Kodėl Lietuvai svarbi Gegužės 3-iosios konstitucija

Į pabaigą skuba metai, pažymėti atmintinų įvykių datomis. Laikraštis „Elektrėnų kronika“ su savo skaitytojais atmintinas datas minėjo rašinių ciklu projekte „Savasties beieškant“. Projektą baigsime rašydami apie Abiejų Tautų Respublikos Gegužės 3-iosios konstituciją ir Tarpusavio įžado aktą. Skaitytojus norime sudominti lenkų, gyvenančių Elektrėnų krašte, kultūra bei Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir Tarpusavio įžado akto svarba ir subtilybėmis.
Skaitytojus kviečiame prisijungti prie projekto, pasiūlant aktualių temų, įdomių žmonių, apie kuriuos vertėtų žinoti ir būtų įdomu skaityti kiekvienam skaitytojui.

Audrius Jurgelevičius

„Taip atrodė, kad maestro
Užgavęs būtų visus instrumentus orkestro!
Pradėjo styginiai, įsiterpė trombonai –
Trečiosios Gegužės tai polonezas, ponai!
Gaivindamas ausis, džiaugsmu jas girdė stygos,
Jaunimas veržės šokt, ant vietos nenustygo,
O seniams muzika vėl priminė tą datą,
Ir Trečią Gegužės, ir seimą, ir senatą,
Kur šlovino po to per iškilmingą balių,
Jau susitaikiusį su liaudimi karalių (…).“

Taip savo didžiojoje poemoje „Ponas Tadas“ apie 1791 m. gegužės 3 d. priimtą Abiejų Tautų Respublikos konstituciją rašė poetas Adomas Mickevičius. Gerokai mažiau pa­toso apie šį dokumentą randame­ aušrininko Jono Šliūpo žodžiuo­se: „Konstitucija rodo šlėktos aklą savanaudiškumą. Konstitucijos autoriai bijojo, kad rūpindamiesi valstiečiais, neįžeistų šlėktų ir nesukeltų jų maišto! Gegužės 3 d. įstatymai, turėję tapti Tėvynės atgimimo pagrindu, tapo jos antkapiniu akmeniu“. Kodėl matome kardinaliai priešingas beveik amžininkais buvusių žmonių nuo­mones? Kodėl šiuolaikinėje Lenkijoje gegužės 3 d. suvokiama kaip didžiulė šventė, o jos kaimynėje Lietuvoje ši data kukliai tūno ilgame ir margame atmintinų dienų sąraše?

Atsakymą rasti padeda „gyvenimo mokytoja“ istorija. Prieš 230 metų Varšuvoje vykusiame Ketverių metų seime priimtame dokumente, kurio pavadinime nėra žodžio „konstitucija“, nes jį sudarė du teisės aktai – gegužės 3 d. priimtas Valdymo įstatymas bei spalio 20 d. jį papildęs „Abiejų Tautų tarpusavio įžadas“, randame nuostatas, kuriomis Lietuvos Didžioji Kunigaikštytė traktuojama jau ne kaip savarankiška valstybė, o tik kaip viena iš trijų Lenkijos Karalystės provincijų. Tiesa, dokumentas lygiomis proporcijomis nustatė Lietuvos ir Lenkijos pareigūnų prerogatyvas visose valdymo institucijose. Ir nors nemaža dalis istorikų tai laiko dideliu Lietuvos pasiekimu panaikinant Lietuvos valstybės nelygiateisiškumą, kuris buvo įrašytas dar Liublino unijoje, dažno lietuvio akimis, tai reiškė ilgus šimtmečius gyvavusios Lietuvos valstybės faktinę pabaigą. O šiuolaikinė, XX a. paskutiniame dešimtmetyje komunistinės valdžios atsikračiusi Lenkijos valstybė simboliškai tęsia XVIII a. pabaigos politinę tradiciją, besivadindama Trečiąja Respublika (antroji Respublika gyvavo 1918–1939 metais) ir todėl Gegužės 3-iosios konstitucija, kurios autoriai vylėsi reformuoti ir suteikti naują gyvybę Abiejų Tautų Respublikai, yra vienas iš kertinių valstybės pagrindų.
Taigi, kaip gimė šis paskutiniojo Abiejų Tautų Respublikos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio valdymo laikais priimtas dokumentas, kas jame buvo rašoma­ ir kokias viltis su juo siejo amžininkai? Bendrai vertinant XVIII a. antrosios­ pusės visuomenės ir, visų pirma, ­valdančio elito situa­ciją, galima tvirtinti, jog tokio dokumento atsiradimo prielaidos jau buvo sukurtos. Tai ir visoje krikščio­niškoje Vakarų Europoje išplitusios­ Apšvietos epochos idėjos, kurios rado nemažą atgarsį ir Abiejų Tautų Respublikoje. Gerokai prie šių idėjų plitimo prisidėjo ir 1773 m. įkurta Edukacinė komisija. Popiežiui Klemensui XIV panaikinus Jėzuitų ordiną ir konfiskavus visus jo turtus, Europos monarchams iškilo dilema, kas perims vienuolių administruotą švietimo sistemą. Išeitį karaliui pakuždėjo Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis, pasiūlęs sukurti pasaulietinę instituciją – Edukacinę komisiją, kuri ir perim­tų visas valstybės mokyklas savo žinion. Vyskupo pateiktame projekte buvo aiškiai juntama švietėjiš­kos filosofijos dvasia. Pabrėždamas „pirmųjų vaikystės impresijų“ svarbą ir valstybės reikšmę, auklėjant visuomenę, nes „ją sudaro piliečiai“, dvasininkas neužmiršo priminti, jog naujosios mokymo programos neturi kenkti „šventam tikėjimui“. Vadovaudamasis I. J. Masalskio suformuluotais principais, Abiejų Tautų Respublikos seimas 1773 m. spalio 15 d. įsteigė Edukacinę komisiją. Kalbant mūsų laikų kalba, tai buvo pirmoji Europoje pasaulietinė švietimo ministerija. Pirmuoju komisijos pirmininku – švietimo ministru – buvo paskirtas pats sumanymo autorius, pareigas ėjęs penkerius metus. Edukacinę komisiją sudarė ži­nomi valstybės ir bažnyčios pareigūnai. Lenkijai ir Lietuvai komisijoje at­stovauta po lygiai – po 4 komisarus. Lietuvos atstovais, be jau ne kartą minėto Vilniaus vyskupo I. J. Ma­salskio, karalius skyrė žymius valstybės veikėjus – Lietuvos Didžio­sios Kunigaikštystės pakanclerį Joakimą Chrebtavičių, Adomą Kazimierą Čartoriskį bei kunigaikštystės raštininką Igną Potockį. Komisijos nariai ilgainiui keitėsi, per visą gyvavimo laikotarpį jos veikloje dalyvavo 38 nariai, kurių nemaža dalis vienaip ar kitaip prisidėjo prie Gegužės 3-iosios konstitucijos rengimo. Edukacinė komisija turėjo ne tik ­perimti per kelis šimtmečius jėzuitų sukurtą švietimo struktūrą, bet ir ją reformuoti, išplečiant parapinių mokyklų, kurios, visų pirma, buvo skirtos nekilmingiesiems miestiečiams bei valstiečiams, tinklą.
Toliau kalbant apie Gegužės ­3-io­sios konstitucijos gimimą, reikia prisiminti garsųjį Ketverių metų sei­mą. Net ketverius metus veikusi institucija išsiskyrė iš savo pirmtakių tiek veiklos trukme, tiek priimtų sprendimų gausa. Daugelis iki tol XVIII a. vykusių seimų, dėl destruktyvią įtaką dariusios liberum veto teisės naudojimo, trukdavo vos kelias dienas ir nepriimdavo jokių kiek nors reikšmingesnių sprendimų. Vos ­susirinkus jau minėtam Ketverių metų seimui, kurio tikslas buvo atlikti kardinalias reformas, pradėjo formuo­tis taip vadinama „patriotų“ partija. „Patriotai“ siekė įvykdyti esminę valstybės reformą, o karaliaus sostą padaryti paveldimą. Konstitucijos įstatymų ruošime aktyviai dalyvavo pats karalius, tikėjęs sukurti Anglijos valdymo modelį primenančią sistemą, kurioje monarchas būtų ­stiprios vykdomosios valdžios viršuje. 1791 m. gegužės 3 d. į Varšuvos gatves išėjo per 20 000 miestiečių, taip išreiškę pritarimą Konstitucijos šalininkams. Tuo metu kariuomenės apsuptoje karaliaus pilyje vyko audringos diskusijos, kurios po 7 valandų baigėsi balsavimu – 110 seimo narių balsavo „už“ konstituciją, 72 pasisakė „prieš“. Paskelbus balsavimo rezultatus pasigirdo garsūs šūksniai: „Vivat Karalius, vivat Konstitucija!“

Pačią Konstituciją, oficialiai pavadintą „Valdymo įstatymu“, sudarė įvadas ir 11 straipsnių. Visi 11 Konstitucijos straipsnių sudarė aiškią ir darnią sistemą. I–IV straips­niai apėmė katalikų tikėjimą, taip pat visų valstybės luomų – bajorijos, dvasininkijos, miestiečių ir valstie­čių – teises ir pareigas. V straipsnis nustatė valstybės valdymo principus. Jame pirmą kartą teisiniu pavidalu buvo įtvirtintas ir šiandien aktualus prancūzų filosofo Šarlio Monteskje suformuluotas valdžių padalinimo principas. VI–VIII straipsniai detalizavo, kaip bus padalintos įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžios kompetencijos. IX straipsnis, pavadintas „Regentystė“, nurodė, jog mirus karaliui, sutrikus jo protui ar patekus į nelaisvę, jį pakeičia Teisių sargyba, vadovaujama karalienės arba Gniezno arkivyskupo, turėjusio primo titulą. X straipsnis bylojo apie „karaliaus vaikų edukaciją“ – visų pirma, apie tiesioginio sosto įpėdinio lavinimą. XI straipsnis – „Tautos karinė jėga“ – iškėlė tautos kaip valstybės vientisumo ir suverenumo gynėjos idėją. Pagal ją ne monarchas su kariuomene, bet kiekvienas valstybės pilietis privalo ginti savo ir tautos laisvę. Kalbant apie Gegužės 3-iosios konstituciją, svarbu paminėti esminį jos sukūrimo ir priėmimo aspektą – tikėjimą Apvaizdos galia. Kone kiekvienas dalyvavęs šiame procese šventai tikėjo, jog jį veda ir laimina dieviškoji galia. Pats karalius Stanislovas Augustas rašė: „Argi, jei ateina ji (konstitucija) tinkamu metu, nėra tai tik maloningas Apvaizdos įkvėpimas? Į šį klausimą randu tik tokį atsakymą: Dievas to norėjo“. Dar patetiškiau pasisakė pagrindinis Konstitucijos „architektas“ Lenkijos karalystės vicekancleris Hugo Kolontajus: „Dangaus palaiminimas apgaubė visą lenkų žemę“. Tikėjimas Apvaizdos galia pasireiškė ne tik deklaracijomis. 1792 m. gegužės 3 d. pirmųjų Konstitucijos metinių proga Varšuvoje buvo iškilmingai padėtas akmuo Apvaizdos šventovei, kuri­o­je,­ baigus statybos darbus, turėjo būti saugoma pati Konstitucija su ja pasirašiusių seimo narių pavardėmis. Įdomu tai, jog būsimos bažnyčios projekto konkurse dalyvavo ir garsus Lietuvos architektas Laurynas Gucevičius. Apibendrinant galima pasakyti, kad priėmus Gegužės 3-iosios konstituciją, Abiejų Tautų Respublika gavo naujų laikų dvasią ir naujos visuomenės kūrimo prin­cipus atitinkantį pagrindinį įstaty­mą. O tai teikė viltį, jog priešiškų kaimynų – Rusijos, Prūsijos ir Austrijos imperijų – draskoma valstybė gali ne tik atsistoti, bet ir sėkmingai žengti į priekį. Tačiau šios viltys labai greit žlugo – spaudžiamas Rusijos valdovės Jekaterinos II, 1792 m. liepos 23 d. karalius Stanislovas Augustas išdavikiškai prisijungė prie Rusijos diplomatų suorganizuotos Targovicos konfederacijos, į kurią susibūrė nenorintys jokių permainų, deklaravę „iš protėvių paveldėtų tei­sių“ išsaugojimą, bajorai. Tai reiškė ne tik Konstitucijos ir jos inicijuotų permainų žlugimą, paties karaliaus valdžios eroziją, bet ir tiesų kelią link pačios jo val­domos valstybės žlugimo 1795 metais. Šio sprendimo amžininkas rašė: „Šis įvykis šalyje sukėlė visuotinį sielvartą, kariuomenė garsiai piktinosi, liaudis, apimta gilaus skausmo, būriavosi pagrindinėse miesto gatvėse“. Tokį karaliaus, kurio valdžią Gegužės 3-iosios konstitucija turėjo gerokai susitiprinti, elgesį reikėtų aiškinti ne vien Rusijos karinės ekspancijos baime. Priežastys galbūt slypėjo ir kitur. 1757 m. dar net nesvajojęs apie karaliaus regalijas išvaizdus, puikų išsilavinimą gavęs dvidešimt penkerių metų Krokuvos kašteliono sūnus Stanislovas Augustas Poniatovskis atvyko į Rusijos imperijos sostinę Sankt Peterburgą. Čia jo laukė lemtinga pažintis su trejais metais vyresne Rusijos sos­to įpėdinio Petro III žmona, kunigaikš­tiene Jekaterina. Jaunuolių pažintis virto sunkiai slepiama aistra. Tuo metu rašytuose Stanislovo Augusto laiškuose skaitome susižavėjimo kupinus žodžius apie juodus mylimosios plaukus, nepaprastai baltus pečius, bučinio prašyte prašančias lūpas, lengvutę, tačiau išdidžią eiseną, skambų juoką ir puikų humoro jausmą. Susižavėjimo jaunuoju lenku neslėpė ir rusų kunigaikštienė. Gandams apie jų santykius pasie­kus Jekaterinos vyro ausis, jaunasis lenkas buvo išsiųstas namo. Tačiau šis įsimylėjėlių išsiskyrimas netruko ilgai. Pasinaudojusi vis didėjusia savo įtaka Jekaterina pasiekė, kad meilužis vėl grįžtų į Sankt Peterburgą – Abiejų Tautų Respublikos karalius Augustas III jį paskyrė savo pasiun­tiniu. Meilės romanas suliepsnojo dar smarkiau. Netrukus Jekaterinai gimė dukra Ana, kurios tėvas, kaip mano daugelis istorikų, buvo Stanislovas Augustas Poniatovskis. Ir tik vengdamas tarptautinio skandalo, Lenkijos ir Lietuvos karalius buvo priverstas atšaukti savo nuodėmingąjį pasiuntinį. 1764 m., mirus Augustui III, lenkų ir lietuvių bajorai ėmė ieškoti kandidatų į sostą. Vienu iš jų tapo ir Stanislovas Augustas. Nors jo konkurentai turėjo ne mažiau ambicijų užimti valstybės sostą, tačiau Poniatovskio pusėje buvo svariausias koziris – mylimos moters, tuo metu jau tapusios visagale Rusijos imperatore, Jekaterinos II parama. Jos pasiųsta kariuomenė Varšuvos link pajudėjo karaliaus rinkimų išvakarėse ir tai nulėmė Stanislovo Augusto išrinkimą. Ir nors jokiais ­istoriniais šaltiniais tai nėra patvirtinta, tačiau kas dabar gali paneigti, kad prie Targovicos konfederatų karalių prisijungti pastūmėjo ir nostalgiški jaunystės meilės prisiminimai? Tuo labiau, kad karaliaus biografai mini imperatorienės Jekaterinos ir sostą praradusio karaliaus Stanislovo Augusto susitikimą Sankt Peterburge. Apie ką kalbėjo buvę meilužiai – ar apie negrįžtamai praėjusios jaunystės metus, ar apie dramatiškus paskutiniuosius Abiejų Tautų Respublikos įvykius – mes nežinome.
Pabaigai, sekant šiandien įsi­galėjusiu istoriniu naratyvu visus praeities įvykius vertinti iš gimtojo krašto perspektyvos, verta paminėti kaip 1791 m. gegužės 3 d. tolimojoje Varšuvoje priimti sprendimai galėjo pakeisti dabartiniame Elektrėnų krašte gyvenusių žmonių gyvenimus. Negausiai dvaruose ir bajorkaimiuose (akalicose) gyvenusių bajorų širdis glostė jų luomo pirmenybės visuomenėje patvirtinimas, visų ankstesnių Lietuvos Didžiosios­ Ku­nigaikštystės valdovų, pradedant Jogaila, suteiktų privilegijų patvirtinimas. Taip pat buvo deklaruojama vi­sų bajorų lygybė siekiant valstybinių pareigybių. Tačiau smulkias valdas turintys arba bežemiai bajorkaimių (akalicų) bajorai prarado politines teises, visų pirma – galimybę dalyvauti pavietų seimeliuose. Tokiu sprendimu buvo siekiama sumažinti didikų ir svetimų valstybių įtaką, nes būtent smulkieji ir bežemiai bajorai buvo tie, kuriuos buvo labai paprasta palenkti į savo pusę ir jų rankomis įgyvendinti savus, dažnai visai valstybei priešiškus, veiksmus. Konstitucijos III straipsnyje buvo naujai apibrėžtos miestiečių teisės, jiems suteikiant asmens neliečiamumo ­garantijas, teisę eiti administracines­ ir teismo pareigas, siekti karinių laipsnių. Taip pat atsirado galimybė gauti savivaldos teises ir privatiems miestams, jei su tuo sutiktų jų savininkai. Iš visų mūsų krašto miestelių arčiausiai to galėjo būti Se­meliškės, tačiau galimybė gauti savivaldą, ­prilygstančią taip vadinamų karališkųjų miestų savivaldai, išnyko panaikinus Gegužės 3-io­sios konstituciją. Visgi, didžiausią dalį mūsų krašto (kaip ir visos Abiejų Tautų Respublikos) gyventojų dalį sudarė valstiečiai. Būtent jų problemos buvo aptariamos Konstitucijos IV straipsnyje. To meto publicistai dramatiškai rašė apie valstiečių skurdą, tačiau jų mintys dar nebuvo pakankamai aktualios reformas planavusiam politiniam elitui. Todėl reformatoriai neišdrįso kelti baudžiavos panaikinimo klausimo. Ir nors Konstitucija radikaliai nekeitė valstiečių teisinio statuso, jiems buvo suteikta aiški perspektyva. Dokumentas skelbė, jog valstiečiai, „iš kurių rankų trykš­ta gausiausia krašto turtų versmė ir kurie sudaro didžiausią tautos gyventojų dalį“ paimami „krašto valdymo globon“. Ši deklaracija nenumatė institucijos, turėjusios reguliuoti valstiečių ir valstybės santykius, visgi žingsniai ta linkme buvo žengti steigiant konkrečius valstybės reikalus tvarkančias komisijas, ku­rios prilygo šiandieninėms ministerijoms. Reikia paminėti ir tai, kad kai kurių vietovių valstiečiai Konstitucijos paskelbimą įvertino kaip baudžiavos panaikinimo aktą, todėl 1791 m. vasarą kilo stichiški neramumai, kuriuos malšinti buvo siunčiama kariuomenė. Ar tokių neramumų buvo mūsų krašte, deja, duomenų nepavyko rasti.
2021 metus Seimas paskelbė Abiejų Tautų Respublikos Gegužės 3-iosios konstitucijos ir Tarpusavio įžado metais. Pasak šios iniciatyvos autoriaus, Kovo 11-osios akto signataro Emanuelio Zingerio, tai „yra pagarba Konstantinui Kalinauskui, Emilijai Pliaterytei, sukilėliams, XIX amžiaus sukilimų vadams, kurie Konstitucijos dvasią palaikė savo sukilimuose ir pačiai Lenkijos ir Lietuvos valstybę jungiančiai praeičiai“. Belieka tikėtis, kad naujas požiūris į šį praeities epizodą prisidės prie to, jog Lietuvos visuomenėje bus labiau vertinamas istorinis laikotarpis, kai Lietuva ir Lenkija gyvavo vienoje valstybėje.