Nuo pat išradimo prieš maždaug tūkstantį metų fejerverkai ir pakeitė pasaulį, ir pasikeitė patys. Kartu su parako išradimu pradžioje naudoti piktosioms dvasioms atbaidyti ir šventėms. Apie 1700-uosius metus italų chemikai pradėjo dėti metalų druskas, kad fejerverkai išgautų spalvas.
Taip fejerverkai evoliucinavo iki to, ką mes matome šiandien. Chemikai, menininkai, ugnies pasirodymų meistrai, kartais ištisos šeimos iš kartos į kartą tobulina fejerverkus siekdami didesnio, šviesesnio, įspūdingesnio pasirodymo.
Straipsnis yra ne apie paprastus fejerverkus, kuriuos galite įsigyti parduotuvėse, o apie profesionalius fejerverkus, kurie leidžiami didelių švenčių metu, juos dažniausiai perka didelės įmonės ar miestai. Sukurti tokius įspūdingus ir gerai choreografiškai atrodančius fejerverkus, chemikai ir pirotechnikai tam tikra prasme „įkalina žvaigždes“. Iš jų formuojamos puokštės, raštai, skėčiai, kartais šypsenėlės, širdys ir kitos formos.
Šie profesionalai tokį vaizdą sukuria naudodami pakankamai paprasto principo technologiją. Fejerverkus sudaro degimą palaikančios medžiagos, degikliai, iššaunantis į orą ir fejerverką ore sprogdinantys užtaisai sudaro didžiąją į tūbą patalpinto fejerverko dalį.
Tad fejerverkas turi sprogti du kartus, pirmąjį, kad iškeltų pagrindinį užtaisą į orą, o antrąjį, kad sprogtų danguje. Todėl, kai paleidžiamas fejerverkų pasirodymas prieš prasidedant pirmiesiems sprogimams galime išgirsti tylius pokštelėjimus prieš sprogstant pirmiesiems fejerverkams.
Į orą pakilęs užtaisas turi antrąjį degiklį, jis dažnai vadinamas „degikliu su laikmačiu“ jo forma, storis ir ilgis apskaičiuoti tiksliai, kad užsidegę ore degtų ir detonuotų pagrindinį užtaisą tiksliu metu. Dažniausiai jam esant maksimaliame aukštyje.
Sprogęs antrasis užtaisas į visas puses išskleidžia fejerverko grožį sukuriančias taip vadinamas „žvaigždės“, tai yra iš degių ir nedegių cheminių elementų sudarytos įvairaus dydžio granulės, kurios ir sukuria norimas spalvas ir garsus. Žvaigždę sudaro degi medžiaga, oksidatorius, spalvą ir garsą suteikiantys chemikalai ir surišantis chemikalas. Spalvą lemia metalo druskos. Stroncio karbonatas sukuria raudoną, kalcio druskos ir kalcio chloridas – oranžinę, natrio nitratas – geltoną, bario mišiniai ir chlorinas – žalią. Sunkiausiai išgaunama yra mėlyna spalva, kurią sukuria mišiniai su variu, aliuminio ir titano mišiniai – baltą. Kitos spalvos dažnai būna šių spalvų mišiniai.
Šios žvaigždės jau įdedamos į užtaisą tam tikra tvarka. Būtent seka, žvaigždžių dydis ir sluoksniavimas ir sukuria skirtingos formos fejerverkus, todėl vieni labiau panašūs į puokštes, kiti į lietų, šypsenėles, širdeles ar kaspinus.
Formai kuriant dažnai naudojamas kartonas. Žvaigždės sudėliojamos ant kartono gabalėlio, pavyzdžiui širdies forma su apvaliu rėmeliu, tokia kartono forma dedama į užtaisą ir detonuoja tiksliai tokia forma, kokia buvo sudėliota kartone. Pirotechnikai dažnai įdeda kelias formeles skirtingais kampais, kad norima forma būtų matoma iš kelių pusių. Paprastesnis būdas tokius formą turinčius fejerverkus yra rodyti iš vienos pusės, t.y. kai visi žiūrovai stovi šalia, ką dažniai ir pasirenka miestai. Pirmą kartą tokie fejerverkai buvo panaudoti apie 1900-uosius metus pasitinkant amerikiečių kareivius iš „Audros dykumoje“. Formos dažniausiai būdavo violetinės širdelės ir geltoni kaspinai.
Formą iš fejerverkų galima sukurti ne tik danguje, bet ir ant žemės. Jie veikia panašiai kaip fejerverkai ant torto. Tik jie didesni ir turintys daugiau spalvų. Tuomet keliolikos centrimetrų tūbos išdėliojamos ant žemės. Dažnu atveju kokioje žemumoje ar ant šlaito ir jos dega apie minutę pagal formą, kuri yra iš anksto sudėliota ant paviršiaus. Kadangi tokiems fejerverkams reikia daugiau pasiruošimo, papildomą laiką trunka ir jų sudėliojimas tam tikra seka, bei jie trunka trumpai, tai jie, lyginiant su į dangų kylančiais fejerverkais yra reti.
Tad sekantį kartą, kai pakelsite akis į miesto šventės, naujųjų metų ar kitos šventės fejeverkus, įvertinkite ir kiek darbo yra įdėta kuriant pageidaujamos spalvos ir formos reginį.