Vienas iš tokių signalų buvo prieš kelias savaites pasirodę Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekspertų pasiūlymai dėl bendrojo lavinimo sistemos gerinimo. Kad tai nebuvo eilinė „laukinio kapitalizmo“ teorijos propaguotojų akademinė studija, o tam tikras ženklas švietimiečių bendruomenei rodo faktas, kad vos tik pasirodžius pasiūlymams, juos aptarti Švietimo ir mokslo ministerijoje buvo suorganizuota apskrito stalo diskusija. Tarp daugybės pasiūlymų – idėja supaprastinti mokytojų priėmimo ir atleidimo į darbą tvarką, leidžiant pačiai mokyklai nustatyti kvalifikacinius reikalavimus darbuotojams, siekis suteikti daugiau galimybių vadovams nustatyti mokyklos darbuotojų atlyginimus, liberalizuoti mokyklų steigimo tvarką, sumažinti higienos taisyklių reikalavimus vaikų ugdymo įstaigoms, suteikti bendrojo lavinimo mokykloms teisę valdyti, naudoti ir disponuoti savo turtu.
Pasak LLRI viceprezidento Giedriaus Kadziausko, įdiegus nors dalį pasiūlymų, atsivertų platūs keliai mokyklų konkurencijai, sumažėtų švietimo paslaugų kaštai, švietimas taptų prieinamesnis bei pakiltų suteikiamų paslaugų kokybė. Tačiau, ragindami faktiškai laisvos rinkos dėsnius įvesti švietimo sistemoje, LLRI ekspertai nepanoro kritiškai įvertinti, kaip jų instituto rekomendacijos jau atsiliepė Lietuvos ekonomikai, sveikatos apsaugos bei aukštojo mokslo sistemoms, kurios šiandien balansuoja ties žlugimo riba.
Mokytojų atstovai kritikuoja „laukinio kapitalizmo“ diegimą švietime
Diskusijoje dalyvavę Lietuvos švietimo ir mokslo profesinių sąjungų federacijos, kurios nariais yra ir Elektrėnų savivaldybės profesinės organizacijos, atstovai Rūta Osipavičiūtė ir Audrius Jurgelevičius labai kritiškai įvertino LLRI pateiktus pasiūlymus. Visų pirma, susidarė įspūdis, kad visas pasiūlymų paketas yra padiktuotus konjunktūros, t.y. dabar susiklosčiusios prastos ekonominės situacijos, verčiančios žūtbūt susiveržti diržus, nes visos pasiūlytos liberalizavimo priemonės iš esmės siekia vienintelio tikslo – sumažinti švietimo kaštus. Tarp jų ir pasiūlymai leisti mokyklų vadovams nustatyti darbuotojų atlyginimus, mokykloms nustatyti kvalifikacinius reikalavimus mokytojams, iš esmės panaikinti visus higienos normų reikalavimus ir kt. Ten kur, LLRI ekspertų teigimu, siekiama, kad mokyklos būtų „labiau skirtingos, pasiūlytų įvairesnį švietimą ir įvairesnę bendrojo lavinimo galimybę, profesinės sąjungos atstovai mato ką kitą – siekį, kad švietimas iš nacionalinės svarbos srities virstų kone kiekvieno žmogaus asmeniniu reikalu. Tiesa, net LLRI ekspertai pripažįsta, kad nemaža dalis šalies žmonių tik intuityviai suvokia, koks yra bendrojo lavinimo tikslas ir jo poreikiai. Einant tokiu keliu neišvengiamai kris švietimo poreikis apskritai ir švietimo kokybės reikalavimai konkrečiai. Tokia išvada darytina žinant šiandieninės Lietuvos socialinę situaciją, ypač provincijoje. Kita tokio sprendimo pasekmė – padidėjusi socialinė atskirtis tarp šalies centrų ir provincijos, tarp turtingų visuomenės sluoksnių ir ne tokių turtingų, nes šių sluoksnių gyventojų švietimo poreikiai, apskritai švietimo svarbos suvokimas labai skiriasi. Bendrai imant tokia transformacija gali turėti tragiškų pasekmių Lietuvos visuomenės ateičiai.
Visagalis mokinio krepšelis
Kitas dalykas, kurio negalima nepastebėti, jog šių pasiūlymų autoriai švietimą – tiek ugdymą, tiek švietimo infrastruktūros naudojimą – vertina kaip elementarią ekonominę veiklą, kuri yra sėkminga, jei duoda konkrečią ekonominę naudą. Apie tai, kad švietimo sukuriamo pridėtinio produkto negalima pamatuoti vien finansiniais matais, LLRI ekspertai neužsimena. Laisvoji rinka ekonomikoje patyrė krachą, o LLRI nori laisvosios rinkos dėsnius diegti švietime! Mokyklų finansavimo principų keitimas, visiško savarankiškumo suteikimas mokyklos vadovui ir galimybė mokykloms priiminėti sprendimus dėl mokymo turinio pasirinkimo, dėl mokytojų kvalifikacinių reikalavimų, dėl mokinių žinių vertinimo būdų, finansinius ir susijusius su turto valdymu, faktiškai paverčia mokyklą privačia. Lieka visiškai neaišku, kas bus jos šeimininkas – jei vietos bendruomenė, tai dar nėra visiška katastrofa, bet jei šeimininku taps mokyklos vadovas, kuris šiandien daugeliu atvejų yra politinių jėgų statytinis, tai mokyklos paskirtis visiškai išsigims. Negalima užmerkti akių ir į pragaištingas „visuotinio mokinio krepšelio“ įvedimo pasekmes – pasiūlymai keisti mokyklų finansavimo principus įvedant visuotinį moksleivio krepšelį ir jį skiriant mokiniui, o ne sutartiniam mokiniui, faktiškai pasmerkia mažas kaimo mokyklėles, kurios apskritai vargiai galės išgyventi dėl mažo vaikų skaičiaus arba juose geriausiu atveju bus teikiamas daug žemesnio lygio išsilavinimas.
Apibendrinant šiuos pastebėjimus, galima sakyti, jog einant švietimo liberalizavimo keliu, kaip siūlo LLRI, švietimas Lietuvoje taps elementaria preke – turtingieji galės įpirkti geresnę, o visi kiti tenkinsis tik tuo kas liks. Pati švietimo sistema ims tarnauti vien tik pigiai pigios darbo jėgos reprodukcijai.