Vasarą „Elektrėnų kronikoje“ apžvelgėme bibliotekininkių darbus Elektrėnų savivaldybės viešojoje bibliotekoje ir jos filialuose, kitus darbuotojus pakalbinsime, kai kitą ketvirtį rašysime apie atskirus bibliotekos skyrius ir juose vykdomą veiklą. Šiame numeryje supažindinsime su žymiausiais Lietuvos bibliotekininkais, bibliotekų steigėjais Vaclovu Biržiška ir Vincu Ruzgu. 1931 m. jų iniciatyva įkurta Lietuvos bibliotekininkų draugija.
Lietuvos bibliotekininkų draugija
Lietuvos bibliotekininkų draugija (LBD) įkurta 1931 m. Kaune. Draugija siekė tobulinti bibliotekininkystę ir bibliografiją Lietuvoje, burti bibliotekininkus ir bibliografus. 1936 m. LBD buvo priimta į Tarptautinę bibliotekininkų sąjungą, deja, 1941 m. LBD veikla buvo uždrausta. 1989 m. draugijos atkūrimo iniciatyvinė grupė sukvietė bibliotekininkus į suvažiavimą ir atkūrė Lietuvos bibliotekininkų draugiją, priėmė įstatus ir veiklos programą. Nuo 1990 m. LBD vėl tapo Tarptautinės bibliotekininkų sąjungos nare. Lietuvos bibliotekininkų draugijai vadovavo: prof. Vaclovas Biržiška (1931-1941), Vytautas Rimša (1989-1992), prof. Domas Kaunas (1992-1995), Emilija Banionytė (1995-1998), Rima Gražienė (1998-2001), Petras Zurlys (2002-2005), Vida Garunkštytė (2005-2007), Petras Zurlys (2008-2010), šiuo metu jos vadovė – Alina Jaskūnienė.
Elektrėnų savivaldybės viešoji biblioteka yra LBD narė, skyriaus pirmininkė – Kristina Partikienė.
Lietuvos bibliotekininkų draugija plėtoja bibliotekininkystę, skatina mokslinį darbą, rūpinasi bibliotekininkų kvalifikacija, ugdo jų profesionalumą, saugo bibliotekinį, bibliografinį palikimą, teikia vyriausybei ir kitoms valdžios institucijoms siūlymus gerinti bibliotekų darbą, formuojant bibliotekininkystės politiką. LBD dalyvavo rengiant 1936 m. ir 1996 m. Lietuvos bibliotekų įstatymus. LBD leidžia informacinę literatūrą lietuvių, rusų ir anglų kalbomis apie Lietuvos bibliotekų darbą ir bibliotekininkystę, bendradarbiauja su užsienio šalių bibliotekininkų organizacijomis ir bibliotekomis, rengia Baltijos šalių bibliotekininkų suvažiavimus ir kitus tarptautinius renginius.
Vienas iš 1931 m. LBD įkūrėjų, vykdęs tuo metu Lietuvos bibliotekinę, bibliografinę, knygotyrinę veiklą, aktyviai skatinęs šalies bibliotekininkų praktikų profesinį augimą, buvo Vaclovas Biržiška, o Lietuvos bibliotekininkų draugijos centro valdybos narys, Pabaltijo bibliotekininkų draugijos narys bei vienas iš „Spaudos fondo“ organizatorių ir leidėjų buvo Vincas Ruzgas.
Vaclovas Biržiška
V. Biržiška (1884.12.02 Viekšniai – 1956.01.02 Waterbury, Konektikuto valstija) – visuomenės veikėjas, bibliografas, teisininkas, publicistas, pulkininkas leitenantas, VDU filologijos garbės daktaras, rinko medžiagą ir redagavo bibliografinius leidinius: „Knygos“ (1922–1926), „Bibliografijos žinios“ (1928–1943), tęstinį leidinį „Mūsų senovė“ (1937–40). 1931–1944 buvo „Lietuviškosios enciklopedijos“, 1953–1954 „Lietuvių enciklopedijos“ vyr. redaktorius. Svarbiausi jo darbai: „Lietuvių bibliografija“ (4 d. 1924–39), „Lietuviškų knygų istorijos bruožai“ (1 d. 1930), „Iš mūsų laikraščių praeities“ (1932), „Lietuviškieji slapyvardžiai ir slapyvardės“ (1943), „Senųjų lietuviškų knygų istorija“ (1953–1954), „Aleksandrynas“ (3 t. 1960–65 Čikaga 1990 Vilnius), „Praeities pabiros“ (1960), „Lietuvos studentai užsienio universitetuose XIV-XVIII amžiais“ (1987), „Amerikos lietuvių spauda 1874–1910. Bibliografija“ (1994), „Knygotyros darbai“ (1998).
Vlado Žuko monografijoje „Gyvenimas knygai: Vaclovas Biržiška“ apžvelgiamas V. Biržiškos įnašas į bibliografijos ir knygotyros mokslus, lietuviškų enciklopedijų kūrimo istoriją. Knygoje rašoma, kad V. Biržiška buvo vienas pirmųjų Lietuvos universiteto profesorių, Lietuvos mokslų akademijos akademikas, dėl savo fenomenalios atminties amžininkų buvo vadintas gyvąja lituanistikos enciklopedija. V. Biržiška mokėsi 1895–1903 metais Šiaulių gimnazijoje. Ją baigęs įstojo į Peterburgo universitetą, iš pradžių į Gamtos-matematikos fakultetą, po metų perėjo į teisę ir ją baigė. Pažintis su Peterburgo viešojoje bibliotekoje dirbančiu bibliografu Silvestru Baltramaičiu lėmė jo domėjimąsi lietuvių bibliografijos veikla, kuri vėliau užvaldė visą jo gyvenimą, studijuodamas buvo slaptos lietuvių bibliotekos vedėjas. Nuo 1910 m. apsigyvenęs Vilniuje, V. Biržiška įsitraukė į žurnalistinę veiklą, dirbo kariuomenėje, advokato padėjėju, advokatu Vilniuje ir Šiauliuose, čia tvarkė viešąją biblioteką ir Šiaulių ekonomijos archyvą. 1914–1917 m. tarnavo Rusijos kariuomenėje. 1917 m. Maskvoje dirbo Lietuvos reikalų komisariato archyvo vedėju. 1918 m. kaip buvęs karininkas bolševikų suimtas. Sušaudymo išvengė tik V. Kapsuko siūlymu sutikęs dirbti vadinamos Lietuvos sovietinės respublikos švietimo liaudies komisaru (1919 01–03). 1920–1925 m. dėstė Aukštuosiuose karininkų kursuose ir Karo mokykloje Kaune. Nuo 1922 m. Vytauto Didžiojo universitete (iki 1930 Lietuvos universitetas) dėstė teisę, bibliografiją ir knygos istoriją, VDU bibliotekos įkūrėjas ir direktorius 1923–1944 m., 1924–1943 m. Bibliografijos instituto direktorius. 1931–1944 m. buvo Lietuvos bibliotekininkų draugijos pirmininkas.
1922 m. išleistas žurnalas „Knygos“ – kritikos bibliografijos leidinys, kurį V. Biržiška siekė padaryti ne tik teoriniu, bet ir einamosios bibliografijos leidiniu, registruojančiu spaudinius nuo 1914 m., tačiau šio uždavinio nepavyko įgyvendinti dėl lėšų stokos ir kitų priežasčių. Didžiausias „Knygų“ nuopelnas yra „Lietuvių bibliografijos“ leidimas. Šiame daugiatomiame bibliografijos darbe V. Biržiška aprašė lietuviškus 1547–1926 metų leidinius. V. Biržiška daug nuveikė analizuodamas lietuvių bibliografijos istoriją – aiškino lietuviškus slapyvardžius, sudarė įvairių bibliografinių rodyklių. Jis atskleidė bent 450 kontrafakcinių (kai tyčia neteisingai nurodyta knygos leidimo data, vieta, kartais net autorius) leidinių, turinčių fiktyvias 1846–1864 metų datas, išaiškino slapyvardžiais pasirašytus darbus ir juos vėliau paskelbė leidinyje „Lietuviškieji slapyvardžiai ir slapyraidės“. Ketvirtajame XX a. dešimtmetyje V. Biržiška leido Lietuviškąją enciklopediją, jis buvo numatęs per 6–8 metus išleisti 16 tomų, nuo 1933 metų iki 1940 metų birželio pavyko išleisti 9 tomus ir 10-ojo tomo 8 sąsiuvinius (iki žodžio „Indija“), tačiau Lietuva gavo kokybišką mokslinį leidinį, kuriuo naudojamasi iki šiol. V. Biržiška enciklopedijoje paskelbė daugybę savo straipsnių, aiškindamas tuo, kad kai kuriuos iš jų esą lengviau pačiam parašyti, nei kitų parašytus suredaguoti. 1940–1941 m. V. Biržiška buvo VU Teisių fakulteto dekanas, Bibliologijos katedros (nuo 1941 m. veikė VDU) vedėjas. 1944 m. jis išvyko iš Lietuvos, 1949 m. apsigyveno JAV. V. Biržiška 1951–1953 m. buvo Kongreso bibliotekos Vašingtone garbės konsultantas. Emigracijoje V. Biržiška daug dirbo prie atsivežto iš Lietuvos rankraščio apie iki 1865 m. kūrusius lietuvių rašytojus – „Aleksandryno“, tačiau išleisti nespėjo, vėliau jo leidyba (1–3 tomai išėjo 1960–1965 m.) pasirūpino broliai Mykolas ir Viktoras Biržiškos bei kiti Amerikos lietuviai.
„Aleksandryno“ I tomo leidėjo žodyje rašoma, kad „Prof. Vaclovo Biržiškos paruoštas „Aleksandrynas“ yra didelis įnašas lietuvių kultūros istorijai pažinti. Pateikdamas pagrindinius duomenis apie mažiausia težinomo laikotarpio lietuvių kultūrininkus ir supažindindamas lietuvių visuomenę su lietuvių kultūros istoriją kūrusiais rašytojais, gyvenusiais ir dirbusiais prieš spaudos draudimo laikotarpį, autorius atliko didelį tautinį darbą. Didžiai vertindamas šį neeilinį veikalą Kultūros Fondas laiko savo pirmaeile pareiga jį išleisti ir tuo padaryti prieinamą lietuvių visuomenei.“
Vincas Ruzgas
V. Ruzgas – Pedagoginio muziejaus įkūrėjas ir ilgametis jo direktorius, Kauno V. Kudirkos viešosios bibliotekos įkūrėjas ir pirmasis direktorius, pirmųjų lietuviškų gamtos pažinimo vadovėlių autorius ir populiarintojas, žymus visuomenės veikėjas. V. Ruzgas buvo V. Kudirkos bibliotekininkų, kraštotyrininkų, Lietuvos vaiko, Lietuvos kultūros, Lietuvos mokytojų profsąjungos, Pabaltijo mokytojų profesinės sąjungos ir kitų organizacijų narys, neretai steigėjas ar vadovas (profsąjungų), mokytojų pedagoginių kursų organizatorius, straipsnių spaudoje autorius.
Vincas Ruzgas gimė apie 1892 m. Užpalių vls. Plepesiškių k. Mokėsi pas daraktorių Jurgį Braukylą. 1906 m. baigė Užpalių dviklasę liaudies mokyklą. 1908–1921 m. gyveno Petrograde, dirbo ir mokėsi Pedagoginiame institute. Į Lietuvą grįžo 1921 m. Dalyvavo mokytojų profesinės sąjungos veikloje, nuo 1922 m. centro valdybos narys. 1922 m. Kaune įrengė nuolatinę mokinių pagamintų priemonių parodą. 1925 m. išrinktas atstovu organizuoti mokymo ir mokslo priemonių muziejų. Tais pačiais metais įkūrė ir Vinco Kudirkos vardo skaityklą. 1930 m. pedagoginių radijo valandų komiteto narys, 1931 m. Lietuvos bibliotekininkų draugijos centro valdybos narys, 1936–1940 m. Lietuvos mokytojų profesinės draugijos pirmininkas. Nuo 1933 m. kartu su kitais leido pedagoginį žurnalą „Mokykla ir visuomenė“. Iki 1940 m. buvo Kauno Vinco Kudirkos bibliotekos vedėjas. 1944–1959 m. mokytojavo Kaune. 1940–1941 m. Kauno švietimo skyriaus vedėjas. 1946–1958 m. Vytauto Didžiojo bibliotekos direktorius. 1958–1972 m. pedagoginio muziejaus direktorius.
Vytautas Bernotas straipsnyje „Pedagogas Vincas Ruzgas“ rašo, kad V. Ruzgas buvo žymus muziejininkas, bibliotekininkas, vadovėlių autorius, švietimo darbuotojas ir talentingas pedagogas. Jis visą savo gyvenimą paskyrė vaikų ir suaugusių ugdymui, rūpinosi aktualiomis liaudies švietimo problemomis, ragino jaunimą ir suaugusius šviestis, semtis žinių iš įvairių informacijos šaltinių, savarankiškai mokytis, visą laiką dirbo pedagoginį ir bibliotekinį darbą. 1922 metais pradėjo organizuoti Pedagoginį muziejų, kuris greitai tapo pedagoginės ir metodinės minties centru. Šiame muziejuje buvo organizuojamos mokytojų ir mokinių pagamintų priemonių parodos. Čia skaitė paskaitas prof. J. Vabalas-Gudaitis, V. Biržiška, A. Purėnas, V. Lašas, V. Čepinskis, J. Šliūpas, V. Ruzgas ir kiti. Daugiausia paskaitų buvo skaitoma apie kultūrą, kraštotyrą ir ypač vaikų ir jaunimo ugdymo klausimais. Prie muziejaus veikė knygrišyklos, kartonažo ir medžio darbų dirbtuvės, gamtotyros ir kraštotyros būreliai, kurių veikloje gausiai dalyvaudavo mokiniai. V. Ruzgas daug rašė ir spausdino pedagogikos, švietimo, kultūros ir kitais klausimais, parašė per 650 publikacijų, išleido 31 knygą, išvertė į lietuvių kalbą 11 knygų: „Bibliotekoms vadovėlis“ (1937), „Gamtos metodikos pagrindai“ (1930), „Gamtos vadovėlis“ (1938), „Kartono ir knygrišyklos darbų vadovėlis“ (1926), „Kraštotyra ir mokykla“ (1934), „Medžio ir metalo darbai“ (1930), „Mokomosios ekskursijos“ (1927), „Švietimo darbas ir mokytojai Lietuvoje 1918-1928 m.“ (1928), „Tėvynės pažinimo vadovėlis“ (1939), „Vaikų auklėjimas“ (1935), „Kaip augalai rinkti, gerbarai ir kolekcijas daryti“ (1925) ir daug kitų. Kai kuriuos vadovėlius ir straipsnius V. Ruzgas pasirašydavo Alaušo (tėviškės ežero) slapyvardžiu.
1935 m. už nuopelnus Lietuvai V. Ruzgas apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino 3-iojo laipsnio medaliu.
Parengė Raminta Česnauskaitė