Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos kvietimas paminėti 1863–1864 m. sukilimo 160-ąsiais metines ir stiprinti istorinę atmintį, paskatino Vievio miesto Lazdynų Pelėdos biblioteką organizuoti istorijos pamoką ir pakviesti Vievio gimnazijos I B klasės mokinius (istorijos mokyt. Juozas Rūškys) išklausyti istorijos pamoką. Vasario 3 d., penktadienį, prisimenant 1863 m. sukilimo pradžią Lietuvoje, kraštietis istorikas Virgilijus Poviliūnas papasakojo apie kovingiausią ir ilgiausiai trukusį keturių tautų – lietuvių, lenkų, baltarusių ir ukrainiečių – išsivadavimo sąjūdį bei kovą už laisvę Rusijos imperijoje XIX amžiuje. Paskaita vadinosi „1863 m. sukilimas Lietuvoje. Pradžia“. Dėkojame už įdomų pranešimą, iliustratyviai papildytą istoriniais artefaktais iš asmeninės kolekcijos.
1863–1864 m. sukilimas buvo Abiejų Tautų Respublikos nacionalinio ir socialinio išsivadavimo sukilimas prieš Rusijos imperiją. Laisvės kovos vyko Rusijos imperijos okupuotose dabartinės Lenkijos, Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos teritorijose.
1848 m. per Europą ritosi Tautų pavasaris – nacionalinis išsivadavimo judėjimas iš imperijų gniaužtų. Didžiausia revoliucinės kovos pakilimo banga Europos istorijoje kilo dėl įvairių priežasčių, ją paskatino vidurinės klasės ir bajorijos atstovai, reikalaujantys parlamentinio valdymo, bei pramonės perversmo nuskurdinti darbininkai ir valstiečiai. Tautų pavasaris prasidėjo 1848 m. sausio mėn. sukilimu Sicilijoje, bet didesnę įtaką visai Europai turėjo Prancūzijos 1848 m revoliucija. Žinios apie revoliucinius įvykius plito palyginti greitai, jos paskatino šalies suvienijimo šalininkų sukilimus Italijoje ir Vokietijoje. Habsburgų imperijoje revoliucionieriams labiau rūpėjo tautiniai klausimai (Austrijos revoliucija, Vengrijos revoliucija). Sukilimai buvo nesėkmingi, revoliucionierių laimėjimai buvo nežymūs arba trumpalaikiai, tik Prancūzijoje įvesta visuotinė balso teisė vyrams nepaisant turto cenzo, Austrijoje panaikinta baudžiava, Belgijoje ir Olandijoje taikiai įgyvendintos valstybės valdymo reformos, bet Tautų pavasaris turėjo didelę įtaką ilgalaikei daugelio Europos šalių vidaus politikai: sustiprėjo liberalių ir socialistinių idėjų sklaida, absoliutus valdymas pripažintas atgyvena. Rusijos imperatorius Nikolajus I prisidėjo prie revoliucijų numalšinimo.
1853 m. caras įsivėlė į Krymo karą, kurį pralaimėjo. Krymo karas ir Nikolajaus I mirtis susilpnino Rusijos imperijos pamatus. Į sostą įžengė Aleksandras II, kuris pradėjo liberalesnes reformas. Pagal 1856 m. caro amnestijas ėmė grįžti iš užsienio emigrantai, tremtiniai iš Sibiro.
Lietuvoje po 1831 m. sukilimo buvo uždarytas Vilniaus universitetas, jo turtas perduotas naujai įsteigtam Kijevo universitetui, Dvasinė akademija iškelta į Sankt Peterburgą. Visoje Lietuvos teritorijoje nuo 1800 m. buvo įvestas senasis kalendorius (nors Lietuva viena pirmųjų iš Europos valstybių dar Stepono Batoro (valdė 1576–1586 m.) laikais buvo perėjusi prie naujojo). 1840 m. buvo panaikintas III Lietuvos statutas ir įvesti Rusijos imperijos įstatymai. Lietuva buvo vadinama „Šiaurės-Vakarų kraštu“. Rusijos imperijos įstatymais susiaurintos bajorijos teisės, daugeliui, beveik 90 proc. smulkiosios bajorijos jos atimtos, nemaža dalis vargingų bajorų su šeimomis iškeldinta į Rusijos imperijos gilumą ir Sibirą. Miestiečiai skurdo, krašte nuolat stovėjo kariuomenės daliniai, buvo uždaryta daug bažnyčių, įsteigta naujų cerkvių, privežta kolonistų. Rusijos imperija buvo vienintelė šalis Europoje, kurioje tebegyvavo nepanaikinta baudžiava.
Troškimas nusikratyti svetimos valdžios skatino lietuvius palaikyti ryšius su Varšuva, Krokuva, Poznane ir emigrantais Vakaruose. Revoliucines idėjas kurstė ir emigracijoje gyvavusios organizacijos: Maskvos ir Sankt Peterburgo universitetuose veikusi studentų „Ogol“ organizacija, kuriai priklausė būsimieji sukilimo vadai Konstantinas Kalinauskas, Titas Dalevskis, Boleslovas Koliška (organizaciją rėmė Zigmantas Sierakauskas). Paryžiuje veikęs kunigaikščio Adomo Čartoriskio ir Vladislavo Zamoiskio politinis bei kultūros centras „Lamberto viešbutis“ revoliuciniai demokratai (prof. Joachimas Lelevelis, generolai Juozapas Visockis), kurie dalyvavo visuose to meto Europoje vykusiuose revoliuciniuose sąjūdžiuose.
1861 m. vasario 19 d. caras Aleksandras II paskelbė manifestą, kuriuo panaikino baudžiavą. Valstiečiai gavo asmeninę laisvę, teisę disponuoti žeme ir ją išsipirkti. Reformą buvo pavesta atlikti per dvejus metus. Dvarininkams turėjo likti ne mažiau kaip trečdalis turėtos žemės, jei daugiau kaip du trečdalius sudarė valstiečių dirbama žemė, perteklius iš valstiečių buvo atimamas. Dėl to nuvilnijo valstiečių bruzdėjimai, kurie buvo malšinami kareivių. Politinės bajorų, miestiečių, inteligentijos demonstracijos 1861 metais vyko Lenkijoje. 1861 m. vasario 27 d. per demonstraciją Varšuvoje žuvo keletas žmonių, o per balandžio 8 d. demonstraciją – jau keliasdešimt. Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje buvo laikomos gedulingos mišios už Lenkijos aukas. Lietuvoje manifestacijos prasidėjo 1861 m. pavasarį, solidarizuojantis su Lenkija demonstracijos vyko Vilniuje, Kaune, Trakuose, vėliau persimetė į kitus miestus. Jose dalyvavo iš Paryžiaus, Sankt Peterburgo, Kijevo grįžusi universitetų studentija. Lietuvos bajorijos lyderiai teikė imperijos valdžiai peticijas, reikalaudami Lietuvai kultūrinės autonomijos (vienas svarbiausių tikslų – atkurti Vilniaus universitetą). Lietuvoje (ir Baltarusijoje) iš viso jų įvyko 227 (Vilniuje – 116). 1861 m. pabaigoje Lietuvoje, kaip ir Lenkijoje, susidarė dvi politinės grupuotės – baltieji ir raudonieji.
Lenkijoje sukilimas prasidėjo 1863 m. sausio 22 d. Sukilimą Varšuvoje pradėjo Lenkijos „raudonieji“. Čia įsikūrusi Centrinė tautų vyriausybė išleido atsišaukimą, kuriame skelbiama, jog valstiečiai gaus žemę neatlygintinai, o ponai gaus kompensaciją iš tautos iždo, kadangi atkuriama Lenkijos-Lietuvos valstybė.
Lietuvoje sukilimas prasidėjo 1863 m. vasario 1 d., kai Lietuvos komitetas pasiskelbė įvedąs savo valdžią ir taip palaikė Lenkijoje jau prasidėjusią kovą prieš carinę Rusiją. Lietuvos provincijos komitete vyravo kairiųjų pažiūrų raudonieji. Kitų tikslų siekiantys baltieji, veikiami Lenkijos tautinio centrinio komiteto, vietoje Lietuvos provincijos komiteto 1863 m. kovo 11 d. įsteigė Lietuvos provincijų valdymo skyrių. Balandžio mėnesį skyriaus pagrindu susidarė koalicinė baltųjų ir raudonųjų valdžia. Baltieji siekė imti valdžią Lenkijoje, Lietuvoje, Baltarusijoje ir atkurti Abiejų Tautų Respubliką su 1772 metų sienomis.
Lietuvos provincijų valdymo skyrius leido atsišaukimus, kuriuose žadėta, kad valstiečiams žemės nereikės išsipirkti, kad jos gaus prie sukilimo prisidėję trobelninkai bei padieniai darbininkai; Lietuvoje sukilimui vadovavo daugiausia bajorai, taip pat keli kunigai. Buvo užgrobti ginklų sandėliai, žandarų nuovados, susidorojama su caro policininkais ir kitais okupacinės administracijos atstovais.
1863 m. vasario 2 d. dalgiais ginkluotas iš valstiečių suburtas sukilėlių būrys susikovė su husarų eskadronu ties Čystos Būdos kaimu ir buvo nugalėti. Sukilėlių būriai būrėsi ir kitose apskrityse, vėliau pradėjo jungtis į vieną kariuomenę. 1863 m. balandžio 7 d. Zigmantas Sierakauskas paskelbtas Lietuvos sukilėlių vyriausiuoju vadu ir Kauno vaivada. Jo vadovaujamas būrys, Raguvos miškuose laimėjęs Genėtinių mūšyje, privertė trauktis Rusijos imperijos karius. Vėliau Z. Sierakausko sukilėliai patraukė Biržų link, siekdami išplėsti sukilimą Lietuvoje ir Kurše.
Iki 1863 m. birželio vidurio beveik visas kraštas buvo atsidūręs sukilėlių rankose, nes iš pradžių sukilime gana aktyviai dalyvavo lietuvių valstiečiai (siekę visų pirma realių socialinių laisvių), o Rusijos imperijos kariuomenė tvirčiau laikėsi tik didesniuose miestuose.
Sukilėliai laukė pagalbos iš užsienio, bet Teofilio Lapinskio vadovaujama ekspedicija iš Londono baigėsi nesėkmingai, kai dėl audros jūroje žuvus daliai savanorių, kiti pasitraukė į Švediją, iš kur buvo sugrąžinti į Didžiąją Britaniją. Sukilimą rėmė Rusijos ir kitų Europos šalių demokratinė visuomenė, žymūs jos veikėjai. Sukilėliams padėti iš įvairių šalių vyko šimtai savanorių. Sukilėlių pusėje kovėsi keli šimtai rusų (daugiausia karininkų ir kareivių) ir ukrainiečių, nemažai vengrų, italų, prancūzų, vokiečių, anglų, čekų, slovakų, serbų, austrų, šveicarų, Skandinavijos šalių piliečių.
ESVB Vievio miesto Lazdynų Pelėdos filialo informacija