Helmutas Zabarauskas: Maratonas ne kiekvienam, bet jį įveikti verta

Čikagos maratonas 2023 m.

Deimantė Jančiūnaitė

Šiais laikais dauguma iš mūsų pasikliauja įvairiausiomis technologijomis: sekame orų prognozes, jomis vadovaujamės norėdami nukakti iš vienos vietos į kitą ar tiesiog ieškome atsakymų begaliniuo­se informacijos kloduose. Tačiau senolių išmintis, lydėjusi žmones kelis šimtmečius, yra taikli kaip niekada, dažnai ir neklystanti. Pavyzdžiui, lietuvių liaudies išmintis byloja: „Nesidžiauk radęs, neverk pametęs“. Žmonės visame pa­saulyje pandemiją prisimena lyg patį baisiausią, ilgai trukusį siaubo filmą. Net ir praėjus keleriems metams, daugelis iš mūsų nesunkiai gali išvardinti, ką mes praradome dėl jos. Tačiau yra ir tokių žmonių, kurie per šią pandemiją kažką atrado. Vienas iš jų Helmutas Zabarauskas – žmogus, kuris atrado bėgimą ir taip kardinaliai pakeitė savo gyvenimo būdą. Nusprendžiau jį pakalbinti – juk ne kiekvienas pasiryžta išeiti iš komforto zonos, pradėti bėgioti maratonus ir dalyvauti ne tik Lietuvos, bet ir ­užsienio varžybose.

Jūs esate labai užimtas žmogus, dirbate skyriaus ve­dėju Valstybinėje atominės energetikos saugos inspekcijoje. Be to, esate bendruomenės „Aktėvystė“ pirmininkas. Kaip atsirado sportas Jūsų gyvenime? Gal jis Jus lydėjo nuo vaikystės?

Sportiškas buvau ir mokykloje.­ Prisimenu dar pradinėse klasėse te­ko šiek tiek lankyti lengvąją atletiką. Esu vieną kartą dalyvavęs varžybose lengvosios atletikos manie­že Vilniuje. Tuo metu pabėgiodavau. Vidurinėje mokykloje žaidžiau krepšinį. Studijuodamas taip pat jį pažaisdavau savo malonumui. Tokia buvo pažintis su sportu. Paskui nutrūko ryšiai su juo iki 2020 m. paskelbto karantino. Jo metu turėjau daugiau laisvo laiko. Apie bėgimą nebuvo net minčių, nes tuo metu ir 100 metrų negalėjau nubėgti dėl didelio viršsvorio, problemų su sąnariais ir aukšto kraujospūdžio. Turiu šunį. Pradėjome vaikščioti kartu – eidavome aplink Skynimų ežerą netoli namų, taip pat į laukus. Taip bevaikštant ir po truputį pradėjau pratintis prie lengvo bėgimo. Distancijos pradėjo ilgėti, atsirado daugiau jėgų, ištvermės. Tų metų vasarą jau bėgiojau 3–4 kartus per savaitę.

Kaip susidomėjote bėgimu? Kodėl pasirinkote bėgti būtent maratonus? Juk jie reikalauja ypač daug ištvermės.
Tik pradėjęs bėgioti apie maratoną dar negalvojau. Pradėjau nuo trumpesnių distancijų. Pirmos oficialios varžybos buvo 2020 m. liepos 6 d. Kaišiadoryse – šešių kilometrų bėgimas. Vėliau pabandžiau ir ilgesnes distancijas – 10 kilometrų, pusmaratonio (21,1 km). Taip palengva pribrendau ir maratono distancijai, kuri reikalauja didelio pasiruošimo, ištvermės, valios pastangų, užsispy­rimo ir prakaito. Net ir elitiniai pasaulio bėgikai stodami prie starto linijos jaučia pagarbą šiai distancijai. Kiekvienas bėgikas turbūt pasvajoja apie maratoną, bet daugeliui tai ir lieka svajonė. Maratonas tikrai ne kiekvienam, bet tas, kas pasiryžta įveikti – yra verta.

Savo maratono krikštui pasirinkau vieną iš sunkiausių Lietuvoje – „Saulėtekio“ Vilniuje. 4 mėnesiai treniruočių, kad pasiekčiau finišą per 3 val. 30 min. Viskas labai neblogai sekėsi, forma buvo gera, pagerintas 10 km asmeninis rezultatas. Bet likus 5 savaitėms iki starto susirgau kovidu, po to jau nepriartėjau prie savo buvusių rezultatų. 
Taigi „Saulėtekio“ maratonas, ūkanotas 2021 m. gruodžio 5 d. rytas, trasa dešimties ratų, snieguota, slidi, šlapia, su daug sniego ir dideliu kalnu, kuris po kiekvieno rato vis ­labiau juokėsi iš bėgikų. Bėgant galvoje šmėstelėjo mintis, kad 3 val. 30 min. galima bėgti pavasarį, lygioje trasoje, bet ne per pusnis. Skubėdamas posūkyje dar ir vieną „zuikį“ pagavau. Po trečdalio distancijos bėgau su 1 min 40 s rezervu.
Kojos vis sunkėjo, darėsi iš pradžių kaip medinės, vėliau jau kaip švininės. Bet judėjau toliau ir antrą trečdalį maratono įveikiau dar turėdamas apie 1 min rezervo. Jau supratau, kad likus trečdaliui distancijos jėgų liko tik kokie 3 procentai. Pasiekiau 7 rato pabaigą (29,4 km) ir jau norėjau toliau nebėgti, nes jau vis tiek savo užsibrėžto laiko nebepasieksiu. Vis dėlto, nežinau kodėl ir kaip, išbėgau į 8 ratą, į kalną jau nebėgau, bet tik sparčiai ėjau, kilometrai beveik sustojo vietoje, pradėjau pavydėti tiems bėgikams, kurie bėga ne laikui, bet kad įveiktų distanciją. Pasiekiau 8 rato pabaigą, atsigėriau vandens ir pradėjau 9 ratą. Priekyje liko „tik“ 8,4 km, kuriuos bet kokią dieną nubėgčiau su kroksais, bet tą dieną jie man buvo patys sunkiausi. Dešimtame rate sutraukė visus kojų raumenis, laikrodis ilgai rodė 39 km, dar ilgiau rodė 40 km, dar ilgiau rodė 41 kilometrą. Po didelės vidinės kovos su savimi pasiekiau finišo liniją 42,195 km. Tokia buvo mano asmeninė pažintis su maratonu.

Dalyvavote prestižiniuose Bostono, Berlyno, Čikagos, Londono maratonuose. Kaip kilo idėja būtent juose dalyvauti? Ar sunku yra į juos patekti?
Internete ieškodamas informacijos apie organizuojamus maratonus ir sporto varžybas radau informaciją, kad yra tokia pasaulinė maratono lyga „World Marathon Majors“ ir pagalvojau, kad visai neblogai būtų pabandyti ten pakliūti. Tai, pirmiausia, pasirinkau Bostono maratoną. Kiekvienas šios lygos maratonas turi skirtingus patekimo kriterijus ir atrankas. Pavyzdžiui, kad pakliūčiau į Bostono, reikėjo kitame maratone įvykdyti savo amžiaus grupėje nustatytą kvalifikacinį laiką (3 val. 20 min.). Kadangi jis vyko pavasarį, tai aš prieš tai rudenį bėgau Vilniaus maratone. Jam ruošiausi tikrai atsakingai ir buvau geros sportinės formos. Tačiau, varžybų dieną užmiršau pasiimti bėgimo laikrodį, kuris bėgikui yra pagrindinis įrankis. Juo galima sekti bėgimo tempą, atstumą, pulso duo­menis. Teko bėgti be jo ir pasiklausti šalia bėgančių bėgikų, kokiu jie tempu bėga. Distanciją įveikiau dar geriau nei tikėjausi – įvykdžiau kvalifikacinį normatyvą ir kitais metais patekau į Bostono maratoną.

Kaip Jūs ruošiatės maratonams? Juk nubėgti 42,195 kilometro nėra paprasta.

Maratono pasiruošimui treni­ruočių planas trunka 12–16 savaičių, priklausomai nuo bėgiko pajėgumo lygio, turimo laiko iki varžybų. Visą šį laiką 6–7 kartus per savaitę treniruojuosi taip, kad vieną dieną būtų sunkesnė treniruotė, kitą – lengvesnė. Maratonininkų „duona“ – sekmadienio ilgas bėgimas (30–35 kilometrai). Bėgioju daugiausia Vievio seniūnijoje, taip pat aplink Elektrėnų marias, iš Vievio į Trakus ir atgal, maršrutu Pakalniškės–Vievis–Abromiškės–Elektrėnai–Pastrėvys–Pakalniškės. Stengiuosi pa­sirinkti skirtingus maršrutus, kad neatsibostų bėgioti toje pačioje vietoje. Taip pat dalyvauju ir Lietuvos bėgimo taurės etapuose. Tos varžybos – gera treniruotė.

Jūs daugiausia bėgate bendrojo naudojimo keliais. Ar mašinų vairuotojai, dviratininkai yra draugiški Jūsų atžvilgiu? Ar jie Jus gerbia?
Iš tikrųjų, daugiausia bėgu asfaltuotais keliais, nes bėgant žvyrkeliais nuo pavasario pravažiuojančios transporto priemonės sukelia labai daug dulkių ir dėl to yra nemalonu. Bėgant asfaltuotais keliais ­vairuotojai yra supratingi, būna, kad važiuodami paklausia, kaip sekasi, kiek kilometrų nubėgau, kiek liko bėgti. Kadangi dirbu Vilniuje, tai pietų pertraukų metu bėgioju arba Vingio parke, arba prie Neries. Didžiausi sunkumai yra žiemos laikotarpiu, nes būna nuvalyti tik pagrindiniai keliai, šaligatviai. Žiemą sąlygos tikrai sudėtingos: anksti temsta, slidu. Tokiais atvejais iš namų važiuoju bėgti į Elektrėnus.

Kaip atrodo pati maratono varžybų diena? Ar bėgimo numerius pasiimate tą pačią dieną?
Žemesnio lygio maratonuose bė­gimo numerį galima atsiimti ir tą pačią dieną, o tarptautiniuose reikia pasiimti prieš kelias dienas, nes juo­se dalyvių būna iki 50 000. Pati maratono varžybų diena prasideda labai anksti ryte. Pavyzdžiui, Čikagos maratone startas yra 7.30 val. Kai dalyvavau Bostono maratone, visus dalyvius į starto vietą daugiau nei valandą vežė geltoni amerikietiški mokykliniai autobusai. Prie starto dar laukėme daugiau nei valandą. Maratono dieną keltis tenka labai anksti – apie 4 valandą ryto. Būna arba trumpa, arba visai bemiegė ­naktis, todėl yra rekomenduojama gerai pailsėti ir išsimiegoti dieną prieš varžybas. Didelis laiko juostų skirtumas taip pat yra vienas iš iššūkių. Atvykus į JAV aklimatizacija užtrunka keletą dienų.

Daugelis maratoną bėgan­čių žmonių „neša“ tam tikrą žinutę. Ko gero, ir Jūs norite skleisti tam tikrą žinią, kokia ji?
Šių metų pavasarį, bėgdamas Londono maratone, siekiau at­kreipti dėmesį ir priminti, kad pagal Prostatos vėžio ankstyvosios diagnostikos programos aprašą 50–69 m. amžiaus vyrai (o jei šeimoje prostatos vėžiu sirgo tėvas, brolis – nuo 45 metų) neužmirštų bent 1 kartą kas 2 metus atlikti PSA lygio kraujyje tyrimą. Prostatos vėžys – dažniausia Lietuvos vyrų onkologinė liga. Nepamirškim rūpintis savo sveikata, nes tai didžiausias visų mūsų turtas. Tokia buvo mano žinutė – ją buvau paskelbęs ir savo feisbuko profilyje, turėjau specialią aprangą. O taip pat visada bėgdamas stengiuosi garsinti savo šalį ir Elektrėnų savivaldybę.

Kai vykstate į tam tikrą maratoną, koks būna Jūsų kelionės tikslas? Žinoma, pa­grindinis turbūt yra pasiekti gerus rezultatus. Visgi, ar pa­siliekate laiko patyrinėti tą miestą, aplankyti žymias vietas?

Dažniausiai atvykstu į miestą, kur vyks maratonas, likus kelioms dienoms iki varžybų, nes kaip jau minėjau bėgimo numerį reikia atsiimti iš anksto. Dėl to turiu galimybę ir plačiau susipažinti su aplinka. Taip pat iki varžybų turiu keletą lengvų treniruočių. Po maratono, jei lieka laiko iki skrydžio, jas išnaudoju poilsiui, ramiam pasi­vaikš­čiojimui po miestą. Būnant Čikagoje aplankiau paminklą S. Dariui ir S. Girėnui, lietuvių bažnyčią. Žinoma, varžybų metu visas dėmesys yra skirtas tik joms.

Pagrindinis Jūsų šių kelerių metų tikslas yra įveikti maratonus, kurie yra įvardijami kaip „Didysis šešetas“ (World Marathon Majors). Jie yra laikomi prestižiniais. Ar Jūs nubėgęs juos žadate ir toliau stengtis patekti ten pat? O galbūt ieškosite naujų iššūkių?
Lietuvoje šiuo metu jau yra 15 žmonių, kurie įveikė visus „World Marathon Majors“ etapus (Bostonas, Berlynas, Čikaga, Londonas, Niujorkas ir Tokijas). Tikiuosi, kad ir man pavyks įveikti šį iššūkį. Neturiu tikslo iš naujo kartoti vėl tų pačių maratonų, bet pasaulyje yra žmonių, kurie jau 2–3 kartus yra įveikę visus etapus. O jeigu atvirai, tai turbūt norėčiau pakartoti bėgimą Bostone, kadangi ten dalyvavau praėjus tik 2 mėnesiams po kelio menisko plyšimo, gydytojai rekomendavo nebėgti. Pats Bostono maratonas yra kažkiek panašus į bėgimą aplink Elektrėnų marias, nes trasa turi nemažai kalniukų ir garsiąją 600 metrų ilgio „Heartbreak Hill“ (sudaužytų širdžių įkalnę). Ateityje manau, kad ieškosiu naujų iššūkių.

Norint patekti į garsų mara­toną reikia įvykdyti tam tikrus reikalavimus. Kokie jie būna?
Yra keletas būdų, kaip patekti į WMM maratonus. Paprasčiausias būdas yra loterija – užpildai savo duomenis ir lauki: kurie yra laimingi, tie ir gauna pakvietimus. Kitas būdas, kaip ir minėjau, yra įvykdyti kvalifikacinį normatyvą. Čia jau yra sportinis kelias, kai yra reikalinga gera sportinė forma, geras pasiruo­šimas. Dar viena galimybė – dalyvauti kartu su labdaros organizacija, kuriai paaukojus tam tikrą pinigų sumą, suteikiama starto vieta. Be to, galima per kelionių agentūrą, perkant paslaugų paketą, kartu įsigyti ir bėgimo numerį. Pastarieji du variantai yra pakankamai brangūs. Pats paprasčiausias ir pigiausias yra loterija, tačiau sėkmė ne visada gali nusišypsoti. Pavyzdžiui į 2025 m. Londono maratono loteriją užsiregistravo daugiau kaip 840 tūkst. žmonių. Taip esu patekęs į Berlyno maratoną.

Jums iš „Didžiojo šešeto“ liko dar du maratonai Niujorke ir Tokijuje. Ar jau pavyko gauti pakvietimus į juos?
Deja, pakvietimų dar nepavyko gauti. Labai tikėjausi šiemet patekti į Niujorko maratoną. Buvau įvykdęs ir kvalifikacinį reikalavimą. Dėl itin didelio dalyvių skaičiaus jis buvo dar paaukštintas. Tikiuosi, kad pavyks kitais metais. Taip pat dalyvauju ir Tokijo maratono loterijoje. Kalbama, kad patekti į jį yra sunkiausia.

Jūs taip pat aktyviai dalyvaujate Lietuvos bėgimo tau­rės (LBT) etapuose. Dažniausiai Jums tenka bėgti trumpesnes distancijas nei maratonas. Ar sunku persiorientuoti?
Persiorientuoti nesunku. Šiais metais nusprendžiau sudalyvauti visuose LBT etapuose. Jau prabėgau 15 iš 20. Liko 5, iš jų 4 įskaitiniai etapai. Čia būna įvairios distancijos – nuo 5 kilometrų iki pusmaratonių (pati ilgiausia distancija LBT). Tai labai padeda ruoštis maratonui. Šiais metais dar planuoju dalyvauti Biržų ir Alytaus pusmaratoniuose, o po to bėgsiu Vilniaus maratoną, kuris vyksta kiekvienais metais rugsėjo mėnesį. Tam dabar ir ruošiuosi, treniruojuosi, nubėgdamas vidutiniškai 100 km per savaitę.

Turbūt, vienas iš įdomiausių ir daugiausiai iššūkių sukėlęs bėgimas buvo šiemet Kėdai­niuose (LBT I etapas). Papasakokite plačiau apie jį.

Kėdainiuose tikrai buvo šaltas iššūkis. Pirmasis LBT etapas vyksta šiame mieste. Buvo labai šalta, apie -22°C. Prieš bėgimą padariau gerą apšilimą, todėl bėgant to šalčio nelabai jaučiau. Taip pat žiemos sezonui yra tam tikra bėgimo apranga, sauganti nuo vėjo ir šalčio. Tą dieną pavyko labai gerai bėgti – užėmiau trečią vietą. Tai mano didžiausias pasiekimas LBT etape – prizinė vieta. Čia net ne amžiaus grupėje, o tarp visų bėgikų. Vakare žiūrint TV3 žinias pamačiau, kad buvau labiau panašus Šaltanosį Ledinuką.

Jūs prisidedate prie LBT 14 etapo bėgimo aplink Elektrėnų marias populiarinimo kartu su miesto savivaldybe. Ką tai Jums reiškia?
Tikrai norėjosi bėgimą aplink Elektrėnų marias pagyvinti, padaryti patrauklesnį ir žiūrovams, ir patiems bėgimo dalyviams. Elektrėnuose dalyvavau jau ne pirmus metus ir iš patirties dalyvaujant kituose miestuose teko pamatyti, kaip organizuojami tokie renginiai: ką siūlo bėgikams, gyventojams, žiūrovams. Viena iš įgyvendintų bendruomenės „Aktėvystė“ projekto „Galia bendrystėje“ veiklų buvo pasiūlyti bėgimo dalyviams vaišių – po varžybų labai tinka vaisiai, ledai karštą dieną, kad atstatytų jėgas ir prarastas kalorijas. Taip pat suorganizavome „Sporto ir sveikatos mugę“, kurios metu buvo teikiamos masažo paslaugos, garso vibraciniai masažai, dalyvių apšilimas prieš bėgimą, šokėjų pasirodymas prieš startą. Sugalvojome įdomesnių dalykų, kurių nebuvo iki šiol Elektrėnuose. Renginys tapo įdomesnis, patrauklesnis ne tik dalyviams, bet ir žiūrovams. Vien tik bėgimo dalyvių buvo daugiau kaip 300, tai tikrai nemažai.

Kokios yra geriausios oro sąlygos bėgimui?
Bėgant ilgesnes distancijas, pačios tinkamiausios sąlygos, kai vėsu, apsiniaukę, gali lyti lengvas lietutis, kurį vadinu maratonininkų lietučiu, oro temperatūra – apie 10°C šilumos. Esant apie 30°C temperatūrai, nerekomenduočiau bėgioti, nebent pavėsyje, parkuose ar prie vandens telkinių, turėti su savimi vandens.

Neatsiejama šio sporto dalis yra tinkama avalynė ir drabužiai. Kaip juos renkatės? Ar netinkamas pasirinkimas gali daryti neigiamą įtaką rezultatams?
Iš tikrųjų, ir apranga, ir avalynė yra labai svarbu. Kiekvienam metų laikui yra gaminama tam skirta bė­gimo apranga. Vasarą vienokia, ru­denį kitokia, žiemą dar kitokia. Dažnai tenka matyti, kai bėgiojantys žmonės nepasirūpina tinkama apranga. Pavyzdžiui, šiltą dieną yra prisirengę tiek drabužių, kad jų užtektų ir bėgant žiemą. Siūlyčiau pasidomėti, kokia apranga yra tinkamiausia. Kiekvienoje bėgimo, sporto prekių parduotuvėje tikrai galima gauti vertingų patarimų. Bendra taisyklė dėl aprangos – rengiantis reikėtų taikyti 10 laipsnių taisyklę. Pavyzdžiui, jei lauke yra 0 laipsnių, apsirenkite taip, lyg būtų 10. Pradėjus bėgioti, pradėjau domėtis, kokia yra tinkama avalynė. Dalyvaujant varžybose, priklausomai nuo bėgimo distancijos, avalynė keičiasi. Šiuo metu turiu gal 4 ar 5 bėgimo batų poras: vieni sportiniai bateliai tinka lėtoms treniruotėms, kiti greitiems, intervaliniams bėgimams, taip pat yra trumpoms distancijoms ar maratonams. Išsirinkti tinkamus bėgimo batelius gali padėti ir pėdos statymo testas, kurį siūlo sporto avalynės parduotuvėse.

Ko gero, didžiausi palaikytojai bėgime yra Jūsų šeima. Galbūt jie taip pat susižavėjo šia sporto šaka?
Kol kas iš šeimos narių esu vienintelis aktyviai sportuojantis. Į pasaulinius maratonus keliauju kartu su žmona, kuri labai man padeda ir palaiko bėgimo trasoje.

Šios vasaros kiekvieną šeš­tadienį organizuojate spor­to renginį „Prisijaukink bė­gimą“, kur bėgate su ben­dra­minčiais 5 kilometrus. Papasakokite „Elektrėnų kronikos“ skaity­tojams apie tai.
Kilo idėja parašyti projektą „Prisijaukint bėgimą“ ir pateikti paraišką Elektrėnų savivaldybės sporto rėmimo programai. Šiuo projektu siekiu pritraukti kuo daugiau žmonių į bėgimą. Teko girdėti, kad kituose užsienio valstybių miestuose kiekvieną šeštadienį vyksta 5 kilometrų parkrun bėgimai, skirti bet kokio amžiaus ir fizinio pasirengimo žmonėms. Šiais metais net teko pabendrauti su šios idėjos pradininku britu Paul Sinton-Hewitt. Šią vasarą organizuoju šiuos bėgimus ir Elektrėnuose. Džiaugiuosi, kad atsirado bendraminčių, kurie dalyvauja. Jau dabar matau, kad tikrai bus keletas dalyvių, kurie tik­rai prisijaukins bėgimą. Jeigu skaitytojai norėtų sudalyvauti, tai renkamės šeštadieniais ryte nuo 8.30 val. prie Abromiškių svirno. Visus kviečiu ateiti ir išbandyti.

Ir pabaigai: ką Jums suteikia bėgimas, kokią naudą duoda: labiau fizinę ar psichologinę?
Iš tikrųjų, bėgimas duoda įvairiapusišką naudą: fizinę ištvermę, sveikatą. Kaip ir minėjau, prieš pradedant bėgioti turėjau sveikatos problemų – aukštas kraujospūdis, viršsvoris. Pradėjus bėgioti visos šios problemos pradingo, psichologinė sveikata daug geresnė. Bėgdamas turiu daug laiko mintyse apžvelgti nuveiktus darbus ir suplanuoti būsimus. Mintys sudėlioja visus dalykus į savo vietas. Bėgant vis pagalvoju, kas būtų, jeigu būčiau prisijaukinęs bėgimą prieš 30 metų, deja, kaip toje dainoje, laiko jau neatsuksi atgal. Beje, ar žinojote, kad bėgantys žmonės yra laimingiausi pasaulyje, nes bėgant gauname laimės hormonų ir pasi­krauname energijos visai dienai.
Esu labai dėkinga, kad turėjau progą pakalbinti Jus.
Nuoširdžiai linkiu, kad išsi­pildytų Jūsų svajonė – gautumėte pakvietimus į ateinančių metų Tokijo ir Niujorko maratonus. Elektrėnų bendruomenė turėtų didžiuotis ne tik Jūsų rezultatais, užsidegimu, bet ir tuo, kad skatinate ir aplinkinius aktyviai leisti laisvalaikį.