Albina Sidaravičienė
Jeigu Jums, mieli skaitytojai, pasiūlytų gyventi name, labai turtingame, aukštomis sienomis, tačiau be langų, manau, daugelis nesutiktų. Kodėl žmogui taip svarbūs langai? Lyg ir aišku, kad matytų pasaulį. Kokį pasaulį mes matome pro gražiai įstiklintus savų namų langus? Manau, aiškiai matome prekybos centrus „Iki“, „Maxima“, savus ir kaimynų lengvuosius automobilius ir kitus nereikšmingus daiktus. Nors mūsų namai įstiklinti, bet mes patys kartais abejingai žvelgiame į pasaulį ir net išėję į lauką daug ko nematome. Ką bekalbėti apie kultūros objektus – esame tik girdėję, bet niekada neradę laiko užsukti, pamatyti savom akim, pasidomėti jų istorija. Negailestingai bėgant laikui, negrįžtamai prarandame didelę savo šalies kultūrinio paveldo dalį. Mes suvokiame, kaip dėl stichinių nelaimių, karų, didelio skurdo, pramonės augimo bei užterštumo buvo ir tebėra naikinami neįkainojami mūsų žmonių kultūros turtai. Kitos šios nesibaigiančios tragedijos priežastys yra mūsų neišprusimas, abejingumas, nepakankamas rūpinimasis aplinka bei supratimo stoka. Kad niekas negalėtų pasakyti, jog mūsų skaitytojai abejingi kultūriam paveldui, siūlome Jums susipažinti su savivaldybėje esančiu sakraliniu paveldu – Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčios istorija, meno kūriniais, archyvais. Tegul visi savivaldybės kultūros turtai laisvai plaukia į Jūsų namus.
Kazokiškių Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčios istorija
Pirmoji Kazokiškių bažnytėlė
Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčios ansamblis (bažnyčia, varpinė, šventorius, tvora, vartai) įtrauktas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą. Ilga, įdomi bažnyčios istorija perduoda žinias apie mūsų krašto žmonių gyvenimą. Bažnyčia stovi Kazokiškių kaime, maždaug 5 km į šiaurę nuo Vievio. Pirmoji Kazokiškių bažnytėlė pastatyta tarp 1638–1641 m. Tai –Stanislavo Beinarto, XVII a. buvusio Vilniaus raktininko ir Lenkijos-Lietuvos valstybės valdovo sekretoriaus, nuopelnas. 1649 m. S. Beinartas fundavo Paparčių dominikonų vienuolyną, kuriam dovanojo ir Kazokiškes. Fundacijos akte nurodoma, kad S. Beinartas pastatė medinę Kazokiškių bažnytėlę, kurioje norėjo būti palaidotas, jei mirtų anksčiau negu iškils Paparčių bažnyčia. Tačiau dabar ginčijamasi, ar pirmoji bažnytėlė buvo medinė. „Atliekant remonto darbus 2006 m. vasarą ir pašalinus atsilupusį tinką virš įėjimo į zakristiją, atsivėrė fragmentas didelės mūrinės arkos, kuri liudija tik viena – didelių durų, vedančių į mūrinę bažnytėlę, buvusią vietoje dabartinės zakristijos, ir kurios bent kelios sienos yra išlikusios, vietą“, – pasakoja klebonas Alfonsas Kelmelis. Remiantis šiuo pasakojimu, galima pritarti nuomonei, jog pirmoji bažnytėlė buvo ne medinė, o mūrinė. Kazokiškių bažnytėle rūpinosi vienuoliai dominikonai.
Naujoji Kazokiškių bažnyčia – vienuolių dominikonų palikimas
Vėliau Kazokiškėse statoma nauja bažnyčia. Tai liudija 1782 m. Paparčių parapijos vizitacijos dokumente paminėtas faktas: „Kazokiškių bažnyčia pradėta statyti iš tvirto mūro.“. Iš įrašo neaišku, ar nauja bažnyčia statoma kitoje vietoje ar šalia senosios, o gal senosios vietoje. Į šį klausimą padeda atsakyti jau minėtas kunigo A. Kelmelio pasakojimas: „Taigi dabartinė bažnyčia, statyta 1783–1790 m., yra išlaikiusi anksčiau statytosios bažnyčios fragmentų. Menotyrininko Vlado Drėmos nuomone, mūrinės Kazokiškių bažnyčios projektą parengė architektas Augustinas Kosakauskas. 1783 m. vasarą, pradėjus bažnyčios mūrijimo darbus, A. Kosakauskas buvo kviečiamas į Kazokiškes konsultuoti statybos. Po metų šventovės sienos jau buvo išmūrytos. Matyt, ilgiau užtruko įrengimo darbai. 1789 m. popiežius Kazokiškių bažnyčiai suteikė atlaidus, o 1790 m. bažnyčia buvo konsekruota (pašventinta). Tai liudija sienoje įmūryta lenta. 1790 m. konsekruotoji bažnyčia turėjo tokiam statiniui deramą stogą, tai patvirtina čerpių liekanos, rastos jau mūsų laikais, valant bažnyčios palėpę. Ir tik vėlesniais karų ir okupacijų metais bažnyčia „nuskurdo“ iki skiedrinio stogo.
Bažnyčia laiko sūkuriuose
Remdamiesi 1830 m. vizitacija, galime susidaryti vaizdą, kaip atrodė bažnyčia. Ten rašoma, kad bažnyčia dorinės architektūros. Stogas dengtas gontais. Priekio viršuje – metalinis kryžius. Šventorius aptvertas stačių lotelių tvora, o priešais pagrindinį įėjimą į bažnyčią buvo mūriniai vartai. Varpinė iš medinių stulpų, pakabinti trys varpai. Bažnyčios grindys plytų, 7 langai, 5 altoriai, vienas jų optiškai tapytas. Didysis altorius lipdytas, 3 tarpsnių, jame – Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos paveikslas. Stovėjo 5 klausyklos. Zakristijoje buvo švediška krosnis. Laikui bėgant, istorijos skersvėjai neaplenkė Kazokiškių bažnyčios. Manoma, kad medinę bažnyčios tvorą nuardė arba sudegino Napoleono kariai (1812 m.). 1855 m. bažnyčia šiek tiek paremontuota, vėliau – 1877 metais. Tada pastatyta ir medinė varpinė. Nuošali Kazokiškių bažnyčia dominikonų globoje buvo visą laiką, kol patys dominikonai buvo Paparčiuose. Manoma, kad vienuoliai krašte ėmėsi ne tik religinės, bet ir švietėjiškos, socialinės veiklos, rėmė sukilėlius. Po 1831 m. sukilimo vienuolynas nacionalizuotas. 1842 m. iš vienuolyno atimti Kazokiškių ir Paparčių dvarai. 1864 m. vienuolynas uždarytas dėl to, kad vienuoliai padėjo sukilėliams 1863 m. sukilime. Uždarius vienuolyną, pokyčius pajuto ir Kazokiškių bažnyčia, Kazokiškės priskirtos Žaslių parapijai. Vienuolyno inventorius skirstytas po aplinkines bažnyčias, po poros metų pastatai pradėti griauti, o iš jų plytų aplinkiniuose miestuose buvo statomi namai. Kaip sako dabartinis Kazokiškių bažnyčios klebonas, į mūsų bažnyčią iš Paparčių tikriausiai pateko klausyklos. Kazokiškių bažnyčia, stovėjusi dominikonų centro pašonėje, didesnių negandų išvengė. Jos tiesiogiai nepalietė XIX a. sukilimai, nenusiaubė pasauliniai karai. Per Pirmąjį pasaulinį karą bažnyčia buvo apšaudyta, tačiau to padariniai greitai sutvarkyti. Dėl palankiai susiklosčiusių aplinkybių Kazokiškės per visas negandas liko lyg dominikoniško meno sergėtojos.
1891 m. vizitacijoje rašoma, kad šalia bažnyčios stovi varpinė, kurioje yra trys varpai (visi jie prieš Pirmąjį pasaulinį karą išvežti į Rusiją), du iš jų – suskilę, choro patalpoje jau buvo 11 balsų vargonai, vario būgnas. Bažnyčioje aprašoma mūrinė sakykla, 14 stacijų paveikslų, Stanislovo Beinarto portretas, 5 mūriniai altoriai. Didžiajame altoriuje kabojo Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos paveikslas, uždengiamas kitu – Dievo Motinos Rožinio paveikslu.
Po 1918 m. oficialiai įsteigta Kazokiškių parapija, ten iki 1925 m. pamaldos vykdavo lenkų kalba. Kunigas Jonas Bobkevičius ypač aktyviai vykdė lenkinimo darbus, jis netgi teigė, kad lietuviškai pasisveikinti Garbė Jėzui Kristui yra didelė nuodėmė. 1905 m. kunigas Jonas Bobkevičius prisaikdino bažnyčios lankytojus kalbėti tik lenkiškai. Jis lietuvių šeimų vaikus rašydavo į juodąją knygą. Ir tik po 1925 m. Kazokiškėse pradėti sakyti ir lietuviški pamokslai.
Kazokiškėse yra kunigavęs ir tautai nusipelnęs kunigas Juozas Čaplikas (tautosakos rinkėjas ir skelbėjas), Juozapas Stakauskas, Nikodemas Švogžlys-Milžinas, Česlovas Kavaliauskas ir kt.
1937 m. kun. Juozo Čapliko rūpesčiu parengtas naujos mūrinės varpinės projektas (autorius inž. Bernardas Žintelis). Be varpinės statybos, buvo dekoruotas bažnyčios vidus, įsteigtos naujos kapinės.
2007 m. atliekant bažnyčios vidaus remonto darbus, buvo rasti visų remontų palikti pėdsakai: nuo dominikonų laikų išlikusių freskų iki lenkiškų užrašų. Šventoriaus tvora akmenų mūro. Šalia vartų – tinkuota mūro varpinė. Šventoriuje yra senos kapinės, kuriose palaidoti Apolinaras Radziševskis, Viktoras Jakubauskas, bažnyčios rūsyje palaidotas Jonas Bobkevičius, Jonas Kazlauskas. Taip pat čia palaidoti didikai K. Gorskis su žmona, A. N. Grochovskiai. Kazokiškių bažnyčia – vienintelė savivaldybėje, kurios šventoriuje išlikusios didelės kapinės. Tik kapinėms skirtas riboto laidojimo statusas.
Bažnyčią šiuo metu aptarnauja Vievio parapijos klebonas Alfonsas Kelmelis. 2005 m. pradėjęs rūpintis Kazokiškių šventove, klebonas ją atgaivino ne tik išoriškai: pasirūpino nauju stogu ir sienų nudažymu, bet ir pradėjo tyrinėti bažnyčios vertybes, ieškoti istorijos subtilybių, skleisti informaciją apie šią unikalią bažnyčią.
Kazokiškių bažnyčia – vertingų kūrinių saugotoja
Visa šventovės architektūra ir senieji meno dirbiniai pasižymi dominikonišku subtilumu. Kazokiškių bažnyčia vienintelė savivaldybėje nepadalinta į navas – erdvė joje vientisa. Kazokiškių bažnyčią puošia seni ir vertingi kūriniai – nuo dominikonų laikų išlikę paveikslai: didžiajame altoriuje – malonėmis garsėjantis paveikslas „Švč. Dievo Motina su Kūdikiu“. Šoniniuose altoriuose – „Šv. Jonas Krikštytojas“ ir „Šv. Kazimieras“. Bažnyčioje taip pat yra dominikonų šventųjų – šv. Vincento Ferero ir šv. Kotrynos Sienietės – atvaizdai, bažnyčios fundatoriaus S. Beinarto portretas (kopija, atlikta pagal bažnyčioje buvusį XVII a. portretą) ir kt. Paveikslai atsirado čia, kai buvo pastatyta bažnyčia, ir atspindi dominikonišką meno supratimą. Ilgą laiką bažnyčioje neatsirado naujų meno kūrinių ir liturginio inventoriaus, nes to paprasčiausiai nereikėjo. Svarbiausia tai, kad visus meno kūrinius, liturginį inventorių dominikonai gamino patys arba samdė žmones, kurie ir bažnyčias statydavo, ir liturginį inventorių gamindavo pagal dominikonų stilistinį braižą. Todėl visos dominikonų šventovių detalės harmoningai dera. Reikia paminėti, kad vis dėlto mūsų laikais bažnyčioje pamažu randasi naujų darbų. Kryžiaus kelio stotys, pakabintos ant bažnyčios sienų, pasak kunigo, yra iš sovietmečio, jas paaukojo atskiros šeimos. Stovi Kristaus statula, paaukota Onos Petkevičienės 1963 m. Autorius nežinomas, manoma, kad darbas atliktas slapta, nes buvo gūdūs socializmo laikai. Kabo naujas (2021 m.) dailininko Svajūno Armono nutapytas šv. Juozapo paveikslas.
Malonėmis garsėjantis Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos paveikslas
Nors visi paveikslai, kabantys bažnyčioje, yra Kultūrinių vertybių sąraše, bet žinomiausias Kazokiškių bažnyčios didžiajame altoriuje esantis ir malonėmis garsėjantis Šv. Mergelės Marijos Nugalėtojos paveikslas – Neapolio stebuklingo Marijos Nugalėtojos paveikslo kopija. Studijuodamas Italijoje, gerbiamas dominikonų vienuolis Liudvikas Skickis 1669 m. paveikslą parsivežė į Lietuvą kaip ypatingą dovaną. Parvežtas į Lietuvą paveikslas pirmiausia buvo Paparčių vienuolynui priklausiusio Kazokiškių dvaro koplyčioje ir pirmuosius tris dešimtmečius plačiau nežinomas. Tik 1700 m., kai, anot Paparčių vienuolyno kronikininko, buvo restauruotas ir perkeltas į Kazokiškių bažnyčios didįjį altorių, jis pradėjo garsėti stebuklais. Tai nebuvo negirdėtas dalykas. Panašiai po restauravimo ir perkėlimo iš vienuolyno į bažnyčią pradėjo stebuklais garsėti ir Vilniaus Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčios Švč. Mergelės Marijos, vadinamos „Sapieginės“, paveikslas. Trakų bažnyčios Švč. Mergelės Marijos paveikslas tik po atnaujinimo (XVII a. pradžioje) tapo nauju piligrimų traukos centru. Tokia atvaizdo kulto pradžia gana tipiška, restauruotas, ar tiksliau sakant, atnaujintas, paveikslas buvo savitai susakralintas, apgaubtas dėmesiu ir rūpesčiu, po šio akto paveikslai tarsi atsidėkodami imdavo garsėti kaip stebuklingi. Panašiai nutiko ir su Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos paveikslu: perkeltas į bažnyčią jis ima garsėti malonėmis. Vieni žmonės nuoširdžiai dėkodavo už suteiktą malonę, aukodavo votus, o kiti… Rankraštinėje stebuklų knygoje rašoma: „Ta Kazokiškių paveikslo stebuklingoji Motina su Sūnumi turėjo sidabrinius rūbus ir karūną, padarytus iš patirtų malonių ženklan dovanotų sidabrinių plokštelių. Bet 1743 m. prieš Kalėdas to sidabro votus savas pavaldinys, pasistatęs kopėčias, nuplėšė ir Skaruliuose žydui pardavė“. Remiantis šiuo pasakojimu, galima teigti, jog per keletą dešimtmečių sidabro votų už patirtas malones prie Kazokiškių bažnyčios paveikslo buvo suaukota tiek, kad buvo galima sulydyti iš jų paveikslui aptaisus, vadinamuosius sidabro rūbus.
Naujieji, mūsų laikus pasiekę, Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos sidabro rūbai, manoma, buvo pagaminti XVIII a. pabaigoje. Iškaldintos metalinės draperijos gaubia Švč. Mergelės galvą ir dengia visą kūną, išskyrus plaštakas. Aptaisas ištisai dengia ir Kūdikėlio Jėzaus figūrą, palikdamas atviras rankas ir pėdas. 2008 m. buvo aprašyti aplink paveikslą esantys votai, jų buvo daugiau kaip 50, daugiausia jų XIX a. II pusės. Paklausėme kunigo Alfonso Kelmelio, ar šiais laikais žmonės dar patiria Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos malonių. Kunigas patvirtino, kad tikrai patiria. Mūsų laikais paliudytas stebuklas nutiko maždaug prieš šešetą metų.
Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos su Kūdikėliu Jėzumi paveikslas tapytas ant drobės (109x 83), Dexiokratusa (gr.laikanti dešiniąja) ikonografinio tipo. Šio tipo ikonografijos atvaizduose Švč. Mergelė Marija Kūdikėlį Jėzų laiko ne kaire, o dešine ranka, o Jėzus rankoje laiko pasaulio rutulį arba Šventojo Rašto ritinėlį arba abiem rankutėm laimina.
Kazokiškių stebuklų knyga
Kazokiškių gyventojams nuo seno žinoma, kad bažnyčioje esantis Švč. Mergelės Marijos paveikslas stebuklingas. Toji žinia buvo perduodama iš kartos į kartą, kartais skelbiama bažnyčioje per pamaldas. Kas ir kada patyrė kokį stebuklą, nebuvo žinoma. Niekas nieko paliudyti negalėjo. Situacija pasikeitė, kai kun. Alfonsas Kelmelis, tvarkydamas bažnyčios archyvą, rado jame 300 metų saugotą rankraštį – Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos stebuklų knygą. Kad ta rankraštinė knygelė išliko, siaučiant karams, kad buvo išsaugota per visą sovietmetį – dar vienas tikras stebuklas. Istoriniuose šaltiniuose rankraštis laikytas dingusiu, netgi abejota, ar apskritai egzistavo (nors minimas ne vieno buvusio klebono užrašuose), vis dėlto jis buvo surastas bažnyčios archyve ir yra saugomas Vievio Šv. Onos parapijos klebono A. Kelmelio. Prie rasto rankraščio dirbo daug žmonių, kol jis buvo paruoštas spaudai. Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos parapijos užsakymu (adm. kun. A. Kelmelis), baigiantis 2017 m., viešoji įstaiga „Vorutos fondas“ išleido Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos stebuklų knygą, pavadintą „Kazokiškių Marija – Dievo malonės pilnoji“. Rankraštį išnagrinėjo, mokslinį tyrimą atliko, įvadinį straipsnį knygai ir vietovardžių bei asmenvardžių paaiškinimus, rodykles parengė menotyrininkė, Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros instituto direktorė dr. Tojana Račiūnaitė. Jos nuomone, rankraštinė 1700–1784 m. Kazokiškių bažnyčios Švč. Mergelės Marijos stebuklų knyga – unikalus mūsų raštijos, kultūros ir dvasinio gyvenimo istorijos paminklas.
Rankraščio amžius – 300 metų
Stebuklų knygos – tai labai specifinė, nūdienos gyvenime jau nebefunkcionuojanti raštija. Kazokiškių stebuklų knyga – palyginus gerai išsilaikęs nedidelio formato (30.5 x 19.5 cm) rankraštis kietais, drobe apvilktais viršeliais. Jis prasideda atvaizdo (paveikslo) aprašymu ir fiksuoja stebuklus nuo 1700 m. kovo 26 d. iki 1784 m. (mėnuo nenurodytas). Per tuos 84-erius metus fiksuoti 148 stebuklai. Kitos mums žinomos XVII a. rankraštinės ir publikuotos stebuklų knygos apima trumpesnius laikotarpius. Pavyzdžiui, prie Trakų Švč. Mergelės Marijos 1603–1644 m. buvo paliudyti ir publikuotoje stebuklų knygoje paskelbti 24 stebuklai, Kaune užrašyti 22 stebuklai, Budslave – 44, Naugarduke – 53. Stebuklų gausa išsiskiria Kulmo (Chelmno) Dievo Motinos paveikslas. Knygoje publikuoti nuo 1646 iki 1685 m. įvykę 599 stebuklai. Tad ne tik stebuklų fiksavimo trukme, bet ir jų gausa Kazokiškių rankraštis yra išskirtinis. Stebuklų knygose liudijamos malonės numeruojamos. Tai padeda skirtingu laiku aprašytiems įvykiams suteikti tvarkingo sąrašo formą. Stebuklai Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos stebuklų knygoje irgi numeruojami. Nuo 1 iki 90 numeruojami iš eilės, o po 90 stebuklo, kitame puslapyje, įvykių numeracija prasideda nuo 100. Kodėl taip nutiko, dabar neaišku. Galbūt numeruojant suklysta, o galbūt 90 stebuklas pabaigia vieną puslapį, o 100 pradeda kitą, nes galėjo nutikti ir taip, kad perrašant senesnį rankraštį, gal koks rankraščio lapas buvo suplyšęs ar kitaip sunykęs, todėl stebuklai liko neperrašyti. Žinoma, kad stebuklai buvo perrašinėjami, pavyzdžiui, 1700–1759 m. tai atliko Paparčių konvento dominikonas Bazilijus Markevičius. 1769 m. vizitatorius pastebi, kad knyga, į kurią buvo perrašyti stebuklai, per dešimtmetį intensyviai pildyta ir gerokai susidėvėjusi, todėl rekomenduoja perrišti. Taigi pagal rankraščio numeraciją stebuklų knygoje fiksuojami 148 stebuklai, tačiau stebuklų knygoje aprašyta 140 stebuklų. Susipažinus su stebuklų knyga, galima teigti, jog daugiausia stebuklų buvo liudyta pirmaisiais paveikslo išgarsėjimo metais, t.y. 1700–1703-aisiais. 1701 m. užrašyta 20 stebuklų, tačiau yra laikotarpių, kai visai nebuvo paliudyta malonių (1705–1710 m.). Ilgiausias malonių nebuvimo laikotarpis apima 8-erius metus, 1730–1738 m.
Išmelstos malonės
Kokių malonių melsdavo Švč. Mergelės Marijos žmonės, atėję į Kazokiškių bažnyčią. Stebuklų knygoje užrašyti keleriopo pobūdžio stebuklai, tai – pasveikimai nuo įvairiausių ligų, apimančių ir apsėdimus, netekimus vilties (šiuolaikine kalba kalbant – nuo depresijos), tai – pagalba ištikus nelaimei, prašoma padėti išsivaduoti iš nelaisvės, sugrąžinti pavogtus ar kitaip prarastus daiktus. Fiksuotas vienas „ūkinis“ – susirgusio brangaus arklio išgijimo – stebuklas. Kazokiškių stebuklų knygoje paliudytos malonės leidžia sužinoti, kokie negalavimai kankino ano meto žmones. Kartais negalavimas nusakomas neįvardijant ligos, pavyzdžiui sunki liga, stiprus susirgimas, liga – 32 atvejai, kojų skausmas, lūžiai, susukimai – 28, akių ligos, regėjimo praradimas – 14, galvos skausmai – 12, apsėdimas, nusiminimas, netekimas vilties – 8 ir kt. Taigi mūsų protėvius persekiojo tos pačios nelaimės, kaip ir mus, tik mes įpratę pagalbos ieškoti kitur.
Maldininkai
Žmonių, kurie patyrė stebuklą, nurodomi vardai ir pavardės, fiksuojama kilmės vieta, kartais – ir pareigos. Kazokiškių bažnyčią globoję dominikonai buvo pagrindiniai stebuklingojo Švč. Mergelės Marijos paveikslo propaguotojai ir pirmieji žmonių ir savo patirtų stebuklų liudytojai. Paparčių dominikonų vienuolyno kunigas Pranciškus Rozinskis – pirmojo (1700 m.) Kazokiškių Marijos stebuklo liudytojas. Faustina Lukaševičiūtė kunigui Pr. Rozinskiui papasakojo savo regėjimą sapne, šiam patarus, meldėsi prie Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos paveikslo ir praregėjo. Vienuoliai dominikonai tarnavo Kazokiškių apylinkių tikintiesiems kaip mokytojai ir patarėjai. Pavyzdžiui, Jackus Danisevičius, išklausęs išpažintį vieno nusivylusio ir „mirti pasiruošusio“ Paparčių kaimo gyventojo, patarė jam pasižadėti Švč. Mergelei Marijai. Brolis Valentas Rataiskis, Paparčių pamokslininkas,1721 m. liudijo: „Labai skaudėjo ausį ir pusę galvos. Būdamas toks nesveikas, neturėdamas jau jokios pagalbos, pasiaukojau Kazokiškių Švenčiausiosios Mergelės stebuklingam paveikslui ir tuojau skausmas sumažėjo, pradėjau sveikti. Gavęs viršininkų leidimą, atvykau į Kazokiškes, atsidėkodamas už šią Švenčiausiosios Mergelės malonę, dalyvavau mišiose ir šį stebuklą amžiams liudiju ainiams. Tai galiu paliudyti ir bet kokioje vietoje ir bet kokiu metu sąžiningai“.
Maldininkų kilmės vieta rodo, jog dominuoja Kazokiškių ir jų apylinkių, artimiausių miestų – Vilniaus, Kauno, Vievio – bei jų apylinkių gyventojai. Tolimiausi maldininkai atvyko iš Kijevo, Podgužės prie Lvovo, Smolensko.
Malonės meldė ne tik neturtingi žemos kilmės žmonės, bet ir kilmingi bei turtingi, galime paminėti Mykolą Šamatauską Galaunę, Vilkaviškio žemių administratorių, Pranciškų Narusevičių, bajorą iš Ašmenos pavieto, Trakų vaivadijos generolą Mykolą Jažembovskį ir kt.
Ko gero, būtų įdomu sužinoti, kokių profesijų žmonės įvardinti stebuklų knygoje. Rankraštyje kelis kartus minimi vynininkai (ponia Vaitiekuvienė Dirangienė, vynininkė iš Vilniaus, ir kt.), arklininkai, medžio drožėjas, medžiotojas iš Livonijos, virėjas. Pastebėta, kad dauguma Švč. Mergelės Marijos malones liudijusių žmonių įvardinti nenurodant profesijos ar iškilių pareigų, matyt, tai buvo paprasti, neraštingi kaimų gyventojai, todėl liudijimus – išklausiusių dominikonų aprašytus stebuklus – jie savo pačių ranka patvirtindavo trimis kryželiais.
Per ilgus amžius Kazokiškių stebuklingojo Marijos atvaizdo žinomumas išliko. Net sovietmečiu, kai Švč. Mergelės Marijos atvaizdas būdavo uždengiamas kitu paveikslu, kalbos apie stebuklingą atvaizdą nenutilo. Pasakojimai apie senus, XVIII a. siekiančius, Kazokiškių Švč. Mergelės stebuklus ir naujas žmonių patirtas šio paveikslo malones būdavo perduodami iš lūpų į lūpas. Kunigas Jonas Kazlauskas paliudijo porą „naujųjų“ Kazokiškų Marijos malonės atvejų: „Genių kaime, Raselkų šeimoje, 1940 m. gimė vaikas su atsuktom į vidų kojom. Negalėjo net vaikščioti. Kai jam buvo 10 m., motina padarė įžadą ir vaikas pasveiko. Kojos atsisuko, jis išaugo, tarnavo armijoje.“
Stebuklą patyrė ir pats klebonas J. Kazlauskas: „prasidėjo kojos gangrena, reikėjo pjauti. Padariau įžadus paskelbti žmonėms, jei pagysiu, Marijos stebuklą. Kreipiausi į Kazokiškių Mariją <…>, rytą atsikėliau sveikas“. Tai įvyko apie 1984 m.
„Tai neįkainojamas mūsų krašto dvasios turtas, lobis, iš kurio sužinome, kuo gyveno mūsų krašto gyventojai prieš 300 metų, kuo tikėjo“, – apie rankraštį rašo Irma Stadalnykaitė, minėtos knygos redaktorė.
Rašytinis bažnyčios archyvas
Kunigas Alfonsas Kelmelis prisiminė, kai gavęs paskyrimą klebonauti Vievyje ir Kazokiškėse, atvyko į Kazokiškių bažnyčią ir pirmą kartą pravėrė užrakintos spintos duris, pabiro popieriaus lapai. Dabar, kai mums atvykus, pravėrė tos pačios spintos duris, pamatėme tvarkingai sudėtus bažnyčios archyvo dokumentus. Stovėjome prie jų tarsi prie užburto šulinio: troškome paskaityti nors keletą dokumentų, sužinoti, kas juose rašoma, bet atsigerti/perskaityti negebėjome. Visų pirma todėl, kad tai yra rankraštiniai tekstai, o juos perskaityti – sunki užduotis. Antra, tekstai rašyti ne lietuvių (o lotynų, lenkų, rusų) kalba, taigi ne viską gali suprasti, nebent vieną kitą žodį. Dėkojam kunigui A. Kelmeliui, kad jis mums suteikė galimybę gurkštelti iš stebuklingo šaltinio, parodydamas, paaiškindamas, kas rašoma senuosiuose dokumentuose. Kunigas atvirai pasakė, kad norint perskaityti tuos dokumentus, reikia turėti laisvo laiko, o jo mums visiems trūksta, reikia atkaklumo, noro ir gebėjimo.
Kazokiškių bažnyčioje esantys archyviniai dokumentai rodo, kad po 1863–1864 m. sukilimo bažnyčios dokumentai rašomi rusų kalba. Tai liudija išlikusi Užsakų knyga, datuojama 1864–1674 m. Užsakai tai – viešas vedybų skelbimas bažnyčioje, oficialus pranešimas bendruomenei apie konkrečių asmenų santuoką. Pirmas toje knygoje įrašytas Vincentas Araneckas iš Grabijolų. Tas įrašas liudija, kad minėtas vyras ruošiasi vesti. Bažnytinio archyvo dokumentai, datuojami 1827–1849 m. jau rašomi lenkų kalba, ir labai gaila, jog perskaityti, nors rašysena kaligrafiška, negebėjome.
Bažnyčioje saugomos kelios knygos „Sielų padėtis“ (Status animarum, tai – parapijiečių sąrašų knyga), vienai iš jų daugiau nei šimtas metų (1910–1914 m.). Ten paminėti tikintieji: Jonas Čiuras, Kukšta, Karankevičius, paskutinių dviejų vardai parašyti neįskaitomai. Lankydamas parapijiečius, kunigas papildo ir patikslina parapijiečių sąrašus, parapijos knygą (Liber status animarum) arba kartoteką (suvestą pagal kaimus, gatves). Kunigai įpareigojami sudaryti Status animarum, tai liudija šie pavyzdžiai: 1935 m. Telšių vyskupijos diecezinis sinodas, vadovaujamas vyskupo J. Staugaičio, primena kunigams Status animarum knygą. Ją privalanti turėti kiekviena parapija ir pildyti pagal kanonų teisės reikalavimus (Status animarum knygą mini ir kitų vyskupijų sinodai).
Pirmasis Kaišiadorių vyskupijos sinodas 1936 m., vadovaujamas vyskupo J. Kuktos, dvasininkus skatina lankyti parapijiečius ir ne kalėdojimo laiku, ypač jei reikia. Taip pat privalu sudaryti Status animarum knygą ir, parapijiečiams išvykus ar mirus, ją papildyti.
Taigi pateikti pavyzdžiai rodo, kad Status animarum XX a. pr. privalėjo turėti kiekviena parapija.
Bažnyčioje saugomas 1900 m. pradėtas Gaunamų raštų registras, gaunami raštai ne tik registruojami, bet ir nurodomas raštų turinys.
Kazokiškių bažnyčios klebonas apgailestavo, kad neaišku, kada, kur, yra dingusios Krikšto įrašų knygos.
Išlikusi knyga (1901 m.), kurioje registruoti žmonės, atlikę išpažintį ir priėmę Pirmąją Komuniją.
Išsaugotas Kazokiškių bažnyčios archyvas yra autentiškas istorijos dokumentas, rodantis šio krašto savitumą, jo kultūros vertybių įvairovę bei tam tikrus Lietuvos regionų panašumus.
Straipsnyje naudota literatūra:
Elektrėnų dekanato sakralinis paveldas,Vilnius, 2008.
Kazokiškių Marija – Dievo malonės pilnoji, Trakai, 2017.