Keliai uždaryti muziejuje

Keliai uždaryti muziejuje

Prie Vilniaus –Kauno automagistralės

Prigludęs Vievis – miestas žalias.

Net už Lietuvos ribų garsėja

Įkurtas nuostabus Kelių muziejus.

Kelių istorija čia slypi.

Tu pravažiuodamas sustok ir aplankyki.

Birutė Gruzdienė, „Poemėlė  Kelių muziejui“

Kelininkas iki kaulų smegenų, dabar vienintelio Lietuvoje Kelių muziejaus direktorius,  garbus Lietuvos patriotas Juozas Stepankevičius kaip pelė grūdelį po grūdelio tempia į muziejų eksponatus, juos aprašo, dėlioja į stendus, rašo ir verčia knygas, kad tik ateities kartos suprastų apie pasaulį, prasidėjusį nuo kelių. Kaip vienas iš pirmųjų muziejaus svečių, buvęs Lietuvos susisiekimo ministras Algis Žvaliauskas rašė svečių knygoje: „Kiekvienas kelias prasideda nuo brydės pievoje, kuri liudija, kad aplinkui dar yra kažkas gyva, išskyrus žolę. Kai gyvybės daugėja, brydė platėja, kol virsta plačia magistrale…“.

Muziejus atėjo pas mane

Kelių muziejus įkurtas Vievyje. Ne kokiame didmiestyje, ne Jonavos rajone, Turžėnų gyvenvietėje, kur prie senojo pašto trakto Peterburgas – Varšuva buvo arklių keitimo stotis ir kur tokį muziejų įrengti buvo planuojama dar tarybiniais metais. Muziejus įkurtas Vievyje, nes ten gyveno savo darbą iki beprotybės įsimylėjęs ir suprantantis, kad sunkią ir įdomią mūsų krašto istoriją žinoti ir suprasti turi ne tik dabartinė, bet  ir  ateities kartos, Juozas Stepankevičius.

„Ne aš atėjau į muziejų, o muziejus atėjo pas mane“,- sakė Juozas, kai 1994 m. susisiekimo ministro įsakymu  buvo paskirtas muziejaus direktoriumi. Pasak J. Stepankevičiaus,  jei nieko pats nedarysi, tai niekas ir nepadės. Savo transportu jis važinėjo pas buvusius kelininkus, senos technikos neleido išvežti į metalo supirktuves, bet tempė jas į muziejų, ieškojo ir rado senųjų kelių žemėlapių, leidinių, įvairių keisčiausių rakandų.

Kai tarptautinėse parodose ar seminaruose dalyvaujantis ir pats Kelių muziejuje tokius renginius organizuojantis  J. Stepankevičius smalsuoliams atsako, kad jis vienas sukaupė, aprašė ir iki šiol muziejuje vienas dirba, svečiai stebisi tiek pat, kiek muziejaus eksponatų įvairove. Šiaurės Baltijos šalių panašiuose muziejuose dirba iki 10 žmonių.

Šiek tiek kelių istorijos

Apie pirmuosius Lietuvos kelius byloja Livonijos kronikos. Juose XIII a. pabaigoje pasakojama apie sausumos kelius, jungiančius Lietuvą su Livonija ir Ryga. XIV a. buvo apie 100 įvairių krypčių kelių, jungusių Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės miestus.   Mūsų protėviai prekiavo su Skandinavijos, Rytų Azijos, Romos imperijos tautomis. Lietuvą kirto tranzitiniai traktai – dideli keliai. Vienas iš jų – garsusis Gintaro kelias, nusidriekęs nuo Baltijos iki Viduržemio jūros. Tais pačiais keliais keliavo ir priešai.

Iki XIX a. keliai neturėjo kietos dangos. Lietuvoje iki plentų tiesimo buvo suformuotas tankus sauskelių tinklas. Daugiausia tai buvo pašto keliai. Plentas, kaip sausumos kelias su kieta danga, Europoje atsirado XVIII a. pabaigoje. 1830-1836 m. nutiestas plentas Peterburgas – Varšuva, einantis per Lietuvą, su atšaka į Karaliaučių. Tai buvo pirmasis plentas Lietuvoje, turėjęs svarbią reikšmę Lietuvos ūkiui.

Istorija vienoje vietoje

Tuos laikus primena Vievio kelių muziejuje saugomi unikalūs eksponatai: senasis akmenskaldžio apavas čempės, skirtas apsaugoti kojas nuo kūjo smūgių skaldant akmenis, kelių tiesimo įrankiai. Muziejus didžiuojasi turintis galbūt pirmąjį Lietuvoje bitumo šildymo ir pervežimo katilą, vokiečių kompanijos „Genschel“ pagamintą 1854 m. Prieškarinė ir pokarinė kelių tiesimo ir priežiūros technika saugoma originalios formos konstrukcijų paviljone.

Bet technika be žmogaus, pasak direktoriaus, nedirba. Todėl muziejuje sukaupta daug istorinės medžiagos: įžymių Lietuvos kelių inžinierių portretai, žemėlapiai, nuotraukų albumai, knygos, laikraščiai, istoriniai dokumentai, seniausieji kelių tiesimo įrankiai, kelio ženklai, vežimai, mašinos. Muziejų aplankęs nepriklausomos Lietuvos  susisiekimo ministro Kazio Germano sūnus Vytautas paliko tokį įrašą: „Man, kaip Lietuvos kelininko sūnui, nepaprastai miela vienoje vietoje rasti tiek daug sutelktos kelininko darbo istorijos. Garbė ir padėka tiems, kurie ją išsaugojo ir sutelkė.“ (Su pagarba, Vytautas Germanas, Susisiekimo ministro Kazio Germano sūnus 2001 m. rugsėjo 4 d.).

Kas brangu kelininko širdžiai

Apie kelių ir muziejaus istoriją J. Stepankevičius yra surinkęs daug medžiagos, surašęs ranka, sudėjęs į didelį portfelį, ir laukia pagalbos, kas tą medžiagą suskaitmenintų, sumaketuotų ir paruoštų spaudai. O kol tai bus padaryta, galime skaityti ištraukas iš rankraščių.

Lietuvos kelių muziejus yra mokslui, mokymui ir plačiajai visuomenei skirtas transporto, kelių tiesimo ir priežiūros raidą fiksuojantis viešas, pastovus, įstatymo tvarka įregistruotas statybinio profilio technikos muziejus.

1918 m. gruodžio 6 d. buvo įkurta Lietuvos plentų valdyba, kuri po Nepriklausomybės atkūrimo savo veiklą pradėjo šimtmečiais niokotame carinės Rusijos Lietuvos krašte. Dar nemažai metų praėjo, kol Lietuva susirūpino sauskeliais, o nuo pirmojo Žemaičių plento tiesimo iki šių dienų laimėjimų rodo, kokį sunkų, bet prasmingą darbą dirbo Lietuvos kelininkai. Mūsų keliai, jų praeities raidos bruožai yra brangūs kiekvieno kelininko širdžiai ir viena iš mūsų pareigų yra išsaugoti kelių istoriją ateinančioms kartoms. 1970 m. Vyriausioje gamybinėje autokelių valdyboje Automobilių transporto ir Plentų ministerijos ministro pavaduotojui Henrikui Jackevičiui pavedus buvo pradėtas organizuoti Lietuvos kelių ūkio raidos muziejus.

Pradžia

Aptarus būsimo muziejaus turinį ir apimtį, 1972 m. vasario 22 d. Vyriausioji  gamybinė autokelių valdyba informavo visų kelių priežiūros ir statybos organizacijas, įpareigodama peržiūrėti ūkiuose saugomus archyvus, seną techniką, nuotraukų albumus ir viską, kas tiktų steigiamam muziejui, ir pristatyti į Gamybinę autokelių valdybą.

Buvo siūlyta apklausti senuosius kelininkus, prašyti jų išlikusių eksponatų arba atkurti įvairius įrankius, ženklus, tinkančius būsimam muziejui. Kai kurių ūkių vadovai aktyviai rinko eksponatus ir jų nemažai atsiuntė. Kauno politechnikumo direktorius G. Stankevičius su studentais pagal duotą brėžinį pagamino medinio tilto per Obelės upelį Kėdainiuose maketą, kuris dabar saugomas kelių muziejuje. Taip buvo surinkta minimali muziejaus ekspozicija ir patalpinta „Orkeltiesimo“ tresto sandėliuose. Dėl blogų sąlygų dalis eksponatų nebuvo išsaugota.

1987 m. muziejų buvo planuoja įkurti Jonavos rajone Turžėnų gyvenvietėje, prie senojo pašto išlikusiame tvarte, trakto Peterburgas – Varšava arklių keitimo stotyje. Tačiau Jonavos rajono Vykdomasis komitetas tokiems planams neskyrė reikiamo dėmesio.

Vievyje gyveno entiuziastai

1990 m. kovo 11 d. paskelbus Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, buvo pradėta ruošti Lietuvos automagistralių ekspozicija, kuri buvo eksponuojama Statybos tresto vestibiulyje, vežiojama po statybines organizacijas, kad su ekspozicija supažindintų kelininkus. Tuo laiku Vievio kelių statybos valdybos Nr. 6 nedidelėse patalpose jau buvo pradėtas kurti vietinio pobūdžio muziejus.

O 1982 m. pastačius administracinį ir buitinį pastatą, atsirado vietos geologijos ir mini zoologijos muziejaus skyriui perkelti iš Juozo Stepankevičiaus buto. Tuometiniam Vievio kelių statybos valdybos direktoriui jau kirbėjo mintis Vievyje pastatyti kelių muziejų, buvo net paruoštas projektas. 1992 m. sausio 6 d.  į Vievio kelių statybos valdybą užsuko pirmasis atkurtos Nepriklausomos Lietuvos susisiekimo ministras Jonas Biržiškis ir apžiūrėjęs asmeninę J. Stepankevičiaus ekspoziciją svečių knygoje paliko tokį įrašą: „Aš nežinojau, kad tarp mūsų kelininkų yra tiek daug įdomių žmonių, kurie turi gamtos pažinimo gilų supratimą ir nori šviesti kitus. Vievio kelių valdyba, turėdama tokius entuziastus kaip Juozą Stepankevičių ir Juozą Lisauską, geriausiai už visus sukurs ir prižiūrės muziejų. Linkiu jiems sėkmės ir džiaugsmo savo siekiuose“.

Muziejus įkurtas Vievyje

1994 m. šio ministro įsakymu Kelių muziejus buvo pradėtas kurti buitiniame pastate, II aukšte, o direktoriumi Ministro įsakymu paskirtas Juozas Stepankevičius, iki tol dirbęs AB „Kelda“ direktoriumi.

1995 m. spalio 19 d. švenčiant automagistralės Vilnius – Kaunas 25-metį, oficialiai buvo atidarytas Lietuvos kelių muziejus. Simbolinę juostą perkirpo ministras pirmininkas Adolfas Šleževičius, susisiekimo ministras Jonas Biržiškis ir kiti garbingi svečiai. Muziejus priskirtas VĮ „Automagistralė“.

Kelerius metus intensyviai buvo renkami eksponatai. Transporto ir kelių tyrimo institutas paskyrė J. Stepankevičiui automobilį „Moskvič 2715“, vadinamą kabluku, kuriuo, ieškant senovinio transporto, įrengimų, įrankių ir kitų eksponatų, kelis kartus pervažiuota visa Lietuva. VĮ „Automagistralė“  skubos tvarka atliko patalpų remontą, pritaikė jas muziejui, ekspozicijos paruošimui ir išdėstymui talkino „Kelprojekto“ darbuotojai.

Direktorius nori paminėti žmones, entuziastingai prisidėjusius prie muziejaus kūrimo. Tai VĮ „Automagistralė“ direktorius Vladislovas Molis, technikos direktorius Petras Tekorius, „Kelprojekto“ direktorius Romualdas Jonušas ir kelių skyriaus viršininkas Romualdas Jazbutis, Lietuvos autokelių gen. direktorius Gintaras Striaukas, jo pavaduotojas Jonas Puliukis, Lietuvos automobilių kelių direkcijos Valstybės turto skyriaus specialistas Zigmantas Michnevičius ir daug eilinių darbininkų, kurie neskaičiuodami nei laiko, nei pinigų dirbo prie muziejaus įkūrimo.

Muziejus šiandien

Šiuo metu muziejus užima 2060 kv. m plotą, jame sukaupta virš 8000 eksponatų, rodančių Lietuvos kelių istoriją nuo Romos laikų iki šių dienų. Muziejuje eksponuojami viadukų, sankryžų, autobusų stočių, gamybinių bazių ir kitų statinių maketai, saugomi muziejiniai žemėlapiai, nuotraukų albumai, knygos, dokumentai, seniausieji kelių tiesimo ir tvarkymo įrankiai, vežimai, mašinos, kelių ženklai. Muziejus nuolat papildomas naujais eksponatais. Lietuvos kelininkai įpareigojo visą istorinę ir muziejinę vertę turinčias senienas vežti į kelių muziejų.  Muziejus suskirstytas į atskirus skyrius. Geologijos skyriuje eksponuojamos iškasenos, akmenys, mineralai, naudojami kelių statybai, priežiūrai, infrastruktūrai. Už įspėjamojo ženklo „Atsargiai, žvėrys“ eksponuojamos keliuose žuvusių  žvėrių, paukščių ir kitų gyvūnų iškamšos, medžioklės trofėjai, net mamuto iltys, rastos Kazokiškių žvyro karjere.

Kiekvienais metais muziejų aplanko apie 5000 žmonių. Muziejaus eksponatus matė ir jais žavėjosi 25 valstybių, tarp jų JAV, Japonijos, Kinijos, atstovai.

Kelių muziejaus direktorius turi dar vieną sunkiai įgyvendinamą svajonę:  kiekvieno pagaminto įrenginio keliams pirmą egzempliorių gauti į muziejų. Nes, kaip svečių knygoje rašė J. Biržiškis, „Mūsų keliai – visos Lietuvos pasididžiavimas. Jie sėkmingai reprezentuoja Lietuvą Europoje. Jie patikimi, gražūs, važiuojant jais suteikiamas džiaugsmas. Kad jie tokiais taptų, įdėta daug triūso, daug energijos, gilaus inžinierinio sumanumo. Garbė Lietuvos kelininkams. Kas daryta ir sėkmingai padaryta, kruopščiai surinkta ir susumuota Kelių muziejuje. Kiekvienas gali pamatyti, susipažinti su Lietuvos kelių istorija, technologijų kaita, garbingomis mūsų kelininkų kartomis. Visa tai priverčia susikaupti, pamąstyti apie kelių reikšmę Lietuvai. Noriu padėkoti jų statytojams – kelininkams. Ačiū“. (Lietuvos susisiekimo ministras Jonas Biržiškis, 1995 m. spalio 19 d.).

Julija KIRKILIENĖ

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų