Laiškai yra kūryba ir, kaip rašo prof. Viktorija Daujotytė, laiškas yra kūrinys, susijęs su gyvenimo patirtimi, o pasaulis yra kalbantis ir kalbinamas. Šie metai prasidėjo žinomų žmonių netektimi, palikę gyviesiems supratimą, kad gyvybė nori būti nemirtinga. Mirtis vienus užklumpa nelaukiama, kiti tai dienai ruošiasi iš anksto ir dažnai ant antkapių palieka tam tikrus laiškus gyviesiems. Senuose kapinių paminkluose likę gražūs įrašai, įsimintini dažnai rimuoti posakiai. Užrašai kapinių lankytojus sudomina, priverčia sustoti, susimąstyti, o kartais įvykdyti prašymą, pavyzdžiui, pasimelsti.
Užrašas antkapyje ar specialioje lentoje, dažnai eiliuotas, pagerbiantis mirusįjį, vadinamas epitafija. Poezijoje epitafijos tapo savarankišku žanru. Ne vienas žinomas poetas kūrė epitafijas, neretai – ir sau pačiam. Epitafijos pradėjo nykti sovietmečiu, o šiuo metu šis kūrybos žanras vėl populiarėja. Nusipelnęs mokytojas, rašytojas Vytautas Šulskis, žymių žmonių epitafijas surinkęs ir išleidęs knygą „Paskutiniai žodžiai“, siūlo dabar ant plokštėmis uždengtų kapaviečių užrašyti žodžius. Juk kapinės – tai įvairių kartų savotiška susitikimo vieta. Čia žmonės ieško ne tik savo genealoginių šaknų, bet, perskaitę epitafiją, radę gilesnę mintį, susimąsto, prisimena žodžių autorių. Skaitytojams pateikiame epitafijų iš V. Šulskio knygos „Paskutiniai žodžiai“ (2016 m., Printėja) ir jo paties kūrybos ištraukų.
Mirtis
Babingai (tokie Afrikos gyventojai) tikėjo, kad pradžioje buvo tik gyvenimas. tačiau kartą vienas babingas susirgo ir mirė. Karalius Tolė pakvietė burtininką, kuris iškasė duobę stovyklos gale ir pasakė karaliui: „Paimsiu kūną ant nugaros ir šoksiu per duobę. Jeigu peršoksiu – mirtis bus nugalėta“. Bet burtininkas suklupo ir kūnas įkrito į duobę. Manoma, kad nuo to laiko žmones laidoti pradėta kapuose.
Pilėnai
Pirmą politinį testamentą lietuviai parašė krauju Pilėnuose, palikdami ateinančioms kartoms priesaką, kad laisvė yra brangesnė už gyvenimą.
Pamokslas
Vilniaus arkikatedros klebonas, Vilniaus kunigų seminarijos rektorius Kazimieras Vasiliauskas (1922-2001) Motinos dienai skirtame pamoksle citavo Balio Sruogos testamentą, kaip jo vaikai turi globoti motiną: „..sūnus Aniolas privalo teikti mano žmonai, o jo motutei Agotai Sruogienei iki mirties visa, kas reikalinga gyvenimui, būtent: aprėdymą, medicinos pagalbą, aprūpinti tikybinius reikalus, taipogi motulę mylėti ir gyventi santaikoje“. Dar pridėjo, kokią jai teikti ordinariją, jei ji to norės.
Mons. K. Vasiliauskas „Pro memoria“:
„Mirtingo žmogaus žemiškąją kelionę įprasmina dvi dimensijos: kokius pėdsakus palieka jo žingsniai ir kur link jie veda. Vienų pėdas užlygina pirmas pūstelėjęs vėjas, o kitų pėdomis eina žmonės, daug žmonių. Vienų žingsniai veda į klampynę, iš kur nebėra išeities, o kitais sekdami žmonės ateina į žydintį sodą, kur ilgainiui visiems atsiranda vaisių“.
Laiškas tautiečiams
Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, Ministras pirmininkas Pranas Dovydaitis (1886-1942 Jekaterinburgas, Rusija) prieš mirtį vienam kartu lageryje kalėjusiam ukrainiečiui perdavė laišką, skirtą tautiečiams: „Pasakyk jiems, kad čia liks tik mano dulkės, o siela ten – Lietuvoje“.
Juozas Tumas-Vaižgantas (1869-1933).
Ištraukos iš testamento: „Aš niekam nesu skolingas, o man daug kas…<> Kur mane padėsite, man vis tiek pat…<>Lietuvą ir lietuvius mylėjau, bet sentimentus jau iškalbėjau savo raštuose – prašau paskaityti ir bus vis tiek, ar aš tebesu, ar nebesu…“.
Vincas Mykolaitis – Putinas (1893-7367)
Ištrauka iš užrašų:
„Reiškiu padėką visiems, padėjusiems man žengti vingiuotu mano gyvenimo keliu, o ypač savo žmonai Emilijai Mykolaitienei už jos pastangas suteikti man tinkamas darbo sąlygas ir už rūpestingą slaugymą ligoje. Taip pat nuoširdžiai atsiprašau už savo gyvenimo klaidas ir padarytus nemalonumus.“
Dabar ir mirdamas
Aš noriu džiaugtis ir gyventi,
Kad juodoj nakty
Negestų mano šventė.
Tik vienas kyla noras:
Kad krisdamas liepsnočiau,
Kaip šios rudens nakties
Padangių meteoras.
Jono Biliūno (1879-1907) pageidavimas:
Kai numirsiu, man pakaskit
Ant Šventosios upės kranto:
Kad matytų kapas sodžių,
Kūdikėlis kur užaugau;
Kad girdėtų tą dainelę,
Motinėlė ką dainavo,
Kai ant kelių mažą migdė
Ar lopšy mane lingavo.
Tu, Julyte, mano kapą
Žodynėliais apkaišysi
Tarpu rožių ir lelijų
Man kryželį pastatysi.
Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Česlovas Kudaba (1934-1993):
„Teateinie per namus, per mamos ar senelio rankas patriotiškumas.<>Jei Dievą reikia tikėti, tai visgi gamtą reikia pažinti. Dievas, norėdamas žmogų nubausti, leido jam pačiam tai padaryti“.
Barbora Radvilaitė (1520-1551), karalienė, palaidota Vilniaus arkikatedroje, Šv. Kazimiero koplyčioje.
Marmurinės lentos kampuose iškaltos keturios paauksuotos karūnos. Epitafija parašyta lotyniškai pagal epigramos meistro Petro Roizijaus eilėraščių ciklo motyvus. Šis tekstas buvo rastas 1931 m. tvarkant katedros požemius ant karalienės karsto pritvirtintoje lentelėje, todėl marmurinėje lentoje iškaltas tarp kabučių.
Lietuviškas teksto vertimas:
„Geriausiajam galingiausiajam Dievui. Karalienė Barbora, kurią denga šis kapas buvo antroji karaliaus Augusto žmona. Daugeliui padarė daug gero, o blogo – niekam. Niekas negali pasakyti, kad jos buvo nuskriaustas. Mirė dar jauna, pradėjusi trečią dešimtį. Du kartus, likimui lėmus, liko vienišos lovos. Mirė prieš laiką, bet nors ir būtų buvusi sena, Augustas būtų sakęs, kad mirė prieš laiką. Karūnuota gruodžio 7, mirė 1551 metų gegužės 8 d.“
Petras Kerpė, advokatas, žuvęs Štuthofo stovykloje:
Kai paguldysite tarp girių,
Ties galva akmenį padėję,
Tai nesakykit žodžio „mirė“, Sakykit „Lietuvon išėjo“.
Mykolo Krupavičiaus (1885-1970), kunigo, ministro, tremtinio gyvenimo credo: „Lietuvi, tebūnie tau pirmasis tėvas ir motina, bet virš jų tebūnie Tau Tavo Tėvynė Lietuva“.
Jonas Basanavičius (1851-1927). Epitafija:
,,Kada mes į dulkes pavirsim, jei lietuviška kalba bus tvirta pastojus, jei per mūsų darbus Lietuvos dvasia atsikvošės,- tąsyk mums ir kapuose bus lengviau, smagiau ilsėtis“.
Faustas Kirša (1891- 1964), poetas. Epitafija ant Forest Hills kapinių paminklo: „Aš liudiju keliaujančią per žmones Kūrybos aistrą, laimę ir Golgotą“.
Ričardas Mikutavičius (1935 – 1998), kunigas, poetas. Epitafija ant antkapio: „Aš šnabždėsiu savo dvasiai – pabusk“.
Juozas Indra, operos solistas, epitafija Petrašiūno kapinėse:
Aš išdainavau visas daineles.
Dar vienos nedainavau.
Kunigaikštis Gabrielius Oginskis (1783-1842). Užrašas marmuro plokštėje, kuri dengia jo palaikus, iškalti šie žodžiai:
„Sūnus, vyras, pilietis ir doras krikščionis,
Laimėje neišpuikęs, nepalaužtas audrų,
Protėvių garbingų vertas palikuonis,
Gyvenęs dėl dorybės ir pareigų bendrų.“
Dionizas Poška (1767-1829), poetas, antkapio užrašas Kaltinėnų kapinėse:
„Žinok Ateiwi! iog tas kapas ira,
Tykra Žiemayczie, ir garbinga wira,
Kurs Kalbą musu ištaisyti trošzka,
O pac wadynos Duonizas Poszka.
Norint kajp Zmogu myrti atsityka,
Bet szloi Ano, ant Amziu palika“.
(Žinok, ateivi, jog tas kapas yra. Tikro žemaičio ir garbingo vyro, Kurs kalbą mūsų ištaisyti troško, O pats vadinos Dionizas Poška. Nors šitą žmogų mirtis ištiko, bet šlovė jo amžiams paliko).
Maironis (1862-1932), kunigas, poetas. Jo antkapyje iškalti šie žodžiai:
Kaip man gaila to balto senelio,
Kurs, užstojęs ant amžino kelio,
Jau nebkels ant balso varpų
Ir ant kelių ainius pasodinęs,
Nebepasakos bočius atminęs,
Nepratars iš šaltųjų kapų“
Simono Daukanto (1793-1864) antkapyje iškaltas toks užrašas:
„Ateivi! miniek sav, jog czionai palaidotas Szymonas Davkontas pirmas isz tarp mokitu viru raszitojas senovės veikalu Lietuvos, Žemaitijos ir kitu naudingu knygeliu. Jis per savo gyvenimą it vargo pelle be paliaubos triusieje vienutinėj žemaiszkaj rasite dėlei naudos vientautiu“.
Sibiro kapinių epitafijos:
„Tėvyne, mielas krašte, ilgesy miriau.”
„Per greitai suklupau gyvenimo kelyje, prislėgta Sibiro vargų.”
Su skausmu širdyje palikau artimuosius ir tėvynę.“
„Sunkus Tau poilsis svetimoje žemėje,
Su širtgėla be tėvynės užgesome mes čia.“
Įrašas ant Antano Vienuolio tėvų kapo paminklo: Persiskyrimas – mūsų likimas.
Susitikimas – mūsų viltis.
Gabrielė Petkevičaitė – Bitė (1861- 1943), rašytoja.
Skulptorius Bernardas Bučas ant kapo pastatė akmenį, kuriame iškalti tokie žodžiai: „Tikriems poetams, paukščiams giesmininkams“.
Antanas Vienažindis (1841-1900), kunigas, poetas.
Akmenyje iškalti jo žožiai:
„Tas, kuris pavargo gyvendamas ant svieto, atilsis mielai ir brangus būtinai. Maldaukim Dievą, kad duot danguj vietą, nes ten likt gal pailsėti amžinai“.
Vienoje, šv. Stepono katedros požemiuose yra Karališkoji, Vyskupų kriptos, šiaurės rytų pusėje – katakombos. Ten užrašyta epitafija: „Vienoje pirmiausia turi numirti, kad tau leistų gyventi, bet tada gyvensi amžinai.“