Įminkite Elektrėnų krašto paslaptis…

Įminkite Elektrėnų krašto paslaptis…

Dalė LAZAUSKIENĖ

Trijų kaimyninių savivaldybių – Prienų, Trakų ir Elektrėnų – vietos veiklos grupių nariai, pakviesti teritorinio bendradarbiavimo projekto „Gamtinio, istorinio, kultūrinio kraštovaizdžio pažinimo skatinimas“ koordinatorių – Elektrėnų savivaldybės VVG pirmininkės Danutės Aleksiūnienės ir administratorės-konsultantės Irenos Petkevičienės – spalio mėnesį keliavo maršrutu, vedančiu per Elektrėnų savivaldybės kaimiškąsias teritorijas. Buvo smagu atrasti, kokia graži ir turtinga šio krašto gamta, stebėtis jo apylinkėse išlikusiais istorinio ir kultūrinio paveldo paminklais.

Bet labiausiai žavėjo žmonės, branginantys savo kraštą, apie jo praeitį renkantys ir sisteminantys medžiagą, ją paliekantys ateities kartoms.

Geriau orientuotis po Elektrėnų kraštą keliautojams padėjo etnografės Rasos Onutės Šakienės, savivaldybės specialisto Kazimiero Stasiulionio, Vievio kelių muziejaus įkūrėjo ir puoselėtojo Juozo Stepankevičiaus, Neries regioninio parko specialistės Karolinos Tamašauskaitės, seniūnijų seniūnų, vietos klebonų ir kitų entuziastų pasakojimai.

Elektrėnų savivaldybė, viena iš jauniausių Lietuvoje, įsteigta 2000 metais, turi du miestus – Elektrėnus ir Vievį, bei aštuonias seniūnijas – Beižionių, Elektrėnų, Gilučių, Kazokiškių, Kietaviškių, Pastrėvio, Semeliškių, Vievio. Teritoriją kerta greitkelis Vilnius – Klaipėda ir geležinkelis, arti didieji miestai – Kaunas ir Vilnius, todėl gera savivaldybės geografinė padėtis ir patogus susisiekimas skatina pažintinį turizmą. Maršrutas veda Trakų istorinio nacionalinio parko ir Neries regioninio parko keliais, kviesdamas pasigėrėti apylinkių piliakalniais, medžiais galiūnais, bažnyčių bokštais, ežerais (savivaldybėje jų priskaičiuojama 101), Neries intakais, iš kurių didžiausias – Strėva. Dirbtinai užtvenkus Strėvos upę, susiformavo 11 km ilgio ir 3 km pločio Elektrėnų marios, kurių vanduo naudojamas šiluminės elektrinės aušinimui.

Elektrėnų seniūnijos seniūnas Antanas Šalkauskas papasakojo apie savivaldybės nūdieną – darbus, problemas ir pasiekimus. Tačiau labai nedaugelis žino, kokia šių žemių praeitis. Gal užmiršta, o gal sąmoningai išbraukta iš rašytinių šaltinių? Pasak etnografės R. O. Šakienės, ji vis dar gyva senų žmonių pasakojimuose, tautosakoje, vietovardžių pavadinimuose. Keliautojams ji priminė intriguojančią Perkūnakiemio gyvenvietės mitologiją. Kadaise šiose vietovėse gyveno senojo tikėjimo žyniai, buvo garbinami mediniai stabai.

Pasak dr. Vykinto Vaitkevičiaus, Elektrėnų savivaldybės teritorijoje 1348 metais vyko lietuvių prieš kryžiuočius pralaimėtas Strėvos mūšis, tai patvirtina ir Gojaus miške esantys pilkapynai – palaidojimo vietos bei buvusio ežero dugne rasti ginklai. Radiniai saugomi Trakų istorijos ir Lietuvos nacionaliniame muziejuose.

IMG 9796Visiškai netoli nuo Elektrėnų randama Abromiškių dvaro sodyba. Greitai ji bus pasiekiama ir baigiamu tiesti dviračių taku. Tai vienas iš vertingiausių Lietuvos dvarų, statytas 1571 m. Abraomo Poniatovskio, vėliau siejamas su Bichovcų, grafų de Raesų, Pliaterių giminėmis, o XX a. – su garsiu meno kūrinių kolekcininku Mykolu Žilinsku. Dvaro sodyba ir parkas šiuo metu sparčiai tvarkomi, panaudojant Norvegijos fondų paramą ir privačias lėšas. Lankytojams duris jis atvers 2016 metais. Kaip pasakoja sudegusį dvarą ir apleistą parką prieš penkerius metus įsigijęs verslininkas Romualdas Bakutis, atstatant sugriuvusią medinę rūmų dalį, restauruojant prie jos pristatytus mūrinius flygelius, vaduojant parką iš savaiminių medžių ir krūmų sąžalynų, teko atlikti plačios apimties tyrimus, vadovautis istorine medžiaga, įdėti daug lėšų ir kūrybos.

Maloniai nuteikia verslininko planai atstatytame dvare pastatyti vasaros estradą, rengti koncertus, parodas. Jo įsitikinimu, nors geriausia būtų miegoti kiekvienam ant savo pečiaus, tačiau jei turi galimybių ką nors prasmingo padaryti, tada reikia nesvarstyti ir veikti. Jis palankiai įvertino trijų kaimyninių savivaldybių vietos veiklos grupių vykdomą projektą kultūriniams keliams sukurti. Pasak jo, atotrūkis tarp didžiųjų miestų ir rajonų savivaldybių labai didelis, todėl būtina vienytis bendriems projektams ir savo jėgomis prisidėti prie regionų plėtros.

Neįmintų paslapčių pilna ir prie Neries upės įsikūrusio, 219 metų istoriją turinčio Grabijolų kaimo teritorija. Tyrinėtojai kelia skirtingas versijas, nuo kokio žodžio kilęs šio senovinę medinę architektūrą išlaikiusio rėžinio kaimo pavadinimas: ar nuo lenkiško žodžio „hrabia“ (grafas), ar, kaip teigė šias vietoves tyrinėjęs Konstantinas Tiškevičius, nuo žodžio „graibyti“ žuvį. O gal arčiausiai tiesos archeologas ir istorikas Petras Tarasenka, Grabijolus, stovinčius ant pilkapyno, vadinęs Grabeliais.

IMG 9876Kaip bebūtų, šiuo metu Grabijoluose yra 25 sodybos, daugumoje jų – tik vasarojama. Senovinę medinę architektūrą išlaikiusį rėžinį kaimą saugo Neries regioninio parko direkcija. Jos darbuotojai gali daug įdomaus papasakoti apie čia randamas skirtingų laikmečių istorijos ir kultūros paveldo vertybes. Grabijolų kaimo teritorijoje ir kitapus Neries upės iki pat Kernavės yra buvę didžiuliai pilkapynai – V–XI a. laidojimo vietos. Jose gausu archeologinių radinių. Vienas iš jų – vietinio gyventojo kieme atkastos skandinaviškos X a. įkapės užminė tikrą mįslę, ar galėjo iki šios vietos užklysti ir vikingai. Šiose vietose užrašyta tautosaka leidžia manyti, kad senovės lietuviams Neris buvo ypatinga upė, susijusi su Vilniuje buvusia pagrindine genties šventviete. Pilkapynai prie jos išsidėstę voromis ir orientuoti į vakarus upės tėkmės kryptimi. Tikėta, kad vėlės į amžinybę išeina kartu su Saule, keliaujančia į vakarus. Pasak Neries regioninio parko direkcijos darbuotojos Karolinos Tamašauskaitės, su senuoju tikėjimu susijusios ir upėje, taip pat ir ties Grabijolų kaimu, randamos devynios akmenų grupės, liaudyje vadinamos „prakeikta veselia“. Jų paskirtį spėja įminę etnologai. Jie iš senų gyventojų išgirdo posakį, jog per devynis akmenis persivertęs vanduo vėl tampa švarus. Taip su vandeniu išsivalo ir Amžinybėn keliaujančios vėlės.

IMG 9927Technikos mėgėjams bus įdomu užsukti į Vievyje veikiantį Kelių muziejų, kuriame kaupiami eksponatai, atspindintys Lietuvos kelių istoriją nuo Romos imperijos laikų iki mūsų dienų: statinių maketai, kelių tiesimo ir tvarkymo įrankiai, pačios įvairiausios mašinos, vežimai, kelio ženklai, kelių žemėlapiai, nuotraukos, knygos, žurnalai bei kiti leidiniai lietuvių ir užsienio kalba apie kelių tiesimą ir priežiūrą.

Diena dar nesibaigia, kelias veda tolyn, užsukdamas į Semeliškių miestelį, valstybės saugomą urbanistikos paminklą. Tvarkingas miestelis turi savo dvasią, kuri geriausiai atsiskleidžia nuo miestelio centro iki Šv. Lauryno bažnyčios nusprendus paėjėti senovine akmenimis grįsta gatve. Semeliškės pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose minimos 1377 m., kai jas nusiaubė kryžiuočiai. Gyvenvietė sena, spėjama, kad ji buvo įkurta apie 1276–1283 m., kai Didysis kunigaikštis Traidenis čia leido apsigyventi nuo kryžiuočių pabėgusiems prūsams ir vakariniams lietuviams. Bažnyčios varpinėje kabo iš seniausių laikų iki šių dienų išlikęs liudininkas – nebylus varpas, datuojamas 1442 m., tiesa, jis bažnyčiai priklauso nuo 1927 m.

Verta aplankyti Kazokiškių, Kietaviškių ir Vievio bažnyčias. Kazokiškės šalyje tapo žinomos ne tik dėl vietos gyventojų protestų prieš jo pašonėje įrengtą regioninį sąvartyną. Maždaug kilometras nuo jo, ant kalnelio, stūkso bažnyčia, kurioje saugomas stebuklais garsėjantis Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos paveikslas. Nuo 1700 metų liudijimus apie paveikslo stebuklingą galią ėmę užrašinėti vienuoliai knygoje užfiksavo 142 nepaaiškinamus pagijimus.

Kietaviškių Švč. Trejybės bažnyčioje, kur gausu saugomų vertybių, šiuolaikinio žmogaus akį patraukia pakankamai reta ir neįprasta Lietuvos bažnyčioms klausykla. Ji yra su durimis, kad nei kunigas, nei aplinkiniai nematytų, kas atlieka išpažintį. Bažnyčia visus sovietinius metus savo interjere išsaugojo Lietuvos Trispalvę, 1956 m. dekoratorių pavaizduotą Šv. Jurgio paveiksle. Vievio Šv. Onos bažnyčia akį traukia santūriai puošniu ir saikingu interjeru.

Per 600 eksponatų, atspindinčių vietovės istoriją ir kultūrą, sukaupta ir Kietaviškių mokyklos kraštotyros muziejuje. Iš anksto susitarus čia galima atvykti į rengiamas edukacines programas.

Dar ne visi gamtos, istorijos, kultūros paveldo objektai Elektrėnų savivaldybėje aplankyti. Tačiau norintiems pakeliauti pažintinio maršruto takais – po ranka vietos veiklos grupių iniciatyva išleistas žemėlapis „Kraštovaizdžio pažinimo maršrutas. Elektrėnai, Trakai, Prienai“ bei daugelyje Elektrėnų seniūnijų pastatyti informaciniai stendai. Vadovaudamiesi pateikiama informacija ir nuorodomis, užklysite į rečiau lankomus, mažiau žinomus pilkapynus, piliakalnius, regyklas, prie mitologinių akmenų, medžių galiūnų. Gamtos paveldo objektai taps atradimu daugeliui, padės suvokti, kokia graži ir turtinga yra mūsų Lietuva Lietuvėlė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų