Atrodo, kad Elektrėnų kapinės greitai pakartos Čekijos Sedleco vienuolyno kapinių istoriją. Gidai pasakoja, kad sergantys žmonės dar gyvi atšliauždavo iki vienuolyno kapinių, kad spėtų užsiimti vietą. Ta vieta tokia šventa buvusi todėl, kad vienas vienuolis čia atvežęs ir išbarstęs maišą žemės iš Palestinos. Į Elektrėnų kapines Šventosios žemės nors niekas neatvežė, bet gyvi žmonės, aplenkdami įstatymus, skuba užsiimti vietą kapinėse. Šią savaitę Elektrėnų policijos komisariato tyrėjai pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal baudžiamojo kodekso 312 straipsnį „Kapo ar kitos viešosios vietos išniekinimas”. Straipsnis gali būti pritaikytas vienai dar gyvai mirtingajai, ant senos kapavietės užsitvėrusiai tvorelę ir pasistačiusiai sau paminklą.
Konfliktas kapinėse
Įdomus konfliktas tarp gyvųjų įsižiebė Sabališkių kapinėse. Vievyje gyvenanti Irena Česnovič pernai lapkričio 1 d. atvykusi aplankyti 1996 metais mirusio giminaičio Vaclovo Barausko kapo, rado kapą padalintą per pusę, o šalia tvorele užtvertą kapavietę ir pastatytą paminklą. Laidojimo požymių nesimatė, ant paminklo buvo iškalta tik pavardė ir gimimo metai. Dėl neteisėtai įrengtos kapavietės Irena gal ir nebūtų skundusis, jei įrenginėjant būsimą kapavietę nebūtų suardytas jos giminaičio kapas. Irena apie savavaliavimą kapinėse pranešė Elektrėnų seniūnijai, kuri yra atsakinga už kapų tvarkymą. Seniūnija apie savavaliavimą kapinėse surinko duomenis ir juos pateikė Elektrėnų savivaldybės tarybos Administracinei komisijai. Komisija savavaliautoją įpareigojo iki šių metų balandžio 15 dienos savavališkai pastatytą tvorelę ir paminklą „patraukti“. Bet į kapus be laiko skubanti ir iš anksto sau paminklą pasistačiusi Helena Pavliukovič iki nustatyto laiko naujojo paminklo nei „patraukė“, nei nukėlė, kaip privalėjo padaryti, todėl mirusiųjų kaimynų giminės ją apskundė policijai.
Laidojimo įstatymai
Kad ir kaip žmonės norėtų būti palaidoti norimose vietose, laidojimo taisykles reglamentuoja įstatymai, kurių privalu laikytis gyviesiems. Net šeimos kapinėse prieš kasant duobę, būtina gauti seniūnijos leidimą, o gyviems esant užsiimti naują vietą kapinėse griežtai draudžiama. Lietuvoje kapų žemė yra valstybinė ir oficialiai neparduodama, skiriama ne gyviesiems turėti, o mirusiems palaidoti. Bet žmonės kalba, kad už pinigus galima nupirkti viską, net vietą kapinėse. H. Pavliukovič taip pat sakė susitarusi su kažkokia kapų prižiūrėtoja, kuri leidusi gyvai kapavietę įsirengti. Bet Helena nebeprisimena, kuriais metais tai buvo, ir sargę mini tą, kuri, pasak seniūnijos specialisto Antano Tamošiūno, niekada kapinių prižiūrėtoja nedirbo.
Anksčiau Elektrėnų Sabališkių kapines prižiūrėjo Elektrėnų seniūnijai priklausanti įmonė „Pagrenda“, o nuo 2010 metų, šią įmonę panaikinus, tvarka kapinėse rūpinasi seniūnija. Šiuo metu atostogaujantis seniūnas Antanas Šalkauskas sako, kad seniūnija griežtai laikosi Kapinių tvarkymo taisyklių, bet neturi galimybės suregistruoti visų neprižiūrimų kapaviečių. Kapinių tvarkymo taisyklės numato, kad asmuo, prižiūrintis apleistas kapavietes, gali gauti leidimą, jam mirus, būti ten palaidotam. Tačiau leidimas gali būti išduotas praėjus ne mažiau kaip 25 metams po palaikų palaidojimo kapavietėje. O žmonėms, norintiems laidoti giminaičių senose kapinėse, reikia įrodyti giminystės ryšius su mirusiaisiais.
Savavališkai pasistačiusi antkapį elektrėnietė Helena į seniūną nesikreipė nei dėl giminystės įrodymo, nei dėl apleisto kapo tvarkymo.
Bausmės už pažeidimus
I. Česnovič, nesulaukusi, kol savivaldybės įpareigota H. Pavliukovič atstatys išniekintą giminaičio kapą, į Elektrėnų policijos komisariatą parašė pareiškimą, kad Elektrėnuose, Sabališkių kapinėse, savavališkai ir neteisėtai įrengta gyvos moters kapavietė ir pastatytas paminklas bei tvorelė, suardžiusi mirusio asmens kapavietę.
Baudžiamasis kodeksas numato, kad už tokį pažeidimą gresia laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki vienerių metų.
Administracinė komisija už tokį pažeidimą gali nubausti įspėjimu arba bauda nuo 50 iki 200 litų. Kaip redakcijai sakė teisininkas Gediminas Ratkevičius, baudos atlikimas neatleidžia nuo pareigos įvykdymo. Todėl Anapilin skubančiai elektrėnietei, tikriausiai, teks paminklą pasidėti saugioje vietoje ir ramiai laukti mirties. Jei pati to nepadarys, tai atlikti teks antstoliams. Gyvieji paminklą pastatys, kai bus laikas.
Lietuvoje nuo seno buvo įprasta ruoštis savo laidotuvėms: pirkti įkapes, karstus ir nurodyti vietą, kur nori būti palaidotas. Bet gyviems paminklą pasistatyti galima tik komercinėse kapinėse, o tokių Elektrėnuose dar nėra.
Apie gobšumą
Etnologas Libertas Klimka, tyrinėdamas lietuvių papročius, pastebi, kad Lietuvoje kapų priežiūra yra perdėta, lietuviai kapų tvarkymui lėšų skiria daugiau nei vaikų mokslams.
Helena, sau pasistačiusi antkapį, sakė į Elektrėnus gyventi atsikėlusi iš Vilniaus, esanti labai tikinti, jos kapą jau net kunigas pašventinęs, ir pati su savimi vis švęsto vandens nešiojasi, bet negalėjo paaiškinti, kodėl prieš 16 metų mirusio žmogaus kapą per pusę perskyrė.
Mirusiojo Vaclovo Barausko artimieji sakė, kad kapavietė buvo šeimyninė, bet gyvųjų likimai taip susiklostė, kad per 16 metų šalia niekas laidotis nenorėjo. Kapavietę apravėti atvažiuodavo tik tolima giminaitė Irena Česnovič. Seniūnijoje kapavietė nebuvo užregistruota kaip apleista. Jeigu Helena būtų užėmusi tik laisvąją šeimyninio kapo vietą arba V. Barausko kapą būtų prižiūrėjusi ir paprašiusi leidimo ten laidotis, Irena gal ir pretenzijų nebūtų turėjusi, o kapų prižiūrėtojai nebūtų nė sužinoję apie Helenos būsimą pomirtinę buvimo vietą.
Profesoriaus L. Klimkos nuomone, žmonės kuo labiau stengiasi užritinti akmenį ant kapo, tuo labiau nori užmiršti savo artimui dar gyvam esant padarytas skriaudas.
O Helenai teks patirti nuostolius, išardant gražiai prižiūrimą savo kapą, kuriame guli pusė velionio Vaclovo palaikų.