Sausio 13 – oji Laisvės gynėjų diena
Nerami 1991 metų sausio pradžia. Šalta sausio 12-osios popietė. Telefonas, regis, suskambo irgi neramiai ir padvelkė šalčiu. Ragelyje girdžiu netikėtą pasiūlymą:
– Vytai, čia toks rimtas reikalas. Gal gali padėti, padarysime gerą darbą.
Atpažįstu elektrinės bendradarbio Alekso Garbanovo balsą.
Radijas kasdien pranešdavo įvairias žinias apie grėsmę, apie streikus. Apie vis aršiau rėkiančią M.Burokevičiaus komunistų partiją ir „Jedinstvo”. Šurmuliavo Vilnius, šurmuliavo Kaunas, Klaipėda. Šurmuliavo Elektrėnai. Ėjo pirmieji Nepriklausomybės atkūrimo metai po kovo 11-osios.
Tą dieną nuo ryto minėjo keleivinį traukinį, įstrigusį Vievyje. Neabejojome: tai padaryta tyčia. Žmones jaudino, kad traukinys stovi netoli Vievio stoties beveik parą. Keleiviai beveik parą gyveno nekūrenamuose vagonuose be karštos arbatos, be valgio.
– Paprašiau elektrinės valgyklos vedėjos, davė katilą karštos arbatos, katilą virtų dešrelių, duonos. Nerandu, kas galėtų pavėžėti iki Vievio. Pamaitintume žmones traukinyje. Nors šiek tiek dėmesio vaikučiams, moterims, vyrams, – išklojo man Aleksas.
Susitikome, virtuvinius didelius katilus su arbata ir dešrelėmis sukrovėme į bagažinę. Kol su mano „Žiguliuku” pasiekėme Vievį, traukinys jau buvo išvykęs. Stotyje pasakė tik tiek, kad Vilniaus kryptimi. Bet mes jau buvome žygio pagauti. Minčių grąžinti maistą į valgyklą nekilo.
Patraukėme į Vilnių. Žmonės prie Seimo budėjo jau ne vieną dieną. „Žiguliuką” įspraudžiau pro žmonių minią Gedimino prospekte, prie pat Žvėryno tilto. Kairėje – pilnutėlė Seimo rūmų aikštė. Temo.
Kaip atvairavau iki tos vietos, ar kas trukdė, ar kas klausė, kur važiuoju pro minią ir ko – šiandien jau neprisimenu. Ar tai buvo reikšminga? Nebeatsakyčiau. Pro pravirą automobilio langą sakiau tik, kad vežam arbatą Seimo aikštės budėtojams.
Alekso ir mano kelionė nebuvo tuščia. Automobilį netrukus aplipo sužvarbusių pulkelis. Kas klausė kainos, kas siūlė pinigų. Labiausiai visus stebino, kad šiltą arbatą, dešreles ir duoną duoda dovanų. Mūsų atsargos greitai sutirpo.
Vakaras nieko labai blogo lyg ir nežadėjo. Dar kiek pasivaikščioję po aikštę, pabuvę tarp žmonių, pajutę solidarumo ir vienybės jėgą, emociškai sustiprėję, grįžome namo.
Bet namuose patyrėme, kad mūsų nuojauta, kad aikštėje kol kas gana ramu, nepasitvirtino. TV diktorės Eglės Bučelytės pranešimai darėsi vis labiau neramūs. Virpančiu balsu pranešė apie pirmąsias aukas. Kariuomenės pajėgos važiuoja link Seimo. Prasidėjo TV bokšto ir TV pastato S. Konarskio gatvėje šturmas. Pranešė išgirdusi šūvius ir triukšmą studijos koridoriuose.
Dar po kelių šiurpą keliančių sakinių pranešėjos vaizdas dingo. Liko pilkas šnypštimas ekrane.
Elektrėnuose, pagal valdžios, Sąjūdžio ir kitų pilietinių judėjimų sutarimą, užkaukė sirenos – ženklas žmonėms rinktis miesto aikštėje.
Šiandien tai primena keletas fotojuostų iš mitingo mūsų miestelyje, dieninio ir naktinio budėjimo prie Seimo rūmų. Atmintyje išliko neapsakomai didžiulis anų dienų vienybės jausmas. Kur jis dabar?
Vytautas Suslavičius, fotomenininkas