Kai Vievį užliejo pjesės vaikams ir kita Jaroslavo Cechanovičiaus  kūrybos muzika

Į Vievį šį pirmadienį trumpam grįžo kompozitorius, dirigentas, muzikos pedagogas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentas Jaroslavas Cechanovičius. Grįžo ne vienas, o su artimiausiais ir brangiausiais žmonėmis: žmona Alfreda, sūnumi Juozu ir dukra Jolanta bei su būriu visoje šalyje gerai žinomų ir dar tik savo pirmuo­sius žingsnius į muzikos pasaulį žengiančių jo kūrybos atlikėjų: solistais Sandra Stasiūnaite, Ieva Barbora Juozapaityte, Egle Juozapaitiene, Vilniaus kultūros centro LRT Vaikų choru, Vievio kameriniu choru „Con moto“ ir būriu jaunųjų muzikantų, Vievio ir Elektrėnų meno mokyklos auklėtinių.

Dažnai galima sutikti Vievyje

Šis susitikimas, kuris yra projekto „Grįžtu namo“, skirto iš Vievio kilusių ir Vievyje gyvenusių garsių šalies menininkų kūrybos pristatymui, dalis, vyko sausakimšoje Vievio kultūros centro salėje. Jaukaus ir šilto vakaro metu skambėjo J. Cechanovičiaus dainos ir fortepijonui sukurti kūriniai, prisiminimai apie pirmuo­sius žingsnius į muzikos pasaulį. O į susitikimą atėjusių žmonių būryje buvo maestro brolis Stasys, ilgametis televizijos operatorius, sesuo Irena, dirbanti Vilniaus J. Tallat-Kelpšos ir Vievio meno mokykloje, brolis Henrikas, pedagogas, bei buvusių kaimynų, mokslo draugų.
Projekto „Grįžtu namo“ ini­ciatorė Vievio kultūros centro direk­torė Audronė Stepankevičiūtė pa­stebėjo, kad Jaroslavą dažnai galima sutikti Vievyje. Maestro neslėpė, kad su Vieviu jį sieja ne tik vaikystės atsiminimai – čia palaidoti jo tėvai. Be to, šiame nedideliame mieste tebegyvena jo abu broliai ir sesuo, tad nors pats gyvena Vilniuje, Vievio tikrai nepamiršo.

This slideshow requires JavaScript.

Labai plati veikla

Renginio vedėjas Seimo narys, operos solistas Vytautas Juo­zapaitis pavadino J. Cechanovičių neįtikėtinai kukliu ir įvairiapusiu žmogumi. Išties J. Cechanovičiaus veikla labai plati. Savo kūrybinę biografiją jis pradėjo dar besimokydamas Vievio muzikos mokykloje, vėliau M.K.Čiurlionio meno mo­kykloje, kurioje 1963 m. su bendramoksliais subūrė estradinį ansamblį, koncertavusį ne tik mokykloje. J. Cechanovičius yra aranžavęs daugiau kaip 2000 įvairių lie­tuvių bei užsienio autorių kūrinių, sukūręs daugiau kaip 300 pramoginės bei džiazo muzikos kūrinių: dainų, instrumentinių pjesių, muzikos spektakliams.
J. Cechanovičiaus autorinius kū­rinius atlieka žymūs šalies atlikėjai, jie skamba Lietuvos dainų šventėse. Jo sukurtą Himną Jonui Pauliui II 2008 m. įrašė ir atliko Lenkijos radijo orkestras, choras bei solistė Magdalena Wojnarowska. Daina „Lietuva – dainų šalis“ tapo respublikinio konkurso „Dainų dainelė“ himnu.
Vos baigęs Lietuvos valstybi­nę konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) jis ėmėsi ir pedagoginio darbo, dėstė B.Dvariono muzikos mokykloje, Vilniaus J.Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir kt. Pagal 2001 m. jo paruoštas džiazo gitaros specialybės programas studijuoja Vilniaus J.Tallat-Kelpšos konservatorijos moksleiviai. 2002 m. jis Vilniaus kolegijai parengė džiazo gitaros specialybės bei papildomo instrumento (klasikinė gitara) programas, 2009 m. džiazo gitaros specialybės bei aranžuotės programas Lietuvos muzikos ir teatro akademijai.

Vaikus apdovanojo saldainiais

Ir susitikime Vievio kultūros centre nuskambėjo daugiau kaip dešimt J. Cechanovičiaus sukurtų dainų ir antra tiek – fortepijoninių pjesių vaikams. Koncertą pradėjo Trakuose gyvenanti solistė Sandra Stasiūnaitė dainomis „Žiedai alyvų“, „Vilties krantas“, „Angelas ant peties“ ir „Pamiršti namai“.
Po jos į sceną lipo Vievio me­no mokyklos auklėtiniai. Ernesta Šukytė su mama Edita atliko J. Cechanovičiaus sukurtą „Ispanišką šokį“, Dovydas Michalkevičius – „Rytiečių šokį“, Sandra Šiaulytė – „Vėžliuko Luko baladę“, Ignė Grybauskaitė – „Pievų fėją“, Markas Ivanovas ir Elektrėnų meno mokyklos mokinė Sofija Radvilaitė – „Liūdną kačiuką Puką“, o EMM mokinys Augustinas Dzimidavičius – „Mano močiutės bosanovą“ (mokytojai Asta Karpičienė, Violeta Sotnikovienė, Edita Šukienė, Ona Navickienė, Rasa Hopenienė, Galina Klimienė, Natalja Krauter). Justas Perednis fleita sugrojo „Vėžliuko Luko baladę“ (moky­tojas Virginijus Skudas). Vaikams akompanavo Rasa Vosyliūtė ir Živilė Keblikaitė-Butkevičienė.
Vievio ir Elektrėnų meno mo­kyklų jaunuosius atlikėjus J. Cechanovičius apdovanojo pjesių vaikams rinkiniu „Pelytės Elytės laikrodukas“, iš kurio vaikai atliko kūrinius, ir saldainiais. Nors, kaip pastebėjo vakarą vedęs V. Juozapaitis, didelė dovana ir ilgam įsimintina akimirka mokiniui yra jau pats susitikimas su grojamos muzikos autoriumi ir galimybė atlikti kūrinį scenoje girdint kompozitoriui.

LRT Vaikų choras ir žymios solistės

Po Vievio meno mokyklos auk­lėtinių į sceną lipo Reginos Ma­leckaitės vadovaujamas Vilniaus kul­tūros centro LRT Vaikų choras, iš­ugdęs nemažai žymių dainininkų ir dirigentų. Šio choro dainorėliai atliko J. Cechanovičiaus sukurtą dainų ciklą „Septynios dainelės vaikams“ („Pavasario eisena“, „Gegutė raibutė“, „Berže berželi“, „Debesėliai“, „Nesupuosiu žvaigždės“, „Eikim į sausio pasaką“, „Baltas sapnas“) bei dainas „Utis –Tutis“ ir „Kalėdų ankstų rytą“.
Po vaikų pasirodymo Ieva Barbora Juozapaitytė ir Eglė Juozapaitienė duetu atliko dainą „Likimo paukštė“, Eglė ir Vytautas Juozapaičiai duetu atliko dvi dainas: „Naktyje“ ir „Meilės valsas“. Beje, susitikimą vedęs V. Juozapaitis pastebėjo, kad su Cechanovičių šeima juos sieja sena bičiulystė – jų dukra Ieva Barbora mokėsi Vilniaus katalikiškoje mokykloje „Versmė“ ir jos muzikos mokytoja buvo Alfreda Cechanovič. Būtent ši pedagogė turėjo daug įtakos, kad I. B. Juozapaitytė pasirinko dainininkės kelią, nors tėvai teigė tam dukros neskatinę. Tad link vakaro pabaigos skambėjusios Juozapaičių atliekamos dainos buvo kupinos šilumos, kuri sklido ne tik iš pačios muzikos, dainos žodžių, bet ir šių iškilių žmonių bendrystės.
O vakaro pabaigoje nuskambėjo jungtinio – Vilniaus kultūros centro LRT Vaikų ir Vievio kamerinio „Con moto“ – choro atliekamos J. Cechanovičiaus sukurtos dainos „Tėvynė“ ir „Lietuva dainų šalis“, kurios skamba ir respublikinėje Dainų šventėje, o I. B. Juozapaitytė atliko ištrauką iš jo „Requiem“ laisvės gynėjams „Ave Maria“ Dalios Teišerskytės žodžiais.

Ir akompanavo fortepijonu,ir dirigavo

Per porą susitikimo valandų susirinkusieji pamatė nemažai J. Cechanovičiaus talentų: ne tik skambėjo jo sukurta muzika, jis fortepijonu akompanavo ir vienai Sandros Stasiūnaitės atliktai dainai, dirigavo jungtiniam Vilniaus kultūros centro LRT vaikų ir Vievio „Con moto“ chorui.
O kai pasibaigus renginiui vieni vieviečiai skubėjo pasisveikinti ir pasikalbėti su žymiu kompozitoriumi, atlikėju ir muzikos pedagogu, kiti, einantieji namo, džiaugėsi puikiu renginiu ir kalbėjo, kad jeigu dar bus daugiau tokių, „būtinai ateis“… Šie žodžiai skambėjo kaip padėka J.Cechanovičiui ir Vievio kultūros centrui, sumaniusiam ir įgyvendinančiam puikų projektą „Grįžtu namo“, kurį finansuoja Lietuvos kultūros tary­bos ir Elektrėnų savivaldybė.
Kas lėmė J. Cechanovičiaus susi­domėjimą muzika? Kas labiausiai tam turėjo įtakos? To pasiteirautas žymus muzikas teigė, kad neabejotinai tam daugiausia įtakos turėjo tėvai ir vaikystė Vievyje. Bene nuo penkerių metų jis pradėjo groti gitara, netrukus – ir kitais namuo­se buvusiais instrumentais. Jaroslavo mama Ona Cechanovičienė buvo Vievio mo­kyklos mokytoja, gražiai dainavo, gerai grojo gitara, Jaroslavą leido mokytis į muzikos mokyklą. Jis mokėsi groti smuiku pas šviesaus atminimo mokytoją Henriką Bagdzevičių.
1961 m. gabius vaikus iš visos Lietuvos rinko į M. K. Čiurlio­nio menų mokyklą. Iš Vievio į mokyklą atrinko Jaroslavą ir jo seserį Ireną. Taip 1961-aisiais jis išvyko iš Vievio, pradėjo mokytis vadinamoje Čiurlionkėje ir apsigyveno jos internate. Ten sutikta bendramokslė Alfreda Burkauskaitė tapo ir viso gyvenimo mūza, palydove.

Kūrybinio kelio etapai

Dar besimokydamas M. K. Čiurlionio menų mokykloje, būdamas penkiolikmetis-šešiolikmetis paauglys Jaroslavas pradėjo kurti instrumentinę muziką savo suburtam ansambliui, kuris grojo daugiausia mokyklos šokių vakaruose. Šiame ansamblyje gitara grojo pats Jaroslavas, pianinu – Balys Žiūraitis, klavišiniais – Rimas Songaila, bosine gitara – Petras Jaraminas, mušamaisiais – Petras Garšva.
Pasiteirautas, kokie buvo svarbiausi jo kūrybinio kelio etapai, J. Cechanovičius pastebėjo, kad jam labai reikšmingas buvo darbas LRT orkestre nuo 1969 m. Bene 1972 m. jis pradėjo aranžuoti kitų autorių kūrinius orkestrui, dar po kelerių metų, nuo 1976-ųjų, pradėjo kurti instrumentinę, orkestrinę muziką. 1985 m. pradėjo diriguoti LRT orkestrui, 1991– 2008 m. buvo šio orkestro meno vadovas ir vyriausias dirigentas.
Pirmąsias dainas sukūrė 1986-aisiais. Tai buvo dainos „Diena dar viena“ poeto Stasio Žlibino tekstu, „Vaikystės lietus“, „Pamiršti namai“.
„Tais laikais kompozitoriai dažniausiai rašė dainas, o ne instrumentinę muziką, o aš – atvirkščiai“, – pastebėjo J. Cechanovičius.

Apie dainų populiarumą, žodžius ir melodiją

Kas lemia dainos populiarumą, tai, ar ji išliks, ar bus pamiršta po kelerių ar keliolikos metų? To pasiteirautas J. Cechanovičius  sakė net negalįs atsakyti į šį klausimą. Kiekvienas savaip priima (supranta) muzikinį kūrinį. Tam, kad daina liktų populiari daug metų, joje būtina patraukli vertybinė ašis. Kai keičiasi epocha, keičiasi mados ir tendencijos. Anksčiau sukurti kūriniai ne visada išlieka įdomūs nau­jiems klausytojams. Pasikeičia kartos, kompozitoriai ir muzikos klausytojai, jų skoniai. Žinoma, kartais mados grįžta. Bet yra kūrinių, kurie nepavaldūs laikui.
„Keičiantis technologijoms, atlikimo galimybėms, dainą, jeigu yra gera tema, geras pagrindas, galima įdėti į naują rūbą, atnaujinti, kitaip aprengti – aranžuoti. Melodija yra pagrindas, ją galima aranžuoti, kad kitaip patrauktų dėmesį“, – pabrėžė muzikas.
Žodžiai ar melodija dainoje svarbiau? Pasak J. Cechanovičiaus, dainoje žodžiai būtini, tačiau nebūtinai poezija. Esmė – ko autorius siekia. Jei kuria lengvo pobūdžio dainą, tekstas negali būti sudėtingas, turi būti akimirka suvokiamas, iš karto pasiekti klausytojo ausį. Žodžiu, tekstas daug lemia kūrinio pobūdį. Pats J. Cechanovičius pirmąsias savo dainas sukūrė kaip instrumentinę muziką, o po to poetai kurdavo tekstus jau pagal sukurtas melodijas. Vėliau dažniausiai kūrė kitaip, pagal poetų tekstus.

Reikia ir daug kruopštumo

Muziko profesija labai skiriasi nuo kitų, visuomenėje įprastesnių, labiau apčiuopiamų? Pasak J. Cechanovičiaus, šiai profesijai be gabumų reikia labai daug kruopštumo, parei­gingumo, užsispyrimo ir kantrybės. Ji reikalauja visą gyvenimą tobulintis – groti, klausyti muzikos. Labai svarbu ir tai, kokioje sferoje dirbama.
„Muzikantams pragyvenimo šaltiniu dažniausiai tampa pedagoginis darbas ar grojimas orkestre, kurie ne visada yra įdomūs. Jei dirbi moky­mo įstaigoje, esi ir pedagogas, svarbu išmanyti pedagogiką, apsišarvuoti kantrybe, gebėti motyvuoti jaunus žmones dirbti. Nes pats muzikos mokymosi procesas toli gražu ne visiems patinka. Atsimenu save vaikystėje – nelabai norėjau mokytis, norėjau iš karto groti, o tam reikia įdėti labai daug darbo. Kai pasieki tokį lygį, kai gali rodyti savo meną kitiems – groti solo arba orkestre – junti didelį malonumą. Tačiau muzikantams neretai tenka atlikti kūrinių, kurie jiems neįdomūs, bet reikia groti, ir būtinai profesionaliai“, – sakė ordinu „Už nuo­pelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi 2009 m., Aukso žvaigžde „Už nuopelnus muzikos menui ir neblėstantį kūrybos populiarumą“ 2011 m. ir Lietuvos kultūros ministerijos Aukso garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“ 2015 m. apdovanotas iš Vievio kilęs menininkas.
Pasak jo, žmonės skirtingi – vieni mėgsta skaičiuoti, kiti – rašyti, gaminti maistą, daryti kokį konkretų darbą. Kiekvienas darbas gali teikti malonumą, jei žmogus jį mėgsta, stengiasi atlikti gerai. O muzika yra abstraktus menas, jos nepaliesi, nepačiupinėsi, bet jos poveikis, ko gero, yra pats stipriausias iš visų menų.

Ir apie kūrybingumą, pasiekimus ir laimę

O kas yra kūrybingumas? Ko­kios svarbiausios dedamosios dalys? J. Cechanovičius įsitikinęs, kad kiekvienas žmogus yra kūrybingas, tik ne kiekvienas tai žino ir atsiskleidžia. Juk žmogus gimsta, vystosi tam tikroje aplinkoje, kuri arba skatina, arba stabdo jo kūrybingumą, kuris gali apimti daugybę gyvenimo sričių.
„Esu įsitikinęs, kad kiekvienas žmogus gali būti kūrybingas, jei augo aplinkoje, kuri skatino, o ne slopino kūrybingumą. Tada žmogui nesunku atrasti tą savo kūrybingumo gyslelę“, – sakė menininkas.
Ką muzika, muzikinis išsilavinimas, gebėjimas groti keliais instrumentais duoda žmogui? J. Cechanovičius pastebėjo, kad šis klausimas yra išanalizuotas įvairiausių mokslininkų. Tačiau jis yra įsitikinęs, kad muzika labai įvairiapusiškai veikia ir auklėja žmogų. Jei vaikas muzikuoja, jis gyvena gražesniame, švaresniame pasaulyje, subtiliai ugdo ne tik muzikinius, bet ir daugybę kitų savo gebėjimų.

Kokie didžiausi iš Vievio kilusio muziko pasiekimai?

„Esu sukūręs romansinių dainų, kurių nemažai nuskambėjo susitikime Vievyje, tačiau mano kūry­bos pagrindą sudaro orkestrinė ins­trumentinė muzika. Yra ir sudė­tingų kūrinių. Esu sukūręs trijų dalių „Lietuvišką fantaziją orkestrui“, „Requiem“ laisvės gynėjams. Requiem – tai muzika, susijusi su svarbiausiu žmogaus gyvenimo dalyku, pagrindiniu virsmu. Nors sunku skirstyti savo kūrinius pagal svarbą – kiekvienas kūrinys yra savotiškai svarbus“, – sakė žymusis kraštietis.
Kas svarbiausia, kad žmogus ga­lėtų sakyti, kad jaučiasi laimingas? Pasak J. Cechanovičiaus, laimė susideda iš labai daug ko. Jam dabar yra svarbiausia, kad šeima, artimieji, visi žmonės būtų laimingi.

Daiva Červokienė
Liudmilos Felčinskajos nuotr.