Pusė amžiaus – 50 metų – atrodo taip mažai, kai pasižiūri į pirmąją Elektrėnų mokytoją, dabar aktyvią visuomenės veikėją, Ramutę Liepinienę.(Atminimo lentos atidarymo akimirka -video), (Pasisako P. Noreika -video), (Kalba A. Rutkauskas – video), (Dainuoja V. Valiukienė – video), (Dainuoja Ąžuolyno mokytojos -video)
Kaip šventės scenarijuje rašė Kultūros centro direktoriaus pavaduotoja kultūrinei veiklai Vida Ališauskienė, 1961 m. sausį ant Anykštos ežero kranto gimė nauja gyvenvietė – statybininkai pirma laiko pridavė du 112 butų gyvenamuosius namus. Juose apsigyveno elektrinės ir miesto statybininkai, o jų vaikams reikėjo mokyklos. Tų pačių metų vasario 23 d. Vievio raj. liaudies švietimo skyriaus vedėjas Antanas Stanelis Valstybinės rajoninės elektrinės (VRE) gyvenvietėje naujai atidarytoje mokykloje vedėja ir mokytoja paskyrė R. Liepinienę. Tai ji vaikščiojo per butus, surašinėjo vaikus ir pranešė, kad ji bus jų mokytoja. Sudarius sąrašus, paaiškėjo, kad mokykloje reikės dviejų komplektų klasių – dėstomų lietuvių ir rusų kalba. 1961 m. vasario 1 d. į naująją mokyklą atėjo 6 mokiniai: pirmokė Vida Liutkutė, antrokė – Stasė Apanavičiūtė, trečiokai Irena Jurgaitytė ir Romas Kučinskas, ketvirtokai Stasys Kučinskas ir Alvydas Apanavičius.
Trys iš jų – Stasė, Irena ir Stasys – vėl stovėjo šalia savo mokytojos, tik dabar ne klasėje, o prie savo pirmosios mokyklos pastato, kur Elektrėnų miesto įkūrėjas ir garbės pilietis Pranas Noreika su pirmąja mokytoja Ramute Liepiniene, nuo atminimo lentos nuėmė tautiniais raštais išmargintą juostą. Lietui lyjant prie pirmosios mokyklos mokinių vardu kalbėjo Irena Jurgaitytė Breskolovienė, kuri pasidalijo prisiminimais ne tik apie pirmąją mokyklą, mokytoją, bet ir apie marių užliejimo akimirką, sveikinimo žodį tarė meras Arvydas Vyšniauskas, maldą sukalbėjo kun. Marius Talutis.
Skambutis skambėjo 50 kartų
Nuo Draugystės g. 4 namo svečiai pajudėjo Elektrėnų kultūros centro link. Vartydami fotoalbumus, žiūrinėdami fotoparodą stenduose, susirinkusieji dalijosi prisiminimais, nuotraukose ieškojo savęs ir pažįstamų. Mokytojai senosiose nuotraukose tokie pat, kaip ir dabar, jauni ir energingi, pažįstami: R. Liepinienė, Stasė Šarakojytė, Ona Maleravičienė, Marytė Paulauskienė ir kiti.
O į kultūros centro sceną pro tautines juostas, 50 kartų suskambinusi mokykliniu varpeliu vėl atėjo pirmoji Elektrėnų mokytoja. Scenoje sustatyti mokykliniai suolai, kuriuos klegėdami užpildė pradinukai. Jie iš mokyklinio elementoriaus „Saulutė“ mokėsi, kaip gyventi prie ežero, mylėti gamtą, šeimą, tėvynę. O po pamokos skambėjo taip gerai žinoma tarybinių laikų dainelė „Per kalnelį takučiu į mokyklą einam, tėviškės keliu plačiu skamba mūsų dainos…“
Kalbančiuosius keitė dabartinių moksleivių ir mokytojų meniniai pasirodymai. O pasirodymai vienas už kitą išradingesni buvo: mokytoja Vilija Valiukienė ne tik su vaikais polkutę šoko, tarybine mokykline uniforma vilkėdama su kolegėmis dainavo, bet ir Alos Pugačiovos dainą „Milijonas raudonų rožių“ perfrazavo ir apie mokytojų gyvenimą tarybiniais metais ir apie tai, kad geresnės profesijos už mokytojo, niekur nerasi, padainavo.
Vedėjas vardino pavardes žmonių, garsinančių Elektrėnus Lietuvoje ir Europoje. Tarp jų ne vienas mokslo žmogus, sportininkas, net pirmoji moteris „Boeing“ pilotė Ilona Petrauskaitė. O kiek buvusių Elektrėnų moksleivių paprasčiausiai sąžiningai dirba savo darbą, per tuos 50 metų nė nesuskaičiuosi. Buvusių moksleivių vardu kalbėjo Europos Sąjungos institucijos finansų specialistė Lisabonoje Justina Urbonaitė.
Buvo apdovanoti
Šventės pabaigoje meras Arvydas Vyšniauskas ir Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Deimantas Tarulis į sceną kvietė buvusius mokyklos direktorius ir mokytojus, rankas atidavusius darbui, o gavusius didžiulį gyvenimą. Jie buvo apdovanoti padėkos raštais ir knyga „Elektrėnų kraštas“. Pirmajai mokytojai dovanų atvežė ir Švietimo ir mokslo ministro patarėjas gilutiškis Albertas Lakštauskas.
Į sceną kviečiami buvo virš 70 pedagogų, mokiusių ir auklėjusių kiekvieną Elektrėnuose gimusį ar į čia mokyklinio amžiaus atvažiavusį. Kilo mokytojai į sceną laipteliais lengvai, neskubėdami, pasižvalgydami, bet visi tokie pat mieli, tokie artimi ir gerai pažįstami. Pastovėjo valandėlę scenoje visi kartu, kaip prieš didelę didelę Elektrėnų klasę, lydimi gausių plojimų. Tai jie išliko stiprūs, kantrūs, išmintingi, skleisdami augantiems žmonėms skaidrią mokslo šviesą.