In MEMORIAM Bronislovas Tarulis (1925 m. spalio 24 d. – 2021 m. birželio 13 d.)

In MEMORIAM Bronislovas Tarulis (1925 m. spalio 24 d. – 2021 m. birželio 13 d.)

Šiomis dienomis elektrė­niškiai atsisveikino su vienu iš vyriausių Lietuvos energetikos veteranų Bronislovu Taruliu.
Per įvairius šalies istorinius vingius B. Taruliui teko patirti daug vargo, darbą derinti su mokslu, mokytis pačiam ir mo­kyti kitus. Gyvenimo šimtmetį bebaigiantis žmogus žinojo mokymosi reikšmę, gyvenimo prasmę ir apie ją dalinosi su tos prasmės beieškančiais.
Visur jis buvo aktyvus, apie save suburdavo žmones. Apsigy­venęs Elektrėnuose, nežiūrint užimtumo darbe, Bronislovas­ prisijungė prie Juliaus Jurgaičio vadovaujamo vyrų choro, su koncertinėmis programomis aplankė Lietuvos miestus ir miestelius, pabuvojo užsienyje, dalyvavo dainų šventėse. B. Tarulis prisidėjo kuriant tremtinių ir pagyvenusių žmonių chorą „Sidabrinė gija“. Bronislovas ne tik dainavo, bet buvo ir choro metraštininkas: užrašuose surašyta informacija apie chorų dalyvius, jų gyvenimo svarbiausi įvykiai. Elektrėnuose jis žinomas ir kaip šachmatų klubo aktyvus dalyvis.
B. Tarulis buvo renkamas Vilniaus, vėliau Elektrėnų miestų tarybų nariu. Tarp jo pomėgių – turistinės kelionės, automobilizmas, sodininkystė, mėgo poeziją, nuo pradžios mokyklos rašė eilėraščius. Jis visada laikraš­čiui atnešdavo sveikinimų ar at­si­sveikinimų laiškus savo buvusiems bendradarbiams, energetikams.
B. Tarulis gimė 1925 m. spalio 25 d. Užėniškių kaime, Degučių valsčiuje, Zarasų apskrityje. Baigęs tris gimnazijos klases 1943 m. išvažiavo mokytis į Vilniaus aukštesniąją technikos mokyklą. Vyko karas, Lietuva buvo okupuota vokiečių, mokslo ir gyvenimo sąlygos buvo sunkios. Artėjant karo frontui iš rytų vokiečiai mokyklą uždarė, Bronislovas grįžo į Užėniškes. Čia praleido karo fronto perėjimą iš rytų į vakarus.­Vykstant mūšiams buvo sudeginta tėvų sodyba, reikėjo dalyvauti jos atstatymo darbuose. Po karo Bronislovas grįžo toliau mokytis į Vilniaus aukštesniąją technikos mokyklą. 1947 m. mokykla buvo pavadinta politechnikumu, kurį jis 1949 m. sėkmingai baigė ir gavo techniko-mechaniko diplomą su pagyrimu.
Dar ruošiant diplominį darbą buvo priimtas dirbti garo katilo kūriku naujai atvežtame sugriauto miesto aprūpinimui el. energija energetiniame traukinyje Nr. 60. Gavęs diplomą buvo priimtas garo turbinų mašinistu į atstatytą Vilniaus senąją centrinę elektrinę (dabar muziejus), o vėliau vėl grąžintas, jau budinčiu inžinieriumi, atgal į energetinį traukinį. 1951 m. traukinys išvažiavo, o Bronislovas priimamas į Vilniaus termofikacinę elektrinę (ŠEC 2) katilų cecho pamainos viršininku. Čia jo sugebėjimai bei pareigingumas greitai buvo įvertinti: nuo 1952 m. jis – katilų cecho viršininko pavaduotojas, nuo 1953 m. – turbinų cecho viršininkas. Jam teko įvaldyti naujus įrengimus, mokyti personalą, organizuoti remontus. Žinių pagilinimui, neatsitraukdamas nuo darbo, 1956 m. įstojo studijuoti į KPI Vilniaus filialą ir 1962 m. įgijo inžinieriaus-elektriko diplomą.
1962 m., ruošiantis pradėti statomos Lietuvos elektrinės pirmojo energetinio bloko eksploataciją, buvo komplektuojamas personalas,­ ren­kami specialistai. Šalia jaunų aukštųjų mokyklų absolventų reikėjo ir eks­ploatacinę patirtį turinčių ener­getikų. Kviečiami buvo patyrę darbuotojai iš veikiančių Lietuvos elektrinių. Tarp jų pakviečiamas B. Tarulis ir skiriamas turbinų cecho viršininko pavaduotoju. 1965–1975 m. dirbo katilų-turbinų cecho viršininku, 1975–1988 m. eksploatacijos tarnybos viršininko pavaduotoju. 1988 m., būdamas jau 63 m. amžiaus, perėjo į lengvesnį darbą – bu­vo paskirtas darbų saugos ir darbo patikimumo vyr. inspektoriumi. Į pensiją išėjo 2000 m., sulaukęs 75 m. amžiaus, bet visuomeninėje veikloje aktyviai dirbo iki 95-ojo gimtadienio.
Dirbdamas, nepaisant darbo­ įtampos, nuolat tobulinosi, gilino savo technines žinias. 1969 m. Maskvoje baigė Elektros stočių ministerijos vadovaujančių darbuotojų kursus. Dėstė Elektrėnų energetikų mokykloje, kurios užsakymu parašė 2 leidinėlius: „Garo ir hidroturbinų teoriniai pagrindai“ (1987) ir „Garo turbinų ir jos pagalbinių įrengimų konstrukcija“ (1990). Gamybinę karjerą pradėjęs prie nedidelių dvidešimtojo šimtmečio pradžios­ energetinių įrenginių išaugo iki naujausių aukštų ir virškritinių garo parametrų 150 MW ir 300 MW galios energetinių blokų eksploatacijos vadovo. Jo gamybinės veiklos sėkmę ir rezultatus lėmė pareigingumas, darbštumas, ži­nios bei patyrimas ir nuoširdumas. Už gerą darbą apdovanotas Darbo raudonosios vėliavos ordinu, Aukščiausios Tarybos, Energetikos ministerijos ir vyr. valdybos garbės raštais, Lietuvos Respublikos Prezidento padėka.
Šeimą sukūrė 1956 m. vesdamas Vladę Jucevičiūtę (1930-2020), kuri tuo metu, baigusi VVU filologijos f. istorijos sk. ­keturis kursus, dirbo Vilniaus ŠEC 2. ­Šeimai persikėlus į Elektrėnus V. Tarulienė nuo 1964 m. iki 2000 m. dirbo Lietuvos elektrinės ­administracijos ūkio skyriaus vedėja. V. ir B. Taruliai išaugino du sūnus: Gražvydą (1961) ir Deimantą (1966). Sulaukė dviejų anūkių ir anūko.

Su giliu liūdesiu palydime
kolegą į Amžinąjį pasaulį,
nuoširdžiai užjaučiame jo sūnus, anūkus ir visus artimuosius.
Lietuvos elektrinės senjorai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų