Penki atsiminimų knygos leidimai – labai išskirtinis atvejis. Tokio sulaukė Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvės, buvusios politinės kalinės, Norilsko sukilimo dalyvės, apdovanotos Vyčio Kryžiaus ordinu (2003) ir Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (2008) gydytojos Joanos Ulinauskaitės-Mureikienės prisiminimų knyga „Likimo išbandymai“ (2011, 2013, 2014, 2017 rusų kalba, 2020 ). Knygoje autorė skaitytojus veda per savo gyvenimą, o drauge – ir per visos mūsų Tėvynės tragišką likimą, iš Kauno į Pečioros, Taišeto, Krasnojarsko, Norilsko ir kitas Rusijos platybes, pasmerktųjų kalinimo vietas.
Jai, 17-metei, teko gyventi kartu su kriminaliniais kaliniais, kalėti ypatingo režimo lageriuose, dalyvauti Norilsko sukilime, kurį politiniai kaliniai paskelbė prieš smurtą, žmogaus žeminimą. „Susikibusios rankomis drebėjome iš nervinės įtampos, rėkėme, skandavome ,,Laisvė ar mirtis“… Neįsivaizduojamai norėjome gyventi, nežmoniškai bijojome mirties, bet visos stovėjome, drebėdamos, beginklės, ratais susikibusios rankomis prieš kulkosvaidžių vamzdžius, šautuvais ginkluotus kareivius, ugniagesių paruoštas mašinas, skalijančius šunis. Tai buvo stebuklas“, – rašė atsiminimuose.
Gal pradėkime nuo klausimo, ar būdama kalėjime sulaukdavote žinių iš Lietuvos? Ar galėjote parašyti artimiesiems ir gauti jų laiškus?
Kol kalėjau prie Vorkutos baudžiamajame lageryje (tada dar nebuvo sukurti sustiprinto režimo lageriai) laiškus galėjome rašyti, bet kol negavome iš namų popieriaus ir pieštuko, neturėjome kaip parašyti laiško. Rašėme kaip kas sugebėjom: ant cemento maišelių popieriaus, išsikeisdavome už kokį drabužį pas laisvus žmones lapelį popieriaus. Ant vienos pusės lapo parašydavome laiškelį, tada sulenkdavome trikampiu ir ant jo užrašydavome namų adresą. Tik tokiu būdu galima buvo siųsti laišką. Tačiau nuteistuosius dažnai mėtė iš vieno lagerio į kitą, tad kol iš lagerio į lagerį perveža, kol tu gauni parašyti (tai neturi pieštuko, tai popieriaus), kol artimieji susigaudo, kur laišką siųsti, laiko daug praeina. Tačiau kai jau duodi žinią, tai namiškiai atrašo.
Visada rašydavau mamai ir pusseserei. Dar sesuo iš namų parašydavo. Daugiau niekas nerašė. Visi draugai bijojo rašyti.
Kai 1949 m. buvo sukurti sustiprinto režimo lageriai politiniams kaliniams, ir mes, politiniai, buvom atskirti nuo kriminalinių kalinių, aš patekau į sustiprinto režimo lagerį Taišete. Iš ten mums buvo leidžiama parašyti ir gauti tik du laiškus per metus ir du siuntinius.
Tad per metus gaudavote tik du laiškus?
Kurį laiką taip. Vėliau darbe susipažindavome ir su laisvais žmonėmis, parašydavom laiškelį ir perduodavome, kad išsiųstų. Padarydavo. Kartais kokiam kareiviukui paduodavom ir jie pasigailėdavo, išsiųsdavo. Buvo lygtiniai prižiūrėtojai, su jais būdavo galima susikalbėti. Jie mūsų, labai jaunų, gailėdavo.
Buvo leidžiama gauti per metus ir du siuntinius. Jie labai jaudino, juk mama dirbo viena, namuose visko trūko. Prie lagerio vartų buvo sargybinių-prižiūrėtojų namelis. Jame atsiimdavome laiškus, siuntinius. Kiekvieną siuntinio daiktelį išvarto, apžiūri. Dažnai išgirsti: „Šito negalima, to negalima“. Man buvo žaizdos ant kojų atsivėrusios, paprašiau mamos atsiųsti streptocido miltelių. Gavo, atsiuntė. Prižiūrėtojas vartydamas siuntinį pasakė „šito negalima“. Prašiau leisti vietoje ant kojų užsiberti, neleido. Dar prižiūrėtojams reikėdavo atsiųstos dešros ar lašinių gabaliuką atpjauti. Ir su likimo draugais turi pasidalinti.
Pirmus 3 metus, kol kalėjau su kriminaliniais kaliniais, buvo labai sunku, vis bijojom, kad gali primušti, nužudyti. Jie lošdavo naktimis kortomis, kai viską prasilošdavo, net drabužius, tada lošdavo iš kokio nors žmogaus, kad jį nužudys. O jeigu to nepadaro, nužudo jį. O kai toks žmogžudys gauna karcerio, po to tampa tikruoju vagimi – dar baisesniu. Kriminaliniai, blatnieji vagys stovėdavo ir laukdavo gavusiųjų siuntinių, jei kurio nepavaišini, atima viską. Kai politinius kalinius atskyrė, režimas buvo žiaurus, bet buvo ramiau, nes visi buvome vienodi. Teisti pagal 58 straipsnį.
O vokų, pašto ženklų buvo? Iš kur jų gaudavot?
Jų turbūt net nebuvo. Laiškai ten buvo kitokie, be vokų. Gauni popieriaus lapą, vienoje pusėje parašai laišką, sulenki lapą trikampiu, užrašai adresą. Ir tokį paduodi siųsti, gal tada kokį ženklą kas ir užklijuodavo. Tačiau turbūt tie trikampiai laiškai eidavo be pašto ženklų. Tada pašte visi žinojo, kad tai kalinių laiškai.
Kaip Jums, politinei kalinei, pavyko grįžus į Lietuvą rasti vietą gyvenime – kažkur prisiregistruoti, gauti darbą, baigti aukštąjį mokslą?
Būdami nelaisvėje, mes, lietuviai, svajonėse Lietuvą įsivaizdavome tokią, kokią palikome, kokia ji buvo mūsų vaikystėje, ankstyvoje jaunystėje iki okupacijos. Pradžioje su didele viltimi tikėjome, kad karas mus išlaisvins ir mes bėgsime, važiuosime, nesvarbu kaip – ar ant prekinių traukinių platformų, ar traukiniais, ar pėsti, kad tik greičiau į Lietuvą. Kaip pasiekę ją, parkritę bučiuosime Lietuvos žemę, sapnuose išsapnuotą, svajonėse išsvajotą, dainose išdainuotą. Bet tos svajonės išsipildė tik po daugelio metų.
Po devynerių metų blaškymo po sovietinius ypatingo režimo lagerius į laisvę išėjau su didelėmis viltimis. Tikėjausi – grįžusi į Lietuvą dirbsiu, mokysiuosi, džiaugsiuos gyvenimu. Kadangi buvau suimta nepilnametė, mane išleido neatlikus visų dešimt metų man paskirtos bausmės ir leido grįžti į buvusią gyvenamą vietą – Kauną.
Grįžusi atsiradau visai kitame pasaulyje. Daug kas buvo pasikeitę: klasės draugės, draugai baigę mokslus – gydytojai, inžinieriai, architektai, mokytojos. Daugelis vedę, ištekėjusios, augina vaikus. Vieni susitikę sveikinasi, klausinėja, kiti praeina kaip pro nieką, nesisveikina, lyg nepažįsta. Tas labai žeidė. Žmonės buvo įbauginti, labai pasikeitę, dažnas jau prisitaikęs prie esamos santvarkos. Ir visų gyvenimas pasikeitęs. O mes, sugrįžę iš lagerių, vis dar gyvenome tuo dvasiniu pakilimu, patriotizmu ir negalėjome prisitaikyti prie pasikeitusio gyvenimo.
Visgi buvau apsupta artimųjų, giminių rūpesčiu ir meile. Mėgavausi gražia rudenėjančia Lietuvos gamta, buvimu su artimaisiais. Pasivaikščiojimai po gamtą, gatves, Botanikos sodą atgaivino, pažadino naujas svajones, troškimus. Tada jaučiausi tokia jauna, viskas atrodė nuostabu. Bet pamažu į širdį ėmė smelktis nerimas. O ką dabar veikti? Kaip pradėti gyvenimą iš naujo? Nuo ko? Kaip panaudoti tą patirtį, kurią įgijau lageriuose? Juk nebaigusi jokių mokslų, neturiu profesijos. Tie klausimai kankino mane ir visus grįžusius. Labai norėjau mokytis. Pirmiausia baigiau mašininkių-sekretorių kursus. Tai nieko nedavė, nes niekas nenorėjo priimti į darbą. Kai tik pamato pasą, išduotą pagal pažymą iš lagerio, iš karto atsisako, dažnai dar ir banditka pavadindami. Vis dar puoselėjau svajonę tapti medike. Galvojau baigti medicinos seserų mokyklą, bet tokių nepriima. Visgi pasaulyje yra gerų žmonių. Mamos draugė mokytoja Marija Patackienė (signataro A.Patacko motina), žinodama mano svajonę, mokyklos vadovams pasakė: „Ateis tokia mergaitė, jei jos nepriimsite mokytis, jūs ne lietuviai“. Ir mane priėmė. Pabaigusi neilgai dirbau Kauno klinikose, kol saugumo buvo prisakyta per 48 valandas palikti Kauną. Apsigyvenau ir dirbau Prienuose. Ten likimas lėmė sutikti žmogų, su kuriuo sukūrėme šeimą. Abu be aukštojo išsilavinimo, bet svajojome studijuoti. Jau turėdami du vaikus mokėmės. Vyras Juozas baigė Filosofijos fakultetą, tapo mokslininku, profesoriumi, sukūrė naują humanitarinį mokslą – estetologiją. O aš baigiau vakarinę vidurinę mokyklą, stojamuosius egzaminus į Kauno medicinos institutą išlaikiau gerai, ir nors instituto partinė vadovybė labai kratėsi tokios studentės, rektorius prof. Zigmas Januškevičius, matydamas, jog labai noriu mokytis, priėmė.
Kaip sumanėte parašyti atsiminimų knygą? Juk Jūsų profesija – gydytoja pediatrė, toli nuo rašymo ir spaudos…
Parašyti savo gyvenimo istoriją puoselėjau kelis dešimtmečius. Šį darbą pradėjau dar sovietiniais metais, o rimtai rašyti sėdau prieš 12 metų, sumaniusi atsiminimų knygą padovanoti sūnui Almantui, dukrai Sonatai ir keturiems anūkams. Tačiau parašytą gyvenimo istoriją perskaitę vyras ir dukra paragino išleisti ją didesniu tiražu. Parodę rankraštį šeimos bičiuliui Lietuvos edukologijos universiteto rektoriui akademikui Algirdui Gaižučiui, redaktorei Onutei Balkevičienei, išgirdome raginimą išleisti knygą. Savo lėšomis 300 egzempliorių tiražu išleistą knygą per kelis mėnesius išpirko.
Išleidus knygą Jūsų gyvenime atsirado daug netikėtumų?
Per knygos sutiktuves su vyru prof. Juozu Mureika apvažiavome 28 Lietuvos miestus, rajonus, miestelius. Susitikimai vykdavo bibliotekose, mokyklose, savivaldybėse. Visuose juose dalyvavo mokinių.
Kai knyga buvo išversta į rusų kalbą (vertėjas tremtinys prof. Saulius Sidaras), Vilniuje „Lietuvių namuose“ įvyko susitikimas su iš 25 įvairių Rusijos miestų atvykusiais lietuvių bendruomenės nariais, buvusiais tremtiniais, lietuviškų mokyklėlių vadovais. Visų jų bendruomenėms dovanojome knygų.
O kai Jūsų knyga „Likimo išbandymai“ buvo įtraukta į aštuntos klasės mokinių nagrinėjamų kūrinių sąrašą?
Kai šios knygos ištrauka švietimo ir mokslo ministro įsakymu buvo įtraukta į aštuntos klasės mokinių nagrinėjamų kūrinių sąrašą, susitikimų padaugėjo. Tada tarsi prasidėjo naujas mano atsiminimų gyvenimo etapas – teko susitikti su daugybės mokyklų mokiniais ir dalintis atsiminimais apie okupantų žiaurumus, pravesti ne vieną pamoką. Iš daugelio mokyklų mokinių gaunu daug laiškų. Kiekvienam atsakau, kartais ranka parašau, o kartais kompiuteriu.
Daug žmonių skambino mums klausdami, kur rasti šią knygą. Ačiū Dievui, pasaulyje yra gerų žmonių, tikrų patriotų. „Diemedžio“ leidyklos vadovas žurnalistas Danas Kaukėnas ir atsargos pulkininkas Arūnas Dudavičius ėmėsi iniciatyvos išleisti penktą knygos laidą. Kiekvieną knygos laidą papildydavome. Antroji knygos laida yra pirmoji „Neparklupdyta Lietuva“ serijos knyga. Ji papildyta Venesueloje gyvenančios mokslininkės Jūratės Statkutės de Rosales įžanga, akad. prof V. Daujotytės, akad. prof. R. Grigo, prof. N. Kardelio ir kitų atsiliepimais. Penktoji laida yra papildyta prof. habil. dr. Juozo Mureikos pratarme, mokytojų, bibliotekininkų laiškais, mano atsakymais į kai kuriuos mokinių laiškus.
Kas ypač įstrigo iš susitikimų su mokiniais?
Dažnai per susitikimus mokiniai klausia, kas darosi Lietuvoje, ar už tokią Lietuvą kovojom. Juk klesti korupcija, kontrabanda, sukčiavimai, emigracija, kertami miškai, teršiami ežerai, upės. Mes kovojome už Nepriklausomą laisvą Lietuvą. Ir Ją tokią šiandien turime. O ar okupantas kerta miškus, sukelia korupciją, sukčiavimą? Mes patys tą leidome ir leidžiame. Kaip turi nemylėti savo Tėvynės žmogus, leidęs srutas į Kuršių marias, mūsų švariuosius ežerus, upes, leidęs iškirsti plynai miškus. Važiavome su vyru aplankyti mano bendražygių norilskiečių, mačiau daugybę plynai iškirstų dykviečių. Verkiau.
Tačiau pastaruoju metu susitikdama su jaunimu, skaitydama mokinių laiškus ir jų užduodamus klausimus, supratau, kad mokiniai nepraradę didžiųjų vertybių.
Ką ypač norėjote ir norite akcentuoti jaunajai kartai?
Jaunimas dabar nori būti laisvas. Laisvai važinėti po pasaulį, laisvai išreikšti save, savo nuomonę, pažiūras. Tai gerai, jie tai gali. Bet dažnas nori būti laisvas ir nuo savo kalbos, savo tradicijų, pareigos, Tėvynės, tėviškės.
Jaunimui, dabar gyvenančiam sudėtingų permainų epochoje, daug ką turėčiau palinkėti. Išskirsiu du svarbiausius dalykus. Niekada, kur begyventų – Lietuvoje ar kokioje užsienio šalyje – neužmiršti ir didžiuotis, jog esate lietuviai, jog esate senos, garbingos, dvasiškai turtingos Tautos, turinčios seną, gražią kalbą, garbingą istoriją, senas prigimtines tradicijas ir nuostabiai gražią gamtą, vaikai. Visa tai mums skyrė Dievas.
Ir kad mūsų tauta iškentėjo daug tragiškų istorinių įvykių, bet nepasidavė. Žmogus turi būti stiprus savo dvasia, jo širdyje turi būti gerumo ir meilės kitam. Neatstumkite, nemenkinkite kito žmogaus, ypač pagyvenusio, neįgalaus, neturtingo. Senų žmonių išmintis sako: „Jei gali, padėk“. Ir niekada nepraraskite vilties, neatsisakykite savo idėjų, svajonių. Be jų labai sunku gyventi.
Taigi, būkit laimingi savo gyvenime, kuris dar priekyje. Jums daug kartų teks rinktis vertybes, rikiuoti savo darbus ir poelgius. Laisvė visada įpareigoja, o atsieta nuo pareigos ir atsakomybės, tampa savivale, nustoja būti kūrybos ir pažangos garantu. Ir turėkite žinojimu ir patirtimi argumentuotą savo nuomonę, dirbkite Tėvynės ir Tautos gerovei, kad išliktų mūsų Lietuva.
Ar gali dabartinė jaunų ir vidutinio amžiaus žmonių karta suvokti karą, tremtį, badą, tėvynės ilgesį?
Jiems sunku įsivaizduoti tuos įvykius, kurių patys nepatyrė. Jie gali tai suvokti tik skaitydami tokias knygas kaip mano. Jei skaitys. Ir aš neįsivaizdavau, kad galiu kažką panašaus patirti. Buvau jauna Kauno panelė, turėjau svajonių, aprūpintą gyvenimą, man trūko laisvės, Kaunas buvo per mažas miestas, net negalvojau, kad man ar kitiems bendraamžiams gali tekti tokie sunkūs išbandymai. Gerai žinojau, kas yra nerūpestingas, gražus gyvenimas ir kaip greitai jis gali pasikeisti į varganą, kai 1941 m. suėmė tėvą. Anksti teko suvokti, kas yra mirtis, matyti Petrašiūnuose sušaudytus kalinius, išniekintus partizanų kūnus, žydų sušaudymą. Anksti suvokiau, kaip per akimirką gali netekti visko, kas tau brangu: laisvės, artimųjų, draugų ir Tėvynės. Ir tik tada gerai supratau, kas iš tiesų yra laisvė. Supratau, ką turėjau brangiausią: šeimą, Tėvynę, draugus. Iš patirties žinau, kad Tėvynės netektis žmogui yra baisus dalykas. Gal jaunoji karta nepatikės mano žodžiais, jiems labai sunku suprasti tokius dalykus kaip badas, baisus šaltis, Tėvynės ilgesys, pažeminimai – jie augo ir gyvena visiškai kitame pasaulyje.
O tremties pojūtį, Tėvynės ilgesį patirs ir jaunoji, vidutinė karta, tie, kurie emigravo. Juk nesvarbu, savu noru išvažiuosi ar tave privers – Tėvynės ilgesys neišvengiamai apniks. Naivu galvoti, kad gyvendamas Anglijoje tapsi anglu, išvykęs į Ispaniją – ispanu ir t.t. Taip nebus. Tėvynė yra vienintelė, ją gavome iš Dievo. Kitos mums niekas neduos. O Tauta nėra tuščias žodis. Nesuprasti Tautos reikšmės yra nedovanotina klaida. Tauta yra galinga jėga, į kurią gali atsiremti sunkiausiomis akimirkomis. Jei ne tautinė vienybė, tarpusavio palaikymas, ar būtume išgyvenę lageriuose, tremtyje, okupacijoje tokį ilgą laikotarpį neprarasdami laisvės troškimo, nenutautėję, išlaikę savo kalbą, tradicijas ir pasiekę Nepriklausomybės atkūrimo. Prisirišimas prie Tėvynės, gimtosios vietos, tėviškės yra labai galingas dvasinis jausmas. Ar jie išvaryti, ar išvykę savo noru ekonominiais interesais, visada jausis tremtiniai, svetimi kitoje šalyje. Dėl to aš ir jaučiu didžiulį nerimą dėl dabar propaguojamų ištautinimo ir išvalstybinimo. Taip pat dėl lietuvybės ir tautiškumo menkinimo, patriotų žeminimo.
Tikiu, kad praeis metai kiti ir tie savanoriai tremtiniai pradės grįžti į Lietuvą, pajutę, kad netekę Tėvynės nuskursta jų dvasia, pajutę, kad materialinė gerovė jau nedžiugina. Kaip negalima gyventi be duonos, taip negalima ir be Tėvynės. Žmogus kaip medis – netekęs savo tautinių šaknų negali augti, nuskursta dvasia. Po truputį tai ir grįžta.
Gal pabaikime pokalbį klausimu, kas Jus labiausiai džiugina ir gąsdina nepriklausomoje Lietuvoje?
Gąsdina daug kas. Stovėjome susikibę už rankų prie parlamento, prie televizijos bokšto, Baltijos kelyje, tada visi buvome vieningi. Kur dabar vieningumas? Kiekviena diena pateikia įrodymų, jog mūsų demokratija nėra brandi. Jau 30 metų gyvename Nepriklausomoje savo valstybėje, o vis dar neatsikratėme gobšumo, korupcijos, arogancijos, pavydo, neapykantos, net keršto, kas labiausia bjauroja žmogų. Įstrigo popiežiaus Pranciškaus pasakyti žodžiai „Pavydas, neapykanta, išdidumas teršia žmonių gyvenimą. Nebijokite gerumo“. Ar matome pagarbą vienas kitam, santarvę, vienybę? Žmonės susiskaldę į daugybę partijų, Seimo nariai bėgioja iš partijos į partiją, išduodami įsitikinimus, pažadus rinkėjams. Negali nebūti problemų, nuomonių skirtumų, bet svarbu, kaip jas sprendžia mūsų išrinktieji, valdžia, kiek dalyvauja visuomenė. Politikai turi ieškoti kompromisų, turi diskutuoti išmintingai, kultūringai. Žmonės turi ieškoti bendražmogiškų vertybių, kurios jungtų, vienytų Tautą, o ne skaldytų. Labai žmonėms trūksta meilės, be kurios nieko nesukursi ir nepadarysi.
Šiandien tinka kažkada Vydūno išsakyti žodžiai: „Lietuva dabar šaukte šaukia kiekvieno Tėvynės vaiko pilno pasišventimo jos labui ir, kad kiekvienas mestų visus siaurus asmeniškus pageidavimus. Šiuo laiku yra pirma visko būtina visiems būti pilnoj vienatvėje, žengti prie vieno tikslo, prie žmoniško mūsų Tautos gyvenimo. Eikime visi tais takais, kuriuos likimas yra lietuvių Tautai nutiesęs. Jie veda regimai aukštyn, žmonijos švieson.“
Tačiau jeigu per 50 okupacijos metų Lietuvoje nenunyko Tėvynės meilė, tikėjimas Dievu, tradicijos, lietuvių kalba, tai ir dabartiniai sunkumai, tikiu, bus įveikti. Lietuvą ne kartą buvo bandyta parklupdyti, bet dėl dvasios galių kėlėsi. Viliuosi, jog ir dabar jokios užmačios, krizės, pandemijos, karai ir kitos negerovės neparklupdys ir nesunaikins mūsų tautos. Taip pat tikiu, kad šis žiaurus karas nesunaikins Ukrainos laisvės troškimo ir jis pasibaigs jų pergale.
O lageriuose teko sutikti ukrainiečių? Pasidalinkite ir šia patirtimi…
Lemtis taip lėmė, jog daug laiko, išgyvenimų sovietiniuose lageriuose teko patirti gyvenant kartu su ukrainiečiais. Lietuvius ir ukrainiečius vienijo panašūs pasipriešinimo sovietinei okupacijai būdai. Todėl lietuviai su ukrainiečiais ne tik artimai bendravo, bet ir kartu kovojo prieš lagerių viršininkų savivalę. Visų tautų vieningumą tuo metu palaikė laisvės troškimas. Todėl ir galėjo įvykti tas Norilsko politinių kalinių sukilimas, kuris sudrebino visą lagerių sistemą.
Žvelgdama į mūsų kartu nueitą kelią, matau, kad tie ryšiai, kurie mus siejo su ukrainiečiais, nenutrūko ir neužgeso, lydės mus iki jų pergalės ir visą gyvenimą. Mus su ukrainiečiais siejo ir tebesieja sielų artumas ir draugystė, kuri tęsis visada. Tokia draugystė suteikia laisvei sparnus! Tikiu gėriu.
O pabaigai vėl grįšiu prie to, kas džiugina šiandien. Ir džiaugiuosi kiekviena diena, buvimu su savo šeima: vaikais, anūkais, proanūkiais, kad visi išaugo ir auga mylintys Tėvynę, dirba ir gyvena Lietuvoje. Džiaugiuosi buvimu su savo žmogumi, su kuriuo per gyvenimą kartu einame jau 64 metus, palaikydami vienas kitą. Kiekviena diena atneša kažką nuostabaus, o kai suvoki, kad nedaug liko, brangini ją labiau. Kaip Justinas Marcinkevičius sakė: „Atleisk, Viešpatie, gyvenau ir dar noriu“.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Daiva Červokienė
Nuotraukos iš asmeninio fotoalbumo.