Dėl šviesybės ir dėl rašto
Žmonės daug kentėjo,
Knygnešiai į Prūsų kraštą,
Knygų nešti ėjo.
(Iš A. Tumosaitės-Prūsaitienės dainos „Per Šešupės ledą”)
Turbūt ne kartą ir ne vienas lietuvis bandė užsieniečiui aiškinti, kas yra Baltijos kelias, Rūpintojėlis ar knygnešys.
Kad svetimtautis suprastų šių žodžių reikšmę, tekdavo papasakoti jam nemenką Lietuvos istorijos dalį. Kovo 16-ąją minėsime Knygnešio dieną. Kaip išversti, paaiškinti žodį „knygnešys“? Juk tai ne paprastas knygų platintojas, o uždraustos lietuviškos spaudos nešiotojas. Tai autentiška, tik Lietuvai būdinga „profesija“, turinti nelegalaus politinio ir kultūrinio darbo, pasipriešinimo Rusijos vykdomai politikai XIX a.pb-XX a. pr. kryptį. Kažin, ar kada nors istorijoje kontrabanda tarnavo kilnesniam tikslui, kaip šioje lietuvių tautos kovoje už spaudos laisvę.
Spaudos draudimo metai
1864 – 1904 metai Lietuvos istorijos vadovėliuose paprastai apibūdinami trim žodžiais – Spaudos draudimo metai. Vilniaus generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo 1864 birželio 17 d. nurodymu buvo uždrausta lotyniškomis raidėmis spausdinti elementorius, kiek vėliau visus lietuviškus leidinius. Tačiau, lietuviai (bent jau XIX a pb.) buvo įdomi tauta: kuo labiau juos spaudė – tuo labiau jie priešinosi. 1865 –1904 m. Mažosios Lietuvos ir JAV spaustuvėse buvo išspausdinti apie keturis tūkstančius lietuviškų leidinių lotyniškomis raidėmis. Apytikriais duomenimis visų tų leidinių tiražas siekė apie 5 milijonus egzempliorių, ypač periodinių leidinių skaičius ir tiražai išaugo per paskutinį spaudos draudimo dešimtmetį. Legaliai visus šiuos leidinius siųsti į Lietuvą rusų valdžia draudė, todėl kažkam reikėjo juos nelegaliai pergabenti per sieną, išnešioti ar išvežioti po visą Lietuvą. Šitą darbą ir atliko knygnešiai. Kaip galima spręsti iš Elektrėnų viešojoje bibliotekoje sukauptos medžiagos – dabartinėje Elektrėnų savivaldybės teritorijoje taip pat veikė knygnešių tinklas.
Kunigų iniciatyva
Spaudos draudimo metais draudžiamosios spaudos platinimui vadovavo ir knygnešius subūrė kunigai, visų pirma vykdydami vyskupo Motiejaus Valančiaus nurodymus priešintis rusinimui ir tikybos persekiojimui: neatiduoti žandarams senųjų knygų, iš jų slaptai mokyti vaikus lietuviško rašto, pirkti Tilžėje spausdinamas lietuviškas knygas. Dabartinės Elektrėnų savivaldybės teritorijoje lietuviškos spaudos platinimas taip pat vyko kunigų iniciatyva: ypač daug prie lietuvybės skleidimo prisidėjo Kietaviškių kunigas Silvestras Gimžauskas, Žaslių klebonas Kazimieras Kybelis. 1883-1884 metais į Kietaviškes atvykus kunigui Silvestrui Gimžauskui čia buvo organizuotas knygų platinimas, mokomasi lietuviškų poterių ir katekizmo. Lietuvišką spaudą platinti jam padėjo knygnešys Motiejus Grybauskas iš Gilušio kaimo Kietaviškių apylinkėje (Elektrėnų sav.), kuris nešdavo iš Tilžės maldaknyges, knygas, brošiūras. Jis apsimesdavo staliumi ir vykdavo į Tilžę su įrankių dėže, kuri būdavo su dvigubu dugnu – slėpti lietuvišką spaudą, maldaknyges. Knygas ir brošiūras perduodavo Kietaviškių klebonui Silvestrui Gimžauskui arba Vievio vaistininkui Jurgiui Milančiui, su kuriuo bendradarbiavo, spaudą platino Kaišiadorių, Žaslių, Paparčių, Vievio, Čiobiškio apylinkėse.
Medų mainė į knygas
Žasliuose klebono Kazimiero Kybelio iniciatyva spaudos platinimu užsiėmė keletas parapijiečių, tarp jų Petras ir Mykolas Gudeliai iš Gilučių kaimo. Petras Gudelis spaudiniais aprūpindavo ir kitus knygnešius. Į Tilžę spaudos vykdavo 2-3 kartus per metus, kelionė užtrukdavo iki dviejų savaičių, parsigabendavo maldaknygių, laikraščių, kalendorių. Dalį parsineštų spaudinių platindavo pats Paparčių, Korsakų, Kaugonių ir kituose aplinkiniuose kaimuose, kitą dalį perduodavo platinti knygnešiui Vincentui Frankoniui, taip pat savo kaimo gyventojai Onai Medzikauskaitei.
P. Gudelis laikė nemažai bičių, medų veždavo parduoti į Kauną ir už gautus pinigus pirkdavo lietuviškų knygų. Žandarams įkliuvęs nebuvo, nors namie kratų būta. Apie vieną tokią kratą iš močiutės Katrinos Gudelienės pasakojimų prisimena anūkė Malvina Gudelytė – Rakauskienė. Ji leidinyje „Nepramintais knygos takais“ pasakoja, kad knygos paprastai būdavo slepiamos kluone arba tvarte po šienu. Kartą klebono gaspadinės įspėti, kad žandarai visur daro kratą, Gudeliai iš slėptuvių surinko visas knygas ir atnešė į trobą. Anų laikų moterys nešiojo plačius austinius sijonus. Tai Katrina Gudelienė sudėjo po sijonu visas knygas ir atsisėdo verpti. Tada ir užėjo žandarai, bet nieko neradę išvyko.
Elektrėnų krašto knygnešės
Lietuviškos spaudos platinimo organizatoriams kunigams K. Kybeliui, Stanislovui Šlamui, Stasiui Stakelei ir kitiems talkino Ona Medzikauskaitė – valstietė, knygnešė iš Gilučių. Knygnešys Petras Gudelis ją išmokė lietuviškai skaityti ir šiek tiek rašyti. Pasiūlė jam padėti platinant lietuvišką spaudą. Paėmusi knygas iš knygnešių sutartos vietos, vadinamos „gojeliu”, nunešdavo į Gelvonus, Širvintas. Po spaudos panaikinimo apsigyveno Žasliuose. 1914 m. Žasliuose ji atidarė arbatinę, kurioje buvo galima paskaityti lietuviškos spaudos.
Kita Elektrėnuose gyvenusi knygnešė Agota Tumosaitė – Prūsaitienė spaudos platinimą paveldėjo iš tetos Marijonos Tumosienės. Su 6 metukų Agota ji keliaudavo į Prūsiją parnešti knygų. Gabeno jos knygas į Lietuvą iki pat Pirmojo pasaulinio karo ir platino po Suvalkijos kaimus. A. Tumosaitė – Prūsaitienė mokėjo daug dainų apie knygnešius, kurias užrašė jos dukra Sofija Aganauskienė. Iš viso užrašytos 59 dainos, 26 iš jų – išspausdintos leidinėlyje „Knygnešių dalia” .
Lietuvybės puoselėjimo centras Vievyje
Knygnešių Motiejaus Grybausko ir Petro Gudelio atgabentą spaudą Vievyje platino farmacininkas, lietuviškos savimonės puoselėtojas Jurgis Milančius. Jis 1903 m.Vievyje atidarė vaistinę, kuri tapo knygnešių susitikimų vieta. Spaudos draudimo metais J. Milančius visas savo jėgas skyrė nykstančios lietuvių kalbos atgaivinimui Vilniaus krašte ir Vievio parapijoje. Palaikė glaudžius ryšius su J. Basanavičium ir kitais to meto lietuvybės skatintojais. Vievyje įsteigė pirmąją lietuvišką mokyklą, o taip pat įkūrė pradines mokyklas Rusakalnyje, Aliniškėje, Žebertonyse. 1907-1910 m. J. Milančius suteikė prieglobstį rašytojai Sofijai Pšibiliauskaitei – Lazdynų Pelėdai. Čia trejus metus ji dirbo vaistininko padėjėja, tvarkė jo ūkį ir laisvalaikiu rašė apysaką „Klaida”. J. Milančius prisidėjo prie lietuvių kalbos įvedimo Vievio ir kitose Lietuvos bažnyčiose. Bendradarbiavo lietuviškuose laikraščiuose: „Vilniaus žiniose“, „Viltyje“, „Kovoje“ ir „Lietuvos ūkininke“.