Birželio 14-oji – Gedulo ir vilties diena. Tremties vaiko Romo Saidžio gyvenimo istorija

Birželio 14-oji – Gedulo ir vilties diena. Tremties vaiko Romo Saidžio gyvenimo istorija

Aš dar buvau visai mažas vaikelis,
Kai mums nusidriekė tremtinio kelias:
Į Kazachstaną, prie Laptevų jūros
Ir į kraštus svetimos kultūros.
Ten mes subrendom ir baigėm suaugti.
Grįžom. Tikėjomės laisvės sulaukti.
Kartą sukaupėm ryžtą ir valią,
Stojome drąsiai į Baltijos kelią.

(Vaclovas Sakalauskas. Ištrauka spausdinta iš Stanislovo Abromavičiaus knygos „Tremties vaikai“)

Julija Kirkilienė

„Sveiki. Esu Romas Saidys, tremtinys. 1949 m. kovo 27 d. aš, ketverių metų vaikas, kartu su šei­ma buvau ištremtas į Krasnojars­ko kraštą. Į Lietuvą grįžau 1956 metais gruodžio pabaigoje. 1966 metais baigiau Vilniaus politechnikumą, įgijau šilumininko specialybę. Tais pačiais metais pradėjau dirbti Lietuvos elektrinėje.“ Taip trumpai R. Saidys pristato savo biografiją, po kuria slepiasi visa Lietuvos istorija. Pavartykime ją, kad apie tai žinotų karta, kuriai neteko pergyventi karo, tremčių, persekiojimų… Kad tai prisimintų ir vyresnė karta, birželio 14-ąją minėdama Gedulo ir vilties dieną.

Broliai Saidžiai Sibire. Iš kairės: Romas, Leonas, Viktoras, stovi Stasys
Broliai Saidžiai Sibire. Iš kairės: Romas, Leonas, Viktoras, stovi Stasys

Buožės
Romo tėvai Stefanija ir Juo­zas Saidžiai buvo ūkininkai, dirbo 27 ha žemės. Iš tų hektarų gyveno 8 žmonės: seneliai, teta, tėvai ir 3 vaikai. Laikė 3 arklius ir 4 karves. Turėdami žemės, nuo aušros iki sutemos dirbo ūkyje. Iškasė didžiulį tvenkinį kastuvais. Gruntinį molį panaudojo 18 metrų ilgio tvarto statymui, tvarto sienos buvo 0,5 m pločio. Tokie „kulaki“ (buožės) 1949 metų rudenį pateko į išvežamų tremtinių sąrašą. Sąrašai buvo sudarinėjami prieš keletą metų, nes juose buvo įrašyta Saidytė Galina – tėvo sesuo, kuri ištekėjo 1947 metais. Atvykę 2 stribai, vienas rusas, kitas lietuvis, turėdami ištrėmimo sąrašus su pavardėmis bandė apgaule priversti kinkyti arklius, kad iki stoties nuvežtų kaimynus Skinderius. Bet Juozas suprato jų apgaulę: Skinderiai buvo neturtingi, mažai turėjo žemės. Juozas nesutiko: „Už ką kaimynus tremsite, jie padorūs žmonės“. „Nenori padėti ištremti kaimynus, ištremsime Jus“, – melavo atvykę stribai su šautuvais rankose. Kai tėvas ir diedukas atsisakė kinkyti arklius, lietuvis stribas trenkė tėvui Juozui su buože, grasino už priešinimąsi nušauti. Mažasis Romukas labai išsigando, pradėjo drebėti, verkti. Vyresniam sūnui Stanislovui buvo aštuoneri, Romukas dar neturėjo ketverių, o mažajam Viktorėliui – pusė metukų. Romas prisimena tą išvežimo košmarą. Moliniame tėvo ir senelio Petro rankomis statytame tvarte bliovė gyvuliai, neskubantį į kelionę ruoštis tėvą keliskart pastūmė saugumo darbuotojas su šautuvu rankose. Motina skubiai dėjosi daiktus: įsidėjo paklodžių, kokio suradusi namuose maisto… Rusakalbis kareivis pasiūlė įsidėti kailinius, nes ten, kur juos veža, būsią šalta. Vežė Saidžius į Jonavą sunk­vežimiu. Atmintyje vaikui įstrigo važiavimo per metalinį tiltą baimė. Atrodė, kad sunkvežimis įgrius. Romas vėliau domėjosi pavardėmis, kas dalyvavo jų šeimos ištrėmime. Visos pavardės buvę rusiškos, tik viena lietuviška. Tas žmogus su lietuviška pavarde po ištrėmimo buvo apsigyvenęs Saidžių namuose, kuriuos­ persikėlė iš Pašešuolės kaimo į Šešuolių miestelį.

Romas (pirmas iš kairės) su broliais, tėvais ir seneliais: Ona Saidiene, Petru Saidžiu ir Ona Jūriene
Romas (pirmas iš kairės) su broliais, tėvais ir seneliais: Ona Saidiene, Petru Saidžiu ir Ona Jūriene

Tremtyje
Iš tų dienų prisiminimų trem­tinių vaikui išliko vagone vietoj tua­leto pastatytas kibiras. „Man valgyti visada norėjosi, bet labiausiai miego, nes miegojome sėdėdami ant grindų, atsirėmę į vagono sieną. Gyvulinių vagonų, kuriais mus vežė, langai buvo užkalti, kad nematytų, kas vežama, o tremtiniai nematytų, kokią stotį pravažiuojame. Privažiavus didelį miestą atnešdavo kažkokios košės: tai buvo vieną kartą per dieną. Pieno vaikams nebuvo. Buvo tik bakas gryno vandens atsigerti“, – prisimena Romas. Vagone kartu važiavo trys pažįstamos šeimos, jam iki šiol ausyse skamba vaikų verkimas. Vagone tamsu, apšvietimo nebuvo. Kelionė tęsėsi apie 2 savaites.
Tremtyje Saidžiai praleido septynerius metus ir 9 mėnesius. „Labai ilgėjomės obuolių, kriaušių, slyvų, raudonų vyšnių, kurias spalvotas matydavome mokykliniuo­se vadovėliuose, žinojome, jog jie auga Lietuvoje“, – pasakoja tremtinys. Romo atmintyje liko mokykla, kurioje jam gerai sekėsi, ypač matematika. Romas prisimena net moky­tojo pavardę, tai kalmukų tautybės mokytojas Erindžen Zelmejevičius Sandžijevas, kuris jam, trečiokui, pa­tikėjo išspręsti uždavinį, kurio ne­pajėgė išspręsti nė vienas ketvirtokas. Su pionierių kaklaraiščiu Romas irgi turi savo istoriją. Jam, kaip ir visiems tremtinių vaikams, kaklaraištį užrišo. Bet jis tą raudoną skarelę sugebėjo rašalu sutepti, kad niekaip išskalbti nebuvo galima, o nešvaraus kaklaraiščio ryšėjimas būtų nepagarba partijai, todėl jam ir nebereikėjo kaklaraiščio ryšėti. Visi lietuviai tremtiniai rinkdavosi pas Baranauskus. Jie išvežti iš Suvalkijos, nes sūnus Jonas mokėsi kunigų seminarijoje. Motina organizuodavo Gegužines pamaldas – majavas. „Man dabar skamba ausyse giedami lietuviški žodžiai: neleisk mums degti baisioj ugnyje, išgelbėk žmones, sveika Marija. Šv. Panos Marijos litaniją kalbėjome vakare, galiu dabar pakartoti“, – prisimena tremties vaikas. Bobutė, tėvo mama, įpratino vaikus einant miegoti kalbėti poterius. Mokykloje vaikai, žinoma, skaityti ir rašyti mokomi buvo rusų kalba.

Sugrįžimas
Romo tėvas Juozas niekaip negalėjo susitaikyti su nekaltos šeimos ištrėmimu, todėl vos tik atvežtas į Krasnojarsko kraštą ėmė rašyti laiškus į Kremlių – sovietinės val­džios rūmus – prašydamas per­žiūrėti jo šeimos bylą ir tremtį atšaukti. Rašė Juozas lietuviškai, ieškojo vertėjo ir siuntė laiškus, į kuriuos sulaukė atsakymo: „Jūsų šeimoje niekas Raudonoje armijoje netarnavo, vyriausybinių apdovanojimų už nuopelnus Sovietų tėvynei neturite, buvai buožė – todėl ištremtas teisėtai“. Pasirašė Lietuvos aukšti NKVD pareigūnai. Yra dokumentų kopijos. Po septynerių metų, 1956 m. vasarą Lietuvoje tėvo sesuo Elena sužinojo, kad išleistas Lietuvos TSR Ministrų tarybos įsakymas, kuriame pranešama, kad Saidžių šeimai leidžiama grįžti į Lietuvos TSR. Saidžiai, gavę raštą, netruko rinktis mantą kelionei namo. „Mūsų šei­ma Sibire prasigyventi negalėjo. Trys maži vaikai, trys seneliai, kuriems per 80 metų. Senelis Petras apako. Tėvas Juozas vežė jį į Krasnojarską daryti akių operacijos. 1955 metais mirė senelė iš mamos pusės Ona Jūrienė, 92 metų, palaidota Užuro rajono Učumo kapinėse, medinis kryžius supuvo. Jos kaulai liko, kaip daugelio tremtinių. Pensijų nemokėjo. Dirbančiam tėvui ir mamai Stefanijai trečdalį atlyginimo išskaitė dėl TSRS išleistų obligacijų, kurias privalėjai pasirašyti ir imti. Už obligacijas gautų pinigų neužteko net traukinio bilietams kelio­nei į Lietuvą nusipirkti. 1961 m. N. Chruščiovas vykdė pinigų reformą, nubraukė nulį, sumažino vertę ir grąžino po 20 rublių vietoj 200 rublių. Mes turėjome karvę. Ją pardavę, galėjome nusipirkti traukinio bilietus į Lietuvą. Pasiėmėme tik dviratį, kurį išsirinkome dalimis ir susidėjome į dėžę. Dar puodus ir atvežėme į Lietuvą“, – dalijasi prisiminimais R. Saidys.

Namuose
Grįžo namo Saidžiai prieš pat šv. Kalėdas. Šeima apsigyveno pas tėvo seserį Eleną Burlegienę, Raudonosios žvaigždės kolūkyje. „Įstojome į kolūkį, davė 60 arų žemės. Mes neturėjome nei sėklų, nei bulvių, nei grūdų. Skolinomės sėklas iš kaimynų. Kolūkyje už darbą pinigų nemokėjo, gale metų už darbo dieną gaudavo 1 kg grūdų. Auginome kiaulę, nebuvo kuo jos maitinti. Mane tėvas siųsdavo rinkti arklių mėšlo, kuriuo dauguma kolūkiečių maitino augančias kiaules. Savo namų tėviškėje Pašešuolės kaime neradome, buvo likę akmens pamatai ir molinio tvarto sienos be šiaudais dengto stogo, kurį kolūkiečiai nuplėšė gyvulių gelbėjimui nuo bado M. Melnikaitės kolūkyje. Klojimas sugriautas, svirnas nutemptas į Miegučių kaimą. Aš iki šiol saugau dokumentus apie į tris kolūkius išdalytą mūsų turtą – gyvulius, inventorių. Bičių turėjome 7 avilius, radome tuščius, pas kaimynus mūsų bitės neprižiūrimos išmirė. Mūsų naują 13 m ilgio namą sugriovė, rąstus atvežė į Šešuolių bažnytkaimį. Stribas Imbrasas, iki 10 m sumažinęs mūsų namo ilgį, šalia bažnyčios klebonijos pasistatė namą sau. Dėl šito namo vyko teis­mai, kurių metu 5 Pašešuolės ir Miegučių kaimo gyventojai paliudijo teisme, kad tai iš mūsų namo rąstų statytas namas. Ukmergės liaudies teismas grąžino namą. Po Nepriklausomybės atkūrimo gavome reabilitacijos dokumentus, pažymas. O. Milašiaus g. esančiame archyve radau 40 lapų mūsų šeimos trėmimo bylą. Parašius prašymą, lei­do perskaityti ir 16 lapų atsišviesti nemokamai. Mūsų šeima buvo ištremta pagal daug žemės turėjusių asmenų sąrašus. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę tik trečdalis žemės grąžinta tėvui Juozui, nes 21 ha žemės buvo dieduko Petro vardu. Kitų 6 ha nuosavybės dokumentų nerado. Dabartinė Lietuvos žemėtvarka vadovavosi nekokybiškai priimtais įstatymais. Paskyrė trečdalį žemės ir seseriai, kuri ištekėjusi buvo 1936 m.“, – nuo­skaudomis dalinasi tremtinys.

Tėvynėje
Grįžus į tėvynę, po pusmečio mirė Romo mama. Romas apsigyveno pas tėvo seserį, krikšto mamą Kazimierą Janušienę, kurios šeima buvo išblaškyta: vyras buvo paimtas darbams į Vokietiją, vėliau atsidūrė Australijoje. Vienas sūnus buvo paimtas į sovietinę armiją, kitas – jau suaugęs, gyveno atskirai. „Gyvenome kaime, nuo kurio iki Lyduokių kaimo, kur buvo bažnyčia ir mokykla, buvo 4 km. Sekmadieniais, nevalgę pusryčių, skubėdavome į bažnyčią, Komuniją priimti reikėdavo nevalgius. Aktyviai dalyvaudamas šv. Mišiose ne tik giesmių žodžius išmokau, bet ir lotynų kalbą“, – prisiminimais dalijasi tremtinys. Gerai Romui sekėsi ir mokykloje. Į mokyklą, ketvirtą klasę, vaikas atėjo nemokėdamas lietuviškai nei skaityti, nei rašyti. Lietuviškai rašyti pradėjo rusiškomis raidėmis. Prisimena, mokytoja už tai jam parašė kuolą. Vienetas – buvo pats blogiausias pažymys. O laiko likę buvo tik iki pavasario, todėl Romas buvo paliktas antriems metams mokytis lietuvių kalbos. Vėliau Romas labai gerais pažymiais baigė septynmetę mokyklą Lyduokiuose ir sugrįžo pas tėvą, reikėjo prižiūrėti 95 metų paralyžiuotą, aklą senelį Petrą, kurį labai mylėjo. „Jį maitindavau, slaugydavau. Sauskelnių nebuvo, nuo gulėjimo ant klijuotės net šonai jo buvo prakiurę. Iš Sibiro parsivežtu dviračiu 6 km važinėjau į Šešuolių kaime buvusią aštuntą klasę. 1960 metais nuo Ukmergės iki Želvos per metus buvo nutiestas asfaltuotas tiesus 10 km kelias Pašešuolės kaimo šone. Tuo keliu važinėjo kariškos mašinos“, – sako R. Saidys.

Elektrėnų tremtinių grupė sąskrydyje Ariogaloje. Priekyje - R. Saidys
Elektrėnų tremtinių grupė sąskrydyje Ariogaloje. Priekyje – R. Saidys

Elektrėnuose
Ypatingų gabumų turintis jaunuolis aukštosios mokyklos nesirinko. Stojo jis į Vilniaus politechnikumą, kurį baigęs dirbti paskirtas į Lietuvos elektrinę. Iš čia jis buvo pašauktas į sovietinę armiją, o tarnauti nusiųstas į Komi ATSR, kur žiemą šaltis naktimis siekdavo iki 50 laipsnių. „Sovietinėje armijoje tarnavau būdamas rotos, vėliau bataliono valgyklos vedėju. Gavau 10 dienų atostogų už gerą tarnybą armijoje. Pasinaudojau ta proga. Po armijos vėl grįžau į Elektrėnus, kur elektrinėje dirbau šilumininku, pamainom gamindamas elektrą pagrindiniame katilų turbinų bare“, – pasakoja tremtinys. Buvo galimybė mokytis politechnikos institute, bet Romas suprato, kad tremtinio vaikui aukštesnių pareigų nematyti, todėl visi žmogiški įgimti gabumai liko neišnaudoti. Buvusiam tremtiniui Sąjūdžio įkūrimas ir siekis atkurti Lietuvos Nepriklausomybę elektrinėje buvo impulsas tobulinti Profsąjungos įstatymus. Lietuvos elektrinėje buvo įkurta darbininkų sąjunga – DS. Jos įstatuose buvo parašyta: nariai gali būti visi darbininkai, meistrai, pamainų viršininkai, išskyrus darbdavį – direktorių ir jo įgaliotus atstovus – barų viršininkus. Pirmoji 16 žmonių grupė pirmininku išrinko Antaną Kazlauską. Vėliau pirmininkai buvo Česlovas Vizbaras, Aleksas Garbanovas. Per 10 metų DS pirmininko pavaduotoju buvo renkamas R. Saidys. „Buvau visose komisijose, sudarant kolektyvinę sutartį, skirstant žinybinius butus pas Di­rektorių ar Darbo ginčų komisijose. Daug kartų dalyvavau ekskursijose, sąskrydyje „Su Lietuva širdyje”, kuris organizuojamas Ariogaloje, Dubysos slėnyje. Prieš 20 metų į Ariogalą važiavo 2 pilni autobusai tremtinių iš Elektrėnų. Prieš 10 metų – tik vienas autobusas. Dabar liko tik keli galintys važiuoti tremtiniai. Laikas sumažino tremtinių gretas, todėl kiekvienam mūsų svarbu dar suspėti pasidalinti prisiminimais apie juodąjį Lietuvos istorijos laikotarpį“, – mintija Romas.

Tęstinumas
Artėjat Gedulo ir vilties dienai elektrėniškio Romo Saidžio širdį visada užplūsta prisiminimai apie Stalino ir jo bendražygių vyk­dytas represijas, trėmimus, žiaurų susidorojimą okupuotoje Lietuvoje su vietiniais gyventojais. Kiekvienais metais birželio 14 d. ta šalies istorija primenama jaunajai kartai: „Mano vaikai irgi paklausinėja apie tremties nuotraukas, apie buitį tremtyje, bendravimą su įvairių tautų ištremtais žmonėmis. Su dideliu dėmesiu ir supratimu klausosi mano pasakojimų ir prisiminimų buvu­sios tremtyje pusseserės, kurioms jau per 80 metų. Anūkams, kuriems dabar 11 metukų, nupirkau kultūros namuose platinamas knygutes, pasakojimus apie tremtį. Labiausiai juos sudomino paveikslėliai, piešiniai apie tremtį“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų

Kultūra

Liaudies balsas

Policija informuoja

Projektai

Reklama

Šimtmečio portretai

Sportas

Verslas