Kaip gydo ąžuolai?

Kaip gydo ąžuolai?

Nuo seniausių laikų ąžuolas lietuviams – jėgos simbolis, tarpininkas tarp dievų ir žmogaus. Mūsų protėviai žavėjosi ąžuolo stiprybe, laikė jį šventu. Ypač šventais laikyti išsišakoję ir po to vėl suaugusiais kamienais ąžuolai. Žinotos ir  gydomosios ąžuolo savybės.
Jėgos simbolis
O štai kokią pasaką apie ąžuo­lo tvirtybę ir ilgaamžiškumą parašė žymioji gamtos mokslų daktarė, farmacininkė Eugenija Šimkūnaitė, kurios 100-ąsias gimimo metines šiemet minime. Esą kai medžiams dalino galybę ir jėgą, ąžuolas su kitais medžiais nėjo – kam jam tos galybės, jei jis už kitus medžius ir taip galingesnis. Taip pasiliko vienut vienas, rudenį užmiršo lapus mesti, pavasarį – sprogti. Medžių motina susirūpino ąžuolu ir pasiteiravo, kokios stiprybės, jėgos jis norėtų. „Norėčiau tokios, kad ir sau, ir žmonėms praverstų — tokios, kokios kiti medžiai neturi“,— paprašęs ąžuolas. Patiko medžių motinai ąžuolo kalba, ir davė jam tvirtumo galybę: kam džiovės pristoja, niekas nebevaduoja – ąžuolu gilių geria – atsikelia…
Ąžuolas (lot. Quercus) – bukinių šei­mos medžių gentis. Gentyje yra apie 600 šių augalų rūšių. Lietuvoje auga 2 savaiminės ir keletas introdukuotų rūšių. Miške augančio paprastojo ąžuo­lo stiebas tiesus, aukštas, o atviroje vietoje – žemas, šakos storos. Labiausiai mėgsta apydrėgnius, gerai drenuotus, gilius humusingus priemolius arba priesmėlius. Grynų ąžuolynų Lietuvoje nedaug, jie užima 1,99 proc. visų miškų ploto – maždaug tiek jų ir Elektrėnų savivaldybės miškuose. Didžiausias Lietuvoje – 350 ha ploto – Dūkštų ąžuolynas Vilniaus rajono savivaldybėje, Neries regioniniame parke, Elektrėnų savivaldybės miškuose ąžuolai sudaro apie 2 proc. medžių.
Ąžuolai dažniausiai auga su uosiais, klevais, eglėmis, liepomis, drebulėmis – žodžiu, pasakoje „Eglė žalčių karalienė“ yra nemažai teisingos gamtinės informacijos. Ąžuolai – šviesamėgiai, negali augti, jeigu viršūnės saulės nemato, dėl ko miškininkai sako, kad „ąžuolai mėgsta kailinius, bet nemėgsta kepurės“ – gerai auga apsupti.
Tautosakoje ir pirtyje
Ąžuolas yra populiariausias medis lietuvių dainose, pasakose, sakmėse, griaustinio dievo Perkūno medis. Lietuvių, mitologinė tautosaka mini Pasaulio medį ąžuolą. Jis stebuklingas: pasodintas ant aukšto kalno greitai išskleidžia 12 šakų, jo viršūnė siekia dangų, o šaknys – požemio pasaulį… Ąžuolai minimi ir šventviečių aprašymuose. Juo­se buvo statyti stabai dievybėms, o jų paunksmėje – atliekamos sakra­lios apeigos.
Pirtininkai teigia, kad ąžuolų lapai turi savybę kaupti šilumą ir perduoti ją žmogaus kūnui, todėl pirties mėgėjai, norėdami labiau įšilti, mėgsta ąžuolų vantas su tankiais lapais. Tai stipresnės, „vyriškesnės“ vantos. Jos rišamos vėliau negu ki­tos, vasarai baigiantis, paprastai rugpjūčio mėnesį. Jų šakelės pui­kiai dera su kitais augalais, pavyzdžiui pelynu, nau­dojamos rišant vadinamąsias „trejų devynerių“ vantas iš devynių skir­tingų rūšių augalų. Ąžuolų vantos esą turi priešuždegiminių savybių, gerai veikia riebią odą, nuima stresą, kelia nuotaiką, gerai sušildo riebalinius audinius, valo energetinius kanalus, mažina kojų prakaitavimą.
Pasak bioenergetikų, ąžuolas – kosminės energijos laidininkas, galintis paveikti ir keisti žmogaus likimą, duodąs daug jėgų, skatinąs susimąstyti apie save ir sutvarkyti mintis, ugdyti gerąsias savybes. Tačiau bioenergetikas Jonas Dainauskas įspėjo, kad ąžuolo energija yra labai stipri, todėl prisiglaudus prie jo stovėti reikia atsargiai, ypač tiems, kieno širdis yra silpna.
Ir vaistas
Ąžuolo žievėje yra 10–20% rauginių medžiagų, 1,6% galinės ir elaginės rūgščių, 13-14% pentozanų, 6% pektino, flavono kvercetino, cukraus, flobafenų, gleivių ir iki 8% mineralinių medžiagų. Gilėse yra iki 40% krakmolo, 5–8% rauginių medžiagų, iki 5% riebalų, baltymų, cukraus ir mineralinių medžiagų. Nukartintos gilės labai praversdavo badmečiu. Lapuose yra kvercitrino, kvercetino, pentozanų, rauginių ir mineralinių medžiagų.
Vaistams vartojama ąžuolo žievė ir prinokusios gilės. Žievė lupama be žiauberies nuo plonų (iki 10 cm skersmens) kamienų ir šakų anks­ti pavasarį prieš lapų skleidimąsi, darant kas 25–30 cm žiedinius pjūvius ir 1 arba 2 išilginius. Džiovinama nuo saulės apsaugotoje, gerai vėdinamoje patalpoje. Iš 1 kg žalios žievės gaunama 450–500 g sausos. Tinka vartoti 4–5 metus.
„Ąžuolai – didelis mūsų miškų turtas, dėl to žievę reikia rinkti apdairiai. Renkama tik plona, blizganti žievė nuo plonų šakų ir jaunų retinimo metu iškirstų stiebų. Nuluptą žievę džiovina lauke ar pastogėje. Nuo geležies tanidai juosta (susidaro rašalas), tad lupti reikia tvirta skiedra, kauliniu ar plastmasiniu plekšteliu, akiavimo peilio liežuvėliu, o geležiniu peiliu tik įpjauti“, -savo knygoje „Girios medeliai, žali žaliuonėliai“ patarė E.Šimkūnaitė.
Ąžuolo preparatai vartojami kaip sutraukiantys, priešuždegiminiai, stabdantys puvimo procesus. Žievės nuoviras vartojamas nuo  uždegimų (burnos gleivinės, dantenų, ryklės, gomurio, žarnų gleivinės), kraujavimui iš virškinimo trakto stabdyti, nudegimams, nušalimams, pūliniams ir kitoms odos ligoms gydyti.
Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus vyresnioji muziejininkė farmacininkė Zena Šimaitienė teigė, kad sutraukiantis ąžuolo, kaip vaistinės žaliavos, poveikis aprašytas jau senovės graikų ir romėnų veikaluose, vėliau – arabų autorių medicinos knygose bei farmacinėje literatūroje. Beje, daugumos šių vaistų vartojimas lietuvių liaudies medicinoje atitinka farmacinėje literatūroje pateiktas rekomendacijas.

Plačiau, su liaudies medicinos
receptais – Daivos Červokienės
knygoje „Kaip gydo medžiai“.
Ją galima įsigyti iš autorės
susisiekus epaštu dcervokiene@gmail.com arba telefonu 8686 85445

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų