Ką mena seniausias savivaldybėje varpas?

Ką mena seniausias savivaldybėje varpas?

Daiva Červokienė

Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčia yra viena seniausių medinių bažnyčių Lietuvoje. Teigiama, kad ją 1457 m. Semeliškėse pastatė LDK valdovas Aleksandras, nors yra ir abejojančių šios datos tikslumu. Tačiau atokiau nuo kaimo ir dvaro sodybos stovėjusi bažnyčia jau minima 1522 m. Vilniaus vyskupijos bažnyčių sąraše.

Simboliška, kad būtent tokioje bažnyčioje kabo ir vienas seniausių Lietuvoje ir pats seniausias Kaišiadorių vyskupijoje varpas.

Žiupsnelis varpų istorijos

Kaip pastebi Kaišiadorių vyskupijos bažnyčių varpus tyrinėjęs Kauno Vytauto Didžiojo universiteto doktorantas Gintautas Žalėnas, jau beveik pusantro tūkstančio metų varpai tarnauja Bažnyčios reikmėms. Varpus menotyrininkas vadina bažnyčios balsu: kviečiančiu, sutinkančiu, palydinčiu, skelbiančiu džiaugsmą ir priverčiančiu nubraukti ašarą. Varpas yra didelė kultūros paveldo vertybė, nes integruoja meno, technologijos ir istorijos vertes.

Teigiama, kad Europoje varpai atsirado beveik prieš pusantro tūkstančio metų. Tai buvo vienuolių išradimas, skirtas sušaukti pamaldoms bendruomenę. Seniausias išlikęs iki mūsų dienų varpas Europoje yra Kelno katedroje; išlietas 613 metais. Pasak G. Žalėno, varpai gana greitai išplito visame Vakarų krikščionių pasaulyje ir jau nuo Karolio Didžiojo laikų (IX a. pradžios) tapo būtinu ir kiekvienai bažnyčiai privalomu instrumentu. Rytų apeigų krikščionys ilgai nepripažino varpų, tačiau Rusioje, visų pirma Naugarde, jie atsirado jau XI a. pradžioje ir palaipsniui paplito tarp stačiatikių, kur susiformavo specifinis varpų skambinimo būdas – kai judinamas tik varpo liežuvis. O Vakaruose, tiek pas katalikus, tiek ir pas protestantus, varpais skambinama judinant visą varpo korpusą.

Pirmieji varpai į Lietuvą pateko dar prieš oficialų valstybės krikštą, kai kuriantis Lietuvos Didžiajai Kunigaikštijai prie jos buvo prijungta daug rusų žemių, kuriose jau stovėjo varpus turinčios cerkvės.

Pasak G. Žalėno, mįslė „visi girdėjo, mažai kas matė“ (varpas), puikiai apibūdina šiuolaikinės visuomenės ir varpų santykį. Mažai kas iš mūsų tėra matęs aukštuose bokštuose įkeltus daugelio bažnyčių varpus, retas tyrinėtojas jiems skyrė dėmesio, tad varpų istorija vis dar nėra plačiai tyrinėta ir gerai žinoma. Nors apie pustrečio šimto Lietuvos bažnytinių varpų yra įtraukti į valstybinį istorijos kultūros paminklų sąrašą, tačiau tik nedidelė jų dalis yra moksliškai tyrinėti ir aprašyti. Beje, Kaišiadorių vyskupijos bažnyčių varpai yra vieni iš daugiau tyrinėtų.

Seniausieji varpai

Lietuvoje

Pirmosios žinios apie varpų gamybą Lietuvoje mus pasiekia iš Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Algirdo laikų – vokiečių kilmės meistras K. S. Skobeltas Vilniuje 1372 m. ar 1377 m. nuliejo varpą. Apie XVI a. vidurį kunigaikštis Žygimantas Augustas Vilniuje įsteigė liejyklą Žemutinės pilies teritorijoje.

Pasak G. Žalėno, seniausieji Lietuvos katalikų bažnyčių varpai turėjo atsirasti XIV a. pabaigoje bei XV a. pirmojoje pusėje įsteigtose Merkinės, Kernavės, Daugų, Dubingių, Giedraičių, Punios bažnyčiose. Visos šios bažnyčios buvo medinės, jos ne kartą degė. O ir vėliau per Lietuvą praūžę karai, o ypač XVII a. viduryje vykęs karas su Rusija ir Švedija, sunaikino senuosius varpus. Tai, kas dar galėjo išlikti, buvo išvežta į Rusijos gilumą Pirmojo pasaulinio karo metais, puolant vokiečių kariuomenei, ne vienas varpas buvo panaudotas kaip žaliava amunicijai. Tik nedidelę dalį išvežtų varpų pavyko susigrąžinti.

Kaip pabrėžė Kaišiadorių vyskupijos bažnyčių varpų tyrinėtojas, šiandieninėje Lietuvoje išliko vos keletas gotikos periodo varpų. Seniausias Lietuvos varpas, pagamintas 1420 metais, šiuo metu saugomas Lietuvos nacionaliniame muziejuje, antrasis pagal senumą varpas Lietuvoje dabar priklauso Semeliškių bažnyčiai. Tačiau jis nėra šios bažnyčios istorinis paveldas. Pasak G. Žalėno, pirminė varpo saugojimo vieta šiandien nėra žinoma, tik spėjama, kad jis galėjo kaboti kurioje nors Vidurio Lietuvos ar dabartinės Baltarusijos ribose atsidūrusioje Rytų Lietuvos bažnyčioje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1915 metais varpas buvo evakuotas į Rusiją, iš kurios buvo parvežtas tik 1926 m. pabaigoje. Net žinoma tiksli data, kada jis pateko į Semeliškes – tai 1927 m. sausio 25 d.  

Viduramžių liudininkas

Kaip teigia G. Žalėnas, Semeliškių varpas yra visai nedidelis ir sveria tik 123 kg, tačiau ypatingas tuo, kad jame galime įžvelgti daug bruožų, kurių nebeturi dabartiniai varpai. Skirtingas jau pats jo siluetas, primenantis XII-XIII a. liedintus taip vadinamus cukraus galvos formos varpus, kuriems buvo būdingos pailgintos proporcijos ir siaura korpuso viršutinė dalis. Semeliškių varpas visgi kiek kitokių formų – nors varpo korpusas labiau ištęstas nei dabartinių varpų, tačiau viršutinė korpuso dalis platesnė. Varpo korpuso aukštis 53 cm, apatinis skersmuo – 55 cm, korpuso viršutinės dalies skersmuo 30,5 cm. Taigi varpas nėra klasikinių cukraus galvos proporcijų, tokių varpų viršutinis skersmuo būna dvigubai mažesnis už apatinį, o korpuso aukštis didesnis už apatinį skersmenį.

Pastebėjęs, kad Semeliškių varpas nulietas 1442 metais, G. Žalėnas daro prielaidą, kad varpą nuliejęs meistras nebuvo paveiktas tuo metu vyravusių tendencijų, o naudojosi senais išbandytais metodais, kas gali liudyti, kad jis greičiausiai varpą gamino būdamas nebe jaunas žmogus ir dirbo toliau nuo svarbių amatininkystės centrų. Tad tikėtina, kad varpas yra vietinės varpų liejybos pavyzdys, o ne atvežtas iš Prūsijos, Rygos ar Krokuvos. Varpo papuošimai itin kuklūs – varpo korpuso viršuje nulieta dviem virvės pavidalo rumbeliais įrėminta juosta, vadinamas frizas. Jo viduje lotyniškai užrašytas kreipimasis bei pagaminimo data: „o rex hic veni nobis cum pace anno dni m cccc xxx xii“ (o mano [?] karaliau, ateik pas mus su taika, 1442 Vieš[paties] metais).

Pasak G. Žalėno, ant varpo nuliedintas tekstas – taikos meldimas – aiškiai nurodo varpo paskirtį: varpas turėjo skambinti „Viešpaties Angelo“ maldai. Kaimyninėse šalyse iki mūsų dienų išliko daug varpų, kurie buvo pagaminti viduriniaisiais amžiais ar Renesanso epochoje ir ant kurių nulietas toks pat kreipimasis. Visi šie įrašai yra panašūs, turi prašymą „veni cum pace“ (ateik su taika), nors ir daugiau ar mažiau skiriasi. Tai, pasak varpų tyrinėtojo, susiję su katalikų bažnyčiose paplitusiu papročiu skambinti „Viešpaties angelo“ maldai. Šio papročio pradžia siekia XIII a. Viduramžiais ir Naujųjų laikų pradžioje buvo paprotys vakare varpu duoti ženklą gesinti ugnį ir eiti miegoti, 1327 m. popiežius Jonas XXII nurodė išgirdus vakarinio varpo garsą sukalbėti tris „Sveika Marija“. Vėliau Viešpaties angelo maldai buvo skambinama tris kartus per dieną – auštant, per pietus ir brėkštant, tai buvo ne tik raginimas pasimelsti ir prisiminti mirusius bei žuvusius, bet ir ženklas ryte pradėti darbo dieną, o vakare užbaigti darbus. Šiai maldai skambinti skirti varpai kasdieninėje kalboje vadinti Angelo ar Taikos varpu.

Pasak G. Žalėno, Semeliškių varpas Lietuvoje yra vienintelis varpas, kuris gali būti pavadintas Taikos varpo vardu, jis gali būti vienas pirmųjų Vilniuje nulietų varpų. Kaip bebūtų, jis yra vienas iš nedaugelio viduramžių Lietuvos didybės liudininkų.

Bažnyčios varpų peripetijos

Į LR istorijos ir kultūros paminklų sąrašą įrašyti du Semeliškių bažnyčios varpai: tas 1422 m. nulietas varpas ir 1779 m., manoma, meistro Antano Apanavičiaus Vilniuje nulietas varpas, kurio aukštis – 20 cm, skersmuo – 27,5 cm. Pasak G. Žalėno, ant tokių nedidelių varpų tikslios jų pagaminimo datos nurodomos retai, kas laikytina meistrų Tomo ir Antano Apanavičių darbo žyme.

G. Žalėno tyrinėjimai atskleidė, kad Semeliškių bažnyčioje skambėjo ir XVIII amžiuje Lietuvoje dirbusio vokiečių kilmės liejiko Karolio Gotliebo Sparo 1732 m. nuliedintas varpas, kuris buvo Marijos Stabinaitės (Marijanna Stabinka) auka. Pastarasis varpas buvo perlietas 1882 m. nežinomoje Lenkijos liejykloje.

Semeliškėse skambėjo ir žymios Lietuvos varpų liejikų Vanerių dinastijos pradininko Johano Samuelio Vanerio, kilusio iš Saksonijos, nulietas varpas. Žinoma, kad apsigyvenęs Vilniuje S.J. Vaneris Kosciuškos sukilimo metu liejo patrankas, vėliau vertėsi varpų liejimu. 1798 m. jis nuliejo nemažą varpą Semeliškių bažnyčiai. Šio varpo korpuso aukštis buvo 73 cm, skersmuo – 62 cm, svėrė jis 15 pūdų, apie 245,5 kg. Varpas, funduotas Lietuvos kariuomenės generolo majoro Albrechto Radvilos, Pirmojo pasaulinio karo metais buvo išvežtas į Rusiją ir saugotas Maskvos Kremliaus arsenale. Tolimesnis varpo likimas nežinomas.

Beje, šio straipsnio autorei teko girdėti pasakojimą, kad vienas Semeliškių bažnyčios varpas – Antrojo pasaulinio karo „dovana“. Žaslių gyventoja pasakojo, kad 1943 m. Semeliškių vikaru paskirtas Zigmas Červokas, grįžęs namo, pamatė vaikų į sodybą atvilktą nuo bėgių nusiritusio garvežio stogo dalį, panašią į katiliuką. Vikarui kilo mintis, kad ji gali tapti varpu, tad nuvežė ją į Semeliškes ir su vietinių meistrų pagalba galbūt padarė varpą.

Beje, kad varpų liejimo ir fundavimo, kelionės iš bažnyčios į bažnyčią, slėpimo ar išvežimo, paieškos istorijos dažnai vertos ne tik istorikų ir menotyrininkų, bet ir detektyvų ar romanistų plunksnos, būrys semeliškiečių įsitikino 2012-ųjų rudenį miestelyje vykusiame susitikime su G. Žalėnu. Juo baigėsi Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčios varpo 570-mečiui skirti renginiai.

Tapo heraldikos simboliu

Ilgametis Semeliškių seniūnas Vytas Barzdaitis prisiminė, kad sukurti miestelio herbą ir vėliavą mintis kilo apie 2001 m., atšventus miestelio 725 metų jubiliejų. Semeliškių vidurinėje mokykloje buvo organizuotas konkursas, kaip mokiniai įsivaizduoja miestelio herbą. Pasak pedagogų, mokinių piešiniuose dominavo Strėvos upės, Semeliškių bažnyčios vaizdai.

Semeliškių seniūnas Vytas Barzdaitis ir bendruomenės pirmininkas Gediminas Binkevičius į Heraldikos komisijos posėdį nuvežė kelis atrinktus, bendruomenės nuomone, geriausius miestelio herbo ir vėliavos piešinius, dailininkas Rolandas Rimkūnas pateikė savo siūlomų Semeliškių seniūnijos herbų variantų, kurių idėjos nebuvo panašios į semeliškiečių. Bendruomenės atstovams šios neatrodė priimtinos, jie siūlė kaip pagrindą naudoti semeliškiečių siūlomus. Taip ir buvo padaryta. Tiesa, po Heraldikos komisijos pirmininko pastabų, kad semeliškiečių siūlomas herbas yra perkrautas simbolių ir spalvų, buvo atsisakyta kai kurių detalių. Taip dailininko R. Rimkūno sukurtame herbe išliko piešimo mokytojos Eglės Matonienės pasiūlyto eskizo idėjos.

Verta priminti, kad viduramžiais tikėta, jog varpo garsai gelbsti sielas iš skaistyklos, nubaido piktąsias dvasias, sustabdo epidemijų plitimą, nukreipia audras ir kitas gamtos stichijas. Apie tai byloja ir įrašai kai kuriuose varpuose. Heraldikos simbolių kalboje varpas yra ryšio tarp dangaus ir žemės simbolis, kviečiantis maldai, primenantis būtinybę paklusti Dievo įsakymams. Varpas dėl savo formos dažnai lyginamas su skliautu, garbintas ir kaip talismanas, saugąs nuo nelaimių, galįs sunaikinti blogį. Pastebėtina, kad žalia spalva heraldikoje reiškia laisvę, grožį, džiaugsmą, viltį ir sveikatą, o sidabrinė – dorą, skaistumą, nekaltybę ir teisingumą.

Semeliškių herbas patvirtintas 2002 m. liepos 22 d. Lietuvos Respublikos prezidento dekretu, o 2003 m. rugpjūčio 10 d. pašventintas šv. Lauryno bažnyčioje.

Retas tepasiekė

Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčios varpinėje kabo trys varpai, seniausias varpas yra įtrūkęs, todėl praradęs akustines savybes ir jau nenaudojamas, nors vyriausieji semeliškiečiai dar pasakoja, kad kai jis kviesdavo į pamaldas „visa parapija girdėdavusi“. Kaip yra minėjęs ketvirtį amžiaus Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčioje dirbęs šviesaus atminimo kunigas Romualdas Šalčiūnas (1925- 2014), šį varpą norėjo nukabinti ir nuvežti ateizmo muziejun, bet nespėjo.

Beje, mažai Semeliškių gyventojų tėra iš arti matę šią įžymybę, mat į bažnyčios varpinę nėra laiptų užlipti. Ir Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčios klebonas Gintautas Jančiauskas šį varpą iš arti tėra matęs vieną kartą – į varpinę kunigas lipo kopėčiomis ir pralindo pro esantį tarpą. Pasak kunigo, taip kabarotis iki šios įžymybės nebūtina – galima pritraukti fotoaparatu ir neblogai apžiūrėti stovint ant žemės. Kai apžiūrėti varpą prireikė menotyrininkui G. Žalėnui, jį į varpinę įkėlė kranu. Taip pat daryta ir sumanius istorinį varpą nufotografuoti – tai padaryti buvo patikėta Semeliškių kultūrinių renginių organizatorei, „Strėvos“ bendruomenės iniciatorei Silvijai Bielskienei.  

Naudota literatūra:

„Semeliškės. Valsčiaus, apylinkės, seniūnijos istorija“, sud. Pranas Arlauskas

Gintautas Žalėnas „Kaišiadorių vyskupijos bažnyčių varpai“, 2008

Svetlana Poligienė “Kaišiadorių vyskupija ir jos sakralinis paveldas“, 2006.

Libertas Klimka „Bažnyčių varpai kaip lokalinės istorijos objektai“, Acta humanitarica universitatis Saulensis, T. 9, 2009.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų