Ką pasakoja Elektrėnų savivaldybės atminimo ženklai?

Iš Vievio kilęs istorikas ir kolekcionierius Virgilijus Poviliūnas, ketvirtį amžiaus vadovavęs Trakų istorijos muziejui, pastaraisiais metais stengiasi savo sukauptas žinias ir kolekcijas sudėti į knygas, yra kelių dešimčių leidinių sudarytojas ar bendraautoris. Šįkart su V. Poviliūnu kalbėjomės apie Elektrėnų savivaldybės atminimo ženklus – pašnekovas prieš porą metų yra išleidęs knygą „Elektrėnų savivaldybės atminimo ženklai“ ir ruošia antrą jos tomą.

Ką pasakoja atminimo ženklai

Pasak V. Poviliūno, viduramžiais herbai atsirado ant vėliavų, skydų ar kitos karinės atributikos, kurie leido lengvai atskirti saviškį nuo priešo. Herbai greitai tapo paveldimi ir plačiai naudoti, ilgainiui virto ir socialinio išskirtinumo, privilegijuo­tos padėties, kilmingumo ženklu. Herbų kūrėjai vadinti heroldais. Vakarų Europos šalyse heroldai žinomi nuo 12 amžiaus. Apie 1400 metus herbus galėjo teikti tik valdovas, kuris nusipelniusiems asmenims suteikdavo specialias privilegijas. Taip žmogui buvo suteikiamas titulas ir herbas. Jų turėtojas šiuos herbus galėjo paveldėti ir perduoti savo palikuonims.
Pirmieji apdovanojimai Lietuvoje pasirodė XVIII amžiuje. 1705 m. lapkričio 1 d. pirmąjį ordiną įsteigė Lietuvos ir Lenkijos valdovas Augustas II. Šventojo Stanislovo ordiną 1765 m. gegužės 7 d. įsteigė Lietuvos ir Lenkijos valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis. Šis valdovas 1792 metais įsteigė karinį apdovanojimą Virtuti Militari.

Kas yra savivaldos ženklai ir nuo kada jie naudojami?

Pirmieji savivaldos ženklai Lietuvos Respublikoje atsirado 1933 metais, kai nutarta išleisti visų seniūnų regalijas. Tais pačiais metais patvirtintos aštuonių straipsnių „Seniūnų tarnybos ženklo taisyklės“. Pateiksiu šias taisykles (kalba netaisyta): „l. Seniūno tarnybos ženklas yra apvalainai pailgas (elipsio) formos. Jis gaminamas iš oksiduoto sidabro spalvos metalo. Ženklo storis – 2 mm. Ji sudaro reljefiškas iš lietuviškų ornamentų sukombinuo­tas vainikas. Vainiko viduryje – apvalainis išgaubtas poliruotas skydelis su nepoliruota krivule. Krivulės viršuje įsmeigtas keturkampis su Gedimino stulpais lakštelis. 2. Kiekvienas ženklas iš vidaus pusės turi atskirą eilės numerį. 3. Ženklai gaminami valsčiaus savivaldybės lėšomis ir yra jos nuosavybė. 4. Seniūnui tarnybos ženklą įteikia valsčiaus viršaitis, įteiktas ženklas palieka seniūno žinioje tol, kol jis yra seniūnas. 5. Seniūno tarnybos ženklas nešiojamas ant krūtinės iš kairės pusės prie švarko ar šiaip viršutinių drabužių. 6. Tarnybos ženklą seniūnas dėvi visais atvejais, kai jis eina savo tarnybos pareigas. 7. Seniūno padėjėjas dėvi seniūno tarnybos ženklą tik tada, kada jis eina seniūno pareigas. 8. Išrinkus ir patvirtinus naują seniūną arba ji atstačius iš vietos, o taip pat mirus ar dėl kokios kitos priežasties nustojus eiti pareigas, ženklas tuojau privalo būti grąžintas viršaičiui. Pametęs ženklą, seniūnas privalo tuojau apie tai pranešti viršaičiui ir gauti iš jo kitą ženklą. Už pamestą ženklą seniūnas privalo sumokėti valsčiaus savivaldybei faktinąsias jo pagaminimo išlaidas.“
Dabartinėje Elektrėnų savi­val­dybės teritorijoje 1918–1940 m. buvo trys valsčiai — Kietaviškių (7 seniūnijų), Semeliškių (10 seniūnijų) ir Vievio (9 seniūnijos). 1934 m. Kietaviškių valsčius buvo panaikintas. Trys jo seniūnijos perėjo Žiežmarių bei Semeliškių valsčiams, o viena – Vieviui.
1940 metų Semeliškių valsčiaus inventoriuje nurodyta, kad, be kito turto, buvo saugomi 14 seniūnų ir 1 viršaičio ženklas, o Vievio valsčiuje – 10 seniūnų ir l viršaičio ženklas.

Gal žinoma, kur buvo gami­nami seniūnų ženklai? Ir kada jie vėl buvo atkurti, atgijo?

Sidabriniai seniūnų ženklai buvo gaminami Klaipėdoje Samuelio Edelšteino sidabro fabrike. Jie buvo 67 x 46 mm dydžio ir svėrė daugiau nei 40 gramų. Seniūnų ženklai kainavo apie 10 litų.
Seniūnų tarnybiniai ženklai atkurti 1996 metais. Jie buvo pagaminti UAB „Lietuvos monetų kalykla“ pagal 1933 metų pavyzdį. Tais pačiais metais ženklai įteikti Trakų rajono seniūnams. Ženklas Nr. 053 teiktas Elektrėnų, Nr. 055 – Vievio, o ženklas Nr. 058 – Semeliškių seniūnams.
Sovietiniu laikotarpiu Lietu­vos­ TSR Aukščiausioji taryba 1971 metais išleido įsakymą „Dėl LTSR Rajono, miesto, miesto rajono ir gyvenvietės, apylinkės Liaudies deputatų tarybų“. Pradėdami dirbti visi deputatai gaudavo pažymėjimą ir ženklą.
Atkūrus Nepriklausomybę, 19­­90­­ m. gegužės 29 d. Lietuvos Res­­pub­­likos Aukščiausioji Taryba patvirtino „Lietuvos Respublikos vietos savivaldybės tarybos deputato statuso įstatymą“ Nr. 242. Šio įstatymo 23 straipsnyje kalbama apie deputato pažymėjimą ir ženklą. Šis ženklas buvo Lietuvos tautinės vėliavos spalvų, o kitoje pusėje išgraviruotas miesto pavadinimas „VIEVIS“.

Elektrėnų savivaldybė vie­na jauniausių šalyje. Kaip mano­te, ar buvo sunku sukurti jos regalijas?

Nėra sunku sukurti savivaldybių regalijas, kai yra patvirtintas miesto herbas. Mero grandinę sudaro kelio­likos grandžių grandinė, kurią puo­šia miesto herbas.
1996 metais atkuriamos pirmosios savivaldybių regalijos (Kauno, Kėdainių, Šiaulių miesto, Telšių seniūno, Vilniaus miesto, Zarasų). 2001 m. pirmininkavau komisijai, kuri patvirtino Trakų rajono savivaldybės regalijas. Savo patirtimi pasidalinau su Elektrėnų savivaldybės meru Kęstučiu Vaitukaičiu. Tarybos sprendimu buvo atsisakyta gaminti regalijas iš sidabro.
2003 metais Trakų salos pilyje buvo atidaryta pirmoji Lietuvoje paroda – „Lietuvos respublikos merų regalijos“. Man teko asmeniškai susisiekti su savivaldybių merais ir Merų regalijas atsivežti į parodą. 2003 metais tik pusė savivaldybių turėjo pasigaminę Mero regalijas, tai yra – trisdešimt. Šiandien jau visos Lietuvos Respublikos savivaldybės turi savo regalijas – Mero grandines, Garbės piliečio ženklą ir Tarybos nario ženkliukus. Kai kuriose savivaldybėse yra nusistovėjusi tradicija, kad baigusiam kadenciją merui atminimui įteikiama Mero grandinė. Tai puikus pagerbimas.
Elektrėnų savivaldybė kas penkerius metus mini savo jubiliejus. Jiems paprastai daromi ir proginiai ženklai, medaliai. Kaip manote, kuo svarbi ši tradicija?
Mano manymu, bet koks jubiliejus vertas paminėjimo ir įamžinimo. Tai gera proga pagerbti nusipelniusius vietos bendruomenės atstovus. Visi atminimo ženklai papildo mūsų istoriją, įamžina svarbiausius įvykius. Kita puiki tradicija – tai pagerbimas nusipelniusių vietos savivaldos gyventojų ar kilusių iš šios savivaldybės – suteikiant Garbės piliečio statusą bei įteikiant Garbės piliečių ženklą.
Elektrėnų savivaldybėje – aštuonios seniūnijos, jų herbai ir vėliavos sukurti 1999–2006 m. Kokių seniūnijų regalijos buvo sukurtos anksčiausiai, o kurių – vėliausiai.

Kaip manote, kodėl taip įvyko?

Pačios geriausios iniciatyvos kyla iš bendruomenės. Tik vietos gyventojai žino, kas yra svarbu jų mieste, gyvenvietėje ar kaime.
1999 m. buvo patvirtinti­ Elek­trėnų ir Vievio herbai, 2002 m. – Kietaviškių ir Semeliškių herbai, 2005 m. – Kazokiškių herbas, o 2006 m. – Beižionių, Gilučių ir Pastrėvio herbai.
Vievio herbas buvo patvirtintas kiek anksčiau negu Elektrėnų. Tai nekelia nuostabos – pirmieji ženklai su Vievio pavadinimu atsirado daug anksčiau negu Elektrėnai – XIX amžiaus II pusėje, nutiesus geležinkelio liniją Sankt Peterburgas–Varšuva ir 1861 metais atidarius Vievio IV klasės geležinkelio stotį. Joje prekės buvo žymimos švininėmis plombomis su stoties pavadinimu Vievis (rusiškai EBbE). XIX amžiaus pabaigoje vienu metu Vievio geležinkelio stotis vadinosi Anastasjevskaja. Tarpukariu atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Vievio geležinkelio stotyje buvo naudojamos plombos su lietuviškais užrašais. Panašias plombas turėjo ir Vievio muitinė.

This slideshow requires JavaScript.

Seniūnijų herbuose ir vė­liavose vaizduojama tik po vieną kitą simbolį. Gal žinote, ar yra kokios nors herbų kūrimo taisyklės?

Yra specialus mokslas apie herbus – tai heraldika. Jau valdant Vytautui Didžiajam (1392–1430) prie jo dvaro buvo du heroldai, kurie prižiūrėjo herbų atsiradimą, jų naudojimo taisykles. Heroldų dėka lietuviški herbai pateko į Europos herbų sąvadus – herbynus. Pirmieji žinomi lietuviški herbai buvo – Kentauras, Meška, Rožė, Stulpai ir Vytis. Visus herbus XIV–XVIII amžiais tvirtindavo Lietuvos valdovai.
Bet koks herbas turi būti atpa­žįstamas ir neperkrautas įvairiais simboliais. Todėl kuriant miestų herbus pasirenkamas vienas simbolis (atskirais atvejais gali būti du ar trys), kuris atspindi vietovę. Dalis herbų atkurti pagal XVIII a. Lietuvos valdovų patvirtintas privilegijas.

Seniūnijų gyventojai tik­riausiai galvojo, kad herbuose turėtų būti pavaizduota ir daugiau simbolių. Ar teko tuo domėtis?

Kaip ir minėjau, herbas negali būti perkrautas daugybe simbolių. Todėl naujuose herbuose vaizduo­jami žvėrys, paukščiai, mitinės būtybės, augalai ir pan. Tik jungtiniuose šeimų herbuose yra keliolika simbolių. Kiekviena pusė vedybų metu sujungdavo ne tik savo turtus, bet ir herbus, todėl herbuose atsirasdavo įvairių simbolių.

Man klausimų kelia Bei­žionių seniūnijos herbas, ku­riame pavaizduota puošni sparnus išskleidusi gervė, ir Gilučių herbas, kuriame – 12 gilių. Negi šių seniūnijų gyventojai savo kraštą tapatino tik su šiais gamtos objektais? Gal teko domėtis, ką dar jie siūlė pavaizduoti savo seniūnijų heraldikoje?

Gilučių heraldika yra užkoduota pačiame vietovės pavadinime. Šio kaimo pavadinimas kilo nuo žodžio gilė. 12 auksinių gilių – tai laimės, derlingumo, klestėjimo, dvasinės energijos simbolis. Antikos laikais prieš pranašaujant ateitį, kad ją geriau nuspėtų, orakulai valgydavo giles. Žmonės jas nešiodavo ir kaip amuletą, laikė stiprybės simboliu.
Beižionių herbas – gervė – simbolizuoja atsargumą ir budrumą, ilgaamžiškumą, išmintį. Krikščionybėje – dėl savo sugrįžimo į gimtąsias vietas – gervės yra laikomos ir prisikėlimo simboliu. Taigi kiekvienas herbas kažką simbolizuoja ir juos kuria heraldikos specialistai.

Esate surinkęs ne tik istorinius ir dabartinius seniūnų, viršaičių ženklus, LTSR apy­linkės ir miesto tarybos de­pu­­­­­tatų, liaudies deputatų ženk­lus ir ženkliukus, Mero gran­­dines, Garbės piliečių regalijas, savivaldybių seniūnų ženkliukus ir istorinius Elek­trėnų VRE ženkliukus, bet ir pasaulio, Europos ir įvairių kitų sporto žaidynių ženkliukus ir medalius, žaidynių, labdaros ir paramos fondų, sporto, įvairių renginių ženkliukus, Elektrėnų VRE medalius. Žmonės ir organizacijos juos labai gerbia ir saugo?

Mano manymu, svarbiausia dėmesys žmogui. Juk nedaug kainuoja žmogų paskatinti geru žodžiu, padėka ar įteikti atminimo ženklą. Ne viskas matuojama pinigais. Dar imperatorius Napoleonas Bonapartas (1789–1821) sakė savo kariams: „Negaliu jums duoti turtų, žemės ar pinigų, bet galiu jums duoti medalį“. Ir tai veikė – už šį metalo gabalėlį visi ėjo į mūšius ir jais didžiavosi.
Bet koks apdovanojimas tai žmogaus, organizacijos įvertinimas, jų pagerbimas. Taip kuriama mūsų istorija, kuri papildo krašto ir Lietuvos istoriją. Todėl apdovanojimai skiriami ypatingomis progomis, minint įvairius jubiliejus.

Labai įdomūs Jūsų sudarytame leidinyje pateikti sporto organizacijų ir klubų, įmonių, mokymo įstaigų, įvairių renginių ženklai ir medaliai. Sunku buvo juos surinkti?

Tai toks platus reiškinys, kuris didėja su kiekviena diena. Didžiąją dalį sportinių apdovanojimų knygai paskolino elektrėnietis faleristikos (ordinų, medalių, prizų, korporacijų ir valstybės apdovanojimų, garbės vardų bei kitų pasižymėjimų ženklų) kolekcininkas Raimondas Vileikis iš savo rinkinio.
Mano manymu, sportinių apdo­vanojimų vertė dar padidėtų, jeigu sportiniai medaliai būtų išskirtinio dizaino, kaldinti Lietuvoje, o ne perkami „masinės gamybos“, paprasto dizaino, tik keičiant lipdukus. Juk Lietuvoje yra pasaulinio ryškumo dailininkų – medalistų.

Turbūt išskirtine siužetų įvairove pasižymi tradicinio bė­gimo apie Elektrėnų marias ženkliukai ir medaliai. Ką rodo jų siužetų įvairovė?

Manau, svarbiausia tradicijos ir jų tęstinumas. Ne tik tradicinis bėgimas aplink Elektrėnų marias garsina Elektrėnų savivaldybę. O kur dar ledo ritulys, krepšinis, futbolas, vandensvydis, plaukimas ar kitos sporto šakos. Medalių įvairovė labai didelė. Jie gaminami iš molio, medžio, plastmasės. Patys įdomiausi apdovanojimai gaminami iš įvairių metalų.

Jūsų sudarytoje knygoje matome ne tik Elektrėnų mero grandinę, savivaldybės tarybos nario ir Garbės piliečio ženklus, įvairius ordinus, bet ir jų pro­jektų. O ar matėte išsaugotų savivaldybės seniūnijų, įmonių ir organizacijų, mokymo įstaigų ženklų ir medalių projektų. Kuo Jums pastarieji įdomūs ir svarbūs? O istorijai?

Kuriant įvairius atminimo ženklus pirmiausia atsiranda idėja. Tada sukuriamas projektas, pagal kurį jau gaminami štampai. Tada tik pagaminamas pats ženklas. Projektai turi savo žavesio, o ypač įdomūs tie projektai, kurie buvo neįgyvendinti.
Kiekviena organizacija, švietimo įstaiga gali sukurti savo tradicijas, o jas įamžinti įvairiais atminimo ženklais. Noriu pacituoti vieną savo draugą, kuris pajuokavo, kad: „Nerimta firma, jeigu neturi ženkliuko“. Šiame posakyje yra ir dalis tiesos. Nėra sunku pasigaminti atminimo ženklą, tik reikia noro.

Jeigu Jums tektų kurti savo gyvenamosios gatvės ar Poviliūnų šeimos ženklą, ką norėtumėte jame pavaizduoti?

Apie tai dar anksti galvoti. Ta proga noriu pasakyti, kad jau baigiamas antras leidinio „Elektrėnų savivaldybės atminimo ženklai“ tomas. Pirmajame leidinio tome aprašyta beveik 350 daiktų, antrajam tomui jau surinkta ir aprašyta dar daugiau medalių, ženkliukų, gairelių ir kitų daiktų. Tai atminimo ženklai iš įvairių asmeninių kolekcijų, kurie užpildo pirmojo tomo spragas, ir nau­jausi atminimo ženklai. Tikiuosi, kad šį leidinį išleisti padės Elektrėnų savivaldybė, tam skirdama lėšų.

Noriu teirautis, kas Jus asmeniškai paskatino domėtis heraldika ir kitais atminimo ženklais?

Jau nuo vaikystės domėjausi istorija ir įvairių daiktų rinkimu. Senelių namuose, Mielupių kaime (dabar Varėnos raj.), 1939–1943 m. veikė biblioteka. Jos dalis buvo saugoma senelių namų palėpėje. Tarp knygų buvo įvairių kraštų pašto ženklų – iš Argentinos, Brazilijos, JAV, Vokietijos bei kitų kraštų. Taip palaipsniui buvo surinkta įvairi pašto ženklų kolekcija, kurioje yra daugiau kaip šimtas penkiasdešimt atskirų valstybių, keli tūkstančiai pašto ženklų. Dabar mano kolekcionavimo aistra loterijos bilietai, vertybiniai popieriai – akcijos ir ženkliukai su Elektrėnų bei Trakų savivaldybių simbolika.
Iki šių dienų yra išleista daugiau nei 400 skirtingų medalių, ženkliukų ir kitų kolekcionavimo objektų, skirtų įvairiems Elektrėnų savivaldybės objektams ir įvykiams. Dominuoja daiktai su Elektrėnų ir Vievio pavadinimais. Didžiausią medalių ir ženkliukų dalį sudaro ženklai, skirti įvairioms sporto šakoms: ledo rituliui, vandens sportui, imtynėms, bėgimui ir kitoms sporto šakoms. Atskirą grupę sudaro mokymo įstaigų ženklai. Nemažai ženklų yra su miestų ir gyvenviečių herbais.

Kai kuo nors domiesi, dažnai ir pats sumanai ką nors­ panašaus padaryti. Ar pats nesate sukūręs atminimo ženklų su Elektrėnų bei Trakų savivaldybių simbolika?

2022 m. minint Vievio 500 metų jubiliejų ir „Vievis mažoji kultūros sostinė 2022“ mano iniciatyva buvo išleisti ženkliukai, skirti atminti ir įamžinti šias progas. Šimtui nusipelniusių vieviečių buvo įteikti numeruoti, jubiliejiniai medaliai, kurių idėjos autoriumi buvau aš. Su kolegomis 2019–2023 metai jau esame išleidę riboto tiražo 20 įvairių ženkliukų, skirtų Elektrėnams ir Vieviui.

Turbūt teko domėtis ir merų regalijų, miestų heraldikos, ordinų ir medalių, prizų, valstybinių apdovanojimų, garbės vardų bei kitų pasižymėjimo bei atminimo ženklų pradžių pradžia? Gal žinoma, kada ir kaip jie pradėti naudoti, gaminti?

Pirmieji apdovanojimai Lietuvoje pasirodė XVIII amžiuje. 1705 m. lapkričio 1 d. pirmąjį ordiną įsteigė Lietuvos ir Lenkijos valdovas Augustas II. Šventojo Stanislovo ordiną 1765 m. gegužės 7 d. įsteigė Lietuvos ir Lenkijos valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis. Šis valdovas 1792 metais įsteigė karinį apdovanojimą Virtuti Militari.
Naujas apdovanojimų etapas – 1918 metais atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę. Vyčio Kryžiaus ordinas įkurtas 1919 m. liepos 20 d. Tai aukščiausias Lietuvos Respublikos karinis ordinas, skirtas apdovanoti už didvyrišką drąsą ginant Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. 1927 metais įsteigtas Gedimino ordinas, o 1930 metais – Vytauto Didžiojo ordinas. Dalis apdovanojimų buvo gaminama Šveicarijoje ir Lietuvoje. Po sovietų okupacijos panaikinti visi Lietuvos valstybingumo simboliai, taip pat ir apdovanojimai. Savi apdovanojimai vėl sugrįžo atkūrus Nepriklausomybę 1990 m. kovo 11 d. Atkurtas Vyčio Kryžiaus, Gedimino ir Vytauto Didžio­jo ordinai. 2002 m. įsteigiamas nau­jas apdovanojimas – ordinas „Už nuopelnus Lietuvai“.

Gal galit prisiminti įdo­miausius nutikimus renkant Elektrėnų savivaldybės atminimo ženklus?

1960–1962 m. Vievyje vyko dainų šventės. Tai progai buvo išleisti plastmasiniai ženkliukai. Tesu suradęs tik vieną 1961 metų ženkliuką. Taigi ateityje bus dar atradimų.
Žmonės labiau vertina valstybinius apdovanojimus. Dalis jų pagaminti iš tauriųjų metalų, turi tam tikrą vertę. Vieniems jie vertingesni kaip atsiminimas, kitiems – kaip pinigai. Kolekcijos kaupiamos palaips­niui. Lieka kaip artimųjų palikimas, draugų dovanos. Nemažai tenka pirkti.

O ką įdomaus gavot dovanų?

Smagiausia gauti dovanų iš draugų, kurie jubiliejų proga padovanodavo vienetinius, išskirtinio dizaino atminimo ženklus.

Gal galite prisiminti ir apibūdinti bendravimą su kitais kolekcionieriais faleris­tais?

Turiu idėją įkurti Vievio kolekcininkų klubą, kuris jungtų visus Vievio kolekcininkus. Jie galėtų bent kartą į mėnesį susirinkti, pasidalinti savo patirtimi. Prie klubo galėtų prisijungti ir kitų miestų kolekcininkai ir prijaučiantys asmenys. Mano giliu įsitikinimu, kolekcionavimo idėjas būtina skleisti tarp jaunosios kartos, moksleivių. Juk jie mūsų ateitis.

Kaip galėtumėte apibendrinti mūsų pokalbį?

Tikiuosi, kad nors maža dalis skaitytojų susidomės kolekcionavimu ir galės pasidalinti informacija apie savo kolekcijas. Norėčiau visiems palinkėti įamžinti savo asmeninius, organizacijų, vietovių jubiliejus, kurie liks mūsų atmintyje ir istorijoje.

Dėkoju už pokalbį ir linkiu visapusės sėkmės.

Kalbėjosi Daiva Červokienė