Iš savo šalcinio

Iš savo šalcinio
Dabar  jau elektrėnietis, dzūkas iš Žemaitijos, liaudies mokytojas ir rašytojas Vytautas Mizeras  į Elektrėnus atsikraustė prieš keturiasdešimt metų. Rašytojas dažnai pabrėžia, kad antrąją gyvenimo pusę pragyveno čia, kaip pats rašė knygoje „Lašo kelionė stiklu“, „…elektros gamybos mieste“, kur meno reikėjo, kaip oro, kad „…nevirstume elektros stulpais“. Elektrėnuose jis ne tik mokyklą pastatė, muziejų įkūrė, poezijos pavasario šventes pradėjo, liaudies mokytojo vardą gavo, bet ir rašytoju tapo. Kiek tiksliai knygų išleista, nė pats nebesuskaičiuoja. „Virš dvidešimt“,- sako. Vienos guli bibliotekose  ir knygynuose, kitos – dar leidykloje „Margi raštai“.  Vienos knygos – vaikams, kitos – ir ne vaikams. Per asmeninę patirtį, geriau nei  istorijos vadovėliuose, skaitytojams perteikiamas gyvenimas Lietuvoje nuo prieškario iki Nepriklausomybės.
Šį kartą rašytojas su mūsų skaitytojais dalinasi dar niekur nespausdinta kūryba. Susipažinkime.

Motinos glėby
(Apybraiža)
Kai vienas esu, jos glėbio dar labiau geidžiu – motinos Tėvynės. Mūsų širdys kartu plaka. Mes niekada vienas kitu nesuabejojome. Ir tebus taip ligi pabaigos…
****
Per Vilkiautinio kaimo pabalius bėga mokyklinukas. Jam kovo pabaigoje šešeri sukako…- ar priims…?
Tuščias suolas prieš stalą-
Mokytojas visai arti…?
Atsargiai lendu kaip dera,
Plaka ištroškusi širdis…?
Šitaip buvo 1937-41 m.m. kiekvieną rytą… Vilkiautinio pradinę lankiau.
****
Į gimnaziją karo keliu važiavau?
Suoluose žydukų vėles radau…?
Bet iškentėjau…-pripratau…?
Kai būdavo nepakenčiamai sunku ar baisu, aš galvodavau apie namus ir tėvus…

Tėvų viltis

(Novelė  iš knygos „Laiškas tėvams ir mokytojams“)
Po pietų mane išleido mama į lauką. Buvo saulėta polaidžio diena: nuo stogų čiurkšlėmis tekėjo vanduo, kieme kudakino vištos, net žvirbliai maudėsi balutėse. Vienaplaukis tėvas ant skiedryno skaldė malkas. Iš to džiaugsmo puoliau pro atviras kluono duris, ant šiaudų apverčiau keletą kūlių, išbaidžiau dedeklę, lapnojau paskui tėvą nuo kluono į tvartus, mes abu šėrėme gyvulius, krovėme į pastoginę malkas, ir ligi vakaro taip nusibridau, kad, nesulaukęs vakarienės, ant suolo užmigau.  Jaučiu, kad prie manęs kažkas tyliai priėjo, pakišo ranką po galva, antrą po nugara, dar dvi rankos paėmė už kojų ir kelia…
–    Tss neišbudink,- girdžiu, bet negaliu praplėšti akių, taip saldu visame kūne.

Pavargo mano darbininkas…
–    Reikia nurengti.
–    Gal paskui?
–    Žiuponėlį ir kelnaites.
Jau pažįstu, kad mane nurenginėja mama su tėveliu, o jie ir kalba:
–    Matai! Nuvargęs, bet autkojų nenumetė. Net virvutėmis surišo. Ir pasidžiovė…
–    Nusirengt vargšelis jau nepajėgė…
–    Bus žmogus.  Matytum, kaip į darbą puola,- šnabžda tėvas mamai.
****
1941-1946 metai, karas, mokslas, namų netektis: šeima jauna, visiems reikalinga ir kliūva: vieni ateina, kiti išeina, žiūrėk, jau esi kaltas. Tėvą vokiečiai išsivarė, aš nėriau po agrastų krūmu į duobę. Kai rudenį grįžo tėvas, stribukai Merkinėje niukino už sūnų, ko neina vokiečių mušti?
Reikėjo jauniems rinktis – mes nesirinkome. Už tai 1946 –ųjų metų rudenį namų netekome.  Susitikome visi tik per tėvelio laidotuves, 1957-aisiais…
Skriauda

(Novelės ištrauka)
Sunkvežimį pristūmė prie trobos durų. Visai suglumau. Nežinojau…- lipti žemėn ar prašyti, kad kas priimtų tėvą?
–    Ko stovit?- mane išgelbėjo vairuotojas ir ėmė nuleidinėti sunkvežimio šonus.
Vienas iš vyrų skubiai apžergė bortą, lenkėsi prie karsto priekyje, aš paėmiau už kojų, į vasario sniegą krito papirosai, ir kiti vyrai tiesė prie karsto rankas…
–    Ai!- žengdamas jau pro duris, išgirdau skausmingą motinos aimaną, sukliko seserys, dabar jau neiškentė prie būdos ir šunelis, aš nieko nemačiau… Suklupau prie alpstančios motinos. Ji nepažino manęs, moterys pylė jai vaistus, ramino…
Kai motinos pulsas atgijo, iškankintu veidu nuslydo gyvybės ašara, pakilau ir nuėjau prie tėvo. Man pasirodė, kad prie velionio stovi tas pats žmogus, pirmas įšokęs mašinon, padėjęs iškelti karstą… Kažkas artimo buvo to žmogaus elgesyje, ir dėl to atsistojau greta.
Ir vėl visi nutilo. Net apsidairiau. Manydamas pasisveikinti su kaimynais, atsisukau ir pamačiau, kad jau pilna troba žmonių. Kada ir iš kur jų tiek prigužėjo? Ir daugelis žiūri į žemę. Moterų pilkais veidais teka upeliai, ir tyla, kraupi tyla slegia trobą, rodosi, lubos tuoj sugniuždys pakaušį.
Žvilgtelėjau į žmogų, auliniais batais, nauju vainuku ir labai išvargusiu veidu. Paklausiau:
-Kažin, kur brolis?.. Neseniai grįžo…- nebaigęs dairiausi lyg svetimas namuose.
– Aš…- krustelėjo sueižėję žmogaus lūpos ir vėl kažkas išniro iš praeities.
Pakirstos netikėtumo ėmė linkti kojos, gal tai pajuto ir šitas žmogus, kuris priminė brolį…- nepadavėme vienas kitam rankos, nekritome į vieną glėbį, o suklaupėme prie tėvo varguolio kojų…
****
Alkdamas duonos ir šviesos, 1948 – aisiais tapau pradinės mokyklos mokytoju. Klasėje turėjau keturių skyrių kelias dešimtis nuo septynių iki septyniolikos metų vaikų, pusbernių ir pusmergių. Jie klausė ir mokėsi, tiktai visus persekiojo baimė. Po trisdešimt septynerių metų „Vagos“ leidykla išleido mano pirmąją knygą apie Dzūkijos krašto mokyklą, apysaką „Skambutis šaukia“. Rašytojas, pedagogas Jonas Mikelinskas recenzijoje rašė: „Jei vaizduodami šią tragišką mūsų tautai gyvenimo atkarpą, atkando dantį seni vilkai, tai ko norėti iš manęs, pradedančio?! Štai dėl ko ir apysakoje nerasime išsamaus, autentiško to meto vaizdo, klasių kovos peripetijų bendresnės meninės analizės, gilesnio to laiko įprasminimo bei vertinimo, tačiau čia nuoširdžiai, romantiškai atkurta nerimo, netikrumo ir pasiaukojimo atmosfera, kuri supo jauną, naivų, entuziastingą mokytoją, mylintį vaikus ir gerbiantį jų tėvus… <…>. Tuo ši knyga aktuali ir reikšminga. Patraukia ir apysakos autoriaus stilistinis audinys, pati frazė, kuri bėga, lekia, verčiasi klaustukais, šauktukais pasibaigia, punktyrais subyra it mokyklos skambutis, ateinantis iš toli ir riedantis per Dzūkijos kalvas, slėnius, ežerus, upes, tamsias girias ir jautrias žmonių širdis“.
****  
Lazdijų rajone žuvo penkiolika mokytojų (Leipalingio muziejaus duomenys).  Pats Švietimo skyriaus vedėjas su dešimčia jaunų mokytojų 1949-ųjų metų vasarą  pasitraukė į Klaipėdos kraštą. Šilutės ir Kretingos rajonų mokyklose ir aš dirbau dvidešimt dvejus metus.  Išaugo dvi naujos mano mokyklos, baigė vidurinę sūnus ir dukra, tačiau palūžo sveikata…? Jau 40 metų gyvenu ir dirbu Elektrėnuose.
Po kelių dešimtmečių šilutiškiai pakvietė senutį mokytoją į Vainutą prisiminti savo jaunystės metų… Paveiktas žemaičių gerumo, to krašto vaizdų, sugrįžęs namo, parašiau novelytę…
Laiškai

Keliukas lyg Šimkaus šuniukas: vikst uodegą į krūmus kairėn, apie dobilieną – dešinėn…  Basų vaikų į mokyklą pėdos nutapeno, tik šįryt nesegto arklio kanopa paženklino…- ne žirkliojau, bėgte bėgau tuo keleliu…
–    Mama, mokytojas!- beveik prie Vainutkelio, lentinėje trobelėje ikimokyklinukas (du Šimkiukai klasėje), nosį langelio stiklan prispaudęs, rėkia, bet jauna moterytė jau kvartūką taisosi tarpduryje ir gailisi:
–    Vajetau! Vėlek be dalios!.. Vyrs būtų užnešęs!..
–    Ilgoji pertrauka. Manau, pabėgsiu…- raudonuoju nieko nepešęs.
Atgal kelias nei minkštas, nei linksmas, Kivylių pradinėje skambalėlis šaukia klasėn, tai ir grįžtu, bet kas ant Gečo kiemo tvoros? Lyg megztinis? Oi, Šimkus jau rymo? Vienakojis, vienarankis laiškanešys dūmija papirosėlį. „Nieka, muokitojau, ne ryt, gal poryt – ateis laiškelis. Kur dings neparašius? Sąžinė nevelys. Darbs et!“.
Kareivis girgžda į pamiškę kito laišku nešinas ir mena 1944 metų žiemą Klaipėdos karo ligoninėje be rankos ir kojos, o jam trūko tik josios laiško… Bet sulaukė. Dabar visiems giriasi“ „Naspėjam mudu noseles sukišti, ir jau supasi lopšelis palubė, gyd naujs paukštielis..  Iš kur dvi muokiklos vyname kaimi…?“.
-Muokitojau, kon dirbti?- kampe nerimsta Juzikė.
-Štylėk! Mata… laišką rašo,- ramina berniukai.
Susigriebiau per vėlai dar kartą popieriui pasiskundęs. Čia ir gražu, ir abiems po pilną komplektą mokinių… tai kur jos pažadas?
Pastumiu nebaigtą laišką šalin, į mane žiūrui kelios dešimtys žemaitukų, po pietų bėgsiu į Mockinę, gal rytoj Šimkus ne tuščiomis užsuks?
Ai… – keliai mano keliai po Lietuvą, senos ir naujos mokyklos… Nebaigti ir jau nesulaukti laiškai…- iš jų po keliasdešimt metų ir nelabai linksmos knygos. Tegul paskaitys buvę mokiniai, gal 1949/50 – ųjų metų gili žiema primins anų laiškų vertę, jų kvapą, savo namų ir mylimųjų ilgesiu…
****
Atšilimo laiku, palikdamas Žemaitiją, apsisprendžiau antrąją gyvenimo pusę, žinoma, jei Likimo skirta, ant aplamdytų pečių kelti dar vieną, pačią sunkiausią naštą, kurios nuolat ilgėjaus – man atrodė, kad kūryba gali mane išvaduoti nuo bet kokio gyvenimo slogučio, mano vienišumas taps kūrybos lopšiu. Bet reikėjo dar vienos lietuviškos mokyklos (1971 m. ėmiau vadovauti internacionalinei Elektrėnų vidurinei mokyklai). Jei iš Tėvynės nesitraukia „laisva“ nelaisvė, aš mokykloje sukursiu bent kūrybai aplinką, nes jau buvau sukaupęs patirties…
Ėmiau kurti literatūros ir meno muziejų… 1985 m. išėjo mano pirmoji knyga, apysaka „Skambutis šaukia“, o vėliau įvairių žanrų, mokyklą ir sudėtingą laikmetį vaizduojančios knygos ir knygelės…
Laikas dar labiau įsibėgėjo…- Sąjunga sugriuvo.
Senas vadovas paliko administracinį darbą ir likusį laiką skyrė vien kūrybai… Ji – dvidešimtyje knygų, spaudoje…
Leidykloje „Margi raštai“ šiuo metu guli knyga gimtinei „Iš savo šulinio“. Joje apybraiža esė, kurios keletas kūrinėlių pateisina aštuoniasdešimtmečio jėgas…
Iš savo šalcinio

Prieš septynis dešimtmečius su uodegėle prie mūsų naujojo šulinio dzūkas Fliorijonas ir žemaitis Apolinaras, laikydamiesi už rentinio, kažką labai norėjo išsiaiškinti. Sako, lenkai pasidavę, tai kas toliau bus? Dabar suprantu. Kalbai tiko šulinys, gėrė tiesiog iš kibiro ir gyrė vandenį, tiktai daugiau susikalbėti dorai negalėjo?  Tai garsiai abudu kvatojosi. Mat, po keletą taurelių buvo gėrę vakar, gavę atlyginimus už darbus, lankėsi Merkinėje, apsipirko reikalingų daiktų, dar po pusbonkį nuo kiekvieno ir gaspadoriams parnešė lauktuvių. Buvo keturi vaikinai: nuo Telšių ar Plungės trys apyjauniai, tik Apolinaras žilas kuzdubelis. Gudrus katinas, visko matęs, kartais tylus, net piktas. Stiklelis jį prakalbindavo, keistų minčių pažerdavo – visų ausys degė.
Aha, aš irgi užsiklausiau, nosį priemenės tarpdury įbrukęs, seilę varvinau…
–    Rokouni, vondėns bus ligi valia? Vuo jegut griuovia patrauks un savi, a..?
–    Kas trauks? Tavi už klyno…- mano šulinys ant kalno. Pievos ir ažaras žemai?! Ar supranci?  Šulinio vanduo ateina visai kitom gyslom!- karščiavosi tėvas.
–    Rek laukti… Jegut Stalins užsiges kuolkuozų… atvarys traktorius ir savo melioracijas varys? Vot ir šulinys pasirodys – gers ar bluogs?!
–    Nepliurpk! Kareivių atsiuntė ginc nuo lenkų ar germanų, o laukų ir balų rusai savo neapžioja. Ir traktorių jiems trūksta – mokytojas man rodė laikraštyje…- bobos kuolkuozuose su pjautuvais vajavoja – vienas juokėsi.
Vėl gėrė vandenį, abudu norėjo savo kalbomis pasirodyti gudrūs, tėvas tuomet net labai susirūpinęs; kaipgi galėtų dingti šulinys, kai vien cemento kiek į trūbas sukišo? Skolinosi pinigų pas seserį. Laimė, kad siuvėja visada prie lito…
Grioviai per kelių kaimynų pelkėtas pievas, rusų kareiviai už Nemuno ir Varėnoj, o man prieš rugsėjį važiuoti į gimnaziją? Žemaičiai sumokėjo už valgymą ir nakvojimą ant šieno paskutiniais litais – niekada nemačiau tiek daug pinigų ant mūsų stalo, bet kalbėjo: ryt poryt juos galėsi užpakalin susikišti? Ant aukšto ir kamaroj pluoštai vokiškų markių, tai kas rusams neduos litus pakeisti į rublius?
Šitai ir aš supratau, bet labiausiai bijojau, kad manęs neleis į gimnaziją…
–    Gana vondėns. Rek išpilti,- Apolinaras pasuko už tvarto, kai grįžo, tėvui ausin kažką pakuždėjo, tiktai mano tėvulis supyko.
–    O tu manai, kad lantų pirmiau raikės trobai šaliuoc, ne šikinykui?!  
****
Viską nusinešė Laikas. Karas. Paskui frontą rudeniop aš į gimnaziją išvažiavau, bet, jei tekdavo namo sugrįžti ar jau ir nesugrįžti, prie šulinio matydavau tėvą su Apolinaru, skanaujančius šulinio  vandenį ir sunkiai susikalbantį dzūką su žemaičiu, nors pats du dešimtmečius su kaupu mokiau žemaitukus lietuvių kalbos…
Tada juoko nebuvo – viską rikiavo, anot žemaičio, Laiks… Jo teisybė. O dabar?
Mus bando šimtmečiai

Iki dvidešimtojo vidurio buvo likę pusantrų metų. Žmonės tikėjosi dar kokio perversmo, bet mums rūpėjo tik išleistuvės. Tiesa, keli neišdrįso girtis, kad gaus valsčiaus palaiminimą stojimui į aukštąsias, kiti ne tik to nelaimingo popieriaus nebuvo „verti“, labiausiai žinojo, kad niekas duonos plutos neatkiš. Tai kur?  Po krūmu ar į katorgą? Mokykla buvo visų prieglauda, o po išleistuvių jos neliks. Tačiau jaunus jau viliojo kaimo pradinės. Ten šaudė, vežė, o jie laižėsi žaizdas ir apkalbas, bėgo į šalies pakraščius. Net keitė pavardes.
Po jazminų krūmu kvepėjo parko vasara. Mudu glaustėmės čia nežinai kelintąjį kartą, bet jau, tikriausiai, paskutinį? Ir dėl to buvo liūdna, gaila, nežinia, kur dėti tuos du nepilnus mėnesius, jeigu visų nelaimingųjų „patėvis“ Kučinskas Lazdijuose neras kokiame kaimelyje būrelio vaikų, kelių kirvarpų sukapotų suolų ir vilties gyventi..?  Juk mūsų tokių buvo daugiau dviejų dešimčių iš vienos klasės…
****
Koks saldumas ir atsakomybė buvo paimti į rankas klasės žurnalą ir eiti pas vaikus į klasę. Joks ginklas ar patyčia nebūtų sulaikęs einant išgelbėtu gyvenimo keliu. Aš neturiu kam prilyginti jo šventumą ir vertę, vienu dabar didžiuojuos ir džiaugiuos ligi šiolei ainąs.
****
Per keturis dešimtmečius okupacijos ir du dešimtmečius laisvės ėjau su Lietuvos mokykla, aukštindamas, klysdamas, tikėdamas, kol pritrūko kažkam proto valdžioje, duonos turtingos Tėvynės klėtyje, ir vėl mes vargšai turime po užjūrius plutų ieškoti, kai savi laukai krūmais želia? Vaikų rankos trūksta namie darbo, burnos savo vandens ir oro…- pagaliau jų visu trečdaliu sumažėjo ir šimtai geriausių mokytojų neturi ką veikti tuščiose klasėse?
****
Aš seniai vienas: išleistuvių gėlė jau kapuose. Pro penktojo aukšto langą regiu į Rugsėjo pirmosios šventę gatve einant pažįstamą porą. Pirmą kartą juos regėjau su tėveliais išeinant į darželį, po kelių metų – į mokyklą, dabar jie susikibę rankomis: meilę, ryžtą eiti vienu keliu tarpusavyje saugo…- tiktai nežinia kokiu?
Nejaugi svetimu, kai kažkas pasiūlys plutą ar aukso veršį? Tikriausiai, net mokykla didžiuosis?
Ir valstybės švietimo ministras skaičiuos rudenį savo pasiekimų „rezultatus“? Ir mūsų valstybės „patriarchas“ kokiame straipsnyje pacituos pavyzdį veržimosi  į Vakarus, iš kurių plėšte išplėšė Herkus Mantas ir kiti senų laikų didvyriai? O ką veikiame mes? Važiuojame į Izraelį mokytis pedagoginių gudrybių, kur Joškė su Moške čia apsigyveno, baigę Vilniaus mokyklas? Racionalu?!  

Žalio klevo ilgesys
Molin merkėm šaknis…
Tarp klevų statėm kryžių.
Baltas žvakes užgesins..
Bent akims užklydę..?

Išėjau mokyti vaikų:
Toli nuo namų ir krašto?
Tėvas atgulė į kapus…-
Nesiskundė, nedejavo..?

Manėm, vis gražiau:
Augs, žaliuos..?
Ir vilties daugiau
Šeimininkui duos?

Vieną naktį sapnavau –
Su klevu sutartį darėm?
Jei negrįščiau, brolau,
Uždek ir man žvakelę…

Likimas buvo palankus,
Nors ėjau ir prieš vėją..?
Klevo lapą sapne…-
Ant mūsų stalo regėjau..?

Ir šaukė žalias ilgesys –
Žvakėms lapai pritiko..?
Degė, švietė patroby…-
Duona kieme pakvipo!?


Sugrįžimas

Valia išeiti ar sugrįžti…-
Sėkmė…- ne kiekvienam?
Gali riestainio juodą skylę
Parnešti alkaniems vaikams?

Kai duotas šviesus protas
Ir įveikta užkaborių tamsa,
Nugalėtos kelios golgotos,
Dyko laukti…- klaida!?

Ir žvalgytis po kitų aruodus,
Juk supylė svetima karta..,
Lygu laižyti tuščius puodus –
Neatkiš niekas niekada!?

*

Grįžkite namo senais keliais,
Lai širdyse kartėlis vėsta…
Ilgesio akys kelio nepames…-
Duoneliaudami išėjot..?

Gysločiai kiemuose vysta,
Pėdų prakaito reikia..?
Valkatų dienos jaunystėj…
Apkartins vien senatvę?

Vėl iš savo šulinių vandenį gersim…
Kalbėsim..- gyvenimas bėga..?
Kur plūgai, kur duonos raugas..?
Saulele, žemdirbys nemiega?

Rašto mokykla

Piršteliu braižo-
Rašyt nemoka…
Žiogas iš vaiko
Vėl šaiposi, šoka?

Baltu ant pilko
Vaikinas paišo…
Pareina tėvas
Be jokio maišo.

Kur tas pyragas
Šitiek išlauktas?
Nors būtų geras
Keleivio veidas?

Nuleidę galvas
Tuščiom pareina.
Sūnus atbėga
Per dobilieną.

Aukštai pakeltas
Kol kas pamiršta
Lauktuvių sapną
Dar nepatirtą…

Rašto planetoj,
Burokų žemėj,
Beraštis vaikas
Nelygus žiogui?

Mokyti dėdės,
Raštingos tetos,
Kur mūs mokyklos
Kiekvienam sodžiuj?

Kur skuba vaikai?

Anksti praversi langą-
Gatve skubės vaikai…
Pagalvosi – prieš bangą
Per žemi žinių krantai…

Mano, patys ras laimę,
Kuri pasiklydo antai…
Viso labo – baimę…
Vejasi interneto vergai.

Širdy prieštara pašoka:
„Nekartokite klaidos…
Ar mums jau mažoka
Juodos duonos skalsos?“
*
Ką tik rankose laikiau
Ir prasmę, ir viltį…-
Vietoj fakelo degiau-
Nemaniau ką nuvilti..?

Spėkų turėjau ilgam
Iš Motiejaus klėties…
Vinco arklo vaikams
Muziejui padėtą…

Dirbau, ko nedarė kiti…-
Tikėjimo stoka nesiskundžiau…
Dėl to garsiajam kely…-
Vėlavau –  išliko pagunda..?

Šūkiai, priesaikos, laužai…
Žygio dainos be kelio..?
Nepaklausė: „O laukai,
Ar derės nesėti..?“

Baltos pirštinės tiko kotams,
Virš kurių šilkas šnabždėjo..?
Jos pritiko dykiems pinigams,
Tiktai veltui niekas nežadėjo?

Dėl to už sienos be tabu-
Laukite, vaikai, taip reikia…
Grįš tėvai su baltu pyragu –
Laisvės žygių juk nepeikia?
*
Metai ugdė – metai mąstė:
Kam reikėjo svetimo kranto?
Tik seneliai namuose pamatė-
Jų anūkai laiškuos interneto
Ilgisi tėvų ir laisvės vėjo?

Ne į klasę – verčiau už kampo
Renkasi ir pilką dūmą dumia?
Tado tėvas vakar, štai, parašė:
Simai, aš turiu jau kortą…-
JAV – antra tėvynė tavo…

Kolei kas Žalia korta…- viena…-
Dūmuose kampų…- devyni…/
Rašo apvilta Ramunės mama:
Ko man grįžti į tėvynę.
Jei dukra netikrą tėvą myli..?
*
Trūkinėja ryšiai tėvų ir vaikų-
Vadovėliuose – migla ant kelių…?
Kas jaunystę greičiau pavilios,
Siekį, aistrą, paklydimą žabos,
Be tėvo rankos, meilės mamos?
*
Tu bėgtum paskui tuos vaikus
Ir kviestum atgal į seną klasę…
Deja, ir vėl pavėlavai…- takus
Į laisvę ir žmogiškąją laimę
Jau pakeitė iliuzijų asfaltai..?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų