Įspaustos Rinkevičių pėdos Vievyje ir pasaulyje

Įspaustos Rinkevičių pėdos Vievyje ir pasaulyje

Julija KIRKILIENĖ

Čia brangiausios vietos.

Čia jaunų sapnai,

Čia įspaustos pėdos,

Lieka amžinai.

(žodž. J.Strielkūno, muz. A. Raudonikio)

Daina „Kur balti beržai“ pilnutėlėje Vievio gimnazijos salėje Justinas Rinkevičius pradėjo savo pirmosios kompaktinės plokštelės „Čia įspaustos pėdos“ pristatymą. Antrą Velykų dieną vieviečiai gavo ypatingą progą pasiklausyti ne tik žinomų ir naujai vieviečio Justino Rinkevičiaus atliekamų dainų, bet dar pasiklausyti žymių klasikinės muzikos atlikėjų – Rinkevičių giminės, pabirusios po visas žymiausias pasaulio scenas,– koncerto.

Šeimos ir visuomenės žmogus

Koncertą pradėjusi Vievio kultūros centro direktorė ir Justino Rinkevičiaus mokinė Audronė Stepankevičiūtė, pasidžiaugusi, kad salėje susirinko visas pasaulinio garso žmonių žvaigždynas, išvardijo geriausias koncerto kaltininko, atlikėjo Justino Rinkevičiaus savybes: pirmiausia – šeimos žmogus. Išaugino, išauklėjo ir į mokslus išleido tris vaikus, susilaukė 11 anūkų ir 3 proanūkų. Deja, šios džiugios dienos sulaukė be savo vienintelės meilės, žmonos Aldonos. Justinas yra ne tik šeimos, bet ir visuomenės žmogus: gieda bažnyčioje, yra aktyvus Vievio bendruomenės narys ir pavyzdys kiekvienam – visada inteligentiškas, ramus, tolerantiškas ir geraširdis. O antrąją šventų Velykų dieną Justinas ir jo šeima dar kartą vieviečiams tapo pavyzdžiu – Rinkevičiai parodė, kad vaikai yra atsakingi už dvasinį ryšį su tėvais, kaip viename interviu yra sakęs jo sūnus, žinomas dirigentas Gintaras Rinkevičius. Vaikai ir anūkai padėjo J. Rinkevičiui išleisti ir žiūrovams pristatyti kompaktinę plokštelę, o svarbiausia – garsūs atlikėjai surado laiko atvykti į koncertą. Nebuvo tik vienos atlikėjos – žinomos smuikininkės Saulės Rinkevičiūtės. Kaip sakė jos tėtis Gintaras Rinkevičius, ji dalyvavo labai svarbiame koncerte.

Anūkai

Autoriniame koncerte Justinui Rinkevičiui akompanavo Balio Dvariono muzikos mokyklos mokytojos dukros Eglės Žukauskienės dukra Emilija – žinoma pianistė, tarptautinių konkursų laureatė, Mūzos Rubackytės mokinė. J. Rinkevičius gyrė anūkę sakydamas, kad tai yra pati geriausia koncertmeisterė pasaulyje. Pianistė aktyviai dalyvauja Lietuvos ir užsienio profesorių meistriškumo kursuose (prof. Karlo Heinzo Kaemmerlingo, Igorio Laszko, M. Rubackytės, Konstantino Ščerbakovo ir kt). Kaip solistė ir įvairių kamerinių ansamblių narė bei koncertmeisterė Emilija yra koncertavusi Vokietijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, bet būdama labai užsiėmusi ji surado laiko repeticijoms su seneliu Justinu, kol atsirado geriausiai skambančių Justino Rinkevičiaus dainų kompaktinė plokštelė.

Kita Justino anūkė, G. Rinkevičiaus dukra, žinoma pianistė, o dabar besimokanti solinio dainavimo, Rūta Rinkevičiūtė, pasak renginio vedėjos, vyriausiosios Justino dukros, žurnalistės ir rašytojos Meilės Jančorienės, iš senelio paveldėjo balsą ir vieviečiams atliko tris solinius kūrinius. Vievyje nepasirodė dukros Eglės šeimos – Gyčio, Eglės, Emilijos ir Giedriaus Žukauskų – kvartetas. Nors jie yra koncertavę ir Vilniaus kongresų rūmuose, ir kituose šalies miestuose, bet brolio ir sesers duetą – garsaus violončelisto Giedriaus ir pianistės Emilijos Žukauskų – koncertą vieviečiai pamatė ir išgirdo.

Giedrius

Violončelistas Giedrius Žukauskas savo srityje pranoko dėdę Gintarą Rinkevičių. Garsusis dirigentas savo muzikinę karjerą pradėjo nuo violončelės, vėliau mokėsi chorinio dainavimo, o tik po to – dirigavimo. Sūnėnas Giedrius paėmė violončelę žinodamas, ko nori, ir jau koncertuoja Vokietijos Saarbriukeno orkestre, taip pat muzikinį išsilavinimą gilina Saarbriukeno aukštojoje muzikos mokykloje. Kaip rašo spauda, įsidarbinęs Saarbriukeno simfoniniame orkestre Giedrius įsigijo išsimokėtinai brangų stryką, už kurį tam tikrą laiką kas mėnesį teko po 400 eurų mokėti. O 20 000 eurų kainuojančio instrumento nusipirkti dar neišgali, tad violončelę jam paskolino dėstytojas. Bet savo instrumento į Lietuvą Velykoms jis vis tiek negalėjo atsivežti – lėktuve violončelei reikia atskirą bilietą pirkti, todėl Vievyje teko vėl su skolintu instrumentu groti. Bet vieviečiams ne instrumentas rūpėjo, o tai, kaip pasaulinio garso atlikėjas tuo styginiu instrumentu gali tiek garsų išgauti. Violončelininkas yra griežęs Lietuvos ir Estijos nacionalinių filharmonijų, Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos, Berlyno „Konzerthaus“, Diuseldorfo „Tonhalle“, Frankfurto „Alte Oper“, Kopenhagos „Tivoli“ salėse. Belieka tik laukti, kad kurią naujametinę dieną Giedrių išvysime grojantį Vienos orkestre. Vaikinas sako, kad tam yra ir galimybės, bet ir didelė konkurencija.

Iki Vievio

Vieviečiai dabar didžiuojasi Rinkevičių dinastija ir jų įspaustomis pėdomis, bet iki Vievio buvo kitas, sunkesnis kelias, kuriame taip pat liko Rinkevičių pėdos. Justinas gimė prieš karą, Igliaukos kaime, kur tėvas vargonininkavo bažnyčioje, o mama mokytojavo. Justino močiutė taip pat buvo giedotoja. Justino tėvas Antanas vargoninkavimo mokėsi pas Juozą Naujalį. Pasak Justino, jo tėvas buvo labai gudrus ir protingas žmogus, todėl prasidėjus karui suprato, kad išgyventi galės tik dirbdamas žemę. Karą ir sunkius pokario metus Rinkevičių šeima tyliai išgyveno mažame Šimkų kaime, netoli Gelgaudiškio, maitindamiesi iš žemės. Į Šakių gimnaziją Justinas su broliu Zenonu (Z. Rinkevičius – socialinių mokslų daktaras, chorvedys ir pedagogas) vaikščiojo net 16 km. Patys buvo pasigaminę dviratį iš senų traktoriaus ratų. Vienas tuo dviračiu važiuodavo, kitas – bėgdavo paskui. Paskui pasikeisdavo. Bet knygų bei duonos ir kitokio maisto iš Šakių į kaimą rankose 16 km nešti nereikėjo – ryšulėlį ant dviračio pakabindavo. Vasarą tas dviratis labai gerai buvo, bet žiemą – sunku. „Dabartinis jaunimas negali įsivaizduoti to pokario metų sunkumo“,- kalba Justinas. 1951 metais baigęs Šakių gimnaziją Justinas atvyko į Vilniaus pedagoginį institutą vokiečių kalbos studijuoti. Vokiečių kalbos todėl, kad per karą išmoko vokiškai kalbėti, vokiškų dainų mokėjo. Institute susipažino su lituaniste Aldona. Ji gavo paskyrimą į Vievį, o po metų pas žmoną gyventi ir Vievyje dirbti vokiečių kalbos mokytoju atsikėlė ir Justinas. Paskui vaikus į Vievį gyventi atvyko ir jaunavedžių tėvai – Justino iš Šimkų kaimo, Aldonos – iš Kauno. Justinas su žmonos tėvais pasistatė namus, kuriuose dabar gyvena tik vienas Justinas.

Negali nedainuoti

Justinas Rinkevičius nedainuoti negali dabar ir negalėjo niekada. Dainavo jis Vilniaus kongresų rūmų scenoje, institute agitmeninėje brigadoje, dainavo Jurgio Gaižausko kapeloje „Galvė“, dainavo jis Vievio ir Žebertonių mokyklose, kuriose dirbo, dainavo Vievio paukštyne, kur taip pat likimas buvo nubloškęs. Jo buvusi kolegė Ona Maleravičienė prisimena, kaip prieš pamokas mokytojų kambaryje vykdavo dainavimo pamokos mokytojams. O vieną kartą, kai vienas išdykėlis mokytojoms pavogė batus, Justinas kaip tik atėjo dainuodamas: „… Aš nupirksiu batukus tau…“. Audronė Stepankevičiūtė, Justino mokinė, taip pat prisiminė, kaip mokiniai jo prašydavo padainuoti, ir dainos, kurią jis mėgdavo dainuoti, žodžius apie tai, kaip pakilus ūpui pabučiavo mergelę, o ji jam „…su kumšteliu, ir guliu po mėnuliu…“. Šią dainą gerai vakaro kaltininkas prisiminė ir padainavo be akompanavimo. Koncerte Vievyje atlikėjas skyrė dainą žmonai apie tai, kad „… Žaliojoj lankelėj, yra daug grėbėjėlių, tik nėra nėra mano mylimos…“, vyriausiajai dukrai Meilei apie tai, kaip motušėlė augino dukrelę, o ji išvyko į tolimą šalelę, ir visiems klausytojams, nes, pasak sūnaus Gintaro, jis dainuoja gražiai, nuoširdžiai ir labai mylėdamas žmones. Tuo vieviečiai, atėję į koncertą, įsitikino dar kartą.

Įspaustos pėdos

Koncertas pabaigtas buvo dideliu Rinkevičių choru, kuriam dirigavo, kaip ir priklauso, Gintaras Rinkevičius. Salės chorui, kuris atliko „Ilgiausių metų“ nedirigavo niekas, bet daina skambėjo labai darniai. Po koncerto Justiną Rinkevičių sveikino brolis Zenonas, buvusi klasės draugė, dailininkė Irena Skučienė, pedagoginio instituto bendramokslė Julija Janonienė, Sąjūdžio bendražygis Juozas Janonis, mero pavaduotojas Viktoras Valiušis, kuris įteikė mero Kęstučio Vaitukaičio padėkos raštą, buvusi mokytoja Vanda Žilienė padovanojo savo darbo suvenyrą, sveikino buvę mokiniai, bendradarbiai, artimieji, kaimynai, pažįstami. Tame šurmulyje blyksėjo fotoaparatai, tęsėsi pokalbiai ir prisiminimai, Justinas sąžiningai dalijo autografus ant savo pirmojo kūdikio – kompaktinės plokštelės „Čia įspaustos pėdos“. Rinkevičių dinastija yra puikus pavyzdys, kad, pasak renginio vedėjos Meilės, amžinas gyvenimas yra, tik jis pereina iš vienos būklės į kitą, perimdamas talentą, sielos gelmes, gerumą. Gerumą, kuris dabar spindi Justino Rinkevičiaus, o prieš tai spindėjo jo tėvelių, senelių akyse, perima anūkai ir proanūkiai ir, kaip viename interviu yra sakiusi Emilija, net muzikos klasika atsiliepia jaunų žmonių širdyse.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų