinio vilko brigados padalinių formavimas. Bet tuo metu pro šalį kaip tik ėjo pulkininkas Algimantas Vaitkaitis, 1990–1991 m. dirbęs Krašto apsaugos departamento generalinio direktoriaus pavaduo­toju. Jis pasikvietė mane į kabinetą, pakalbėjome, kuo aš galėčiau būti naudingas, pasiūlė ruoštis Krašto apsaugos mokyklos įkūrimui, bet kol kas rekomendavo ramiai tarnauti ir stengtis išeiti į atsargą. Todėl 1992 metų vasario mėnesį į Parlamentą ėjau jau formintis tarnybai.

J.K. Kokia buvo tarnybos pradžia? Kaip buvo kuriama jau nepriklausomos Lietuvos kariuomenė?

R.Ž. Man teko su pirmąja iniciatorių grupe dalyvauti Krašto apsaugos mokyklos (vėliau – Lietuvos karo akademija) kūrime. Paskirtas buvau Karo mokyklos mokymo ir aptarnavimo bataliono vadu. Kelis mėnesius tarnavau eiliniu, be karininko laipsnio. Rūpinausi kareivinių įkūrimu, pirmųjų karių priėmimu, mokyklos visapusišku aprūpinimu. O rūpintis buvo kuo. Dabartinės generolo Juozo Žemaičio Lietuvos karo akademijos pirmtakė Krašto apsaugos mokykla kūrėsi teritorijoje, kurioje dar veikė sovietų aukštoji priešlėktuvinės gynybos vadų mo­kykla. Maždaug pusę metų vienoje teritorijoje veikė Lietuvos karo mokyklos steigimo komanda ir sovietų karo mokykla. Mums buvo skirti penki–šeši kabinetai. Į savo darbo vietas eidavome pro sovietų apsaugos postą. Leidimą turėjome vaikš­čioti tik mums skirtose patalpose. Man buvo paskirta rūpintis turto perėmimu. Turto perėmimas vyko ganėtinai sklandžiai, nes ko nereikėjo mums, dažnai reikėjo išeinantiesiems. Pavyzdžiui, jie mielai pasiėmė Lenino biustą, bet raudonas žvaigždes nuo tvoros teko man pačiam laužyti. Rusai išsikasė rožes, ir, tikriausiai, pardavinėjo. Bet rusai paliko dalį patalpų įrangos, baldus 300 kariūnų aprūpinimui, indus, šalmus, ginkluo­tę ir šaudmenis. Už ginkluotę gal jie ir tikėjosi atlygio, bet aš pasakiau, kad viską įtrauktų į perdavimo aktą, o už tai atsiskaitys Lietuva. Paliktas inventorius buvo labai reikalingas būsimų Lietuvos kariūnų gyvenimui ir mokslui.

J.K. Patalpos buvo tinkamos naudoti?

R.Ž. Patalpos karo mokyklos teritorijoje buvo patenkinamos, bet Pabradės poligono (jį po kurio laiko irgi perėmė Krašto apsaugos mokykla) štabo patalpos buvo labai apleistos. Visose štabo patalpose per stogą lašėjo vanduo. Geriamojo vandens nebuvo. Geriamąjį vandenį bido­nais atsinešdavome iš šaltinio. Nebuvo šildymo.

J.K. Per kiek laiko įkūrėte lietuviškąją karo mokyklą?

R.Ž. 1992 m. rugsėjo 1 dieną Krašto apsaugos mokykloje mokslo metus pradėjo per 150 kariūnų.
Svarbiausias mokyklos kūrėjų rūpestis buvo mokymo programos sukūrimas. Reikėjo dėstytojų, kurių ieškojome kitose mokymo įstaigose. Pradžioje reikėjo paruošti tik pagrindą pirmam kursui – mokymo programos kitiems kursams buvo kuriamos jau vėliau. Kuriant Krašto apsaugos mokyklą buvo planuojama, kad ši mokslo įstaiga taps aukštąja mokykla, tad formuojant jos struktūrą buvo laikomasi aukštosios mokyklos principų: steigiamos katedros, lei­džiami vadovėliai. Krašto apsaugos mokykla Lietuvos karo akademija tapo 1994 metais.

Dariaus ir Girėno žūties vietoje 2007 metais. Priekyje – Krašto apsaugos viceministras Antanas Valys. Pirmas iš kairės Gynybos atašė Lenkijos Respublikoje R. Žibas

J.K. Žinoma, prisidėjote prie rusų kariuomenės išvedimo? Kokie prisiminimai iš to laikotarpio?

R.Ž. Rusijos kariuomenės išvedimu rūpinosi šimtai žmonių visoje Lietuvoje. Vėliau, kad būtų pažymėti karių ir tarnautojų nuopelnai išvedant Rusijos kariuomenę, buvo įsteigtas specialus apdovanojimo ženklas. Šiuo ženklu apdovanota per 900 žmonių. Mano mundurą irgi puo­šia toks ženklas. Kariuomenės išvedimo stebėjimui ir kontrolei reikalinga buvo ir piliečių pagalba, ir karybos specialistų. Siekiant išvengti incidentų arba į juos reaguoti, reikalingas buvo patruliavimas gatvėse, specialistų reikėjo poligonų ir karinių miestelių perėmimui. Man su kolega teko inspektuoti ešelonus, tikrinti, kad išvežama būtų tik pasitraukian­čios kariuomenės ginkluotė ir pan.

J.K. Įkūrus Lietuvos karo mokyklą dirbti ten nelikote?

R.Ž. 1991–1995 metais, o kai kuriais atvejais ir vėliau, vadovaujančias pareigas užimantys karininkai buvo tikri kariuomenės kūrėjai. Iki man išvykstant į Lenkiją kaip Lietuvos gynybos atašė, visada būdavau skiriamas į vietas, kur reikia ką nors įsteigti. Dažnai būdavau pirmas žmogus, pa­skirtas į pareigas toje struktūroje. Taip buvo kuriant Generalinio štabo Kovino rengimo valdybą, Gynybos štabo Sąveikos su NATO valdybą, Kariuomenės Mokymo ir doktrinų valdybą. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, supratau, kad Lietuva tapo kito pasaulio valstybė, kurioje rusų kalbos jau nereikės, todėl nuo pat grįžimo namo aktyviai ėmiau mokytis anglų kalbos. Mokiausi savarankiškai, dalyvavau įvairiuose mokymuose, stažuotėse. Stipriai padėjo ir anglų kalbos kursai Kanadoje. Labai lengvai atsimenamas faktas – 1996 metais išvykose, konferencijose, tarp­tautiniuose renginiuose užsienyje teko praleisti 96 dienas.

J.K. Kalbų žinojimas lėmė paskyrimą Sąveikos su NATO ir Karinio bendradarbiavimo valdybos viršininku?

R.Ž. Generaliniame štabe buvau paskirtas vadovauti Kovinio rengimo valdybai. Per metus pavyko struktūrą išvystyti nuo poskyrio perei­nant į skyrių ir, galiausiai, suformuo­jant valdybą, gebančią koordinuoti kariuomenės dalinių kovinį rengimą. Kai Generalinis štabas buvo transformuotas į Gynybos štabą, dirbau Gynybos štabo Sąveikos su NATO valdybos viršininku. Dešimtmetį Lietuva ėjo iki dienos, kol tapo visateise NATO nare. Šis periodas buvo labai aktyvus: daug susitikimų su delegacijomis, nuolatinės išvykos, mokymai, seminarai. 1998 m. buvau paskirtas Mokymo ir doktrinų valdybos prie Krašto apsaugos ministerijos vado pavaduotoju, 1999–2004 m. ėjau jau Lietuvos kariuomenės Mokymo ir doktrinų valdybos vado pareigas.

J.K. Lietuvai įstojus į NATO buvote paskirtas Gynybos atašė Lenkijos Respublikoje. Apie paminklo pastatymą Žalgirio mūšiui atminti jau rašėme. Papasakokite apie Gynybos atašė darbą.

R.Ž. Tai labai įdomus ir atsakingas darbas. Dirbama buvo ne tik Lenkijos Respublikoje, bet buvau Lietuvos karo atašė ir Slovėnijai, Slovakijai, Čekijai ir Vengrijai. Darbo esmė buvo atstovavimas krašto apsaugos ministrui ir kariuomenės vadui tose šalyse, dalyvavimas pagrindiniuose karinės srities tarptautiniuose renginiuose rezidavimo šalyse, parama Lietuvos karinėms delegacijoms vizitų tose šalyse metu, karinio bend­radarbiavimo plėtra su rezidavimo šalimis ir dar daug įdomių dalykų.

J.K. 53 metų buvote iš­leistas į atsargą. Lietuva skai­čiavo aštuonioliktus Nepri­klau­somybės metus, o Jūs dirbote Krašto apsaugos ministerijoje. Trumpai papasakokite, kokie tuo metu iššūkiai buvo Jūsų darbe?

R.Ž. Taip, 2008 metais, suėjus įstatymu nustatytam amžiui, buvau išleistas į atsargą. Civiline kalba galima pasakyti – į pensiją, kaip karininkas. 53 metų pereiti prie pasy­vios gyvensenos tikrai nebuvo mano ateities suvokimas, todėl dalyvavau konkurse ir, jį laimėjęs, buvau pa­skirtas Krašto apsaugos ministerijos Personalo departamento direktoriumi. Trumpai papasakosiu, kokie buvo iššūkiai mano darbo srityje. Ta sritis ryškiai skyrėsi nuo ankstesnių mano veiklų. Tai tikrai ne mažesnė atsakomybė nei ankstesniais metais, tikrai ne mažesnis darbų intensyvumas ir tikrai ne mažesnis džiaugsmas veiklos rezultatais. Apibūdinant darbą keliais žodžiais: rūpinimasis karių ir civilių tarnautojų karjera, mokymu, kvalifikacijos kėlimu, tarnybos ir darbo organizavimu, perspektyva, socialinėmis garantijomis, atstovavimu užsienyje, darbo ir tarnybos rezultatų vertinimu, darbuotojų skatinimu.

J.K. Dabar Jūsų pareigos Lie­tuvos karo akademijos Gynybos analizės centro politikos analitikas, žurnalo „Mūsų žinynas“ redaktorius. Papasakokite apie dabartinę veiklą.

R.Ž. Pasikartosiu sakydamas, kad ir išėjus į socialinę pensiją (prieš 3 metus), neketinau tapti pasyviu, buvau priimtas į darbą Lietuvos karo akademijoje. Taip, taip, ta pati institucija, kurios kūrime 1992 metais dalyvavau. Darbas daugiau susietas su ankstesniuose darbuose įgytos patirties panaudojimu. Lietuvoje karo mokslo žurnalas „Mūsų žinynas“ buvo leidžiamas 1921–1940 metais. Krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos karo akademijos vadovybės sprendimu 2023 metais atnaujinta šio žurnalo leidyba. Jame kariai ir valstybės tarnautojai, akademijos mokslininkai turi galimybę spausdinti savo straipsnius įvairiomis krašto apsaugai aktualiomis temomis, pasidalinti nuomonėmis, pažadinti diskusijas, pasidalinti patirtimi. Kviečiu šio straipsnio skaitytojus pasidomėti žurnalo straipsniais, tikiuosi, atrasit kažką ir Jums įdomaus. Žurnalas lei­džiamas kas pusmetį, tad išsisaugokit jo elektroninį adresą: https://journals.lka.lt/journal/mz

J.K. Ir pabaigai: džiaugiatės sukurtu gyvenimu Zabakos kaime. Dirbti Nepriklausomai Lietuvai pradėjote nuo 37 metų. Didžiuojatės sūnumi, IT specia­listu ir aktyviu Šaulių sąjungos nariu, anūkę Akvilę auginate lie­tuviška dvasia. Gal švenčiant Lietuvos nepriklausomybės atkū­rimo dieną galite keliais žodžiais apžvelgti Lietuvos 34 metų kelią ir dabartines karo grėsmes?

R.Ž. Džiaugiuosi, kad sūnus irgi tarnauja Lietuvai, nesibodi šaulietiška veikla. Tiesa, pagalvoju, kad valstybė galėtų aktyviau ir pilniau pasirūpinti, ypač kovinių šaulių, aprūpinimu. Bent sūnus viską įsigyja savo lėšomis: aprangą, ekipuotę, ginklus ir t.t. Valstybė didelę nepriklausomybės kelio dalį gyveno atsipalaidavusi, skiriant krašto gynybos stiprinimui minimalias lėšas. Dabar, pablogėjus tarptautinei situacijai, Rusijai siautėjant Ukrainoje, visuomenės informavimo prie­monėse netyla diskusijos karine, pasirengimo krašto gynybai tematika. Mano nuomonė, tikiuosi, sutampa su daugelio Lietuvos gyventojų nuomone. Reikia vengti menkai pagrįstų skirtingų nuomonių reiškimo žiniasklaidoje. Valstybė yra teisingame kelyje, todėl akivaizdu, kad reikia tęsti kovinio potencialo stip­rinimo darbus, telkti visuomenę galimų grėsmių įveikimui, stiprinti teritorinę gynybą, aktyvinti rezervo rengimą, stiprinti bendradarbiavimą su kaimyninėmis aljanso šalimis.

J.K. Nuoširdžiai dėkojame Jums už skirtą laiką, svarbią informaciją ir priminimą, kad Nepriklausomą Lietuvą kūrė ne tik politikai….

Nuotraukos iš asmeninio albumo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aplinkos apsauga


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Archyvas


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Darbo partija


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų krašto šviesuoliai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Europietiška savivaldybė


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai aukštumų link


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai link aukštumų


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69