Gyvenęs kardinolo Vincento Sladkevičiaus namelyje

Gyvenęs kardinolo Vincento Sladkevičiaus namelyje

Daiva Červokienė

Elektrėnų savivaldybėje, Se­meliškių miestelyje, felčeriu tada ten veikusioje ligoninėje 1954–1961 metais dirbo politinis kalinys Povilas (Paulius) Petronis (1916–2003), paskutiniais gyvenimo ­metais gyvenęs Kaišiadoryse, antrojo Lietuvos kardinolo Vincento Sladkevičiaus namelyje. Pasidomėkime šio išskirtinio žmogaus biografija ir jo pėdsakais seniausiame Elektrėnų savivaldybės miestelyje – Semeliškėse.

Pėsčiomis į Italiją

Kardinolo Vincento Sladkevičiaus namelis Kaišiadoryse,
kuriame gyveno ir P. Petronis

Povilas (Paulius) Petronis gimė Vabalninko parapijos Gumbelių kaime Biržų rajone. Tėvai teturėjo 2 hektarus žemės, gyveno skurdžiai, šeimoje augo keturi vaikai. Mama mirė anksti, namuose šeimininkavo pamotė, vaikystėje ir paauglystėje jam teko piemenauti. Piemenaudamas pas šviesuolius ūkininkus gaudavo pasiskaityti įdomių knygų, taip sužinojo apie kunigą Joną Boską (Giovanni Melchior Bosco) ir jo įsteigtas saleziečių mokyklas, kad jose neturtingieji priimami mokytis nemokamai. Nusipirko Europos žemėlapį, kompasą ir patraukė pėsčias į Italiją. Per vargus pasiekė Turiną, mokėsi su panašaus amžiaus jaunuoliais iš įvairių šalių ir svajojo baigęs mokslus darbuotis kur nors misijose. Tačiau susirgęs po metų grįžo į Lietuvą, rado vietelę Vytėnų saleziečių vienuolyne. Čia jį 1940 m. užklupo sovietų okupacija, vienuo­liams buvo įsakyta per 24 valandas išvykti iš Vytėnų.
P. Petronis Kauno karmelitų bažnyčioje dirbo zakristijonu, baigė gimnaziją. Kai Vokiečių okupacijos metais saleziečiai vėl susirinkę Vytėnuose įsteigė progimnaziją, P. Petronis joje dėstė tikybą. Salezie­čiai slėpė žydus, daugiausia vaikus. Taip P. Petronis porą metų Vytėnuose bendravo su būsimu rašytoju Icchoku Meru, kuris ten mokėsi Jonelio Dainio pravarde.

P. Petronis Kaišiadoryse apie 1998 m.

Grįžę sovietai kurį laiką leido saleziečiams gyvuoti ir net veikti jų gimnazijai, tačiau 1948 vasarą jiems buvo liepta per 6 valandas išvykti iš Vytėnų. P. Petronis grįžo į gimtinę, Kupiškį, ir įsidarbino Sveikatos apsaugos skyriuje sanitarinio švietimo instruktoriumi. Netrukus P. Petronis baigė ir medicinos felčerių mokyklą.

Felčeris kovojo su girtavimu

1954 m. P. Petronis buvo priimtas dirbti į tuometinio Vievio r. Semeliškių ligoninę sanita­rijos fel­čeriu, kurioje dirbo iki 1961 rugpjūčio 14 d. „Į darbą atsinešė gerai, buvo disciplinuo­tas, administraci­nių nuobaudų neturėjo. Asmeniniame gyvenime buvo labai religingas, palaikė glaudžius ryšius su bažnyčia“, – buvo rašyta Trakų r. vyriausiojo gydytojo K. Grigo teismui išduotoje charakteristikoje 1974 m.
Vėliau P. Petronis patraukė arčiau didžiųjų miestų, dirbo Kauno r. Viršužiglio felčerio-akušerio punkto vedėju, pačiam prašant nuo 1963 m. lapkričio 1 d. buvo perkeltas į kolūkį „Kelias į komunizmą“ felčerio akušerio punkto vedėju.
Kauno r. centrinės ligo­ninės vyriausiojo gydytojo A. Černeckio pasirašytoje charak­teristikoje 1974 metais buvo rašyta:
P. Petronis, dirbdamas Kauno r., pasižymėjo dideliu darbštumu, pa­reigingumu ir stropumu, tiesioginį darbą at­likdavo labai gerai. Buvo abstinentas ir aršus alkoholizmo priešininkas, bet kuria proga visomis išgalėmis propagavo blaivybę ir saikingumą. Parašė ilgą straipsnį apie alkoholiz­mą, kuris sutrumpintas at­spausdintas žurnale „Sveikatos apsauga“ 1964 ar 1965 m. Savo darbu domėjosi, kėlė kvalifi­kaciją, penkis kartus buvo trumpalaikiuose kur­suose. 1962 m. už gerą darbą Didžiosios Spalio Socialistinės revoliucijos proga rajono vyriausiojo gydytojo įsakymu jam buvo pareikš­ta padėka – daugiau paskatinimų neturėjo. Administracinių nuobaudų taip pat neturėjo.
Nuo 1967 m. lapkričio 1 d. iki 1969 m. rugsėjo P. Petronis dirbo Kasciukiškių (Kaišiadorių r.) felče­rinio-akušerinio punkto vedėju.

Spausdino religinę literatūrą

P. Petronis (sėdi viduryje) su Semeliškių ligoninės darbuotojais apie 1957 m. Pirmoje eilėje antra iš kairės – Nadiežda Gliaudelytė (Černiauskienė), liudijusi maldaknygių, religinės literatūros bei „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ gaminimo ir platinimo byloje NR. 395. Semeliškietės Vandos Gliaudelienės asmeninio albumo nuotr.

Maždaug apie 1960 m., dar dirbdamas Semeliškėse, pastebėjęs žmonių, ypač jaunimo, didelį dvasi­nį skurdinimą, veiklią valdžios kovą prieš krikščioniškąjį mokymą bei auklėjimą, prisiminė įsidėmėtus Evangelijos žodžius, kad „pjūtis didelė, o darbininkų mažai“, ryžtingai įsitraukė į švietėjišką veiklą, katalikiškos literatūros platinimą, pra­dėjo organizuoti jos spausdinimą. Iš pradžių perrašinėjo auklėjamo ir religinio turinio knygeles ir veikalus rašomąja mašinėle, o netrukus suorganizavo pogrindinių spaustuvių tinklą visoje Lietuvoje ir ėmėsi jo vadovo pareigų. Pirmąją linotipinę spaustuvę jie įrengė drauge su Antanu Rimkumi-Šlinskiu bei jų giminaičiu Steponu Girčiu. Pagamintus antspaudus siųsdavo į „liejimo cechą“ Kaišiadorių rajone, Antakalnyje. Tokios spaustuvėlės veikė Vilniuje, Kaune, Zapyškyje, Viršužiglyje ir kitur, jų buvo daugiau kaip dešimt. Jose tūkstantiniais tiražais spausdintos knygelės „Jėzus ir aš“, „Aukštyn širdys“, „Katechetinis vadovėlis“, T. Thoto knygelės, tikybos vadovėlis „Jaunos sielos religinis auklėjimas“ (šios knygelės autorius – pats P. Petronis) ir kita. Vienoje vietoje spaustuvėlės veikdavo keletą metų, ilgiausiai – Vilniaus Salininkų priemiestyje. Per devynerius metus buvo išspausdinta ir išplatinta ­daugiau kaip 300 000 religinio turinio knygelių.

Pėdsakai Elektrėnų savivaldybėje

Semeliškėse P. Petronis nuo­mojosi kambarį Semeliškių bažnyčioje zakristijonu dirbusio Juozo Kopūsto namuose, esančiuose ties sankryža į Žiežmarius. Dabar juose gyvena Marijonos ir Juozo Kopūstų dukra Zita. Z. Kopūstaitė pastebėjo, kad kreiptis buto pas juos P. Petro­niui rekomendavo kunigas Jonas Vaišnoras.
Pasak Z. Kopūstaitės, P. Petronis klausė Vatikano radijo ausį pri­glaudęs prie pat radijo aparato nepaisydamas trukdymų, nuspėdamas dalį teksto. Nors toks žmogus galėjo padaryti nemalonumų, nekilo mintis paprašyti to labai gero ir religingo žmogaus išsikraustyti. Čia jis atsiveždavo pilnus portfelius religinės literatūros ir maldaknygių, nešdavo kunigams ir platindavo. Buvo labai įdomus pašnekovas. Kartais pradėdavo pasakoti apie kunigus, ­kitąkart – apie savo studijas Italijoje. Sugebėdavo pasikalbėti ir su vaikais, ir su senukais, pas jį lankydavosi ­daug žmonių. P. Petronis Semeliškė­se kartais kalbėdavo ir tarmiškai, uždai­nuodavo kupiškėnų dainas.
Vyriausieji Semeliškių miestelio gyventojai tebeprisimena, kad P. Petronis giedojo Semeliškių bažnyčios chore. Netoli bažnyčios, prie malūno ir prie pat Strėvos, buvo arklių stovėjimo aikštelė, ją felčerio iniciatyva iškėlė, kad srutos netekėtų į vandenį. Netoliese vairuotojai plaudavo ir sunkvežimius – tai daryti uždraudė, kad neterštų upės vandens. Semeliškėse P. Petronis stengėsi padėti represuotųjų ­šeimoms, sunkiau besiverčiantiems.
Semeliškiečiai pastebėjo, kad į P. Petronio, kaip felčerio pareigas, įėjo ir pareiga padaryti abortus, bet, pasak moters, šios nuodėmės jis nedarė – sugebėdavo įtikinti naujos gyvybės atsisakyti norėjusias moteris pa­keisti savo nuostatas, po to jomis ilgai ir nuoširdžiai rūpinosi. Taip padėjo ne vienai nėščiai moteriai apsispręsti gimdyti.
Kita felčerio veikla miestelyje buvo krikščioniškas švietėjiškas darbas, iš jo žmonės parsinešdavo ne tik vaistų, bet ir katekizmą, religinės literatūros.

Krata pas Kopūstus

Paulius Petronis (viduryje) su mokytoju Žuku ir vargonininku
Ignu Šimoniu apie 1956–1957 m. pas Kopūstus Semeliškėse.
Zitos Kopūstaitės asmeninio albumo nuotr.

Apie 1972–1973 m. buvo galvota pogrindinę spaustuvę įkurti ir Semeliškėse, Kopūstų namuo­se. Apžiūrėti šios vietovės ir ją įvertinti buvo atvažiavęs ir P. Petronio bendražygis Jonas Stašaitis, kurio namuose studijuodama Vilniaus medicinos mokykloje gyveno Aldona Kopūstaitė (1949–2013), kas taip pat rodo artimą Kopūstų ir pogrindinės religinės literatūros spaustuvininkų ryšį.
Tačiau šio sumanymo buvo atsisakyta – vieta pasirodė esanti pernelyg atvira, greitai galinti patraukti nereikalingo dėmesio. Šviesaus atminimo Aldona Kopūstaitė buvo ­atsivežusi namo ir poligrafinių dažų bei tekstui spausdinti reikalingų detalių. Šias laikė po senoviška spinta su kojelėmis.
Kai suėmė ir tardė P. Petronį, kratą darė ir pas Kopūstus Semeliškėse. Versdami spintą neprašyti svečiai stalčiuje aptiko namo šeimininkų pinigus, pradėjo juos skaičiuoti ir kitkuo nesidomėjo. Nusileidę į namo rūsį dariusieji kratą pamatė poligrafinius dažus, tačiau kažkuris ištarė, kad tai dažai namui dažyti (tuo metu namas kaip tik buvo dažomas), ir kiti jais nesidomėjo.
P. Petronis buvo suimtas 1973 m. Kaune ir išvežtas į Vilnių. Saugumo rūsiuose buvo išlaikytas daugiau kaip metus.

Byla NR. 395

Maldaknygių, religinės lite­ratūros bei „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ gaminimo ir platinimo byla NR. 395 1974 m. rugsėjo 3 d. buvo perduota LTSR Aukščiausiajam Teismui. Kaltinamieji: Povilas (Paulius) Petronis, Jonas Stašaitis, Virgilijus Jaugelis, Juozas Gražys, Nijolė Sadūnaitė. P. Petronis teistas 1974 m. gruodžio 24 d., Kūčių dieną, drauge su Petru Plumpa, J. Stašaičiu, Virgilijumi Jaugeliu ir Antanu Patriubavičiumi. Šis teis­mo procesas aprašytas „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ antrajame tome.
P. Petronis, atsakydamas į kaltinimą, kodėl nedirbęs visuomenei naudingo darbo, pasakojo, kad nuo aštuonerių metų tarnavo pas ūkininkus, paskui mokėsi įvairiose mokyklose ir tuo pačiu metu dirbo. Baigęs felčerių mokyklą, dirbo pagal specialybę. Iki 1968 m. išdirbo 41-us metus. Sveikatai sušlubavus, metė darbą ir nutarė likusias jėgas skirti tikinčiųjų reikalams.

Areštuotas (Lietuvos ypatingojo archyvo nuotr.)

Su „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ teigė susipažinęs atsitiktinai 1972 m. vasarą, jos numeriuose nieko antitarybiško nepastebėjęs. Iš viso „Lietuvos Katalikų Bažnyčios­ Kronikos“ išplatinęs apie 40 egz. Maldaknygių P. Petronis pagaminęs per 20 tūkstančių, o išspausdinęs apie 16 000. Už maldaknyges gaunamas pajamas skirdavęs atsilyginimui žmonėms už darbą, popieriaus įsigijimui ir pan. Svarbiu įrodymu, kad jo, Petronio, veikla buvusi grynai religinė, rodą kratos metu paimti jo užrašai. Juose surašyti veiklos planai ir motyvai. Radijo transliacijas iš užsienio klausydavęs nereguliariai, nes neturėjęs pastovios gyvenamosios vietos – norėjęs žinoti daugiau, negu rašo tarybinė spauda. Dažniausiai klausydavo Vatikano radiją, vertingesnius duomenis užsirašydavo.
„Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikoje“ minima ir daug bylos NR. 395 liudininkų, pateikti jų parodymai. Minima ir liudininkė Nadiežda Gliaudelytė-Černiauskienė, Semeliškių ligoninėje su Petroniu dirbusi 1956–1964 metais. Nadiežda Gliaudelytė-Černiauskienė teisme teigė, kad Petronis buvo išsilavinęs ir geras darbuotojas, ­nuoširdžiai rūpinosi padėti vargo prispaustiems žmonėms.

Tebeprisimena Semeliškėse

P. Petroniui pagal Baudžiamojo kodekso 69 str. ir 70 str. buvo skirti ketveri metai laisvės atėmimo, atliekant bausmę griežto režimo kolonijo­se. Po teismo jis išvežtas į Mordoviją.
Grįžęs iš įkalinimo P. Petronis tęsė felčerio darbą ir pats gy­dėsi, glaudėsi pas gimines ir draugus. Bene kiekvieną vasarą per Šv. Roko atlaidus atvažiuodavo ir į Semeliškes pas Kopūstus, dažnai čia pagyvendavo ir po mėnesį, siuvimo mašina susitaisydavo pradėjusius plyšti drabužius.
„Mums atrodė, kad jo buvo pilnas miestelis. Būdamas griežtas blaivininkas, jis visada mielai pasikalbėdavo ir su visais aplinkiniais pijokėliais“, – sakė Zita Kopūstaitė ir jos sūnus Juozas Saladžius, tebeturintys ir kelias P. Petronio dova­notas knygeles ir jo nuotraukų šeimos albumuose.
Ilgametė Semeliškių ambulatorijos darbuotoja Vanda Gliaudelienė pastebėjo, kad P. Petronis „buvo šventas žmo­gus“: jautriai priimdavo ir prižiūrėdavo ligonius, kolektyvo nariams gimtadienių, vardadienių ir kitų švenčių progomis dažnai dovanodavo šventųjų paveikslų ar religinės literatū­ros – ji yra šių išsaugojusi. Nors dėl savo religingumo Petronis gaudavo daug pylos, tikėjimo neišsižadėjo, jį liudydavo kitiems įvairiausiomis progomis.

Globojo Vincentas Sladkevičius

Pluoštelis P. Petronio knygų Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje

Subyrėjus sovietinei sistemai, P. Petronį globojo antrasis Lietuvos kardinolas Vincentas Sladkevičius. Jis 1989 m. išdavė pažymą, kuria P. Petroniui, buvusiam Saleziečių kongregacijos aspirantui, leista vidurinių mokyklų mokiniams dėstyti tikėjimo ir dorovės pagrindus. Bene septynerius metus juos dėstė Kaišiadorių vyskupijos mokyklose, ilgiausiai Kaišiadorių 2-ojoje vidurinėje mokykloje. Kaišiadoriečiai (ir ne tik jie) prisimena, kaip važiuodamas traukiniu P. Petronis kartais dalindavo religinio ­turinio knygeles.
Tapęs kardinolu ir išsikėlęs gyventi į Kauną, Vincentas Sladkevičius pasiūlė P. Petroniui pagyventi Kaišiadorių vyskupijos kurijai priklausančiame namelyje Kęstučio gatvėje. Dabar šis namas, pažymėtas 31 numeriu Kęstučio gatvėje, paženklintas memorialine lenta su bareljefu, bylojančiais, kad jame 1986 -1989 m. gyveno Šventosios Romos Bažnyčios kardinolas Vincentas Sladkevičius.
Pasak Kaišiadorių kurijos kanclerio kun. kunigo Gedimino Tamošiūno, šis namas nuo jo įsigijimo datos 1986 m. tarnavo Kaišiadorių vyskupijos administracinio centro – Kurijos – poreikiams. Todėl jame ir gyveno vyskupijos ­vadovas. Povilas (Paulius) Petronis antrame namo aukšte gyveno nuo 1994 m. lapkričio 7 d. iki 2001 m. spalio 8 d., kol pajėgė pats savimi pasirūpinti, tada, jau visai silpnos sveikatos, buvo apgyvendintas ­Vilniaus tremtinių namuose.

Paskutinis gyvenimo dešimtmetis

Paskutinį dešimtmetį P. Petronis paskyrė švietėjiškos ir katalikiškos literatūros leidybai ir platinimui.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę P. Petronis buvo reabilituo­tas, jam buvo išmokėta 3000 litų kompensacija, kas padėjo tęsti lei­dybą.1990–2001 m. jis išleido dar 7 knygeles beveik 100 tūkst. tiražu: „Už aukštus idealus“ – 30 tūkst., „Kristaus pašauktųjų keliu“ – 10 tūkst., „Jaunimo švyturiai ir šešėliai“ – 10 tūkst., „Pasakojimai apie Jėzų mažiesiems“ (kun. Stasio Ylos) – 10 tūkst., „Mažųjų maldos“ (kun. Stasio Ylos) – 20 tūkst., „Ką Lietuva ­žinojo apie kunigo Bosko stebuklus dar prieš jo mirtį (Išrašas iš knygos „Žinia apie gydymą ligų kūno ir dūšios“, išleistos Villniuje 1857 m.)“ – 5 tūkst., „Stebuklai įrodo tikrąjį tikėjimą“ (parengė P.Petronis pagal vysk. Per. Būčio veikalus) – 7 tūkst. tiražu. Paskutinioji knygelė – 48 puslapių memuarai „Nelikti nenaudėliu“. Labai svarbi P. Petronio nagrinėta tema buvo girtavimas, nagrinėta įvairiais aspektais, remiantis ilgamečiais stebėjimais ir mokslininkų tyrimų duomenimis.
P. Petronis sekmadieniais Kaišiadorių Katedroje po šv. Mišių platindavo katalikišką spaudą: įvairias knygeles, žurnalus „Artuma“, „Saleziečių žinios“, laikraštį „XXI amžius“. Kol pajėgė savimi pasirūpinti, gyveno vadinamajame kardinolo Vincento Sladkevičiaus namelyje.

Autorės, Kaišiadorių muziejaus, Kaišiadorių turizmo ir verslo centro bei asmeninių albumų nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų