Iš pirmų lūpų Beižionių parapija pagal J. Navicką ir N. Žvogžlį-Milžiną

Iš pirmų lūpų Beižionių parapija pagal J. Navicką ir N. Žvogžlį-Milžiną

Ineta BRICAITĖ

Apie jaunas bažnyčias rašyti ir lengva, ir sunku. Sunku, nes per trumpesnį laiko tarpą, žinoma, mažiau įvykių patyrė, su mažiau kontekstų jas sieti galima, mažiau legendų ar pasakojimų jas apgaubusios, mažiau ir paslapčių slepia. O lengva, nes apie statybą dažniausiai išlikę būna jau nebe pasakojimai, bet tikri faktai. Apie tai liudija įvairūs oficialūs raštai, enciklopedijos ir sausa informacija, mažai vietos lieka interpretacijoms, paslaptims ir romantizuotoms legendoms.

Apie Beižionių Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčią iš tarybinių enciklopedijų į naujas keliauja vis ta pati vos ne žodis žodin identiška ir sausa informacija. Todėl kad ir perpasakotą, iš lūpų į lūpas perduotą istoriją imi vertinti labiau nei tikslius sausus juodu ant balto užrašytus faktus. Su Beižionių bibliotekos vedėjos Onos Žilionienės ir Beižionių bendruomenės pirmininko Vilmando Palčiausko pagalba atradau keletą gyvų pasakojimų. Vienas jų – Juozo Navicko, gyvenančio Žydiškių kaime, kitas – Nikodemo Žvogžlio-Milžino. Juozas Navickas ne viską ir pats prisimena. Apie pačią bažnyčios statymo pradžią jis perpasakoja tėvų pasakojimus. Vėlesnius įvykius jau prisimena pats. Čia bus pateikiamas jo pasakojimas, užrašytas 2009 metais ir iškilmingai skaitytas per Beižionių bažnyčios 80-ąjį jubiliejų.

Beižionių ir aplinkinių kaimų gyventojams nusibodo toli eiti ar važinėti su arkliukais į bažnyčią, todėl buvo pradėta burtis dėl naujos parapijos. Viskas prasidėjo 1923 m., 1924 m. buvo paskirtas kunigas. Jis buvęs kariuomenės kapelionas – Steponas Rudžionis, kuris ir įkūrė Beižionių parapiją.

Prieš tai čia, Beižionyse, buvo dvaras, kurio valdytojai skyrė žemės sklypą su statoma klebonija ir ūkiniu pastatu. Dvaro šeimininkės buvo panelės. Jos susirgo plaučių džiova, tais laikais nepagydoma liga. Ir kadangi nebuvo įpėdinių, dvarą atidavė parapijai. Tuomet čia jau vadovavo kunigas Rudžionis. Klebonijoj buvo mokykla, kurioje mokiniai mokėsi po karo. Vėliau klebonija buvo nacionalizuota ir stovėjo tuščia. Kaip tik tuo metu sudegė Jono Kuliešiaus namas, ir jam buvo leista gyventi tuščioj klebonijoj. Vėliau J. Kuliešius pasistatė savo namą, o klebonija sugriuvo.

Bet grįžkim atgal, kai 1924 m. susikūrė parapija. Ji turėjo savo kunigą, kuris teikė visas bažnytines paslaugas. Mišios pradėtos aukoti klebonijoj, o ne kaip anksčiau – dvaro pakajuose. Bet parapijai reikėjo bažnyčios. Čia ir užvirė visi darbai, kas tik galėjo dirbo, aukojo, vežė medžius, akmenis.

Daug medienos aukojo tie žmonės, kurie turėjo nuosavus miškus. Žmonės sako, kad daugiausiai paaukojo Pranė Junevičienė iš Klėriškių, ji net savo nuosavą suolą bažnyčioj pasidarė, kuris ir dabar stovi prie didžiųjų durų. Bažnyčia baigta statyti ir buvo pašventinta 1926 m. Nors ji buvo paprasta (išskyrus altorius), niekas tuo metu nebuvo dažyta. Atrodo, 1938 m. buvo pradėta statyti špitolę (parapijos namus – red. past.). Prisimenu, kaip buvo iškasti grioviai pamatams.

Tais laikais buvo susibūrusi stipri šaulių organizacija, kuriai vadovavo mokytojas, tarpukario laikų karininkas Antanas Kolyta. A. Kolyta su kunigu Rudžioniu nutarė prie bažnyčios pastatyti kryžių. Greit buvo dvaro laukuose nupjautas ąžuolas, kurį vežė 6 arkliais. Pastatytas buvo 1939 m. Vėliau buvo ruošiamasi kryžiaus išdžiūvusiame viduje padaryti koplytėlę, bet tai nutraukė sovietinė okupacija. Prieš okupaciją spėta aptverti bažnyčią akmenine tvora ir pastatyti špitolę. 1939 m. iš Beižionių iškeltas kunigas Rudžionis ir paskirtas naujas kunigas Juozas Jaruševičius. Tuo metu bažnyčią buvo pradėta apkalti lentomis. Kai prasidėjo sovietinė okupacija, viskas buvo nacionalizuota: klebonija, bažnyčia ir ta pati špitolė. Tačiau vėl prasidėjo karas, vėl kita okupacija (Kalbama apie fronto pasislinkimą per Antrąjį pasaulį karą: tai nacių, tai sovietų okupacijas, – red. past). Bet bažnyčia  jau galėjo laisvai kvėpuoti ir buvo užbaigta apkalti sienas lentomis. Bažnyčia buvo labai biedna, turėjo tik medinį kryžių su dviem vėliavėlėm ir dvi dideles vėliavas. Dėl šių dalykų imta labai rūpintis. Tuometinis kunigas Jaruševičius nupirko keturis šviestuvus, naują kryžių, dar dvi vėliavas,  liturginius rūbus ir knygas. Prisimenu, kai per mišias kunigas pasakė, kad viskas kainavo daugiau nei 45 tūkst. markių, žmonės net išsižiojo. Bet kunigas nuramino, kad aukų užteko ir skolų neturime.

Tiesa, dar prie to įspūdingo kryžiaus aikštėje buvo pastatytas labai aukštas stiebas vėliavai iškelti, jis dar ilgai stovėjo po karo iki vieno gražaus sekmadienio. Prieš šv. mišias atėjo du vyrai, užkabino savo atsineštą trispalvę ant to stiebo ir ją iškėlė labai aukštai. Po mišių jie nuėmė vėliavą ir dingo. Po šio įvykio stiebas buvo greitai sunaikintas.
1944 m. pavasarį kunigas Jaruševičius surengė didelį minėjimą, skirtą paminėti parapijos dvidešimtmetį. Tada buvo švenčiamos misijos. Tai tokia šventė trunka 5 dienas. Šventes vesdavo du kunigai, vienuoliai, pamokslininkai. Kasdien buvo sakoma po 3 pamokslus. Penktą dieną atvažiavo vyskupas Matulionis, kurio garbei pastatyti dideli vartai, papuošti gėlių vainikais. Tą dieną Beižionyse buvo labai daug žmonių, tikriausiai tiek niekada nėra buvę ir nebus. Buvo paruoštas kryžius, įneštas bažnyčion, pašventintas, o išnešus pastatytas šventoriuje su užrašu pirmosioms misijoms atminti. Tai buvo pirmas pastatytas kryžius Beižionių šventoriuje, kuriam supuvus, kunigas Petras Valatka pastatė naują, bet ir tas jau supuvo ir praėjusiais metais pakeistas nauju.

Po karo gerai pastatytoje špitolėje buvo įkurti kultūros namai, sporto kabinetas ir biblioteka. O klebonijoj apsigyveno KGB, čia jie tardė ir mušė ne vieną gyventoją, areštuotus uždarydavo rūsyje.

Beižionys, 2009.

Kitas pasakojimas – Nikodemo Žvogžlio-Milžino, užrašytas 1969 metais. Kaišiadorių vyskupijos istorijos 2 tomo „Parapijos“ 2 dalį sava ranka Kernavėje užrašė pats N. Žvogžlys. Jis buvo kunigas, kraštotyrininkas, rašytojas, tarnavo įvairiose Kaišiadorių vyskupijos parapijose, o paskutinius savo gyvenimo metus praleido Kernavėje ir Vievyje. Kernavėje tyrinėjo jos praeitį, įsteigė apylinkės Senienų muziejų.

Beižionių bažnyčia

Buvo dabar jau naujieji mūsų laikai.

Buvo jau ir Lietuvos Valstybė – ir mūsų beižioniečiai pasijuto esą pilnateisiai piliečiai. O jeigu teisės bei pareigos visur – tai beižioniečiai panorėjo ir savos bažnyčios vietoje.
Ir tada atsitiko gerai.

Senasis Beižionių dvarelio ponas Vaclovas Ostrovskis buvo jau miręs anksčiau. Dvarelyje buvo likusi gal bevaikė, senutė našlė ponia Kornelija Tanskaitė-Ostrovskienė. Ji nugirdo beižioniečių norą turėti vietoje savo bažnytėlę, o gal ir parapiją. Bet tam reikia žemės ir laikinų patalpų.

Tada senutė Ostrovskienė ir užrašė beižioniečiams 20 hektarų žemės, kartu dovanodama ir dvarelio rūmelius. Tiktai su vargingu prašymu – kad ją senutę kunigas išlaikytų kol gyvens, o mirusią palaidotų.

Beižioniečiai su šitais dokumentais nuvyko į Kaišiadoris pas Kanauninką Juozapą Kuktą – dabar Vilniaus vyskupijos dalies Lietuvos Respublikoje administratorių – ir tuojau maldavo kunigo.

Sakė – dvarelio rūmeliuose įrengsią laikiną koplyčią, statysią naują bažnyčią, prašė parapijos teisių.

Kanauninkas administratorius tuojau paskyrė kun. Steponą Rudžionį ir patvirtino naują Beižionių parapiją.

Taip viskas ir prasidėjo.

Kun. Rudžionis apsigyveno buvusio dvarelio name, įrengė koplyčią, pradėjo parapijos pamaldas – su vyrų talkomis jau statė naują medinę bažnyčią.

Pastatė sparčiai.

Gerai įrengė vidų.

Šventorių apjuosė akmeniniu parkoriu, prisodino naujų medžių. O senų medžių stuobriuose vykusiai įrengė originalų liaudišką kryžių, provizorinę klausyklą, kitas kaimiškas puošmenas.

Ir pasidarė Beižionyse gyva, gražu, jauku, miela.

Buvo bažnyčia ir parapija.

Beižioniečiai tapo savi šeimininkai.

Dėkojo Dievui, Kanauninkui Administratoriui, darbščiam klebonui. Buvo dėkingi ir patys sau.

Bažnyčia išėjo nemaža, kaimiškai puošni, su visais altoriais ir su vyriausiais Šv. Kryžiaus išaukštinimo atlaidais.

Bažnyčia buvo pašventinta – ir 1934 bei 1939 m. ją vizitavo Kaišiadorių vyskupas Juozapas Kukta.

Senutė Kornelija Ostorvskienė, Beižionių geradarė, jau anksčiau buvo mirusi ir dėkingai palaidota.

Metai metuosna jau sekantieji kunigai Beižionių bažnyčią toliau globojo, rengė, puošė.

Beižionių parapija

Beižioniečiams tikrai reikėjo savos parapijos, nes jų motina – Semeliškių parapija – ir kitos apylinkės visgi buvo tolokai. Tai ir sukomplektavo ją iš kaimyninių parapijų pakraščių.

Kaip ir paprastai būna naujakurėse parapijose – beižioniečiai draugiškai susibūrė prie savo naujutės bažnyčios, buvo jai dosnūs savo darbu ir aukomis.
Mėgsta jie savo šventes, atlaidus, iškilmingumą.

Įsitaisė šaunią procesiją, mergaitės dailiai pasirėdo. Tai jau dzūkaičių tautinis pomėgis ir sumanumas. Tai mūsų liaudies talentas.

Beižioniečiai mėgsta grožį. Aplinkui savo Dievo namus jie įsitaisę skverą su gėlynais, takais, suoleliais, žalumynais.

Parapijiečiai yra jautrūs ir uolūs savo katalikiškoms pareigoms – jie vis lanko savo bažnyčią, nuolankiai išsimeldžia, skambiai pagieda.

Beižioniečiai myli savus rimtus, darbščius kunigus, globoja juos ir gaili jų išvykstančių. Ir dvasingesni kunigai įsimyli tylią, nuošalią, ramią maldos vietą – Beižionis, prisiriša prie jų. Pavyzdžiui, kun. Juozas Jaruševičius, vėliau kanauninkas, visa širdimi buvo susigyvenęs su šitais tarsi biednučiais Beižionimis, gailėjo juos palikti.

Netekus senosios klebonijos beižioniečiai broliškai padėjo jaunam kunigėliui Petrui Barčiuskui skubiai pastatyti naują klebonijėlę – mylėjo šitą šaunų ir šviesų, poetišką klebonėlį. Vis jį prisiminė ir gailėjo.

O dabar jau ir keliai pagerėjo, ir autobusai visur beižioniečius išvežioja, jau iš kaimo ir miestelis kuriasi.

Tik viduryje vis stovi bažnytėlė ir 1972 m. beižioniečiai švęs savo mielos parapijos 50 m. jubiliejų.

Kernavė, 1969.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Europos Pulsas

Keliai aukštumų link