Ipolitas Užkurnys. Šventėje Visų amatų diena, Vilnius, 1983 m.
Irena Senulienė,
Vievio miesto Lazdynų Pelėdos bibliotekos vedėja
Plačiai po Lietuvą pasklidę Ipolito Užkurnio ąžuoliniai darbai stipriom šaknim ir ryškiais žiedais įaugo į mūsų kultūrą. Jo žodžiai apie laiką ir kūrybą skamba kaip jo gyvenimo credo: „Laikas toks paukštis, kad jo pragyventos dienos niekas negrąžins, už prarastą laiką niekas neatlygins, todėl kur aš bebūčiau, kokiose sąlygose begyvenčiau, kūrybai brandinsiu gražiausias ir tauriausias mintis.“ (Zita Žemaitytė, Ipolitas Užkurnys, 1987).
Laikas toks paukštis… Nenumaldomai greitai prabėgo du dešimtmečiai nuo 2004-ųjų lapkričio 10 dienos, kai Vilniuje mirė vienas iškiliausių Lietuvos medžio drožėjų, pasakotojas, poetas Ipolitas Užkurnys.
„Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordino kavalierius, Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, medžio drožėjų meistrų meistras“ – rašė 2006 m. apie ilgų bendro kūrybinio darbo metų bičiulį Elektrėnų savivaldybės literatūros ir meno muziejaus direktorius Vytautas Mizeras. Muziejuje tuomet jau buvo sukaupta vienintelė tokia gausi ir labai vertinga Ipolito Užkurnio skulptūrų kolekcija – 40 muziejinių vertybių literatūrine tema. Šiuo metu lietuvių literatūros klasikų ir jų kūrinių personažų skulptūros saugomos ir pristatomos Elektrėnų krašto muziejaus ekspozicijos padalinyje – Abromiškių dvaro svirne. Eksponuojami darbai, sukurti 1980–1996 metais, iš kurių galima paminėti žymiausius poetus, rašytojus, kurių sukaktis minime 2024 metais: Paulius Širvys (45-osios mirties metinės), Salomėja Nėris (120-osios gimimo metinės), Jonas Biliūnas (145-osios gimimo metinės), Vincas Kudirka (125-osios mirties metinės), Juozas Tumas-Vaižgantas (155-osios gimimo metinės), Jonas Aistis (120-osios gimimo metinės).
Vievio miesto Lazdynų Pelėdos bibliotekoje lapkričio 18 d. vykusioje netradicinėje pamokoje „Diemedžiu žydėsiu“, skirtoje poetės Salomėjos Nėries 120-osioms gimimo metinėms, kurioje dalyvavo Vievio gimnazijos 12 klasės mokiniai ir mokytoja Dalia Raslanienė, buvo eksponuotas Ipolito Užkurnio 1984 m. sukurtas horeljefas „Diemedžiu žydėsiu“. Kompozicijoje įamžinti poetės kūrinių personažai, autoriaus požiūris į asmenybę, išreikštas medyje, ir skambantys posmai buvo gera proga netradicinėje pamokoje papasakoti apie Ipolitą Užkurnį.
Gimė 1926 m. lapkričio 5 d. Pypliuose (Širvintų r., netoli Gelvonų). Vaikystėje jis piemenavo, ūgtelėjęs dirbo statybos darbus. Mokėsi mokyklose dabartiniuose Širvintų, Klaipėdos, Kretingos rajonuose. Patekęs į sovietinę kariuomenę, dalyvavo Antrajame pasauliniame kare. Po karo apsigyveno Vilniuje, dirbo statybos įmonėje, vėliau – metalo konstrukcijų bandomojoje eksperimentinėje gamykloje. Labai domėjosi paveldu, senąja architektūra, daile, svajojo tapti menininku. Drožinėjo medieną, o 1965 m. per radiją išgirdęs kvietimą dalyvauti respublikinėje liaudies meno parodoje pristatė savo kūrinius – kaimo mergaičių, piemenukų, žemdirbių skulptūras. 1972 metais Kretingoje vykusioje respublikinėje medžio meistrų dienoje I. Užkurnys pelnė geriausio Lietuvos medžio drožėjo vardą. Tapo profesionaliu menininku, dalyvavo pleneruose, kūrė monumentalias ir landšaftines skulptūras − Ablingos memorialo paminklai (1972 m.), M. K. Čiurlionio kelio stogastulpiai (1975–1976), Raganų kalnas Juodkrantėje, „Kuprelis“ Musninkuose ir kt., antkapiniai paminklai.
Ipolito Užkurnio sukurtos medžio skulptūros buvo eksponuojamos ne tik Lietuvoje ir Sovietų Sąjungos respublikose vykusiose dailės parodose, bet ir Anglijoje, Belgijoje, Graikijoje, Indijoje, buvusioje Jugoslavijoje, Kanadoje, Lenkijoje, Norvegijoje, Prancūzijoje, Vengrijoje, Vokietijoje.
Iš viso dalyvauta daugiau kaip 90 parodų, surengta 14 personalinių parodų. Ipolitas Užkurnys yra sukūręs apie 1 500 skulptūros kūrinių. Daugelį jų įsigiję Lietuvos ir užsienio šalių muziejai. Ipolito Užkurnio namuose Vilniuje esančią kūrinių kolekciją jo našlė Auksė Aurelė Užkurnienė padovanojo Širvintų kraštui. Jos pagrindu Kernavėje 2015 m. atidaryta Ipolito Užkurnio kūrybos ekspozicija − medžio skulptūros, biustai, paveikslai, paveikslų rėmai, skrynia bei kiti menininko kūriniai. Čia galima pamatyti ir drožėjo įrankius, jo literatūrinį paveldą. Ipolitas buvo ne tik vienas talentingiausių Lietuvos medžio drožėjų, jis buvo ir poetas, pasakorius.
„Talentas vienas nevaikšto. Turinčiam gabias rankas dar duodamas sugebėjimas giliai jausti, savaip mąstyti, girdėti, ką kalba daiktai, matyt, kas yra „medžio viduje“, kokie artojai ir karaliai ten jau sėdi ir laukia meistro kirvio, kokiais žodžiais jie ten kalbasi ir kokie pasakymai jau seniai išrašyti tame ąžuolo kamiene. < > Ipolitas Užkurnys kerta kirviu storiausią ąžuolo kamieną kaip išvaduotojas, ir jame vienas po kito rodosi žmonės meistro veidais, pasakoja, deklamuoja taip pat jo balsu… (Marcelijus Martinaitis).
Aš atėjau labai trumpam
Į mėlyną Nemuno padangę,
Kai vėjas taikstėsi iš šiaurės,
Lapus nuo medžių kratė
Ir debesys paniurę traukė…
Ruduo, ruduo –
Palikdami mus paukščiai šaukė,
O patys jie į pietus traukė.
(Ipolitas Užkurnys, ištrauka iš eilėraščio)
Išsamiai Ipolito Užkurnio kūryba aptarta 1987 metais „Vagos“ leidyklos išspausdintoje Zitos Žemaitytės ir Marcelijaus Martinaičio parengtoje knygoje „Ipolitas Užkurnys“. 1997 metais Ipolitas Užkurnys parašė knygą „Mano Jėzus“. Palaidotas gimtųjų Pyplių kapinėse.
Nepastebimai prabėgs dveji metai ir minėsime garbaus bei iškilaus Lietuvos medžio drožėjo Ipolito Užkurnio gimimo šimtmetį. Puoselėkime jo atminimą, domėkimės Ipolito Užkurnio kūryba, kuri buvo jo pašaukimas, gyvenimo esmė ir prasmė, ir tikslas.
Drobių audėjėlės
Ačiū, – kiekvienas nori ištarti močiutėm, sesulėms, mergelėms, plonų drobelių ir žiponėlių audėjėlėms už begalinę meilę kraštui ir triūsą. Kaip darbščiosios bitelės – klėtelėj verpia, audžia, dūzgia.
Atdarykim margą kraitelių skrynią: nuo žilos senovės kiek čia priausta marškų, rankšluoščių, staltiesių, juostų – apjuostum visą Tėvynę.
Jeigu prakalbėtų šis margas audimas, oi mums primintų žilą senovės gadynę. Ne vienas praeities gailėtų, ne vienam ašaros pabirtų.
… Kad sūnelis tvirtas užaugtų,
Tai motinėlė dainom ataudė.
Kad baudžiava amžiams
išnyktų, negrįžtų,
ašarom vilgė drobelę ir
prakeikimą įaudė.
Kad bernužėlis kare nežūtų,
Mergelė į juostą užburtą
žodį įaudė.
Kad vainikėlio šiaurus
vėjelis nenupūstų,
rūtų šakelėm maršką
apkaišė, apaudė.
Kad lino kalneliai augtų, žydėtų –
žiedo melsvumu siūlus nudažė.
Kad minkšti būtų linai –
per naktį audė.
Ne šiaip jos audė baltas drobeles, –
kad saulė šviestų.
Keturiom nytim audė,
kad lino ledai neišplaktų,
šešiom nytim audė,
kad karvės pieno duotų.
Dzūkų krašto mergelės sijonus audė penkiom nytim,
kad iš penkių šalių berneliai
pas jas atjotų.
Šešiom nytim audė,
kad avys daug ėriukų vestų.
Dešimtnytį audė,
kad vištos kiaušinių daug dėtų…
Kiek į tas drobes svajonių priausta!.. Meilės, džiaugsmo
ir skausmo!..
Išmokykim skaityti šį margą
audimą – be galo užburtą,
artimą, šventą.
Skietų tankumas,
kad būtų drobės tvirtesnės.
Nyčių daugumas,
kad drobės būtų už pievas margesnės.
Ievų žiedais dažė siūlus
ir nuometus audė,
kad vaikai gimtų gausiai.
Piršliui juostas, dažytas
valerijonu, apriša,
kad bernams galvas apsuktų.
Dobilų žiedais ir lapais dažė,
kad pievos gerai priželtų.
Vystyklus rugiagėlėm dažė,
kad vaikai mėlynom
akelėm gimtų.
Ramunėm skaras dažė,
kad mergelių gelsvos kasos augtų.
Ąžuolo žievėm pabalnes dažė,
kad karingi ir narsūs vyrai būtų.
Rugių žiedais staltieses dažė,
kad duonos niekad netrūktų.
Kad darbštų ir meilų vyrą gautų – audė drobes:
už šilką plonesnes,
už saulę šviesesnes…
Stuomenis lengvai pro žiedą auksinį pratraukė.
Ilgai nerimo naktim
stakleles gaudė…
Ne viena jaunamartė
verkdama audė,
todėl tokios spalvos –
ryškios ir graudžios.
Išleisdama pasaulin motina sūnų apriša rankšluoščiu,
austu dvylika nyčių.
Kad svetimoj šaly niekur nežūtų –
marškinius audė šešiolika
nyčių, apvilko, kad po daugelio metų išsiilgęs gimtinėn gyvas ir sveikas sugrįžtų.
Marškiniai, austi motulės, –
jais užsivilkęs jauti jos rankų
šilumą, jos rūpestingumą,
jos dvasios stiprumą…
Dzūkės, žemaitės, suvalkės, aukštaitės! Išauskit trisdešimt dviem nytim vaivorykštės
žydrumo juostą, visą žemę
apjuoskit, kad pasauly taika būtų, vaikų ir duonos netrūktų!..
Ištrauka iš knygos Ipolitas Užkurnys