Apie chorinio dainavimo žanrą projekte rašysime dar ne kartą. Šį kartą įdomios informacijos ir gražios muzikos pateikė Elektrėnų kultūros centro moterų choras „Eldija“.
Julija Kirkilienė
Viduramžiais arabų mokslininkai buvo tvirtai įsitikinę, kad muzikos garsai yra puikus vaistas, gydantis sergančią sielą, netgi gerinantis žmogaus charakterį, o kai kada tinkantis net ir kūno kančioms gydyti. Šią Viduramžių mintį prisiminė renginio „Kalėdinė chorinės muzikos fresaka“ vedėja Beatričė Jaroševičienė.
Į Elektrėnų bibliotekoje gruodžio 30 dieną vykusį renginį susirinkę žiūrovai su 2022 metais atsisveikino pasinėrę į solistės Eglės Šlimaitės (sopranas), moterų choro „Eldija“ ir Vilniaus mokytojų namų vyrų choro „Vytis“ ansamblių atliekamų dainų ir spalvingų giesmių skambėjimą.
Prieššventinį penktadienio vakarą žiūrovai ne tik muzikos klausėsi, bet ir išgirdo įdomių muzikos istorijos faktų. Pavyzdžiui, ne visi žinojo, kad Mikalojus Konstantinas Čiurlionis turėjo keturis brolius. Iš viso šeimoje buvo 9 vaikai. Vienas iš jų, Povilas Čiurlionis, gimęs 1884 m. vasario 29 d. Druskininkuose, buvo pianistas, vargonininkas, chorvedys, architektas.
Apie 1898–1899 m. Povilas Čiurlionis mokėsi Peterburgo vidurinėje mokykloje, privačiai lankė fortepijono pamokas, o vėliau gyveno Varšuvoje, kur kartu su broliu M. K. Čiurlioniu studijavo fortepijono, vargonų ir kompozicijos disciplinas Muzikos institute. Vengdamas karo prievolės carinės Rusijos kariuomenėje, broliui Konstantinui padedant, 1904 m. išvyko į JAV. Čia Niujorko Kolumbijos (Columbia) universitete studijavo architektūrą, vertėsi privačiomis muzikos pamokomis.
Nuo 1913 m. mokytojavo Miko Petrausko muzikos mokykloje Brukline, koncertavo kaip pianistas ir koncertmeisteris, vargonininkavo ir vadovavo chorui Šv. Pranciškaus lietuvių parapijoje Lawrence. Nuo 1913 m. buvo ALRK Vargonininkų sąjungos narys. Sukūrė giesmių ir dainų: „Miškas ūžia“, „Kad aš jojau“, „Žavėjimas“ ir kt. 1912 m. Amerikos vargonininkų sąjunga išleido jo Kalėdų giesmę „Piemenys, piemenys Betliejun bėgo“ mišriajam chorui ir vargonams. Už šią giesmę pelnė vargonininko garbės titulą. 1920 m. grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Kaune, kur daug metų dėstė Kauno meno mokykloje perspektyvą, braižybą ir muziką, projektavo ir statė mokyklas, gyvenamuosius namus ir kitokius pastatus. Nuo 1940 m. iki mirties (1945 m.) gyveno pas V. ir D. Zubovus, dažnai akompanuodavo baritonui V. Zubovui, atliekančiam dainas, romansus ir arijas iš operų. Tą paskutinį metų penktadienio vakarą jungtinis „Eldijos“ ir „Vyčio “ choras atliko garsiąją, šimtmetį atšventusią Kalėdų giesmę „Piemenys, piemenys Betliejun bėgo“.
Taip pat ne visi žino, kad vargonininko Franco Gruberio giesmė „Tyli naktis“ buvo sukurta 1816 metais. Visame pasaulyje ji giedama daugiau nei 300 kalbų.
2011-aisiais „Tyli naktis“ įtraukta į UNESCO nematerialaus pasaulio kultūros paveldo sąrašą. Šia giesme jungtinis choras ir užbaigė chorinį vakarą.
Praturtinę protą nauja informacija, o sielą – muzika, žiūrovai buvo apgaubti gerumo, kai koncerto pabaigoje choras „Eldija“ Padėkos raštais apdovanojo mažamečių vaikų tėvelius, kurie geranoriškai savo žmonas išleidžia į repeticijas, koncertus ir konkursus, kurių dauguma būna sėkmingi.
Renginiu „Kalėdinė chorinės muzikos freska“ ansambliai ,,Eldija“ ir ,,Vytis“ paminėjo gražios kūrybinės draugystės metinių sukaktį. Per šį laikotarpį ansambliai dalyvavo keliuose bendruose projektuose Vilniuje ir net Pašušvyje. Kartais jiems pavykdavo tapti darniu mišriu choru, nes abu chorai žino, kad dainavimas – vaistai nuo visų ligų.
Vyrų chorą „Vytis“ 1974 metais subūrė žinomas chorvedys Adolfas Krogertas ir bendraminčiai. Tai ne profesionalų kolektyvas. Daugelis choristų buvo Areco (Italija) konkursų laimėtojai. Greitai choras tapo absoliučiai geriausiu meno saviveiklos kolektyvu Lietuvoje. „Vytis“ dalyvavo tarptautiniuose konkursuose ir festivaliuose Ispanijoje, Šveicarijoje ir net Jungtinėse Amerikos Valstijose. Aukščiausio įvertinimo sulaukė Orlando di Lasso konkurse Romoje ir prizinę vietą laimėjo Limburge – Lindenholzhausene (Vokietijoje).
Nuo 2005 metų choras tęsia veiklą Vilniaus mokytojų namuose pagal paruoštas chorines programas įvairiam klausytojui, dalyvauja įvairiuose Lietuvos kultūros renginiuose: festivaliuose ir dainų šventėse. Pastaruoju metu choras tapo brandžiu ansambliu, kurio narius vienija patriotizmas, dainos menas ir puikus laisvalaikis. „Vyčio“ ansambliui vadovauja Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventas Deimantas Raščinskis.
Chorams akompanavo koncertmeisterė ir choro „Eldija“ vadovė Greta Garmašaitė.
Koncertą Beatričė Jaroševičienė, choro „Eldija“ seniūnė, pradėjo ir baigė elektrėniškio Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Rimvydo Stankevičiaus eilėmis:
Kalėdinėj dulksnoj užšąla Stiksas
Ir vėlės vėlei pas savus pareina,
Pakviesk vidun, jei tik kurią sutiksi,
Įleisk savin, jeigu duris supainios,
Nes šiandien svetimų nėra, vien Dievas –
Visi visiems grąžino ir atleido,
Visiems po riekę ir visiems po rievę,
Po lygiai sniego, atminties ir speigo –
Po lygiai mirusių, po vieną mirksnį žmogui,
Po vaiskią natą, spyglį, po lėkštutę –
Pabūkim bent jau šiandien jiems pastoge –
Rytoj ir vėl savim galėsim būti –
Dabar – tegu jie šoka, tegu supas,
Lai jų balsai mums iš vidaus ataidi:
„Tegu jų juokas žais ant mūsų lūpų,
Tegu mūs ašaros atitirpins jų veidus.“