Daiva Červokienė
Artimuosius išsivedanti mirtis – vienas slėpingiausių ir itin bauginančių žmogaus gyvenimo įvykių, nuo seno stipriai apipintas įvairių tradicijų ir draudimų, kurie turėjo padėti mirštančiam saugiai pereiti į Anapusybę, o gyviesiems – tinkamai atsisveikinti su su šį pasaulį paliekančiu žmogumi jam padedant, o ne kaip nors trukdant. Pastebima, kad mirties baimė buvo stiprus motyvas atsakingai ir kruopščiai laikytis šių tradicijų ir draudimų.
Laikas, kai ką tik paminėjome Visų Šventųjų dieną, Vėlines ir pavažinėjome po Lietuvą lankydami mirusių artimųjų kapus, yra itin tinkamas metas pagalvoti apie gyvenimo ir mirties, laidotuvių ir mirusiųjų pagerbimo tradicijas ir jų prasmę.
Tai ir padarėme, kalbindami Vievio ir Kazokiškių parapijų kleboną Alfonsą Kelmelį, laidojimo paslaugas teikiančių įmonių vadovus Darių Kmelnicką ir Reginą Sakalauskienę.
Kalbėjomės ir apie išskirtinai ilgai Dzūkijoje išlikusią mirusiųjų apraudojimo žodžiais tradiciją ir pačias raudas.
Raskim laiko šv. Mišioms
Ką svarbiausia Vėlinių laikotarpiu derėtų atlikti krikščionims – katalikams? Pasak Vievio ir Kazokiškių parapijų klebono, visų pirma dalyvauti Visų Šventųjų iškilmėje lapkričio pirmąją ir Vėlinių šv. Mišiose už mirusiuosius lapkričio antrąją bei maldingai aplankyti kapines. Šios dvi datos – Visų Šventųjų ir Vėlinės – yra neatskiriamai susijusios. Šventumas – mūsų, krikščionių, tikslas ir uždavinys, šventieji yra pavyzdys, kaip turėtume gyventi, ko ir kaip turėtume siekti.
Vievio ir Kazokiškių parapijų klebonas ragino kapinėse pasimelsti ne tik už savo artimuosius, bet ir už visų užmirštuosius. Pasak A. Kelmelio, Vėlinės tai krikščioniško solidarumo diena. Pats klebonas tądien peržvelgia tais metais palaidotųjų įrašus bažnyčios mirusiųjų knygoje ir pasižymi tuos, už kuriuos artimieji neužsakė mišių nei 30 dienų po mirties, nei mirties metinėms. Už juos aukoja šv. Mišių auką Vėlinių oktavoje. Tai jo solidarumo ženklas su tais Anapilin išėjusiais parapijiečiais, kuriems nelabai pasisekė su likusiais gyvaisiais artimaisiais.
Kunigas atkreipė dėmesį, kad per Vėlinių aštuondienį katalikai gali gauti visuotinius atlaidus, kuriuos galima skirti skaistykloje esančių sielų naudai. Jie suteikiami tikintiesiems, dalyvavusiems Vėlinių šv. Mišiose ir pamaldžiai aplankiusiems kapines ir jose sukalbėjusiems maldą „Viešpaties angelas“.
Apie atminimą mirusiems
Per Vėlines nori nenori neišvengsi kalbos apie mirtį ir laidojimo tradicijas. Kokia kunigo misija laidotuvėse? Pasak A. Kelmelio, svarbiausia kunigo misija yra visur ir visada skelbti Kristų, skleisti tikėjimą. Nesvarbu, ar per laidotuves, ar per mirusiojo paminėjimo mišias 30 dienų po mirties ar po metų. Bažnyčios apeigynuose yra minimos 30 dienų, liaudiškai vadinamosios keturnedėlio ir metinių mišios po mirties, tačiau nėra griežtų nuorodų, kada tai turėtų būti daroma.
„Labai gražu, kad mirusiojo artimieji užsako šia intencija šv. Mišias ir susirenka pasimelsti, pabūti kartu. Tai gedulo tąsa, pasidalinimas prisiminimais ir tuo skausmu po artimojo netekties. Laikas gydo išsiskyrimo žaizdas, pereinama į bendravimą per maldą. Yra žmonių, kurie šv. Mišias užsako ir kas mėnesį, po pusmečio, kasmet po mirties. Tai labai gražus paprotys. Dažnai kasmet užprašomos mišios už giminės gyvuosius ir mirusiuosius. Geriau tai būtų daryti atskirai“, – dalinosi mintimis kunigas A. Kelmelis.
Kai kuriose maldose prašoma laimingos mirties, laimingos pabaigos? Kas turima mintyse? Pasak A. Kelmelio, laiminga laikyta ne staigi mirtis, o kai asmuo spėja sąmoningai užbaigti visus reikalus, susitaikyti su aplinkiniais ir Dievu, atlikti priešmirtinę išpažintį ir priimti paskutinį patepimą. Švč. Marijos Škaplierinės kryželis ir nešiotas šia intencija.
Girdime ir raudas žodžiais
Dalyvaudami laidotuvėse Elekrėnų krašte, galime matyti atsisveikinimą su mirusiuoju raudomis su žodžiais. Ir šiemet laidotuvėse šio straipsnio autorei teko stebėti, kai kelios atsisveikinti prie karsto priėjusios moterys pirmiausiai balsu užraudojo: „Kodėl gi tu išėjai…“, „Kodėl palikai mus…“, tik po to atsiklaupė maldai.
Etnologai pastebi, kad atsisveikinant su mirusiuoju visoje Dzūkijoje buvo įprasta verkti, raudoti žodžiais. Etnomuzikologė, folkloro ansamblio „Radasta“ vadovė Rasa Zakarė prieš kelias dešimtis metų nagrinėjo ir aprašė raudojimo tradiciją Dzūkijoje kaip vieną svarbiausių laidojimo apeigų dalių.
„Stebint dzūkų laidotuvių apeigas jau nuo vaikystės, mirusiųjų palydėjimas anapus raudomis visuomet atrodė natūrali, tiesioginė skausmo išraiška. Poetiški, graudūs žodžiavimai ir šiandien vis dar užrašomi ir saugomi rankraštynuose. Visoje Dzūkíjoje buvo įprasta verkti žodžiais. Pagal senąją pasaulėžiūrą palydint mirusįjį anapus, labai svarbu jį apraudoti. Tarp daugelio senųjų laidotuvių papročių mirusiųjų apraudojimas laikytas viena svarbiausių apeigų dalių“, – rašė R. Zakarė.
Ji pastebėjo, kad dabartinėse laidotuvių apeigose raudojimas neturi griežtos paskirties, dažniausiai yra ignoruojamas, ypač jaunesnės kartos žmonių. Nors ši tradicija nyksta, daugelio senyvų žmonių pasąmonėje mirusiųjų apraudojimas vis dar būtinas.
„Dabar tas raudojimas nemadingas, bet aš madų nesvaikau. <…> Moku ir raudu. Sako, kas turi kuo daugiau laidotuvių, tuo geriau moka verkc žodziais. Aš turiu labai dzidelį nuoskaudų, kad savo sesės neturėjau teisės verkc (dukterys nelaido) – lyg užrakyta, užraštuota, kad man negalima verkc. Sesė ne blogiau buvo palaidota, bet ne pagal mus“, – R. Zakarei buvo pasakojusi Stasė Jankauskienė iš Kazokiškių. Etnomuzikologei kaimo žmonės teigė, jog anksčiau visi mokėjo verkti žodžiais. Nemokančiosios raudoti pakviesdavo raudotoją, mokančią šią apeigų dalį.
Kelios funkcijos
Analizuodama laidotuvių raudų tekstus R. Zakarė pastebėjo, kad itin dažnai raudotojos „budzina“, kelia, prašo pabusti mirusįjį: „O tai tu paskelkie, Tai tu pažiūrėkia Pro sciklo langelį, Kiek cia susrinko Ta mielų tarnelių, Ta mielų susiedėlių. Kelkis, ma sūneli“.
Labai dažnai raudose anksčiau mirusių giminės atstovų prašoma pasitikti dabar į Amžinybę palydimą žmogų. Pavyzdžiui, „Oi atkelkite vėlių vartelius, oi atidarykite vėlių dureles, o priimkite mano vyrelį, o pasodinkite į vėlių suolelį..“, „Sūneli mano, o tai tu pascikie sa krikštų mocinėlį, mano seserėlį, o tai ji ataina iš savo namelių. O tai ji paliko Sa brangias dukrelas, sa visus darbelius. Sūneli mano, tai tu dabar atkelkie Varinius vartelius, tai tu jų priimkie, tai tu jų paguoskie, savo mocinėlį, mano seserėl…“.
„Dabar, kai daugelis jau nebežino, kas yra mirusiojo apraudojimas, pasigirdus raudotojos kreipiniams į mirusįjį, dažnai įprastas laidotuvių ceremonialas sutrinka. Giesmės nutyla, muzikinio fono nebelieka, ir visi aplinkiniai tampa tarsi pavaldūs raudotojai. Net sunku patikėti, jog ir šiandien laidotuvių ceremonialui gali „vadovauti“ paprasta kaimo moteriškė, mokanti raudoti“, – pastebėjo R. Zakarė.
Anot etnologų, gerų raudotojų, kaip ir gerų pasakotojų ar dainininkų, vardas buvo plačiai garsus. Pabrėžiama, kad nors raudos remiasi tradicija, jose labai stiprus improvizacinis pradas. Čia nėra, kaip dainose, santykiškai pastovaus teksto, jis kaskart ekspromtu kuriamas. Raudant susidaro tokia situacija, kad kiekvienas raudotojas tampa kūrėju.
R. Zakarė rašė ir apie raudotojų profesionalumą, norą perduoti savo žinias jaunesnėms giminės moterims arba vyriausioms dukroms. Apie raudotojų „mokyklą“ R. Zakarė pateikė konkrečių faktų: puiki dainininkė ir giesmininkė, garsi kaimo raudotoja, perėmusi raudojimo tradiciją iš savo mamos ir močiutės, apraudojusi savo žuvusį tėvą, o vėliau ir visus artimuosius, Kazokiškių kaime gyvenanti Stasė Jankauskienė (g. 1933 m.) ją, savo dukterėčią, besidominčią raudojimo tradicija, mokė raudoti savo sergančio tėvelio: „Vaikeli, tai kap gi tu neverksi žodziais savo tėvo, kap jis pamirs? Taigi kas jo verks? Aš tavi pamokysiu. Tai tu priaisi prie grabo ir tep sakysi – vai tu mano tėvuli… Svarbiausia, nieko neklausyc, cik rykiuoc tuos žodzius, katriej pas tavi ataina. O giesminykai jei jau pradeda giedoc, tai tadu tu neverk. Jų eilė….“
Ar tradicija dar išliko?
Ar raudojimo tradicija dar išlikusi Elektrėnų krašte? Kaišiadoryse ir Elektrėnuose laidojimo paslaugas teikiančios įmonės vadovas D. Kmelnickas pastebėjo, kad tai jau labai retas atvejis, gal kiek dažnėlesnis pirmąkart atėjus prie pašarvoto mirusiojo. Laidojimo namų „Širdperša“ savininkė R. Sakalauskienė teigė, kad raudos žodžiais prie mirusiojo jau didelė retenybė. Tačiau tokių šio straipsnio autorė girdėjo dar ir šią vasarą. Išgirdo ir raudojimą balsu atėjus aplankyti ne tik pašarvoto velionio, bet ir jo kapo po vadinamojo keturnedėlio mišių.
Kunigas A. Kelmelis pastebėjo, kad savo kunigystės pradžioje jam dar teko girdėti Dzūkijos kaimuose nemažai raudų atsisveikinant su mirusiuoju.
„Tai tikrai unikali spontaniška poezija ir giesmė vienoje vietoje, kurianti nepakartojamą gedulo atmosferą. Ir turbūt prasčiausiai išsaugotas mūsų tautos kultūrinis paveldas. Žinoma, kartais nutikdavo ir komiškų dalykų, ypač, kai raudodavo samdomos raudotojos“, – pastebėjo klebonas.
Gyvavusios tradicijos
Artimuosius išsivedanti mirtis – vienas slėpingiausių ir itin bauginančių žmogaus gyvenimo įvykių, todėl mirties baimė buvo stiprus motyvas laikytis tam tikrų tradicijų ir draudimų. Dar praėjusio amžiaus viduryje žmogaus mirtis dažnai tapdavo visą kaimo bendruomenę sutelkiantis įvykis: sunkiai sergantį bendruomenės narį kaimo gyventojai lankydavo dar ir XX a. pradžioje. Mirties patale gulintis sodybos šeimininkas neretai pasakydavo, kur ir kaip jį palaidoti, kuo aprengti, kiek ir kokių gyvulių papjauti šermenų vaišėms. Ši paskutinė mirštančiojo valia tradiciniame kaime būdavo nepriekaištingai vykdoma.
Mirusįjį prausė ir rengė svetimi žmonės. Dažniausiai tai padaryti prašydavo kaimynų. Jie paprastai ir karstą sukaldavo, ir iškasdavo duobę kapinėse, giedodavo šermenyse.
Vyresnio amžiaus žmonės, dažniausiai moterys, ir drabužius laidotuvėms būdavo pasiruošusios iš anksto, kokį nors geresnį „ant smerties“ pasidėjusios. Tam turėdavo ir šventintų žvakių bei žolynų pasidėjusios.
Perėmė ritualinių paslaugų įmonės
Galima atkreipti dėmesį, kad dabar daugumą šių kaimyniškai mirusiajam atliekamų patarnavimų perėmė ritualinių paslaugų įmonės. Jų atstovai paima numirusį žmogų, jį nuprausia, aprengia, net pagrimuoja, jose mirusiojo artimieji išsirenka karstą ir drabužius.
D. Kmelnickas pastebėjo, kad dabar tai jau yra retenybė, jog kažkas drabužius laidotuvėms būtų pasiruošęs iš anksto. Kartais išrinkę rūbus mirusiam artimajam, vaikai motinos ar tetos sudėtas įkapes paprašo padėti į karstą po pagalve. R. Sakalauskienė brėžė ir ribą, kad įkapėmis kartais būna pasirūpinusios vyresnės negu 70 amžiaus moterys, jaunesni žmonės – jau nebe.
„Jei mirusįjį veža kremuoti, tai duoda savus drabužius“, – pastebėjo D. Kmelnickas.
Laidotuvių įmonių atstovai atkreipė dėmesį, kad dažnai žmonės turi ir šventintų žolynų į karstą. Kažkada juos dėdavo į pačią pagalvėlę.
Esminiai pokyčiai
Nuo kada nustota mirusiuosius šarvoti namuose? Pasak D. Kmelnicko, tai įvyko maždaug prieš dvidešimt metų, amžių sandūroje, tačiau per metus pasitaiko maždaug po vieną atvejį, kai mirusysis šarvojamas namuose, dažniausia vienkiemiuose.
D. Kmelnickas ir R. Sakalauskienė teigė, kad paprotys, reikalavęs prie pašarvoto mirusiojo budėti dvi naktis, jau pamirštas. Esą dabar dažniausiai šarvojama vienai parai. Žinoma, pasitaiko, kad šarvoja ir dviem paroms, bet tai retenybė. O jeigu mirusysis laidojamas valstybės lėšomis, jis vežamas teisiai į kapines.
„Jei artimieji prašo leisti pabudėti prie mirusiojo laidojimo namuose per naktį, žinoma, leidžiu, bet tokių prašymų išgirstu maždaug po vieną per mėnesį“, – pastebėjo D. Kmelnickas.
„Žmonės pabudi prie mirusiojo iki 21–22 val., tada užrakina salės duris ir vyksta namo pailsėti. Laidotuvės yra sunkus metas artimiesiems“, – sakė R. Sakalauskienė.
Pasak pašnekovų, gėlių vainikai, krepšeliai taip pat jau „išeina iš mados“, dažniausiai į laidotuves einama su pora skintų gėlių rankose, jei mirusysis kremuotas, prie urnos nešamos tik skintos gėlės. Neretai artimiesiems įteikiami ir vokeliai su pinigais.
„Žmonės orientuojasi į tai, kad laidotuvės būtų pigesnės, dėl šios priežasties padaugėjo ir kremavimo. Net karstus pigesnius greičiausiai išperka. Anksčiau dažnai jausdavome lenktynes, kas gražesnį karstą mirusiajam nupirks, dabar to jau nėra. Ir mirusįjį tris dienas laikydavo pašarvotą namuose, dabar to jau nėra“, – sakė D. Kmelnickas.
Apie kremavimą ir ekologiją
Kunigas A. Kelmelis atsiduso, kad dažnai kremavimas pasirenkamas be reikalo, dėl mados, nepaisant net mirusiojo valios būti palaidotam tradiciškai. Nei Bažnyčia, nei jis asmeniškai neturi nieko prieš kremavimą, kai to reikalauja tam tikros aplinkybės: žemės stoka, pavojingos ligos, palaikų tolimo transportavimo būtinybė ir t.t. Bet kai to proceso varomoji jėga tampa mada arba noras kuo greičiau sutvarkyti (utilizuoti) kūną.
„Kartais tą skatina ekologijos mitas, neva kremavimas yra ekologiškiausias laidojimo būdas. Tai tik kremavimo įstaigų verslo naratyvas“, – įsitikinęs kunigas.
A. Kelmelis įsitikinęs, kad ekologiškiausias laidojimo būdas yra žmogaus kūno užkasimas į žemę greitai suyrančiame karste, naudojant natūralaus pluošto įkapes. Žmogaus kūną sudaro tos pačios medžiagos, kurias randame dirvožemyje. Juk esame paimti iš žemės. Grynai materialiai žiūrint, tai trąša ir nieko daugiau. O kremacijai dažniausiai naudojamas iškastinis kuras (daugiausiai dujos).
60 procentų žmogaus masės sudaro vanduo. Taigi, kremacijos metu daugiau kaip pusę žmogaus kūno išmetame į atmosferą. Kremacijos centrai giriasi, kad degimo metu susidarančias kenksmingas medžiagas sulaiko filtrai. O kur dedamos susikaupusios medžiagos iš filtrų? Ar tokiu būdu dalelė žmogaus kūno medžiagų neatsiduria pavojingų atliekų sąvartyne?
Dulkė esi, dulke ir pavirsi
Vienas baigiamųjų tradicinių laidotuvių ritualo akcentų – į kapą ant karsto dar kunigas užmeta tris saujas žemių. Dabar ši apeiga yra bažnytinio laidotuvių ritualo dalis. Krikščioniškame ceremoniale žemės bėrimas į kapą simbolizuoja suvokimą, kad žmogus kilęs iš žemės ir į ją sugrįžta („Dulkė esi, dulke ir pavirsi“). Seniau tokia apeiga galėjo žymėti laidotuvių ritualo pabaigą. Ne veltui, mirus skolininkui, skolintojai ant kapo užmesdavo tik dvi saujas žemių, taip primindami, kad mirusiojo giminės atiduotų skolą.
Užkasus kapo duobę, kas nors iš artimųjų šeimininkų vardu visus pakviesdavo gedulingų pietų. Dažniausiai į gedulingus pietus eidavo tik giminės ir kuo nors prisidėję prie laidotuvių žmonės – duobkasiai, giesmininkai. Dar prieš ketvirtį amžiaus pakasynas neretai ruošdavo kuris nors iš namiškių ar giminių. Rečiau samdydavo šeimininkę iš šalies. Vyresni žmonės puikiai atsimena, kad tokioms vaišėms pjaudavo kiaulę.
Ir apie Helovyną ir kitas bėdas
Pašnekovus liūdina Lietuvoje vis labiau įsitvirtinanti Helovyno šventė. Nors ji, kaip ir Vėlinės, yra susijusi su mirusiųjų pasauliu, Helovynas yra skirtas dvasioms įbauginti, dėl to jo metu tiek triukšmo, baisių kaukių. Lietuviai savo protėvių vėleles myli ir gerbia, tad ir Vėlinių minėjimas yra pagarbus, kupinas rimties, susikaupimo, maldų.
„Regis, mažai tėra įstaigų ir dvarų, kad nerengtų Helovyno. Matyt yra tokios šventės poreikis. Manau, jis yra dėl didžiulės mirties baimės. Mirtis mūsų, šiandienos Vakarų pasaulyje, yra tarsi išstumta į pakraštį, tarsi jos nebūtų, tačiau ji nedingsta niekur, tad žmonėms norisi save padrąsinti…“, – sakė kunigas, pastebėjęs, kad Helovyno renginiai jam atrodo tiek lėkšti, kad į juos nė nesigilina. Yra dalykų, kurie būna žemiau kritikos.
O blogiausia – visai be
tradicijų
Ir pats baisiausias dalykas, pasak A. Kelmelio, yra daugelio laidojimo tradicijų atsisakymas, jei iš krematoriumo mirusysis vežamas tiesiai į kapines, be jokių šermenų ir jokio gedulo – tai jau tarsi ne laidotuvės, o utilizavimas.
Klebonas A. Kelmelis atkreipė dėmesį, kad gyvename tikėjimo krizės laikais, kad tikėjimo vietą turi kažkas užpildyti. Pasak jo, tie daugiadieniai lakstymai po kapines, begalė žvakių-„stiklainių“, dirbtinių gėlių ir daugelis kitų dalykų yra tik to vakuumo užpildymo medžiaga. Tai neužpildo dvasinės tuštumos – užpildo tik kapinių konteinerius.
„Tos žvakės patogu vėjuotu, lietingu oru, gal ir gražu, tik ar nepakanka jų vienos-dviejų ant šeimos kapo? Pagalvokim – tas stiklas neperdirbamas, metamas į sąvartyną. Gyvos gėlės greit nušąla ir virsta šiukšlėmis, dvejonių kelia paprotys puošti kapus plastmasinėmis puošmenomis. Tad šiuo atveju mažiau dažnai yra turbūt geriau“, – pastebėjo kunigas A. Kelmelis.
Žodį „mirė“, keičia „išėjo“
Katalikų laidotuvių apeigas ir papročius tyrinėjanti etnologė Rimutė Garnevičiūtė pastebi, kad giedojimo tradicija išgyvena laikotarpį, po kurio greičiausiai vietą užleis jau nebe iš kartos į kartą perduodamam giedojimui, o iš miesto ar didesnių gyvenviečių atvykstančių laidotuvių giedotojų šiuolaikiniam, pasaulietinio pobūdžio giedojimui. Besikeičiantis mirties suvokimas skatina keistis arba nunykti ir įvairias liaudies pamaldumo praktikas, tradicinį giedojimą. Remiantis XX a. pabaigoje surinktais duomenimis, mirtis senam žmogui nebuvo baisi, o jau XXI a. pradžioje galima matyti, kad sekuliarizuota visuomenė Lietuvoje mirties temos vengia, įprasta žodį „mirė“ keisti žodžiu „išėjo“. Net kunigas dažnai kviečiamas, kai mirštantysis jau būna nesąmoningas, marinamam ligoniui vengiama priminti mirtį, o žvakė prie mirštančiojo pastatoma taip, kad jis negalėtų jos matyti. Gedulingų giesmių giedotojų, laidotuvių muzikantų grupės „De profundis“ narys Rimantas Klevečka žiniasklaidai yra sakęs, kad gedulinių giesmių tradicijos veikiausiai nenumaldomai keičiasi kartu su mūsų gyvenimu: „Įtakos tam turi ir mirties patirties praradimas, savotiškas vengimas pripažinti mirtį kaip neatsiejamą mūsų būties elementą, nustumti ją į gyvenimo paraštes, tarytum ji apskritai neegzistuotų. O kartu ir mūsų gyvenimo ritmas – nesiliaujantis skubėjimas, bėgimas nežinia kodėl ir kur. Todėl gedulinių giedojimų paskirtis turbūt visuomet buvo savotiška visa to prieštara, iškalbus raginimas žmogui stabtelėti ir susimąstyti apie savo buvimą žemėje, apie tikrąją jo prasmę. Galbūt šito šiuolaikinis žmogus neretai kaip tik ir vengia. Nors šiandien šios tradicijos vis dar tebėra gyvos, pamažu išeinant senosios kartos giedotojams, jų puoselėjimas tolydžio silpsta, todėl būtina aktyviai veikti, kad šis nematerialus tautos kultūros ir jos dvasingumo paveldas neišnyktų.“.