Lietuva vadinama skyrybų rekordininke, policijos pranešimuose gausu žinučių, kad vyrai smurtauja prieš moteris ir vaikus, o UNICEF atliktas tyrimas parodė, kad tėvai savo vaikams per parą vidutiniškai skiria tik 7 minutes. Dėl to mažieji lietuviai jaučiasi patys nelaimingiausi Europoje.
Jau seniai praėjo laikai, kada vyrai uždirbdavo duonai, o motinos laiką leisdavo namuose, besirūpindamos vaikų auklėjimu ir buitimi. Šiame amžiuje ir vyrai, ir moterys dirba, siekdami kuo labiau aprūpinti savo vaikus, kad jiems nieko netrūktų, kad jie, kaip bebūtų paradoksalu, nesijaustų nelaimingi, prastesni už kitus vaikus.
Tėvai taip stengiasi dėl šeimos, kad dažnai dirba keliuose darbuose ir savo vaikus retai mato. Tuo tarpu vaikai, grįžę iš mokyklos, būna vienui vieni ir gali veikti, ką tik nori.
Turbūt niekas per daug neprieštaraus, jei paklausiausia pramoga įvardinsiu kompiuterį, kuriuo dabar jau moka naudotis ir trimetis. Bet ar nereikėtų labiau susirūpinti, ką vaikai veikia sėdėdami prie kompiuterio?
„Elektrėnų kronikai“ socialiniame tinklapyje „Facebook“ dažnai parašo vaikai, užduoda įvairių klausimų, komentuoja nuotraukas ir t.t. Tačiau prieš keletą savaičių parašiusi mergytė privertė stebėtis visą redakcijos kolektyvą.
Mergytė parašė, kad nori į laikraštį patalpinti vieną prašymą ir suskubo „laikraščio egzistavimu“ pažadėti, kad būtinai įkelsiu. Nusprendžiau išklausyti, ką vaikas nori pasakyti. Mergaitė paprašė jos nepertraukinėti, nes ji padarys taip, kad laikraštis bankrutuos, ir galiausiai pateikė esminę informaciją: „Dėmesio! Yra labai didelis prašymas, kad šis laikraštis nebankrutuotų, turite į Trakų g. esantį namą išsiųsti kiekvieną dieną po 100 litų, galima bus nesiųsti tik tada, kai šiam laikraščiui bus pranešta, o taip pat ledų, spragėsių, čipsų ir t. t. turite siųsti“. Mergytė jau buvo pasiryžusi pasakyti ir buto numerį, bet reikalavo, kad jis nebūtų viešinamas. Taip pat derėjosi dėl sumos, sakė, kad jei neatnešiu 100 Lt, tai tada galiu atnešti bent 50 Lt. Tačiau užbėgau įvykiams už akių ir patariau jai mažiau sėdėti prie kompiuterio, o geriau paskaityti knygą ar pažaisti su lėlėmis. Tačiau mergaitė pareiškė, kad ji ne kokia mažvaikė, kad ji dvyliktokė. O į mano pastabą, kad jos tėvams nepatiktų jos veikla, atsakė, kad būtent jie ir prašė tai parašyti.
Kai parašiau mergytei, kad apie tai pranešiu jos mamai, ji neišsigando, atšovė, kad aš jos nepažįstu. Mažoji pinigų kaulintoja nesusimąstė, kad socialiniame tinklapyje surasti mamą keblumų nebus. Tą tuoj pat ir padariau.
Likimas kartais stebina. Vos už kelių valandų, eidama į parduotuvę, jau iš tolo atpažinau mergytę, su kuria susirašinėjau. Ji ėjo kartu su mama. Užkalbinau jas. Tuomet pasakiau, kad šiandien susirašinėjau su jos dukra. Abi buvo nustebusios. Sumišusios vaiko akys žiūrėjo tai į mamą, tai į mane. Galiausiai mergytė, garsiai surikusi „Nieko aš jai nerašiau“, movė link namų. Pokalbį su mama pratęsėme. Sužinojau, kad mergytė atėjo jos pasitikti iš darbo. Mama negalėjo patikėti, kad jos dukra galėjo taip rašyti, paprašė persiųsti dialogą. Ir kelis kartus pakartojo, kad matyt Dievas norėjo jų šeimą apsaugoti.
Perskaičiusi mūsų susirašinėjimą mergytės mama atsakė, kad per daug pasitikėjo savo vaiku. Teigė, jog iš savo klaidų jau pasimokė, sakėsi ieškosianti būdų, kaip apriboti vaiko veiklą internete.
Štai tokia stebinanti istorija, verčianti pagalvoti ir apie savo vaikus. Kiek pavojų slypi tokioje situacijoje. Jei vaikas už tam tikrą sumą gali pasakyti savo buto numerį, tai gal jis gali pasakyti ir banko kodus ar kur tėvai pinigus slepia. Kas galėtų paneigti, kad toks vaikas gali į namus įsileisti blogų kėslų turintį žmogų, jei šis atnešė prašytus 100 Lt. Tėveliai, susirūpinkime.
Tėvai taip stengiasi dėl šeimos, kad dažnai dirba keliuose darbuose ir savo vaikus retai mato. Tuo tarpu vaikai, grįžę iš mokyklos, būna vienui vieni ir gali veikti, ką tik nori.
Turbūt niekas per daug neprieštaraus, jei paklausiausia pramoga įvardinsiu kompiuterį, kuriuo dabar jau moka naudotis ir trimetis. Bet ar nereikėtų labiau susirūpinti, ką vaikai veikia sėdėdami prie kompiuterio?
„Elektrėnų kronikai“ socialiniame tinklapyje „Facebook“ dažnai parašo vaikai, užduoda įvairių klausimų, komentuoja nuotraukas ir t.t. Tačiau prieš keletą savaičių parašiusi mergytė privertė stebėtis visą redakcijos kolektyvą.
Mergytė parašė, kad nori į laikraštį patalpinti vieną prašymą ir suskubo „laikraščio egzistavimu“ pažadėti, kad būtinai įkelsiu. Nusprendžiau išklausyti, ką vaikas nori pasakyti. Mergaitė paprašė jos nepertraukinėti, nes ji padarys taip, kad laikraštis bankrutuos, ir galiausiai pateikė esminę informaciją: „Dėmesio! Yra labai didelis prašymas, kad šis laikraštis nebankrutuotų, turite į Trakų g. esantį namą išsiųsti kiekvieną dieną po 100 litų, galima bus nesiųsti tik tada, kai šiam laikraščiui bus pranešta, o taip pat ledų, spragėsių, čipsų ir t. t. turite siųsti“. Mergytė jau buvo pasiryžusi pasakyti ir buto numerį, bet reikalavo, kad jis nebūtų viešinamas. Taip pat derėjosi dėl sumos, sakė, kad jei neatnešiu 100 Lt, tai tada galiu atnešti bent 50 Lt. Tačiau užbėgau įvykiams už akių ir patariau jai mažiau sėdėti prie kompiuterio, o geriau paskaityti knygą ar pažaisti su lėlėmis. Tačiau mergaitė pareiškė, kad ji ne kokia mažvaikė, kad ji dvyliktokė. O į mano pastabą, kad jos tėvams nepatiktų jos veikla, atsakė, kad būtent jie ir prašė tai parašyti.
Kai parašiau mergytei, kad apie tai pranešiu jos mamai, ji neišsigando, atšovė, kad aš jos nepažįstu. Mažoji pinigų kaulintoja nesusimąstė, kad socialiniame tinklapyje surasti mamą keblumų nebus. Tą tuoj pat ir padariau.
Likimas kartais stebina. Vos už kelių valandų, eidama į parduotuvę, jau iš tolo atpažinau mergytę, su kuria susirašinėjau. Ji ėjo kartu su mama. Užkalbinau jas. Tuomet pasakiau, kad šiandien susirašinėjau su jos dukra. Abi buvo nustebusios. Sumišusios vaiko akys žiūrėjo tai į mamą, tai į mane. Galiausiai mergytė, garsiai surikusi „Nieko aš jai nerašiau“, movė link namų. Pokalbį su mama pratęsėme. Sužinojau, kad mergytė atėjo jos pasitikti iš darbo. Mama negalėjo patikėti, kad jos dukra galėjo taip rašyti, paprašė persiųsti dialogą. Ir kelis kartus pakartojo, kad matyt Dievas norėjo jų šeimą apsaugoti.
Perskaičiusi mūsų susirašinėjimą mergytės mama atsakė, kad per daug pasitikėjo savo vaiku. Teigė, jog iš savo klaidų jau pasimokė, sakėsi ieškosianti būdų, kaip apriboti vaiko veiklą internete.
Štai tokia stebinanti istorija, verčianti pagalvoti ir apie savo vaikus. Kiek pavojų slypi tokioje situacijoje. Jei vaikas už tam tikrą sumą gali pasakyti savo buto numerį, tai gal jis gali pasakyti ir banko kodus ar kur tėvai pinigus slepia. Kas galėtų paneigti, kad toks vaikas gali į namus įsileisti blogų kėslų turintį žmogų, jei šis atnešė prašytus 100 Lt. Tėveliai, susirūpinkime.
Virginija Jacinavičiūtė