Knyga žmogui

Knyga žmogui
Julija Kirkilienė

Margų raštų leidykla išleido naują elektrėniečio rašytojo, mokytojo, muziejininko Vytauto Mizero knygą „Lašo kelionė stiklu“.

“Eik, mano dukrele, atgal į žmones ir papasakoki tiesą”,- kalba Vytautas Mizeras apie savo penkioliktąją knygą, kurią rašydamas jautęs pareigą aštuonių dešimtmečių gyvenimą perkelti į šią dieną, perteikti visa tai įvairiais žanrais – nuo vaizdelio iki romano. Kodėl lašo kelionė? Todėl, kad ant jos viršelio dvi labai V. Mizerui brangios nuotraukos: jis namų gonkose su šeima ir mokykloje, šalia mokytojo, Simono Daukanto pusbrolio, Smetonos laivo admirolo Teodoro Daukanto. Žiūrėdamas į tas nuotraukas rašytojas suprato, kad žmogaus gyvenimas kaip vandens lašo: rieda stiklu, nukrenta, išdžiūva, pakyla garu į dangų ir vėl nukrenta ant stiklo… „Didelis ar mažas, vis tiek esi lašas… Argi maža būti lašu, kai skubi savo keliu?…“,- rimavo  V. Mizeras Vievio bibliotekoje, susitikime su skaitytojais.
Skubėjo savo keliu
V. Mizeras sako, kad  knygą „Lašo kelionė stiklu“ skaitytojui jis pateikia, kaip greta jo einančio pirmojo mokytojo paveikslą: metaforą ar išgyventą tiesą, kurią kiti nutyli. Literatūrinis audinys, pasak V. Mizero, tarsi saugo pedagoginio gyvenimo kelią, tik seka šešėliai. Knygos tikslas – parodyti praėjusio amžiaus šviesą ir šešėlį.
„Dabar šviesos daugiau, bet ir šešėlių daugiau… Jeigu yra šviesa, yra ir šešėlių“,- susimąstęs mintija rašytojas ir jo veidas nušvinta, prisiminus, kaip jaunimas pokario metais dainavo. „Niekada tiek žmonės nedainavo, kaip po karo“.- prisimena žmogus, gyvenantis dviejų amžių sandūroje ir negalintis nutylėti.
Apie pradžių pradžią rašytojas taip kalba: „… Šalia gražuolės Liškiavos „Vilkiaucinio sodziaus vidurin…“, slydo laiminga mamos ašara Dziedulis ir Dzievulis man už mirusį sūnelį padovanojo tavi…“ Skambutį išgirdau lopšyje – prisimenu lyg pro rūką, kur 1931 metais ant upelio kranto su putokšliais, prieš mokyklą, išdygau.“  
Sunkūs karo ir pokario metai grūdino būsimąjį rašytoją. Septyniolikos metų pradėjo mokytojo kelią, kuris dar tęsiasi… Pokario metais buvo karšta: vienus vežė, kitus šaudė. Reikėjo kažkaip gyventi… Dešimt jaunų mokytojų iš Dzūkijos pakriko po ištuštėjusį Klaipėdos kraštą, kur nereikėjo charakteristikų.  
Tuo keliu mokytojo gyvenimas, tarsi tas lašas, ir riedėjo. Po karo trūko mokyklų, bet buvo daug mokinių – vaikų ir suaugusių. Tad V. Mizerui teko pastatyti net 3 mokyklas – Šilutės raj. Jonaičiuose, Kretingos raj. Darbėnuose ir Elektrėnų „Ąžuolyno“ mokyklą. Pasak jo kolegės, „Ąžuolyno“ mokyklos lietuvių kalbos mokytojos Vilijos Narvydienės, mokytojui, direktoriui vis buvo per maža ūkinių problemų, darbo su mokiniais, literatais, tad mokytojas ėmėsi muziejininko darbo. „Ąžuolyno“ mokykloje įkūrė Literatūros ir meno muziejų, vienintelį Lietuvoje, kur eksponuojamos ir skulptoriaus Ipolito Užkurnio medžio skulptūros, D. Palukaitienės sukurti rašytojų bareljefai. O dirbant tuos ūkiškus darbus, mokytojo galvoje vis kirbėjo tūkstančiai vaizdingiausių žodžių – dzūkiškų ir žemaitiškų – naktimis neleido užmigti skaudūs ir malonūs prisiminimai, kol   visa tai nepradėjo gulti į knygas. Dabar mokytojo vardą vis dažniau keičia rašytojo vardas, nors už nuopelnus mokyklai jam buvo suteiktas nusipelniusio ir liaudies mokytojo vardas, mokytojas įamžintas ne viename dokumentiniame filme, o žilagalviai jo mokiniai vis dažniau savo mokytoją kviečia į susitikimus.
Ilgesys
Ilgesy, pabudėk kelyje…
Ir pašauki mane į tą šalį…
Jau saulelė kelio gale,
Tik svajonė rūtų daržely…,- prieš septyneris metus  V. Mizeras rašė eilėraštyje „Ilgesys“. Tas ilgesys taip užpildė rašytojo gyvenimą, kad jam išsakyti vis daugiau popieriaus reikia. Knygos gimsta viena po kitos. O naujausią knygą „Lašo kelionė stiklu“ – Amžiaus šešėliai – autorius įvardino rinktine. Į rinktinę surinkta ne tik įvairių laikotarpių kūrybos bei gyvenimo akimirkų, bet ir išmintis, susikaupusi, per aštuonis dešimtmečius.  Knyga suskirstyta į tris dalis: Lašas, Išlikimo kaina – likimo dovana, Vizija. Kaip sako pats rašytojas, pirmąją dalį jis skyrė vaikystei ir vaikams.  Mokykla jam išlikusi, kaip šventovė, nes ten ateina vaikai. Vaikams jis galėtų atiduoti viską, visą save. Vaikas jam – tas lašelis, kurio kelionė tik prasiseda…  Kad tik lygus stiklas kiekvienam būtų…
Jo vaikystės kelionė prasidėjo prie upelio, kur jam magėjo pasižiūrėti „kur dingsta po lieptu čiurkšlė…“, ėjo per šventę „po Apryliaus: kuris kiek per žiemą paaugo?… Paskui metams kalbų užtekdavo. „Vaikščiodavome kaklus ištiesę lyg žąsiukai“,- taupydamas žodį tiek daug pasako.  Apie žodžio taupymą rašytojas kalba, kaip koks antikos filosofas: neturėjau laiko išbraukyti, todėl kai kurie kūriniai per ilgi.     
Ta vaikystė tokia nevaikiška buvo. „…Dar šmėkščiojo kaimynų žydų vėlės, o po langais nuolat aimanuos ir mirs šimtai bado, šalčio ir žaizdų iškankintų kareivių, tegul ir svetimų, bet kaltų tik tiek, kad šiuo metu pasidavė ir buvo silpnesni… Tai kodėl jie baisias šermenis ruošia po mūsų langais?! Visai šalia bažnyčios?! Ar nepavirs jų laukai dykynėmis, jei ims tręšti nekaltų kareivių kaulų pelenais? “,- į knygą sudėjo tuometinio gimnazisto mintis. „..Sakykite, kam teko per tokį trumpą laiką tiek netekti, pamatyti ir patirti? “,- užbaigė pirmąją knygos dalį rašytojas, manydamas, kad lašo kelionė jau įpusėjo. Deja, tai buvo gal koks ketvirtadalis tos kelionės, kur kitos trys dalys buvo daug įdomesnės ir linksmesnės.
Mūsa muokytuojs

Antrąją knygos dalį rašytojas sakė skyręs Žemaitijai, kur praleido virš dvidešimt metų, išmoko kalbos, kurios atvykęs negalėjo suprasti. Susitikime su Vievio skaitytojais V. Mizeras citavo rašytoją Jorge Luisą Borgesą, kuris sako, kad kiekviena knyga yra rašytojo praeitis, bet knyga būtų liūdna, jei nebūtų fantazijos. Taip ir V. Mizeras  tokią meilę  Žemaitijai sudeda į savo apybraižas, noveles, apysakas, kad visos fantazijos atrodo pačios tikroviškiausios. Ir apie Kunigundą, kuri daugybą išmoko tik aveles rokuodama, apie tai, kaip bolševikai žmonėms protą sumaišė, kaip „rizika ne muzika“ buvo kelionėse su vaikais, apie kuklią meilę – savo ir savo mokinių – kai  kaip kiškiai „savo plaukus rauna ir vaikams guolį kloja – gal ir minkščiau…“, apie tai, kaip „šoko ant liepto ir keturpėsčias ropojo per šniokščiančią po savimi upę… Suplėšytas lieptas jam priminė gyvenimo kelią, kuriuo privalu eiti, nes kitoje pusėje laukia šeima ir pareiga…“. Jis mokė Žemaitijoje vaikus ir buvo jiems „gimtųjų šaltinių lašu…“, knygomis vaduodamasis iš liūdnų minčių, iš „dviveidžio rolės“, kurią teko vaidinti kuriantis „kolchozams“, iš dvigubo valstiečio ir mokytojo gyvenimo.
Apysaka  „Išlikimo kaina – likimo dovana“, kurios ištraukos sudėtos į rinktinę „Lašo kelionė stiklu“, tarsi rašytojo, mažalietuvių gerbėjo,  išpažintis apie gyvenimą Žemaitijoje, apie vaikščiojimą Vydūno numintais takais, apie lašą, kaip žmogaus gyvenimą; „…augi, veržiesi, kyli, kol pajunti paskubėjęs, tad vėl neri žemėn, kad sušiltum, atsigertum stiprybės antram ar dar tolimesniam skrydžiui. Nuo žemės pakylam į dangų, iš aukštybių skaudžiai krentam, o vis tiek tikim likimu…“ . Taip gyvenimą pokario Žemaitijoje literatūroje įamžino V. Mizeras, kurį to krašto žilagalviai jį ir dabar kviečia  į susitikimus ir pasitinka su žemaitišku trumpiniu:   „Mūsa muokytuojs“. Ar gali kas brangesnio būti už tokį pasakymą?…
Vizija
Trečią dalį rašytojas pavadino „Vizija“ ir sako, kad rašė apie gyvenimo atspindėjimą. Į trečią dalį sako sudėjęs ne tik 25 metų kūrybą, bet ir tas vaikystės partizanams prie mėnulio pilnaties rašytas dainas.  Ketvirtąjį dešimtmetį leidžiantis Elektrėnuose V. Mizeras tapo neatskiriamas nuo miesto. Apie miesto istoriją jam buvo patikėta parašyti dalį knygoje „Elektrėnai“. Suaugęs su miesto šviesuomene, rašytojas leidžia knygas, kurias iliustruoja Meno mokyklos mokiniai, vadovaujami dailės mokytojų Adelės ir Eugenijaus Kaspučių. Elektrėnų pedagogų visuomenei  V. Mizeras  yra ir mokytojas, ir kolega. Paskutiniųjų metų kūryboje rašytoją neramina mintis: kas yra žmogus? Ar tik tas, kuriam vienodas žemės lopinėlis paskiriamas, nežiūrint kiek kuris turėjo pinigų, ar žmogus yra tas, apie kurį išlieka atminimas?… Ieškodamas atsakymų rašytojas netyli, rašo, nes tik tada gyvena. Nebijo savo raštuose prisipažinti klydęs, nes jaučia pareigą praėjusį amžių perkelti į šią dieną. Svarbiausia, pasak rašytojo, tiesą pasakyti, kaltę prisiimti.
„Mes gyvename laisvoje Lietuvoje beveik 20 metų. O patikėti ar lengva? Kur mano mokiniai? Ar jie neparveš savo Tėvynei vaikų tremtinių? …. Atleisk, mielas skaitytojau, nepalaikyk šios liūdnos tikrovės neištaisoma klaida, kai meškos glėbį keitėme į seną lopšį…gaila, supamą aukso vergų?.. Sunku šiandien be aukso šviesuoliu būti, bet ir neverta…tiesa pati prakalbės, jei mokytojai mokslo žinių mokiniams teiks nuolat su Tėvynei reikalingais kiekvieno piliečio dvasiniais turtais…“,- atsisveikina su skaitytojais rašytojas, bet tikrai ne paskutinį kartą.  Pasakyti Vytautas Mizeras žmonėms dar tikrai turi ką. Ir pasakys…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aplinkos apsauga


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Archyvas


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Darbo partija


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų krašto šviesuoliai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Europietiška savivaldybė


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai aukštumų link


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai link aukštumų


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69