„Juokingos moters agapė“: rimtai juokingas romanas apie netipišką moterį ir lietuvišką tikrovę

„Juokingos moters agapė“: rimtai juokingas romanas apie netipišką moterį ir lietuvišką tikrovę

Naujas rašytojos Loretos Jastramskienės romanas „Juokingos moters agapė“, išleistas leidyklos „Homo liber“ ir pristatytas šių metų tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje, sulaukė prasmingų vertinimų ir skaitytojų dėmesio.

Romano veiksmas rutuliojasi šių laikų Lietuvoje. Pagrindinei veikėjai Paulei šeima – tarsi ramybės oazė, leidžianti atsiriboti nuo praktiškojo pasaulio įpročių, tačiau vyrui netekus darbo ji pati imasi aktyvios veiklos. Pasakojimo įtaigą stiprina taiklios metaforos ir humoras, leidžiantis skaitytojui neakivaizdžiai dalyvauti rimtai juokingame Paulės ir Edgaro Glenų gyvenime, atsiveriančiame jausmų pieva su žydinčiomis mimozomis, pradingusiu mėnuliu ir įvairiapuse lietuviška tikrove – pradedant šilta ūkininko ranka ant žurnalistės peties, moterų žurnalo redaktorės super stilistika, šokiais pensione su Salvadore Dali paveikslus primenančiais žmonėmis ir baigiant riaušėmis prie Parlamento.
Kalbiname romano autorę Loretą Jastramskienę.
– Prieš trejus metus išleistas pirmas Tavo romanas „Vanduo nemoka kalbėti“ sudomino skaitytojus kriminaliniu siužetu, liūdnu pasiaukojančiu motinos ir rajono žurnalistės tiesos ieškojimu. Antrajame romane gyvenimo panorama daug platesnė ir spalvingesnė. Kaip pavyko laisvalaikiu taip greitai sukurti antrą, daug platesnį, brandesnį romaną?

– Dešimt metų brendo kūrinys, kuris prasideda 1999–aisiais, Rusijos krizės metais, ir baigiasi 2009–ais, įsilingavus pasaulinei krizei Lietuvoje. Rašiau jį trejus metus. Neatrodė, kad greitai. Labiau priminė ilgą kaip dešimtmečiai dieną.
– O kodėl romanas pavadintas „Juokingos moters agapė“? Kur tas juokingumas? Ar tai tik intriga?

– Mylinčios atviraširdės moterys, neturinčios savyje egoizmo, nesiekiančios naudos, šiuolaikinei visuomenei juokingos. Pagrindinė romano veikėja Paulė Glenienė nesugeba apsimesti, o to visuomenė reikalauja kasdien. Dukrai Teodorai ji kartą netgi paaiškina, kad tai turbūt liga, nes ji negali nesirūpinti atstumtaisiais. Romano pradžioje ji skaito filosofo Antano Maceinos „Jobo dramą“, tačiau vėliau su knyga rankose jos nebematome. Ji neturi laiko tokiam malonumui ir todėl nežino, ką apie rūpestį sakiusi motina Teresė „Visai paprastam kelyje“ – jeigu darote gera, žmonės jums priskiria savanaudiškus ir egoistinius motyvus, vis dėlto darykite gera! Tačiau Paulė dar pirmajame romano skyriuje išsiaiškins visas meilės rūšis!
– Krikščioniškų vertybių atskleidimas ir jų gynimas – svarbūs romano leitmotyvai. Kaip jie brendo Tavyje? Kaip gulė į romaną?

– Nykiais brežnevizmo laikais senelė Eufrozina sekmadieniais mane vesdavosi į Veisiejų bažnyčią su dideliu paveikslu altoriuje, kuriame gailiai graži buvo suklupusi prie nuimamo nuo kryžiaus Kristaus Marija Magdalena, banguojančiais išskleistais iki žemės aukso plaukais. Tuomet tai buvo siurrealistinis vargonų muzikos, dailės ir maldos pasaulis. Jame jaučiausi savesnė negu kieme su bendraamžiais, kur reikėdavo nuolat įrodinėti, jog nesvarbu, kad tavo tėvas ne viršininkas, tu irgi esi žmogus.
Pati senelė buvo gerosios krikščionės pavyzdžiu – ji ištekėjo už nebylio, mylėjo jį visą gyvenimą, pagimdė ir užaugino penkis vaikus, padėdavo veisiejiškėms moterims gimdyti. Nuo mažens girdėdavau keistą paliepimą: jeigu tau mes akmenį, tu mesk duonos kepalą. Kraipydavau galvą ir galvodavau – argi taip galima? Užaugusi sužinojau, jog tai nėra sunku. Tačiau pasitaikydavo, kad grąžos metusi duonos kepalą gaudavau dar porą akmenų. Daugelis panašių patyrimų persikėlė į Paulės personažą.
– Šio romano siužetas – tai gana nuosekliai ir intriguojančiai besivystanti šeimos, žurnalistikos ir visuomeninio gyvenimo įvykių ir apmąstymų pynė. Kaip gimė toks siužetas?

– „Šeima yra jūržolė, kurioje auga perlai“,– sako Edgaras Glenas. Jo žodžiuose glūdi atsakymas, kodėl pagrindiniai romano personažai yra mylintys vyras, žmona, dukra. Pats intensyviausias jausmų prasme gyvenimas yra ne tarp atsitiktinių partnerių, o tarp mylinčio vyro ir moters, gyvenančių kartu, auginančių vaikus ir žinančių ištikimybės kainą. Žiniasklaidos darbalaukis ir moteris jame – ketvirčio amžiaus patirtis, kurią įprasmina mano romanų veikėjai. O socialiniai santykiai šeimoje, darbe, visuomenėje – tai jau kūrybos esmingiausia dalis ir turbūt atsakymas, kodėl rašau.
– Kodėl knygoje vaizduoji svarbius šio amžiaus pradžios įvykius: karalienės Elizabeth II vizitą, popiežiaus Jono Pauliaus II mirtį, o baigi riaušėmis prie Parlamento?
– Jungtinės Karalystės karalienės Elizabeth II vizito momentą Lietuvoje aprašiau, kad parodyčiau „gliancinių“ moterų vertybes, kurioms tai buvo nereikšmingas įvykis. O juk šis vizitas turėjo didelę įtaką Lietuvos gyvenimui, net Paulė neištveria: „Antras žmogus pasaulyje pagal svarbą atvyksta į Lietuvą, ir jis pavadinamas sena boba! Kalakutu!Ar turi žalio proto Barabanova (moterų žurnalo redaktorė –aut.past.)? Kas ją auklėjo?“
Popiežiaus Jono Pauliaus II mirtis buvo netektis visam pasauliui. Per šį pasaulinės svarbos įvykį romane pasimatė priešprieša tarp paviršutiniškos visuomenės ir šeimos, kuri bando pajusti daugiau ir atskiria, kas yra svarbu, o kas tik populiaru. Tai skirtybė nuo tų žmonių, kuriuos domina tik tai, ką galima gerai parduoti.
O trečias įvykis – 2009 metų sausio 16-oji, Parlamento šturmas, jis visiškai skirtingas nuo minėtų dviejų. Kiekviena šeima savaip pergyveno tuos įvykius. Mano herojė tampa liudininke ir nukentėjusia. Paulė yra tas žmogus, kuriam gyvenime pasitaiko įkliūti ir patekti ten, kur neturėtų būti. Taip ironiškai veda jos likimo kelias.
– Siužetas daugiau atspindi vidinius herojų išgyvenimus negu išorinius įvykius, svarbiausia – herojų išgyvenimai, emocinė būklė. Veikėjų, ypač Paulės, minčių ir jausmų pasaulyje nuolat vyksta susidūrimai su kitokiomis vertybėmis. Kokios gi vertybės Tau itin svarbios?
– Paprastas žmoniškumas, atjauta, solidarumas Kasdien mus kas nors gali aprėkti, pastumti ar pažeminti. Bet ne kasdien sutinki žmogų, sakantį: aš tau padėsiu, nes myliu.
– Antrame romane, kaip ir pirmajame, skamba klausimas, ar žmogaus padorumas, atjauta, pastangos nedaryti kitam to, ko pats nenorėtum patirti, yra tiesiog retenybė – praėjusių amžių reliktas? Ar ta agapė yra reali, kiek ji kainuoja šiandien?
– Kai buvusi kurso draugė neprašyta rudenį atneša obuolių, tai yra agapė. Kai moteris skaudžią akimirką ligoninėje atiduoda daiktą kitai ligonei net neprimindama, kad jis kainuoja, kai žmogus sužinojęs, jog rašai knygą, spontaniškai sako, aš tau padėsiu ją išleisti, tai irgi yra agapė. Ją esu patyrusi iš daugelio artimų, svetimų ar visiškai nepažįstamų žmonių. Tai nenusakomas jausmas ir niekas jo negali atimti ar sunaikinti. Visam gyvenimui, su spalvomis, garsais, vaizdais šios akimirkos pasilieka sąmonėje. Agapė yra tikrovė, bet jos prigimtis yra metafizinė. Ji neturi kainos.
– Apie ką vis pagalvodavai rašydama savo agapę?
– Perskaičiau daug knygų, mokslo darbų entomologijos tema, nes šios žinios buvo reikalingos kuriant dukters Teodoros personažą. Domėjausi psichinių ligonių gyvenimu pensionuose, jų elgesio ypatumais. Surinkau daugybę faktų apie rašytojo Ericho Marijos Remarque‘o gyvenimą ir kūrybą. Galvodavau apie daug ką. O nuolat – apie moteris ir juoką. Sutinki, skaitant jis suima, tačiau kiekvieną skaitytoją vis kitoje romano vietoje. Ir tai man atrodo labai rimta.


Daiva Červokienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų