Išmintis ateina iš tikėjimo, o ne iš žinojimo

Išmintis ateina iš tikėjimo, o ne iš žinojimo

Taip sako Lelyvos kaime prie Semeliškių gimusi žurnalistė, lei­dėja, ortodoksų kunigų, religijos istorikų, pamokslininkų Aleksandro Menio (1935–1990) ir metropolito Antonijus (Andrejaus Blumo (1914–2003) darbų vertėja į lietuvių kalbą Stasė Rudalevičiūtė, išlei­dusi 20 knygų. Su S. Rudalevičiūte kalbėjomės apie jos gimtinę ir šei­mą, išleistas ir išverstas knygas bei tikėjimo svarbą žmogaus gyvenime.

Vaikystės nuotrauka su tėvais ir broliais

Gal pradėkime nuo Jūsų vaikystės, tėvų, šeimos.
Šeimoje augo 3 broliai ir aš, jauniausia dukra. Tėvelis Stasys buvo išvykęs užsidirbti į Argentiną, grįžęs nusipirko ūkelį Lelyvos kaime. Buvo labai darbštus, prenumeravo laikraštį ir skaitė. Ir vieną pirmųjų dviračių apylinkėse įsigijo. Mama Emilija buvo „neraštinga“, nebaigusi jokių mokslų, tačiau labai norėjo daug ką sužinoti ir pamatyti, skaitė lenkiškai, lietuviškai, rusiškai. Išmoko pati – kai kažkas skaito, kiti žiūrėdami pro nugarą gali išmokti, jeigu tik yra polinkis ir poreikis… Jai perskaityti ir pakomentuoti duodavau visus savo vertimus. Kodėl tėvo vardu pavadino dukrą? Yra prietaras – jei vaiką pavadinsi tėvo vardu, jis ilgai gyvens. Kai po dviejų sūnų gimusi dukra greitai mirė, po to vėl gimė sūnus ir tik mamai sulaukus 40-ties – vėl dukra. Galiu tik įsivaizduoti, kaip tėvai laukė dukters, tad davė išgyventi palankų vardą. Man labai skaudu girdėti kai kurių moterų piktinimąsi dėl kliūčių daryti abortus. Mano mama pokario metais sunkiai sirgo, jai liepė šalinti kūdikį, nors abortai buvo draudžiami. Mama atsisakė, taip aš gimiau. Ir likau gyva, ir mama sulaukė 101 m. Tiesa, nuo gimimo gavau sunkią ligą, kuri lydi visą gyvenimą.

Kokie vaizdai iš vaikystės ypač įstrigo atmintyje?
Kai galvoju apie vaikystę Lelyvos kaime, atmintyje iškyla padriki vaizdai: suplyšusios kelnės, gyvatės išnara, pievose šokinėjantis zuikis, dideli mėlyni katilėliai ir raudonos žemuogės, kurias mamai nešiau. Kai buvau penkerių, šeima persikėlė gyventi į Trakus. Tačiau Lelyva daug nenutolo. Besimokydama vasaras ­leidau pas tetą Ievą ir dėdę Vladislovą, pusbrolius, pusseseres. Krosnis, ant kurios virė maistą, rupi duona, pusbrolio padaryta švilpynė iš karklo – tokie vaizdai vis iškyla akyse.
Vyriausias brolis Henrikas mokytojavo Semeliškėse, aš pas jį lankydavausi. Iš vaikystės labai didelį įspūdį paliko Šv. Roko atlaidai ir paveikslas, tas ištiesęs ranką link žaizdoto kelio šventasis. Ten pirmąkart pamačiau ir kiną – lauke, ant sienos iškabintas baltas audinys, mašina atvažiavusi rodė filmą. Tie vaizdai įsirėžia į sąmonę. Toliau yra augimas ir keliavimas į liūdną suaugusį gyvenimą, kurį lydi mūsų vaikystė.

Ką vadinat gimtine?
Lelyvą ir Semeliškes. Man tai gražiausios vietos pasaulyje. Nieko gražesnio nesu mačiusi kaip gimtosios kalvelės, pievos. Kur žmogus gimė, kur žengė pirmus žingsnius, ten jam gražiausia. Labai jaučiu – vaikystė niekur nenueina, lieka su žmogumi.

S. Rudalevičiūtė iki šiol išsaugojo savo jaunystės pomėgį irkluoti

Kokius mokymosi metus ir mokytojus galite išskirti?
Kai sulaužiau koją – 5 klasėje. Iki tol laksčiau, žaidžiau, pamo­kas ruošdavau prabėgomis. O tada, bėdos sulaikyta namuose, pradėjau skaityti. Ne tik mokyklinę literatūrą, grožinę ir istorinę. Ligos neretai išeina į naudą.

Kaip rinkotės gyvenimo kelią?
Nesirinkau, jis pats mane kreipė. Baigiau Vilniaus politechnikumą, dirbau Radijo komponentų gamykloje, tapau ir inžiniere technologe. Tačiau man nebuvo įdomu. Į žurnalistiką nukreipė draugai iš Leningrado (dabar Sankt Peterburgas). Važiavau autobusu į Trakus, išsikalbėjom, jie pas mus apsigyveno, pakvietė mane į Leningradą. Ir pradėjom bičiuliautis. Jaunystėje labai lengva susibičiuliauti. Aš važinėdavau į Leningradą kelis kartus per metus, jie mane lavino – vedžiojo po muziejus, aiškino, rodė. Jų paskatinta daug skaičiau ir įstojau studijuoti žurnalistikos.

Kaip sekėsi studijos?
Regis, 1973 m. įstojau į Vilniaus universitetą neakivaizdžiai studi­juoti žurnalistikos, 1979 m. studijas baigiau. Kadangi maniau, kad žurnalistas privalo gerai mokėti ir užsienio kalbą, besimokydama universitete papildomai įstojau mokytis anglų kalbos į Salomėjos Nėries mokykloje veikusią vakarinę užsienio kalbos mokyklą. Nuo 4 kurso pradėjau dirbti „Komjaunimo tiesoje“. Važinėjau po gamyklas ir rašiau apie visokias iniciatyvas, man temos nebuvo įdomios, patoso negalėjau įkvėpti, o formaliai rašyti negalėjau. Išdirbau metus ir perėjau į savaitraštį „Kalba Vilnius“.

O kaip klostėsi Jūsų darbo kelias?

Kai dirbau Radijo komponentų gamykloje, kurioje triūsė apie 5000 žmonių, kūriau darbo technologijas šimtams žmonių. Man įdomiausia buvo tiesiogiai bendrauti su įvairiais žmonėmis, ir sėdinčiais prie konteinerio. Įsidarbinusi savaitraštyje „Kalba Vilnius“ kurį laiką rašiau ta pačia jaunimo tema, bet krypau į gamtos, šeimos, sveikatos temas, kurias laikiau pačia grietinėle. Netrukus Birutė Ona Boreišienė mane pakvietė į žurnalą „Tarybinė moteris“. Rašiau ir apie menininkus, aktorius, ir žymius sportininkus, ir sveikatos, psichologijos temomis. Kelis straipsnius parašiau ir „Švyturiui“ – jie mano žurnalistinėje biografijoje išskirtiniai tuo, kad buvo svarstomi Komjaunimo centro komitete. Išsityčiojau iš vienos komjaunimo iniciatyvos – „gavo per galvą“ žurnalo redaktorius, ir aš gavau. Neturėjau poreikio kovoti prieš kažką, tiesiog ta iniciatyva pasirodė nemotyvuota, ir tai išklojau.

Turbūt su daugybe žmonių teko susitikti ir aprašyti?
Manau, su šimtais. Teko rašyti ir apie krepšininkų Arvydo Sabonio, Šarūno Marčiulionio šeimas, farmacininkę, gamtos mokslų daktarę ir liaudies medicinos žinovę, šalies ragana vadintą Eugeniją Šimkūnaitę, politikę Kazimierą Prunckienę, su kuria, dar viena iš Lietuvos persi­tvarkymo sąjūdžio įkūrėjų, nujausdama, kad ji kils, 3 dienas visur buvau kartu ir viską aprašiau straipsnyje.
Apibūdindama savo herojus galiu pasakyti, kad įdomiausi tie paprasti žmonės, jie originalūs, ne šabloniški. Įžymybės toli gražu ne visada tokios. Net jei žmogaus darbai įdomūs, nereiškia, kad jis ir kaip asmenybė yra įdomus.
Tačiau man buvo įdomiau pažintinė žurnalistika – gilinausi į sveikatos temą ir pradėjau vis daugiau rašyti apie tai. Kuo labiau gilinausi, tuo darėsi aiškiau, kad reikia eiti į dvasios reikalus – nuo to labiausiai priklauso mūsų sveikata.

Pasirašinėjote ne tik pavarde. Kodėl? Tais metais slapyvardžiai nebuvo labai populiarūs…
„Tarybinėje moteryje“ pradėjau pasirašinėti Rūta Stasiulytė. Mano pavardė Stasė Rudalevičiūtė, iš pa­vardės pasidariau vardą, tik ne Ruda, o Rūta – man labai patiko tas vardas, dabar jis siejasi su labai įdomia Biblijos moterimi, o iš vardo – pavardę Stasiulytė. Savo vardu ir pavarde nenorėjau pasirašinėti, nesinorėjo, kad mane tapatintų su dėstomomis mintimis. Jau tada jutau, kad parašius straipsnį, tos išsakytos mintys kažkaip atsiskiria nuo autoriaus – kaip mūsų nukirpti plaukai. Taip pat jutau, kad žmonės tapatina autorių su jo straipsniais, mano, jei rašo medicinos temomis, tai gali pagydyti, patarti, pateikti gatavų receptų.

Kada įkūrėte individualią leidybos įmonę? Kas tam paskatino? Kaip sekėsi?
Leidyba prasidėjo tuo metu, kai prasidėjo laisvėjimas. Žmonės ėmėsi verslų, pradėjo leisti knygas, to ėmiausi ir aš – nei mano vaikai verkė, nei aš linkusi į ką nors kitą. Man įdomiausia buvo tai, ką dariau. Pirmoji knygutė „Nesensiu, kiek norėsiu“ – apie mitybos poveikį sveikatai ir savijautai, kuriai duomenis rinkau Sveikatos apsaugos ministerijos bibliotekoje, pasirodė dar man dirbant „Moters“ žurnale 50 tūkst. tiražu – žmonės buvo alkani tokios literatūros.
Tada sekė serija „AŠ“ apie psichologiją, religiją. Tiesiog „Moteryje“ netilpau, galėjau parašyti daugiau, nei galėjo išspausdinti, su redaktore kiek išsiskyrė požiūriai į temą. Draugai patarė: „Pati pradėk leisti knygutes“. Ta pradžia buvo su 300 litų kišenėje, tiesa, buvo žmonių, kurie man nesavanaudiškai padėjo. O kai pradėjau leidybą, ji pasirodė nesuderinama su darbu žurnale – teko išeiti iš darbo. Likau plaukti savarankiškai. Nieko daug nenuveikiau – mėgstu pati viską daryti nuo pra­džios iki pabaigos, man labiau patinka pačiai rašyti, nei kitiems vadovauti, o jei nori ką didelio padaryti – reikia sutelkti kolektyvą. Tuo metu susirgau, reikėjo prižiūrėti ir nesveiką mamą. Be to, mūsų namą Trakuose nugriovė, su mama teko išsitekti 2 kambarių butuke Vilniuje.
Man labai pasisekė – „Žmogaus sūnus“, „Apokalipsės“ komentaras skambėjo per nacionalinį radiją per Kalėdas ir Velykas, dar kai kurie darbeliai – taip pat, leidinukai turėjo paklausą, nemažai jų 1996–1997 m. buvo įtraukti į papildomos mokomosios literatūros sąrašą.

Pluoštelis S. Rudalevičiūtės išleistų leidinių

Vertėte dvasinę, ezoterinę literatūrą? Kodėl pasirinkote tokią?
Verčiau ir rašiau tai, kas man buvo įdomu ir atrodė reikalinga ieškantiems savęs, norintiems suprasti, kodėl gyvena. Gal skamba pernelyg patetiškai, bet maniau taip. Domėjausi ir teosofija, ekstrasensais – kas nereikalinga. Norėjau išsiaiškinti, kas tai yra, tikra ar ne, vėliau atėjo svarbesni autoriai.

Kaip susidomėjote krikš­čio­nių ortodoksų kunigais mąsty­tojais Aleksandru Meniu ir metropolitu Antonijumi, ėmėte versti jų darbus?
Apie A. Menio nužudymą skambėjo visa spauda – negalėjau negirdėti. Turėjau pažįstamų, kurie girdėjo jo paskaitų, pamokslų, pasitaikė knyga, nusipirkau. Skaitydama apie senuosius pranašus susižavėjau – puikus istorikas, moka kalbėt paprastai, labai tiksliai ir įdomiai, kas itin reta. Tai buvo esminė mano gyvenimo knyga. Atsirado pažįstamų, kurie supažindino su A. Menio našle, gavau jos leidimą versti jo tekstus.
Po A. Menio „užkabino“ metropolitas Antonijus (Andrejus Bliumas), gimęs rusų emigrantų šeimoje, dirbęs Rusijos pasiuntinybėje Persijoje iki revoliucijos, diplomato sūnus, kompozitoriaus Aleksandro Skriabino sūnėnas, studijavęs medicinos ir biologijos mokslus, dalyvavęs Prancūzų pasipriešinime, per karą tapęs slaptu vienuoliu stačiatikiu, vėliau tarnavęs Londono bendruomenei ir tapęs vienu žinomiausių ortodoksų pamokslininkų, Oksfordo universiteto garbės daktaru, daug kalbėjusiu per BBC. Neabejoju, šventas žmogus. Susipažinau su jo atstove Jelena Majdanovič, gavau jo knygų, skaičiau jas ir verčiau. Aš ilgai buvau nepraktikuojanti krikščionė, tad labai norėjau dalintis bažnyčios atradimu.

Tad grįžimas į bažnyčią – Jūsų perskaitytos ir verstos literatūros poveikis?
Perskaityta literatūra turėjo tam įtakos – kai perskaičiau A. Menio „Senojo testamento pranašai“ tarsi prasivėrė durys ir padvelkė kažkas, ko liko noras ieškoti.. Ir mano mama buvo labai tikinti, kasdien eidavo į bažnyčią ir labai daug meldėsi už mus, visus vaikus. Dėl to visi ir grįžome prie Dievo. Manau, tikėjimas labai svarbus kiekvienam žmogui. Tik vienas dalykas yra tiesiog tikėti – ir velniai tiki ir dreba, bet nuo to nesidaro geresni, o visai kita – būti Baž­nyčios nariu. Kiek mano jėgos lei­džia, bandau apie tai kalbėti, dalintis su žmonėmis tuo, ką sužinau.

Koks dabar Jūsų gyvenimas?
Jis paprastas, mažai tesiskiria nuo mano tėvų gyvenimo. Mama kasdien eidavo į bažnyčią – buvo toks poreikis, dabar ir aš jį jaučiu. Seniai persirgau nemiegojimu, sėdėjimu kavinėse – tai vien pelai… Buvo metas, kai nepraleisdavau nė vieno spektaklio, įdomesnio filmo, filharmonijos koncerto – kasdien kur nors eidavau. Tačiau ateina metas, kai negali tiek aprėpti, kai to tau nereikia. Supranti, kad tavo esminiai poreikiai labai paprasti: rytinė mankšta, vegetariška košytė, įprastas darbas…
Daug dirbu prie rašomojo stalo, skaitau, darau konspektus tų knygų, kurios palieka įspūdį, domiuosi senovinėmis maldomis, senuoju bažnyčios paveldu. Kasdien po valandą išeinu pasivaikščioti, noriai dirbu sode. Galiu apibendrinti – mano gyvenimas yra džiugus, ramus, ritmingas.

Daug rašėte apie sveikatą. Kokie Jūsų sveikatos patarimai?
Labai paprasti: kasdien mankšta, lengva saikinga mityba. Valgyti reikia racionaliai, kuo paprasčiau, svarbiausia – ne per daug. Svarbu protinį darbą keisti fiziniu, normaliai išsimiegoti. Svarbu nepamiršti savo galimybių, gyventi pagal jas – jei žmogus milijonierius, jis gali žarstyti pinigus, jei gyvena iš kuklios pensijos – turi elgtis kitaip, taupyti. Panašiai ir su sveikata – ir ją turi taupyti, ypač jei turi bėdų nuo jaunystės, kaip aš. Jei žmogus įstato save į tam tikrus rėmus – kalbu apie maistą, dienos režimą – jam daug lengviau gyventi. Žydai turi tokį pasakojimą. Atėjo žmogus pas rabiną ir bėdoja negalįs išspręsti problemų. Tas jam sako: tos, kurias gali išspręsti – tavo problemos, o kurių negali išspręsti – Dievo problemos, dėl jų nesuk galvos. Panašių patarimų pateikia visos religijos.

Esate labai racionali? Kaip to išmokote?
Nesu, mano charakteris greit užsiplieskiantis, choleriškas, grei­tai galiu atkirsti, „pastatyti žmogų į vietą“. Labai rami ir kantri buvo mano mama. Kartą, kai ji jau susirgusi gyveno pas mane, užsibuvau daug ilgiau negu žadėjau, galvojau – ji nerimaus. Grįžtu namo – ji ramiai sėdi lovoj, meldžiasi (tada toks buvo jos pagrindinis užsiėmimas). Paklausiau, ar nesijaudino, kad tiek užtrukau, atsakė: „Sekmadienį buvai bažnyčioje, komuniją priėmei, ko man jaudintis“ – visad pasitikėdavo Dievu, turėjo vidinę ramybę. Stengiuosi artėti prie tokios būsenos. Esu įsitikinusi – išmintis ateina iš tikėjimo, o ne iš žinojimo.

Jau 10 metų maždaug kar­tą per mėnesį pateikiate po straipsnį religine tema populiariausiame šalies žurnale „Sa­vaitė“. Nepritrūkstate temų?
2009-aisiais „Savaitei“ atnešiau pirmą straipsnį, su redaktore Asta Jelinskiene sutarėm, kad rašysiu. Stengiuosi dėti daug duomenų, rašyti pasaulietiškai, kad būtų įdomu, o ne davatkiška, juk straipsnius skaito ir nelabai tikintys, po jų sulaukiu skambučių, pasiteiravimų. O priešistorė tokia – kai buvau 60-ties, užklupo rimta liga, buvo neaišku, ar išgyvensiu. Kone gyvenau ligoninėse, likau tik šešėlis. Po to savo nuostabai pradėjau rašyti religine tema – kai ką nors skaitai, skaitai, paskui labai norisi tai papasakoti. Negaliu skaityti, kaupti informacijos vien sau – norisi dalintis su kitais. Žmones lyginu su vandenimis – kažkas panašus į jūrą, ežerą, o aš į upelį – pro mane vanduo prateka, kad pasiektų kitus.

Kas Jus dabar sieja su Lelyvos kaimu ir Semeliškių miesteliu greta jų?
Gimtinės neturiu – ji buvo parduota, ten vienas žiniasklaidos šulas pasistatė sodybą. Semeliškėse palaidota sesuo, močiutė. Kol buvau sveika, bent du kartus per metus nuvažiuodavau aplankyti aptvarkyti kapus. Dabar brolis Juozas kapavietę uždengė, sutvarkė taip, kad nereikia nieko daryti. Tačiau tos vietos šaukia.

Kaip susiklostė Jūsų brolių likimai?
Vyriausias brolis Henrikas su žmona Alina mokytojavęs Semeliškėse, vėliau Trakuose, jau miręs. Prano, kuris talkino tėveliui, vėliau išmoko visus statybos darbus ir dirbo statybose, statė pečius – taip pat jau nebėra, jo dukra Rūta Trakuose įkūrė sveikatos ir grožio akademiją. Gyvas tik Juozas, gyvena Žaizdriuose, Trakų rajone, yra puikus akmens, marmuro apdorojimo meistras, jo darbai – Vilniaus Arkikatedros bazilikos altorius, sostas. Mano sodas yra Trakų rajone. Žodžiu, nė vienas toli nuo savo gimtinės nenutolome.

Stasė Rudalevičiūtė apie 1998 m, pristačiusi išverstas A. Menio knygas „Apokalipsė” ir „Žmogaus sūnus”

Šio krašto gyventojų kraujyje maišosi įvairių tautybių kraujas…
Mūsų mama turėjo lietuviško ir lenkiško kraujo, jos senelis buvo lietuvis, o močiutė – lenkė, tėvas buvo lenkas. Mamos ir tėvelio pavardės Rudalevič, ir mano tokia buvo, naujame asmens dokumente ją sulietuvino be mano prašymo. Tai suprantama – aš baigiau lietuvišką mokyklą, gyvenu Lietuvoje, dirbu šiam kraštui. O namiškių pavardės buvo skirtingos – valdininkai rašydami sumaišė raides.

Tad kuo laikote save?
Save vadinu lenkų kilmės lietuve. Mentalitetas lenkiškas išlieka.

Gal galite apibūdinti, kuo skiriasi tas lietuviškas ir lenkiškas mentalitetas?
Lietuviai santūresni – vienas dalykas yra slavai, o kitas dalykas – baltai. Žinot anekdotą apie Lenkiją, kurį galima apibūdinti „tam barake linksmiau“?..

Gal pabaikime pokalbį klausimu, kas dabar Jus ypač džiugina ir liūdina gyvenime?
Nėra kažkokio vieno išskirtinai džiuginančio dalyko, viskas labai džiugina. Kai pasveikau po TBC atsinaujinimo, kai per kelerius metus 12 mėnesių pralei­dau ligoninėje, negalėjau išeiti iš namų dėl skausmų,– nuo tada viskas labai džiugina. Panašios ribos nepriėję žmonės paprastai nevertina mažų kasdienių džiaugsmų: besiskleidžiančių medžių lapelių, gėlės žiedo. Pats gyvenimas, kiekviena diena yra džiaugsmas ir didelė dovana.
O liūdina tai, kad viešoje erdvėje padaugėjo žmonių, kurie nejaučia atsakomybės už žodį, nesupranta, kad kiekvienas žodis yra svarbus, svarus. Viešai kalbantys žmonės turėtų būti savo kalbos patriotai – o tie „vau, OK, hey, yes“, rodo, kad žmogus nemyli, negerbia savo kalbos. Tas noras būti pasaulio versmėj – sudėtingas procesas. Anksčiau buvo brukamas rusifikavimas, dabar anglų kalbai stumti savąją padedam patys. Negi žmonės to net nejaučia?

Dėkoju už pokalbį ir linkiu sveikatos, sėkmės.

Kalbėjosi
Daiva Červokienė

Komentarai:

  1. Įdomus žmogud. Teko bendrauti, tiesa senokai, galima sakyti -jaunystėje. Stasė išsiskyrė iš mūsų bendraamžių savo kritiniu mąstymu. Aiškiai matėsi, kad inžinierės technologės kelis jos netenkina.Džiugu kad rado savo vietą gyvenime.

  2. Įdomus žmogud. Teko bendrauti, tiesa senokai, galima sakyti -jaunystėje. Stasė išsiskyrė iš mūsų bendraamžių savo kritiniu mąstymu. Aiškiai matėsi, kad inžinierės technologės kelis jos netenkina.Džiugu kad rado savo vietą gyvenime.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų