Balandžio mėnesį Vilniuje vyko trečioji jaunųjų literatų šventė. Trečią kartą Vilniaus mokytojų namai kartu su kuriančiu jaunimu organizuoja „Literatūrinėmis Vilniaus slinktimis“ pavadintą jaunųjų kūrėjų festivalį, kurį remia Lietuvos Respublikos kultūros rėmimo fondas. Prieš festivalį jaunieji poetai ir prozininkai išleido trečiąjį almanachą, pavadintą tuo pačiu vardu. Trečiąjį almanachą „ Literatūrinės Vilniaus slinktys” sudarė elektrėnietis Aivaras Veiknys. Šis jaunas Elektrėnų poetas festivalį iš Vilniaus trumpam perkėlė į Elektrėnų viešąją biblioteką. Balandžio 16 d. į susitikimą su elektrėniečiais atvyko jaunieji kūrėjai: Aivaras Veiknys, Nerijus Cibulskas, Mantas Balakauskas, Ernestas Noreika ir aktorius, dainuojamosios poezijos atlikėjas Mindaugas Ansevičius.
Jaunieji XXI amžiaus kūrėjai tarsi nori atgaivinti tuos seniai praėjusius pokario laikus, kai žmonės bibliotekose laukdavo susitikimų su poetais ir rašytojais. Žmonėms tada trūkdavo pramogų, todėl į tokius susitikimus gausiai rinkdavosi. Poetai atvykdavo kostiumuoti, tik Paulius Širvys puošdavosi kario uniforma arba su raukšlėtu švarku, ant kurių atlapų kabodavo apdovanojimai už drąsą Didžiajame Tėvynės kare. Bet kai prabildavo Paulius, žmonės nebematydavo jo aprangos, tik tylėdavo, tarsi bijodami, kad tos eilės pasibaigs. Dabar – kiti laikai ir kiti poetai. Jaunuoliai savo kūrybą skaito apsimovę treninginėmis kelnėmis ir avėdami sportbačiais, o jų eilės tokios liūdnos… „Rašome apie gyvenimą…“,- sako Aivaras. „Mirtį tarsi šunį reikia prisijaukinti“,- antrina Mindaugas, trumpametražiame filme „Rojus Lietuvoje“ įamžinęs viengungio, mėgstančio išgerti, nuoširdaus kaimo vaikino Vaciuko personažą. „Aš nerašau apie mirtį“,- sako Mantas, bet aš įdėmiai besiklausydama skaitymų, nesupratau apie ką Mantas rašo. O jis rašo tarsi man: „…nebent už ausų, už širdies/ ištrauktas pasiteisint/ savo tuščiu neišmanymu…“.
Nesupratau, galbūt, tik aš, nes gimusi esu gerokai anksčiau nei šie jaunieji poetai. Bet aš labai didžiuojuosi kuriančiu jaunimu, ieškančiu ir norinčiu savo ieškojimais pasidalinti su žmonėmis. Poetas Ernestas Noreika viename interviu apie „Literatūrines Vilniaus slinktis“ taip yra sakęs: „Tai festivalis, jungiantis dabartinius kūrėjus ir skatinantis jų bendradarbiavimą – dauguma skaitovų yra ne tik savo tekstų skaitytojai, bet ir organizatoriai, generuojantys idėjas. Mūsų bendras siekis – galvoti apie kartos perspektyvą“.
O Aivaras almanacho sudarytojo žodyje rašo, kad „…rašymas XXI amžiuje – neatleistinas nusikaltimas..“. Gerai, kad tie jaunieji žmonės taip nusikalsta… Vakaro dalyvių ir laikraščio skaitytojų vardu linkiu jiems dar ilgai, kaip rašo Aivaras „… juodais klaviatūros klavišais begėdiškai purvinti švarų monitoriaus langą…“.
Aivaras Veiknys mūsų skaitytojams patikėjo vieną savo eilėraštį:
Atskrido
Vieną rugpjūčio vakarą-
tartum iš niekur-
kirto snapu
į balkono stiklą-
siuto-
siuntė linkėjimus iš
Anapus —
-prietarai, pliurpalai,
Nesąmonės; sausis
plonom adatėlėm beldžias
į paširdžius, motina
guli ligoninėj-
pusės netekusi kūno,
žodžiais, viduj iškapotais —
mama, sakau, tu tik
laikykis; pats
į bedugnę virstu jau-
gniaužiu jos užmuštą ranką.
O šitą eilėraštį spausdinu, neatsiklaususi Aivaro. Jis man patiko, gal patiks ir Jums…
Kol
kol kraujas jaunas, kol yra,
kas rašo pažymius, kol uoliai
gyventi mokaisi, tyra
širdim nejausdamas, kad guoliai
tėra širdis, kad tepalų
ilgainiui bus daugiau nei kuro;
dar daug jo liko, tad be burių,
Saliuto vienu pedalu
įveikt gali plačiausias jūras,
kol tėvas, kol blaivus ir žiūri,
kaip tu jas įveiki, o tai,
kad nuo drėgmės sukyla rūdys,
paneigs ir tik vėliau paliudys
balti Saliuto atšvaitai.