Kaip savivaldybėje ežerai atsirado

Kaip savivaldybėje ežerai atsirado

Papročiai, tradicijos sudaro bendruomenines sąlygas, kurios laikui bėgant keičiasi, tačiau išlieka nepakitusios tam tikros funkcijos, kodai. Istorinė ir kasdienos, protinė ir jutiminė žmogaus patirtis suteikia gebėjimą suvokti tai kas amžina, kas gera, kas bloga, dieviška ir profaniška. Gamta – stipri jėga, valdanti pasaulį, nuo jos viskas priklauso. Senovėje gamtos jėgų apsuptyje daug kas buvo aiškiau ir suprantamiau suvokiama. Tai tikėjimai ir įvairūs draudimai nepagarbiai elgiantis su gamta, ypač su ugnimi, su vandeniu kaip labiausiai žmogaus poreikius tenkinančia substancija.

Vanduo – būtina gyvojo pasaulio egzistavimo sąlyga, todėl vanduo ypač saugomas, ypač gerbiami šaltiniai, einantys iš motinos Žemės gelmių. Visa gamta buvo gerbiama, sudievinta, šventa. Tai labai ryšku išlikusiame pavasario švenčių cikle, Jurginių, Velykų atspindžiuose, kai užkuriama nauja šventa ugnis ir šventinamas vanduo. Krašte dar išlikęs ryškus tikėjimas vandens, ypač šventų šaltinių, turinčių gydomųjų savybių galia.
Vienas iš gražiausių, užrašytų Stančikų kaime iš pateikėjos Zofijos Pinelienės yra legenda apie Stančikų ežero atėjimą. Yra pasakojimas ir apie Besenio ežero perėjimą iš vienos vietos į kitą. Gražios Panerių sakmės apie Neries upę.
Mitologinės sakmės gamtos raidą aiškino antgamtinio pasaulio poveikiu, jose gana ryškus vestuvių, kaip didžiojo virsmo, momentas, iš kurio gimsta nauji dalykai. Graži Mergos šaltinio atsiradimo istorija apie nuskendusias vestuves Stančikų kaime.

Puikino sala ir ežeras

Pasakojo Pranas Česonis iš Gojaus k.

Kietaviškių kunigaikščio sūnus, vardu Puikinas, mažas buvo pagrobtas kryžiuočių ir išaugintas riteriu, tačiau kryžiuočiai nedraudė jam kalbėti lietuviškai (gal turėjo auklę?). Kęstučio laikais dabartines Senų Kietaviškių, Mūro Strėvininkų, Žiežmarių apylinkes buvo užėmę ir degino kryžiuočiai. Kai kryžiuočiai vėl užpuolė šį kraštą, kartu su jais atvykęs riteris Puikinas pabėgo į tėvoniją. Vietos didikai sukilo prieš jį, juo nepasitikėjo. Tada krivis Jagudas jiems pasakė: „Kodėl jį teisiat? Kai jį mažą pagrobė, jūs visi likote gyvi, nesikovėt, kodėl jo neapgynėt?“
Kryžiuočiai paprastai eidavo žiemą, kai užšalę visos pelkės, upės, ežerai, tačiau šį kartą jie ėjo vasarą ir puolė Perkūnakiemio šventyklą. Puikinas, prisidengęs kryžiuočio apsiaustu su kryžiaus ženklu, raitas įlėkė į šventyklą ir narsiai kovėsi su kryžiuočiais.
Čia jis ir žuvo, o sala ir ežeras buvo pavadinti jo vardu.

Besenio ežeras

Pasakojo Vincas Lankas iš Girnakalių

Seniau, kap žmonės šnekėja, Besenia ažeras buva aukštai an kalna. Vienųkart kila štormas (viesulas), tai ažeras pakila ir kap ėja žemyn, tai išgraužė tokius griovius, kad net dabar jiej stovi. O toj vietoj, kur jis buva, lika tik pelkynai, ir dabar tį išeit’ negalima, tį tik viršus užaugis, užsitraukis, o apačioj tį liūnas.
Laumeno ežeras

Pasakojo Zofija Petkevičiūtė- Pinelienė iš Stančikų

Čia palei mumį – Laumena ažeras. Seniau žmonės šnekėja, kad jis buva visai kitam šone miška.
Vienas žmogus ari palei mišku su jaučiais. Užiaja didelis lietus, štormas. Labai didelis debesis. Gyvuliai isiganda, žmogus jų nesuvaldi ir užrėki an to pasiutusia jaučia: „Stok, tu Laumenai!“ Tai, saka, tas debesis pradėja suktis, suktis, kap viesulas ir ait’ palei mišku žemyn, žemyn, nusiłaida an pievos ir dinga. Žmogus žiūri – ažeras ty, kur buva pieva. Kur debesis aja, ir dabar griovys stovi.

Pasakojo Janina Kananavičiūtė Kananavičienė iš Stančikų

Stančikuose yra Laumena ežeras, tai arė žmogus ir kaip tai nusikeikė, saka, pataikė in tų minutį, kai galima prakeikt’, tai tas Laumenas ir nuviaja žemyn, saka labai gilūs grioviai ir dabar tenai kalnan aina, dar yra.

Aujėdo ežeras

Pasakojo Elena Tamoševičiūtė- Bukinienė iš Kietaviškių

Aujėda ažere Kareivonyse rodėsi. Saka, nuveina maudytis, nusirengia, inlanda jau vandenin. Žiūri – iš ažera aina, aina didełė banga, duoda aukštyn ir pradeda kas tai rėkt’, šaukt’ visokiais balsais. Žmogaus nematyt’, nieka, tik vanduo.
Neris

Pasakojo Asta Marcinkaitė iš Panerių

Sako, seniau gyvenęs baisus slibinas devyniom galvom. Kiekvieną dieną jis surydavo po devynis žmones. Atsirado jaunikaitis, kuris kovėsi su slibinu ir nukirto visas devynias galvas. Iš nukirstų jo galvų tekėjo ne kraujas, o vanduo. Ir jo buvo tokia galybė, kad pasipylė upė, o žmonės džiaugėsi ir šaukė: „Neris, daugiau mūsų neris, neris, neris.“ Taip ir gimė vardas upei – Neris.
Rengėjų pastaba: Liaudiška Neries pavadinimo etimologija, užfiksuota pirmą kartą.
Lakštingalų sala. Buvo piktas ponas, jis rinkdavo mergaites, kurios gražiai dainavo, ir nuplukdęs į salą liepdavo joms dainuoti per naktis. Jos labai kentėjo ir paprašė Dievo, kad jas paverstų lakštingalomis. Taip jos, pavirtę lakštingalomis, galėjo iš salos išskristi, o sala liko vadinama Lakštingalų vardu.
Mergos šaltinis

Pasakojo Janina Kananavičiūtė Kananavičienė iš Stančikų  

Dabar išmelioruota, ale čia in Pagrendu buva Mergos šaltinis, ty vaikai bijodavam pereit’. Ty kaip veidas – dvi akys ir burna, nu vienas didelis akivaras ir du maži, ty Kanapickų kelias aja, an Pagrendos per tą pievą važiuodava an Kietaviškių, tai saka, kas ty buva, saka, važiava vestuvės ir kas tai nenorėja tų vestuvių, nu kad ženytūs, ar kad imtų, jau nemenu, tai saka, prakeiki: „Kad tu prasmegtum skradžiai žemėn” pasaki. Tai ir sułėki tos vestuvės liūnan, paskenda, atsivėri kaip veidas toki šaltiniai. Seni žmonės pasakoja.

Šventi šaltiniai

Pasakojo Vytautas Vankevičius iš Geibonių  

Kur dabar salos, buva Greževičia miškas, pusiasalis, buva ir gydomas šaltinis, ale jau tiktai senos moterys šnekėja. Dabar niekas juom jau nesigyda. Iš to šaltinuka išteka upelis, in rytų pusi bėga, tai jis likis. Jo nesunaikina, nuog stataus kalna teka vanduo in rytus.

Pasakojo Pranas Sinkevičius iš Šarkinės kaimo

Greževičia miške buva daug šaltinių. Seniau lyg buvį koki tai statiniai, ale dabar tynai jau viskas sulygyta, sudegyta, tik takai išmindyti ir šaltiniai dar likį. Anksčiau ty buva pusiasalis, tai yra likis šaltinis. Jo vandeniu seniau žmonys gydisi. Ir akis, ir rankas, dari vonias, vežisi vandenį iš tenai. Jis koks tai stebuklyngas. Saka, kubile šutinasi ir daug geriau jautisi. Ty an kalna labai daug šaltinių buva. Šventa vieta. Buva kokių tai rųstagalių, akmenų.
Ir čia palei mūs krantu dar likis šaltinis. Ėja atsinešt’, kap reikia sviestu švariai išplaut’, ba jo vanduo labai šaltas ir švarus.

Pasakojo Kristina Vaškevičiūtė Gudonienė iš Klikūnų

Čia Zabarijoj šventas šaltinis. Seniau žmonės labai ėjo, nešė, plovėsi akis. Mano bobutė tai tuo vandeniu akis plaudavo, žmonės seniau nešė ir plovė akis, net atvažiuodavo iš toliau, sėmėsi. Kiek menu buvo uždėtas betono zriubas, smėliukas an dugno ir verda ir verda vanduo, verčiasi iš apačios. Dabar jau niekas tiek nesemia, nesivalo, tai tik bėga.

Pasakojo Apolonija Širvinskaitė Jakubavičienė iš Klikūnų

Zabarijoj nebuvo šulinių, visi ėmė iš šaltinio, kiek reikėjo kalnan prinešt’, seniau čia gyvenom ant kalno. Ir akis plovė. Seniau žmonės tikėjo, iš Grabijolų atvažinėjo, iš Genių, iš visur čia atvažinėjo, vandenį vežėsi. Ir padėdavo. Gal tikėjimas. Net iš Panevėžio žmonės ir dabar kas metai atvažiuoja, prikrauna pilną mašiną butelių. Čia šventas vanduo iš žemės ir in rytus teka. Anksčiau mano vyras vis tvarkydavo, lapų pribyra, visko, tai valė. Dabar aš viena ateinu, išvalau. Jo neįmanoma išsemt’, iš apačios verda ir verda. Rosliakas sakydavo, kad ir bažnyčion ima šito vandenio. Jis nerūgsta. Paprastas pastovi ir prarūgsta, o šitas ne.

Pasakojo Antanina Sedlevičiūtė- Jukavičienė iš Šakaldonių  

Mūs kaime in Semeliškių pusi iš šaltinia tekėja upeliukas. Jis toks nedidukas, ale tep gražiai ritasi iš šaltinuka, tai sakydava, kad šventas. Žmonys seniau gydėsi jo vandeniu, plovėsi akis.

Pasakojo Ona Markevičiūtė Seliutienė iš Žuvyčių  

Vėjai, tai kaimas. Revas ty išplėštas, teka šaltinis. Oi geras vanduo ty iš po žemių, iš kampa. Seniau kai važiuoja žmonys iš Roka atlaidų, iš Semeliškių, tai ir sėmisi ir prausėsi ir namo vežėsi, anyta saki, ji prausėsi, saka, meldėsi prie to šaltinia. Seniau buvo dar didesnis griovys, užpyli, smėliu užneši, saka stebuklingas, žmonys tikėja jo galia, jis tekėja prieš saułi. Seneliai pasakoja.

Pasakojo Marijona Medveckaitė Mlečka iš Mitkiškių

Miške yra Versuka, šaltinis, iš žemės veržiasi į viršų, sukasi, upelis Sukra iš tenai išteka. Jis nedidelis, bet paskui dar prisideda visokių šaltinėlių, upelis paplatėja. Kadaise prie Neries buvo tokia versmełė, iš jos eidavo žmonės per saulėtekį vandenio semt’, veidui plaut’, akim.

Įvairūs gamtos reiškiniai

Pasakojo Bronė Bičkauskienė iš Giedraitiškių

Vaivorykštė kap upe nuveina, tai siurbia vandenį, gali žmogų insiurbt’, ji turi žiotis, žmonės sakė, matė kap upėj atsidara žiotys ir siurbia vandenį.

Pasakojo Regina Tomaitienė iš Grabijolų

Mūsų kaime žmonės žino, kaip iššaukti lietų. Reikia išeiti į lauką, garsiai švilpti ir šaukti: „Siaubuk, siaubuk, siaubuk“. Tada pakyla vėjas ir atvaro debesį, prasideda lietus. Ir dar žinau, kaip lietų sutabdyti. Jeigu užslenka dideli debesys, tada čia turim tokį augalą – debesylą. Jo tokie dideli lapai. Reikia imti tuos lapus, perplėšti per pusę. Plėšyti, plėšyti ir sakyti: „Slinkit debesys, vieni į dešinę, kiti – į kairę, slinkit debesys“ ir tada debesys prasiskiria ir neužeina. Audros nėra.

Pasakojo Domicelė Jurkevičiūtė- Janavičienė iš Obenių

Seniau, kaip pakyla didełė audra, viesulas su griausmu, tai žmonės

sakydava, kad turtuolis pasikori, jo dūšiu velniai pragaran neša. Jei audra, sakydava: „Kiba kas pasikori?“

Pasakojo Janina Sedlevičiūtė- Baurienė iš Anykštų

Vieną kart mes ty Varnakampij uogavam ir moterys ir vaikai, mes žinojam kad bus saułės užtemimas, ale nekreipim dėmesia, tai kai pradėja temt’ ty miške, paskui visai užtemi, tai buva labai nejauku, susėdam krūvon ir laukim kol prašvis.

Pasakojo Veronika Lankaitė- Sabonienė iš Geibonių  

Kartą susibari anyta su marčia. Buva karšta diena, langai atidaryti. Marti inpykus išmėti anytus paduškas per langu, šaukdama: „Aik iš namų, kol’ lietaus nėra! Aik iš namų, kol’ lietaus nėra!“ Anyta tempia per trobu sava skryniu, viskas aplink bilda. Tik kad trenks perkūnas, tiesiai trobon. Tai toks gaisras buva, kad trys namai sudegi.

Pasakojo Genė Adomavičiūtė Jakubauskienė iš Būriškių

Kai griaudi, žaibas duoda, tai vis persižegnoja, dar, saka, verbu degina, o mes tai statėm šventinta vandenia an langa.

Pasakojo Stasė Pranckevičienė iš Mustenių

Kai kyla griausmas vasaru, tai verbas degina, rūkina trobas, pastata an langa.

Pasakojo Kristina Vaškevičiūtė Gudonienė iš Klikūnų  

Kai griaudi perkūnija – žolių puokštėj visada buvo lazdyno, tai lazdyno lapą uždega ir smilko trobas. Lazdynu. Visi taip darė. Verbą tik statė ant palangės, jos nedegino.

Pasakojo Stefanija Deržkutė Sabonienė iš Aliniškių  

Kai trankėsi Perkūnas, poteriavo, kad netrenkt rūkė švęstom žolėm, an lango statė.
Nuo gaisro naudojo Agotos duoną. Buvo gaisras. Ugnis ėjo jau an kitų budinkų. Mama atnešė Agotos duonos ir man sako: „Tu apnešk.‘‘ O aš išsigandau, sakau – nemoku. Tada mama nuvėja šonan, pastovėja kiek, paskui apėja aplinkui degantį namu ir tų duonų inmeti ugnin. Tai ugnis iškart apsigrįža kitan šonan, niekas daugiau nesudegė, o tai jau sklepa duris žmonės pylė vandeniu.

Informaciją surinko ir paruošė
Ona Rasutė Šakienė

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų